A-143-1650-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1650/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03294-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 26–29), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (10.1)S-49060 „Dėl A. M. pensijos mokėjimo“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5265 „Dėl 2013 m. liepos 23 d. skundo“; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai 25 017,31 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m.

Pareiškėja nurodė, kad jos senatvės pensija sudarė 1 854,56 Lt, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama (mažinama) pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) iki 2011 m. gruodžio 31 d. Ji yra dirbanti pensininkė, todėl senatvės pensija mažinta du kartus (pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius), t. y. vien todėl, kad dirbo, jai senatvės pensija buvo sumažinta didesniu mastu negu nedirbantiems pensininkams. Ilgą laiką po senatvės pensijos paskyrimo papildomai dirbdama pagrįstai tikėjosi, kad teisę į senatvės pensiją valstybė tinkamai saugos ir gins. Pareiškėja, pagrįsdama skundą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013. Nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo, kai buvo paskelbta, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d.; todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas skundui paduoti, o ši aplinkybė yra ir pagrindas atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies grąžinimo paduoti, jeigu būtų nuspręsta, kad terminas formaliai praleistas. Teigė, jog atsakovai be pagrindo atsisakė nagrinėti jos skundą. Abi institucijos neginčijo jos teisių pažeidimo fakto, tačiau atsisakė patenkinti jos prašymą nepagrįstais ir neteisingais argumentais dėl senaties termino. VSDFV nepagrindė teiginio, jog apie mokamą ne viso dydžio senatvės pensiją ji sužinojo 2010 m. sausio mėn. Neskundė jokio VSDFV Kauno skyriaus sprendimo mokėti jai pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją, nes niekada nebuvo informuota, jog toks sprendimas apskritai buvo priimtas. Taigi visiškai nepagrįsta yra išvada, kad praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 25 017,31 Lt senatvės pensijos nepriemoka, kuri iki šiol neišmokėta, todėl senatvės pensijos išmokėjimo aspektu valstybės institucijų pareiga yra neįvykdyta ir teisiniai santykiai dėl to nepasibaigę.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 13–15, 34–35) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir nutraukti bylos dalį.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad mokant senatvės pensijas 2010–2011 m. vadovautasi ir Laikinuoju įstatymu, kurio 6 straipsnyje nustatyta ribinį pensijos dydį viršijančių senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, o pagal 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotų senatvės pensijų gavėjams, po pensijos paskyrimo draustiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turėjusiems draudžiamųjų pajamų, mokėta pensijos dalis, apskaičiuota pritaikius koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d., ir redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais apskundimo termino, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013. Nurodė, kad pareiškėja apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėn., gavusi pirmąją sumažintą senatvės pensiją, todėl praleido apskundimo terminą. Pažymėjo, jog pareiškėja, 2013 m. liepos 23 d. kreipdamasi į VSDFV, pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau jos ir VSDFV Kauno skyriaus ginčas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nenagrinėtas iš esmės. VSDFV aiškiai motyvavo, dėl kokių priežasčių nenagrinėja sumažintos senatvės pensijos dalies grąžinimo pareiškėjai klausimo. Kol nėra priimtas VSDFV sprendimas išmokėti / atsisakyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, teismas negali pasisakyti dėl pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, bylos dalis dėl VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. (10.1)S-49060 panaikinimo nutrauktina.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 18–20, 37–42, 43–48) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą arba nutraukti bylą; patenkinus reikalavimą priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, priteisti išmokėti šią sumą dalimis.

VSDFV, remdamasi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais apskundimo trejų metų termino, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013), Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.127 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėja, apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją sužinojusi 2010 m. sausio mėn., kai jai išmokėta pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažinta senatvės pensija, paminėtą apskundimo terminą praleido, nes reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 15 d. raštas Nr. (10.1) S-49060 yra informacinio pobūdžio, jame pateikta išsami ir teisinga informacija, todėl panaikinti šį raštą nėra pagrindo.

Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį; kadangi pareiškėja 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, VSDFV Kauno skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą senatvės pensiją. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, taip pat į tai, kad nėra teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijų gavėjams 2010–2011 m. negautą pensijos dalį, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo ir neturi lėšų išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų pensijų dalis.

Pažymėjo, jog Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, buvo galiojantis ir privalomas vykdyti VSDFV Kauno skyriui, 2010–2011 m. mokėjusiam pareiškėjai senatvės pensiją. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., šis nutarimas taikytinas į ateitį. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjai nebuvo mokama pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta senatvės pensija (mažinimas vyko iki 2011 m. gruodžio 31 d.). Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1200/2013, įvertinusi, kad ginčas neišnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, VSDFV teigė, jog administracinės bylos dalis dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 15 d. rašto Nr. (10.1)S-49060 panaikinimo ir VSDFV Kauno skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalį nutrauktina.

Be to, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, prašė atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, jog, mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalis, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taigi būtų pažeistos ir kitos konstitucinės vertybės bei jų pusiausvyra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 13 d. sprendimu (b. l. 68–72) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas bylą, pabrėžė, kad, pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį, jo 1 dalį, galiojusią iki 2013 m. sausio 1 d., VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV, po to – teismui. Teismas akcentavo, kad šis terminas, nors įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes, praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą, ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, turi teisę netaikyti šio materialinio termino. Taigi kitoks Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė, ir pan.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio 26 d., vadinasi, pareiškėja, su skundu į VSDFV kreipdamasi tik 2013 m. liepos 23 d., praleido paminėtą terminą. Taigi VSDFV 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-5265 tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, todėl panaikinti šio sprendimo nėra teisinio pagrindo. Teismas akcentavo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl pastarojo sprendimo panaikinimo į teismą, siekia išvengti privalomosios ikiteisminio nagrinėjimo institucijos (VSDFV), kuri sprendime aiškiai nurodė, jog pareiškėja iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. galėjo pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti; todėl teismas neturėjo teisės spręsti skundo padavimo termino atnaujinimo klausimo, nes taip paneigtų VSDFV, kaip privalomos ikiteisminio nagrinėjimo institucijos, galias, nustatytas įstatyme.

Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (10.1)S-49060 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai 25 017,31 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m. Teismas akcentavo, kad, nepanaikinus VSDFV 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5265, kuriame pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo patenkinti šiuos pareiškėjos reikalavimus.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 76–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apie savo pažeistas teises sužinojo, kai buvo paskelbta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl, kreipdamasi į VSDFV 2013 m. liepos 23 d., 3 metų termino skųsti teritorinio skyriaus sprendimą nebuvo praleidusi. Apie VSDFV Kauno skyriaus sprendimą mokėti sumažintą pensiją nebuvo informuota (nors apie tokį sprendimą turėjo būti informuota įstatymų nustatyta tvarka), todėl teigti, jog apie savo pažeistas teises sužinojo 2010 m. sausio mėn., nėra pagrindo. VSDFV Kauno skyrius privalėjo informuoti, kokiu dydžiu kas mėnesį yra mažinama senatvės pensija, tačiau šiuos duomenis sužinojo tik gavusi šio skyriaus 2013 m. liepos 15 d. raštą Nr. (10.1)S-49060, kurį VSDFV apskundė 2013 m. liepos 23 d., t. y. nepraleidusi nustatyto 20 darbo dienų termino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-400/2014 analogiškoje situacijoje konstatavo, kad tokiu atveju nelaikytina, jog pareiškėjas praleido VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo terminą. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5265 formuluotės leidžia daryti išvadą, jog VSDFV išnagrinėjo skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų/neveikimo iš esmės ir priėmė sprendimą atsisakyti panaikinti VSDFV Kauno skyriaus sprendimą. Todėl ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir teismas privalėjo nagrinėti skundą iš esmės. Tokią poziciją išdėstė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-143/2014, kurioje faktinės ir teisinės aplinkybės buvo analogiškos kaip ir šioje byloje. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą vienodą praktiką ir skundą atmetė be pagrindo.

2. 2013 m. spalio 14 d. teismui buvo pateiktas patikslintas skundas, kuriuo prašė VSDFV Kauno skyrių byloje pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų ir į bylą įtraukti kaip atsakovą. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl to sprendimas turėtų būti grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82–84) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad pareiškėjos pensija buvo apskaičiuojama remiantis Laikinuoju įstatymu, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėjos dėl perskaičiuotos pensijos mokėjimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sužinojimu apie pensijos sumažinimą laikomas pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasi į VSDFV 2013 m. liepos 23 d., pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, galiojusioje ginčo laikotarpiu, numatytą 3 metų senaties terminą. Šis terminas, nors įtvirtintas materialiniame (Pensijų) įstatyme, tačiau yra procesinis. Asmenys savo teises turi ginti nepraleisdami teisės aktų nustatytų terminų bei protingumo ir sąžiningumo principų. VSDFV išaiškino pareiškėjai jos teisę pakartotinai kreiptis su prašymu atnaujinti terminą, kuriame būtų pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėja tokio prašymo nepateikė, o nurodė, kad termino nepraleido. Pažymi, jog nors pareiškėja apskundė VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 15 d. raštą Nr. (10.1)S-49060 VSDFV nepraleisdama 20 darbo dienų termino, nurodyto rašte, tačiau šis raštas nesukelia pareiškėjai tiesioginių teisinių pasekmių. Tiesiogines teisines pasekmes sukelia VSDFV Kauno skyriaus veiksmai mokėti pareiškėjai perskaičiuotą pensiją 2010–2011 m., todėl pareiškėja šiuos veiksmus privalėjo skųsti per paminėtą 3 metų terminą. Teigia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141–143 straipsniuose nėra nurodyta atvejų, jog dėl to, kad skundžiamame sprendime netiksliai nurodytos suinteresuotų asmenų procesinės padėtys, galėtų būti panaikintas teismo sprendimas.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88–92) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad teismo sprendime nurodyta, jog teisėjų kolegija išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą atsakovams VSDFV ir VSDFV Kauno skyriui. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymi, kad teismas teisingai nustatė, jog pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio 26 d., vadinasi, pareiškėja, su skundu į VSDFV kreipdamasi tik 2013 m. liepos 23 d., praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą. Nurodo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 15 d. raštas Nr. (10.1)S-49060 yra informacinio pobūdžio ir jame pareiškėjai pateikta išsami, teisinga informacija. Be to, ginčas dėl pareiškėjos neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo nebuvo išnagrinėtas VSDFV iš esmės, taigi, prieš kreipdamasi į teismą, pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Kauno skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 854,56 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2011 m. vasario 1 d. buvo padidintas iki 1 913,25 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. liepos 4 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriaus 1-ajam pensijų skyriui prašymą pateikti duomenis apie jai paskirtos pensijos sumažinimo dydį ir išmokėti jai neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 4);

3) VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. liepos 15 d. raštu (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) pateikė pareiškėjai duomenis apie Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalį bei paaiškino jai, kad yra rengiamas sumažintos pensijos dalies kompensavimo įstatymas ir kad kol jis nepriimtas, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 5-6);

4) pareiškėjai 2013 m. liepos 23 d. skundu apskundus paminėtą 2013 m. liepos 15 d. raštą (sprendimą) VSDFV, pastaroji 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) nurodė, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad kol neišmokėtų pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies (b. l. 23-24).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius. Kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. liepos 4 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 26 d., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl darytina išvada, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime VSDFV išreiškė savo poziciją dėl neturėjimo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada bei netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Vertindama tokią situaciją, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja prarado teisę reikalauti teisme dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu sumažintos pensijos priteisimo dėl to, kad nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 25 017,31 Lt dydžio dalies įpareigojimo išmokėti. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai negautą 25 017,31 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Pasisakydama dėl šio sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai A. M. negautą 25 017,31 Lt (dvidešimt penkių tūkstančių septyniolika litų ir 31 ct) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė