A-610-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-610-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00371-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. skundą atsakovams Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Molėtų rajono savivaldybės administracija) dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. V., E. G., V. Š. ir A. Š. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Utenos skyrius) 2013 m. spalio 16 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-2642 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 2) įpareigoti Inspekciją, atstovaujamą Utenos skyriaus, iš naujo patikrinti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas), detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) bylą.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdo žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Tarp Molėtų savivaldybės administracijos ir planavimo organizatorių 2012 m. vasario 21 d. buvo pasirašyta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. P32-11, kurioje numatytas planavimo tikslas – atidalyti miško dalį ir suformuoti atskirą miškų ūkio paskirties sklypą, o kituose žemės ūkio paskirties sklypuose nustatyti naudojimo būdą – rekreacinio naudojimo žemės sklypai, naudojami statinių kaimo turizmo paslaugoms teikti statybai, taip pat juose nustatyti teritorijos tvarkymo, apsaugos ir naudojimo režimus. Pareiškėjai pažymėjo, kad 2012 m. kovo 16 d. iš Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus gautas planavimo sąlygų sąvadas Nr. P21(19.24)-26. Pareiškėjai paaiškino, kad planavimo organizatoriai kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Almontus“ dėl minėto žemės sklypo detaliojo plano parengimo. UAB „Almontus“, parengusi žemės sklypo detalųjį planą, pateikė jį derinti Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijai, tačiau per nustatytą 15 dienų terminą planavimo dokumentas nebuvo derinamas. Tuomet pareiškėjai atsiėmė bylas ir pateikė tikrinti Utenos skyriui, kuris 2013 m. spalio 16 d. pateikė planavimo dokumento Patikrinimo aktą su neigiama išvada ir nurodymu neteikti detaliojo plano tikrinti pakartotinai, neištaisius akte nurodytų detaliojo plano neatitikčių teisės aktų nuostatoms ir pasibaigus planavimo sąlygų sąvado bei detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties galiojimo terminui.

Nesutikdami su Patikrinimo aktu, pareiškėjai nurodė, kad atsakovas painioja Lietuvos Respublikos miškų įstatyme (toliau – ir Miškų įstatymas) apibrėžtas sąvokas ir neteisingai interpretuoja įstatymo nuostatas. Pareiškėjų teigimu, kaimo vietovėse ne miškų ūkio paskirties žemėje esantys žmogaus įveisti želdynai nelaikomi mišku, todėl turi būti taikomos ne Miškų įstatymo nuostatos, o Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (toliau – ir Želdynų įstatymas). Pareiškėjai pabrėžė, kad Miškų įstatymo nuostatos būtų taikomos tuomet, jei žemės sklypas būtų ne kaimo, o miesto teritorijoje. Pareiškėjai nurodė, kad detaliojo plano sprendiniai iš esmės neprieštarauja Molėtų rajono bendrojo plano sprendiniams, nebent tiek, kiek susiję su atskiro miško ūkio paskirties sklypo suformavimu. Taip pat pareiškėjai teigė, kad skundžiamas aktas užkerta kelią jiems atlikti likusias teritorijų planavimo procedūras, t. y. detaliojo plano tvirtinimą, o tai reiškia, kad pareiškėjai negali įgyvendinti jiems Molėtų rajono bendrajame plane nustatytų teisių.

Atsakovas ir Inspekcijos atstovas Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Utenos skyrius atsiliepime paaiškino, kad jis, patikrinęs pateiktus dokumentus, parengė Patikrinimo aktą, nurodė neatitikimus Miškų įstatymo nuostatoms ir kitiems teisės aktų reikalavimams, pateikė neigiamą išvadą. Atsakovas nurodė, kad Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Utenos RAAD) ir Utenos visuomenės sveikatos centro Molėtų skyrius taip pat nepritarė detaliajam planui. Atsakovas teigė, jog detaliojo plano sprendiniai prieštarauja teisės aktų reikalavimams, t. y. planas neatitinka Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 25.3 punkto, Miškų įstatymo, Detaliųjų planų rengimo taisyklių, Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo, Molėtų rajono teritorijos bendrojo plano sprendinių reikalavimų. Atsakovo teigimu, pareiškėjai, ginčydami Patikrinimo aktą, nepagrįstai nurodo, kad turėtų būti taikomos Želdynų įstatymo nuostatos, o ne Miškų įstatymas, nes detaliajame plane patys numatė atidalyti miško dalį ir suformuoti atskirą miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Atsakovo manymu, pareiškėjų skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, skundas pagrįstas prielaidomis, nenurodant jokių teisinių motyvų bei įrodymų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Molėtų rajono savivaldybės administracija nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. gavusi V. V. prašymą pateikti išvadą dėl numatomo rengti detaliojo plano proceso bei procedūros ir išduoti planavimo sąlygas, jį išnagrinėjo ir pateikė atsakymą. V. V. šį atsakymą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. sausio 13 d. sprendimu įpareigojo išduoti planavimo sąlygų sąvadą. Molėtų rajono savivaldybės administracija įvykdė teismo sprendimą ir tuo pagrindu buvo pradėtas rengti detalusis planas. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija įvykdė teismo sprendimą, tačiau, jos manymu, skundžiamas Patikrinimo aktas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjų V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. skundą patenkino: panaikino Inspekcijos Utenos skyriaus 2013 m. spalio 16 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-2642; įpareigojo Utenos skyrių iš naujo atlikti pareiškėjų parengto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patikrinimą. Taip pat teismas priteisė V. V. iš Utenos skyriaus 433 Lt turėtų žyminio mokesčio ir skundo rengimo išlaidų bei priteisė Utenos skyriui iš V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. po 11,38 Lt turėtų kelionės išlaidų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. D1-530 redakcija) patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų 2 punktu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 34 straipsnio 1 dalimi (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-995 redakcija), 35 straipsnio 1–3 punktas, 24 straipsnio 1 dalimi (2010 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-826 redakcija), 24 straipsnio 4 dalimi (2006 m. birželio 8 d. įstatymo nr. X-679 redakcija), 26 straipsnio 3 dalimi (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-475 (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1V-230 redakcija) patvirtintų Utenos Skyriaus nuostatų 8.1 ir 8.2 punktais, pažymėjo, jog pareiškėjų ginčo žemės sklypui taikomi Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, kurį Molėtų rajono savivaldybės taryba patvirtino 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. B1-111, (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai.

Teismas, išanalizavęs statybas miškų ūkio paskirties žemėje reglamentuojančius Bendrojo plano sprendinius, nustatė, kad Bendrasis planas nustato, jog rengti detaliuosius planus bei juose numatyti gyvenamosios ir rekreacinės ar kitos paskirties pastatų išdėstymą, laikantis nustatytų sanitarinių atstumų, galima IV ir III grupės miškuose (išskyrus draustinių miškus), patenkančiuose tik į II-Už, III-Rž, VI-UIA ir VII-PR žemės naudojimo zonas. Kaip nustatyta byloje, į žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties ginčo sklypą įsiterpęs miškas yra priskirtas III grupės miškams ir jis patenka į V-ŽI žemės naudojimo zoną. Teismas pažymėjo, jog Bendrojo plano dalies „Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinio“ sprendiniuose „Įsiterpę žemės naudmenos“ yra numatyta kategorija miškų, kuriuose galima rengti detaliuosius planus, tačiau šiai kategorijai ginčo žemės sklype esantis miškas nėra priskirtas.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi (2011 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-1448 redakcija) bei atsižvelgęs į byloje pateiktus Nekilnojamojo turto registro ir Valstybinės miškų tarnybos grafinius bei tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, darė išvadą, kad ginčo žemės sklypui, kuriame yra 4,2803 ha miško žemės, taikomos Miškų įstatymo, o ne Želdynų įstatymo, nuostatos. Įvertinęs tai, jog ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, teismas nurodė, kad šis žemės sklypas negali būti laikomas kaip Miškų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įvardyta miško valda, suprantama kaip nuosavybės teise valdomas miškų ūkio paskirties žemės sklypas.

Vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, teismas nustatė, kad ginčo žemės sklype, kurio paskirtis yra žemės ūkio, miško žemė užima 4,2803 ha, o žemės ūkio naudmenos – 0,6517 ha. Iš Utenos skyriaus pateiktų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Miškų valstybės kadastras) duomenis – Miškų žemėlapio fragmentą ir pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis – Taksacinius rodiklius teismas nustatė, kad ginčo žemės sklype miškas sudaro 4,77 ha. Teismas rėmėsi Bendrojo plano dalimi „4.5. Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas“ bei sprendė, kad Utenos skyrius pagrįstai nustatė, jog Detaliųjų planų rengimo taisyklių priedo „Detaliojo plano teritorijos tvarkymo režimo pagrindinių sprendinių aprašomosios lentelės“ Pastabų 3 punkto ir šių taisyklių 39.1 punkto reikalavimai, nustatantys, kad detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje būtų grafiškai pažymėtos faktinės miško žemės naudmenos, kurios nekeičiamos kitomis naudmenomis, ir tai aprašyti šios lentelės skiltyje „Papildomi reikalavimai“, nurodant jų plotą, nėra įvykdytas.

Iš Detaliojo plano sprendinių teismas nustatė, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypo plotas yra 4,2760 ha, t. y. 0,0043 ha mažesnis nei nurodyta Nekilnojamojo turto registre, todėl konstatavo, jog Utenos skyrius pagrįstai nustatė, kad detaliojo plano sprendiniuose nurodyti netikslūs duomenys apie miško žemės plotą. Teismas taip pat nustatė, kad Utenos RAAD 2012 m. kovo 8 d. išduotų Planavimo sąlygų vietovės lygmens detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. S/tp-102 2.3 punkte buvo nurodyta, jog planuojamam ginčo žemės sklypui taikomas Miškų valstybės kadastras. Teismo vertinimu, planavimo organizatorius, vykdydamas šį punktą, buvo įpareigotas patikrinti, kokie duomenys apie ginčo sklype esančią miško žemę yra įrašyti į Miškų valstybės kadastrą, o nustatęs, kad jie neatitinka nurodytiems Nekilnojamojo turto registre, prašymu dėl jų patikslinimo kreiptis į įgaliotas institucijas.

Teismas pažymėjo, jog Utenos skyrius Patikrinimo akto „Patikrinimo apibendrinimas“ 4 punkte suformuluotą išvadą grindžia Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Tačiau teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, darė išvadą, kad pareiškėjų valdomas žemės ūkio paskirties žemės sklypas nėra privati miško valda, todėl detaliai planuojamam žemės sklypui Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punktas negali būti taikomas.

Iš Valstybinės miškų tarnybos pateikto Miškų žemėlapio fragmento teismas nustatė, kad ginčo sklypo 4,77 ha ploto dalis patenka į Utenos miškų urėdijos Videniškių girininkijos 940 kvartalo taksacinius sklypus. Įvertinęs Miškų žemėlapio fragmento, Molėtų rajono miškų schemos duomenis ir 2012 m. rugpjūčio 5 d. atliktų kadastrinių matavimų metu parengto ginčo žemės sklypo plano duomenis, teismas nustatė, kad 340 m2 ir 620 m2 ploto dirvonai patenka į miško žemei priskirtą teritoriją. Teismas nurodė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, kad įvertinus Detaliojo plano sprendinius, kuriais nustatyta, jog miškų ūkio paskirties žemės sklypo plotas yra 4,2760 ha, kyla pagrįstų abejonių, ar detaliai planuojant ginčo žemės sklypą, nėra siekiama jame esančios miško žemės paversti kitomis naudmenomis. Teismas vadovavosi Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131, Miškų įstatymo 11 straipsnio (2011 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-1448 redakcija) 1 dalimi, 2 dalies 1–4 punktais, 4 dalimi.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą ginčo žemės sklypą pareiškėjai yra įsigiję pagal 2002 ir 2005 metais sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis; ginčo sklypas nėra privati miško valda; ginčo žemės sklype yra pastatyti du pagalbinės, t. y. ne gyvenamosios, paskirties ūkio pastatai. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Molėtų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl šių statinių savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų detaliuoju planu ketinamoje atidalyti privačiame žemės ūkio (t. y. ne miškų ūkio) paskirties žemės sklype esančioje miško žemėje nebuvo nei teisėtai pastatyto gyvenamojo namo, nei gyvenamojo namo kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu). Teismas sprendė, kad tokie pareiškėjų ketinami įgyvendinti jiems priklausančio žemės sklypo detaliojo planavimo tikslai pagrįstai buvo pripažinti neatitinkančiais Miškų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1925 ir 2011 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-1448 redakcija) nuostatų, nagrinėjamu atveju, įvirtintų šio straipsnio 3 dalyje.

Sprendime teismas pažymėjo, jog detaliojo plano teritorijos tvarkymo režimo pagrindinių sprendinių aprašomojoje lentelėje nurodyta, kad atidalijamas miškų ūkio paskirties sklypas Nr. 6 priskiriamas IV grupės ūkinių miškų grupei. Remdamasis Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašu ir Molėtų rajono miškų schema (2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1811 redakcija), Bendrojo plano „Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinio“ grafiniais sprendiniais, teismas darė išvadą, kad į ginčo žemės sklypą patenkantis miškas yra priskirtas III grupės apsauginiams miškams – vandens telkinių apsaugos zonų miškams. Teismas pagrįsta pripažino Utenos skyriaus išvadą, suformuluotą Patikrinimo akto dalies „Patikinimo apibendrinimas“ 5 punkte.

Teismas nustatė, kad, atsakovo Utenos skyriaus teigimu, pareiškėjams priklausančiam žemės sklypui, kuris ribojasi su Makio ežeru, taikomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 9.2 punktas, nustatantis, kad apsaugos zonų išorinė riba nuo kranto linijos privalo būti nutolusi 200 m. Išanalizavęs Detaliojo plano pagrindinio brėžinio grafinius sprendinius, teismas darė išvadą, kad Utenos skyriaus išvada, pateikta Patikrinimo akto dalies „Patikinimo apibendrinimas“ 9 punkte, yra pagrįsta.

Teismas vadovavosi Detaliųjų planų rengimo taisyklių 42 punktu, iš Detaliojo plano bylos medžiagos nustatė, kad atsakovui buvo pateikti UAB „Brantas“ 2012 m. liepos 17 d. parengto ginčo žemės sklypo topografinio plano, kurio mastelis 1:500, du fragmentai, kurie viso detaliai planuojamo ginčo žemės sklypo neapima, taip pat pažymėjo, jog Utenos skyrius Patikrinimo akte nurodė, kad Detaliojo plano byloje esanti topografinė nuotrauka apima tik apie 18 proc. planuojamos teritorijos ploto. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai vientiso topografinio plano, apimančio visą ginčo sklypo teritoriją, į Detaliojo plano bylą neįtraukė ir atsakovui neteikė. Teismo vertinimu, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 42 punktas nenustato išimčių, leidžiančių teritorijos detaliojo plano rengėjui savo nuožiūra parinkti ir valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai teikti detaliai planuojamos teritorijos visą ar tik dalį topografinės nuotraukos. Teismas pažymėjo, jog pagal šiame punkte įtvirtintus reikalavimus, Utenos skyriui, valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, privaloma pateikti duomenis, kurie leistų nustatyti, jog vykdant teritorijos detalųjį planavimą buvo naudojamasi nustatytus reikalavimus atitinkančiu topografiniu planu.

Teismas vadovavosi Detaliųjų planų rengimo taisyklių 43 punktu (2010 m. rugsėjo 20 d. įsakymo redakcija Nr. D1-771). Įvertinęs Detaliojo plano bylos duomenis, teismas darė išvadą, kad transporto priemonėmis iš vietinės reikšmės kelio, pažymėto indeksu Ba-34, bei esamo kelio, pažymėto kaip kitas kelias, per žemės sklypą, Nr. 62070003:153, patekti nėra galimybės. Teismo vertinimu, Detaliojo plano sprendiniai, reglamentuojantys susisiekimą su planuojama teritorija, neleidžia vienareikšmiškai spręsti apie pareiškėjų planuojamo susisiekimo su detaliai planuojamais sklypais organizavimą.

Teismas nurodė Detaliųjų planų rengimo taisyklių 27.3 punktą, nustatė, kad, Detaliojo plano bylos medžiagos duomenimis, Utenos RAAD 2012 m. kovo 8 d. išdavė Planavimo sąlygas vietovės lygmens detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. S/tp-102, šių sąlygų 9.1 punkte teritorijos detaliojo planavimo organizatoriams suformulavo reikalavimą atlikti Strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintu Planų ir programų strateginių pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašu, o 9.2 punkte – reikalavimą atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo, jeigu numatoma ūkinė veikla atitiks veiklos rūšių, įrašytų į Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 priedo 12.2 punkto ribinius dydžius. Utenos RAAD 2013 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. P/M-141/S-2014 nurodė, jog pareiškėjai atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo ir strateginio vertinimo pasekmių aplinkai vertinimo procedūrų nustatyta tvarka nėra atlikę. Teismas sprendė, jog pareiškėjai nėra įgyvendinę Utenos RAAD 2012 m. kovo 8 d. išduotų Planavimo sąlygų vietovės lygmens detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. S/tp-102 9.1 punkto.

Išanalizavęs Detaliojo plano sprendinius, teismas darė išvadą, kad Utenos skyrius pagrįstai nustatė netikslumus nurodant plotus, kuriems taikomi miško ir dirvožemio naudojimo apribojimai.

Teismas sprendė, kad Utenos skyriaus išvados, suformuluotos Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 1, 2, 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12 punktuose bei 7 punkto 3-oje, 4-oje, 5-oje pastraipose, yra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis.

Teismas vadovavosi Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 23 punktu, 25.3 punktu, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 10 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 466 redakcija). Teismo vertinimu, visuomenės dalyvavimo ataskaitoje planavimo organizatorius privalo pateikti duomenis apie atliktas visas Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 5 punkte (išskyrus 5.2 punktą) nurodytas detaliojo plano viešumą užtikrinančias procedūras.

Teismas nustatė, jog Detaliojo plano bylos dokumentų duomenys patvirtina, kad Molėtų rajono savivaldybės vietiniame laikraštyje „Molėtų žinios“, Molėtų rajono savivaldybės internetiniame puslapyje buvo paskelbta informacija apie rengiamą pareiškėjams priklausančio ginčo žemės sklypo detalųjį planą; detaliojo planavimo organizatorius ir tikslą; susipažinimo su detaliuoju planu ir jo viešo eksponavimo vietą, pretenzijų teikimą. Pranešimai su nurodyta informacija buvo išsiųsti ir besiribojančių su ginčo žemės sklypu žemės sklypų savininkams, Molėtų rajono savivaldybės Balninkų seniūnijai, detaliai planuojamame žemės sklype pastatytas informacinis skydas.

Susipažinti su parengtu teritorijų planavimo dokumentu buvo nustatytas ne trumpesnis kaip 20 darbo dienų laikotarpis (nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. liepos 11 d.), o Detaliojo plano viešas eksponavimas buvo numatytas ne mažiau kaip 10 darbo dienų Molėtų rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus bei Balninkų seniūnijos patalpose (nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. liepos 11 d.). Iš Detaliojo plano byloje pateiktos Viešo svarstymo su visuomene ataskaitos teismas nustatė, kad planavimo organizatoriai šiame dokumente nepatvirtino, jog įvykdė Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 5.3.4 punktą ir šių nuostatų 25.3 punkte nustatyta tvarka surengė parengto teritorijos detaliojo planavimo dokumento viešą ekspoziciją.

Planavimo organizatoriai kitokių duomenų, leidžiančių teismui neabejotinai spręsti apie nustatyta tvarka įvykusią Detaliojo plano viešą ekspoziciją, į Detaliojo plano bylą nepateikė. Teismas, įvertinęs Detaliojo plano byloje esančius duomenis apie kaimyninių žemės sklypų savininkų A. K. ir P. G. dalyvavimą Detaliojo plano svarstyme, šių asmenų pareikštas pretenzijas, pretenzijas pareiškusiems asmenims parengtus atsakymus, darė išvadą, kad nėra pagrindo Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 8 punkte nurodyto Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 25.3 punkto reikalavimo nesilaikymo vertinti kaip šiurkštaus nustatytos procedūrinės taisyklės pažeidimo, sutrukdžiusio suinteresuotiems asmenims nustatyta tvarka dalyvauti svarstant teritorijos planavimo dokumentą, ir kad tai galėjo turėti įtakos Detaliojo plano sprendiniams.

Įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, teismas darė išvadą, kad Utenos skyriui nustačius, jog žemės sklypai Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 Detaliuoju planu apskritai negalėjo būti formuojami, atsakovas turėjo apsvarstyti ir spręsti, ar Tikrinimo išvadoje turi būti pasisakoma ir dėl šiems sklypams Detaliuoju planu nustatytų sprendinių, susijusių su statinių aukščiais, statinių statybos vieta, riba, linija, statinių statybos vieta, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų pakrantės apsaugos juostos apribojimais (Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 7 punkto 1-oji, 2-oji, 5-oji pastraipos), statinių zona (Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 9 punktas).

Teismas darė išvadą, kad Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 7-o punkto 1-oje, 2-oje, 5-oje pastraipose, 9 punkte suformuluotos išvados nėra suderintos su išvadomis, suformuluotomis 11 ir 12 punktuose. Dėl išvardytų priežasčių Patikrinimo akto išvados įvertintos kaip nenuoseklios ir tarpusavyje prieštaraujančios. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei pažymėjo, kad atsakovas Utenos skyrius Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 9 punkte yra nurodęs, jog statomų statinių zona suplanuota, nesilaikant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimų – arčiau nei 50 m nuo Makio ežero pakrantės apsaugos juostos iki planuojamame sklype statomų statinių zonos ribos.

Teismas nurodė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126 punktą bei pažymėjo, jog Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktuose iki 2013 m. sausio 1 d. ir po šios datos buvo nustatyti skirtingo turinio draudimai. Teismas sprendė, jog konstatuojant, kad konkretūs Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktą, būtina nurodyti, kokios redakcijos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto nustatytų draudimų nesilaikyta. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 3 punkte nustatyta, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių yra išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, gali būti baigiami rengti ir tvirtinami pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125, 127.3, 127.9 punktų nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d.

Teismo vertinimu, anksčiau nurodytos formuluotės išvada nėra aiški bei pagrįsta tinkamai parinktomis teisės normomis.

Teismas pabrėžė, jog Utenos skyriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, veikla turi atitikti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) įtvirtintas taisykles (3 str. 1 p., 8 str. 1 d.). Teismas vadovavosi Tikrinimo tvarkos aprašo 16.2 punktu, 19 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais. Teismas darė išvadą, kad patikrinimo aktas suprantamas kaip vieningas administracinis sprendimas, kuriame valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucija privalo pateikti visas nuosekliai suformuluotas išvadas dėl teritorijos planavimo dokumento sprendinių. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad dalis pareiškėjų ginčijamo Patikrinimo akto išvadų, teismo vertinimu, yra motyvuotos, o dalis – neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų reikalavimų, teismas sprendė, kad tokio turinio administracinis sprendimas trukdo pareiškėjams tinkamai vykdyti teritorijos planavimo dokumento trūkumų ištaisymo procedūras. Dėl šios priežasties ginčijamas Patikrinimo aktas panaikintas, o atsakovas Utenos skyrius įpareigotas iš naujo atlikti ginčo žemės sklypo Detaliojo plano patikrinimą.

Spręsdamas dėl proceso dalyvių turėtų išlaidų atlyginimo, teismas vertino, kad nors formaliai pareiškėjų ginčijamas administracinis aktas yra naikinamas ir viešojo administravimo subjektas įpareigojamas iš naujo patikrinti teritorijų planavimo dokumento dokumentą, tačiau didžioji dalis Patikrinimo akto išvadų buvo įvertintos kaip pagrįstos. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, išlaidoms paskirstyti taikomu proporcingumo principu, teismas sprendė, jog pareiškėjui V. V. ir atsakovui Utenos skyriui atlygintina dalis turėtų išlaidų.

III. Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde inurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, vertino bylai išspręsti svarbias aplinkybes, todėl jo priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

2) Teismo sprendime yra nemažai viena kitai prieštaraujančių išvadų. Iš teismo padarytų dviprasmiškų išvadų nėra aišku, kurios Utenos skyriaus Patikrinimo akto išvados yra teisėtos ir pagrįstos, kurios yra prieštaraujančios bei neatitinkančios teisės aktų reikalavimų. Teismas, nustatęs, kad Patikrinimo akto 7 punkto 1-oje, 2-oje, 5-oje pastraipose, 9 punkte suformuluotos išvados nėra suderintos su išvadomis, suformuluotomis 11 ir 12 punktuose, ginčijamame sprendime nenurodė jokių tai pagrindžiančių motyvų.

3) Teismo sprendime padaryta išvada, „kad Utenos TPSVPS nustačius, jog žemės sklypai Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 detaliuoju planu apskritai negalėjo būti formuojami, atsakovas turėjo svarstyti ir spręsti, ar Tikrinimo išvadoje turi būti pasisakoma ir dėl šiems sklypams detaliuoju planu nustatytų sprendinių, susijusių su statinių aukščiais, statinių statybos vieta, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų, pakrantės apsaugos juostos apribojimais“, nepagrįsta ir nemotyvuota. Teismas nustatė, kad Patikrinimo akto 7 punkto 1-oje, 2-oje ir 5-oje pastraipose, taip pat 9 punkte išdėstyti pažeidimai nėra suderinti su išvardytais pažeidimais 11 ir 12 punktuose, kad jie yra pertekliniai. Atsakovo teigimu, teismas neįsigilino, kad Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 7 punkte išvardyti neatitikimai ir prieštaravimai yra tarp sprendinių, išdėstytų aiškinamajame rašte, ir sprendinių, esančių pagrindiniame brėžinyje, bei techninės klaidos, kurios siejamos ne tik su žemės sklypais Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, bet ir su sklypais Nr. 1 ir Nr. 6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog tikrindamas Detalųjį planą atsakovas apsvarstė nustatytus šiuos pažeidimus ir pagrįstai nusprendė, kad jie turi būti ištaisyti rengiant Detaliojo plano korektūrą, nepriklausomai nuo to, kiek sklypų bus formuojama ir kurioje planuojamos teritorijos vietoje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas supranta ir neprieštarauja 7 punkte išdėstytoms neatitiktims ir jų neskundžia.

4) Teismas, padaręs išvadą, kad Patikrinimo akto 7-o punkto 2 dalis yra perteklinė, nesilaikydamas nuoseklumo, neigia dar ir šios dalies turinio teisėtumą, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje A14-63/2007. Atsakovo teigimu, administracinės bylos Nr. A14-63/2007 aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo esančių šioje administracinėje byloje, todėl teismas negalėjo ja remtis priimdamas sprendimą.

5) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 8 punkte nurodytas Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 25.3 punkto reikalavimas neišpildytas, bet nevertino to kaip šiurkštaus nustatytos procedūrinės taisyklės pažeidimo, nes Detaliojo plano svarstyme dalyvavo kaimyninių sklypų savininkai. Atsakovo teigimu, teismas neįvertino, kad kaimyninių žemės sklypų savininkų informavimas ir Detaliojo plano vieša ekspozicija yra skirtingi dalykai ir Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose yra reglamentuoti atskiruose punktuose.

6) Patikrinimo akte kaip vienas iš pateikto tikrinti Detaliojo plano trūkumų, buvo pagrįstai nustatytas trūkumas, kad neišpildytas Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 25.3 punkto reikalavimas. Siekiant tinkamai įgyvendinti Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų reikalavimus, nepakanka įgyvendinti tik kai kurias 25 punkte nustatytas procedūras, būtina, kad būtų įvykdytos visos procedūros, nes jos yra privalomos atlikti Planavimo organizatoriui. Atsakovo teigimu, minėtų nuostatų 25 punkto reikalavimai yra svarbūs ir tuo aspektu, kad viešos ekspozicijos nesurengimas pagal teisės aktų reikalavimus atėmė galimybę visai visuomenei susipažinti su Detaliojo plano sprendiniais ir galimybę pateikti pastabas dėl pateikto detaliojo plano.

7) Teismo sprendime iš pradžių padaryta išvada, kad Utenos skyriaus išvada, pateikta Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 9 punkte, yra pagrįsta, tačiau toliau teismas sprendime darė priešingą išvadą, kad Utenos skyriaus išvada, pateikta Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 9 punkte, nėra aiški bei pagrįsta tinkamai parinktomis teisės normomis.

8) Inspekcijos Utenos skyrius detaliojo plano tikrinimo metu vadovavosi tuo metu galiojusia (2013 m. sausio 1 d.) Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų aktualia redakcija, nes iš Detaliojo plano sprendinių negalėjo nustatyti, kokią Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų redakciją pareiškėjai taikė, nustatydami Detaliojo plano sprendinius. Atsakovas pažymi, jog Detaliojo plano sprendiniai neatitinka abiejų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų redakcijų reikalavimų. Atsakovo teigimu, iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 3 punkto akivaizdu, jog pareiškėjams netrukdo tinkamai vykdyti teritorijų planavimo dokumento trūkumų ištaisymo procedūras, pasirinkus Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų redakciją (aktualią ar iki tol galiojusią). Atsakovas teigia, jog Inspekcijos Utenos skyrius Patikrinimo akte neturėjo teisės nurodyti, kokia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų redakcija vadovautis, nes būtų suvaržytos pareiškėjų pasirinkimo (redakcijos) teisės. Inspekcijos Utenos skyriaus nuomone, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų aktualios redakcijos nenurodymas Patikrinimo akte, nedaro Patikrinimo akto neteisėto ir negaliojančio. Atsakovas pažymi, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto nustatytų draudimų nesilaikymas buvo konstatuotas institucijų, teikiančių išvadas dėl detaliojo plano tvirtinimo, raštuose (Utenos RAAD 2013 m. rugsėjo 25 d. pateiktos neigiamos išvados Nr. P/M-141/s-2014 dėl Detaliojo plano rengimo; Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. 11PE-77 pateiktos neigiamos išvados dėl Detaliojo plano rengimo).

9) Teismas nepagrįstai sprendė, kad Patikrinimo akto išvados neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 punkto nuostatų dėl to, kad Patikrinimo akte turėjo būti nurodyta, kokios redakcijos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto nustatytų draudimų nesilaikė. Atsakovo teigimu, nurodytas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatų nustatyto reikalavimo pažeidimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra esminis ir juo pareiškėjų teisės ir saugomi interesai nebuvo pažeisti.

10) Teismas iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų analizės, jų neapibendrino, o savo išvadas grindė tik dalimi įrodymų. Teismas tinkamai nevertino byloje pateiktų dokumentų: 2013 metais parengto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Detaliojo plano; Utenos RAAD 2013 m. rugsėjo 25 d. pateiktos neigiamos išvados Nr. P/M-141/s-2014 dėl Detaliojo plano rengimo; Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. 11PE-77 pateiktos neigiamos išvados dėl Detaliojo plano rengimo. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56, 57 straipsnius bei nukrypo nuo apeliacinės instancijos teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo ir teismo aktyvaus dalyvavimo tiriant įrodymus. Be to, skundžiamame sprendime teismas nenurodė jokių argumentų, dėl ko dalis įrodymų buvo atmesti, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnio, 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies nuostatas bei nukrypdamas nuo apeliacinės instancijos teismo formuojamos praktikos. Inspekcijos Utenos skyriaus nuomone, teismas pažeidė materialiosios bei proceso teisės normas ir dėl to nebuvo visapusiškai bei objektyviai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

11) Teismo posėdis šioje byloje buvo paskirtas 2014 m. vasario 12 d. 13.30 val., tačiau dėl neaiškių priežasčių teismo posėdis buvo atidėtas 2014 m. balandžio 9 d. Byla iš esmės buvo išnagrinėta 2014 m. balandžio 9 d. posėdyje. Posėdžio metu buvo paskelbta, kad sprendimas byloje bus skelbiamas 2014 m. balandžio 29 d. 16.30 val. Neaišku, dėl kokių priežasčių teismo sprendimo paskelbimas buvo atidėtas iki 2014 m. gegužės 14 d. Atsakovo teigimu, toks teismo elgesys verčia abejoti teismo sprendimo teisėtumu, teismo nešališkumu.

12) Teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes teismas sprendimą priėmė visų pareiškėjų vardu, nors tinkamas įgaliojimas atstovauti byloje buvo tik vieno pareiškėjo V. V., kuris atstovauti jam šioje byloje įgaliojo V. P.. Įgaliojimas galioja iki 2015 m. gruodžio 30 d. E. G. įgaliojimą atstovauti jam suteikė tik iki 2014 m. sausio 2 d., V. Š., A. Š. įgaliojimą jiems atstovauti V. P. suteikė iki 2014 m. sausio 4 d. Naujų įgaliojimų, kurie suteiktų teisę atstovauti likusiems pareiškėjams, teismo posėdžio metu V. P. nepateikė.

13) Teismas nurodė, kad įpareigoja Utenos skyrių iš naujo atlikti V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. parengto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Detaliojo plano patikrinimą, tačiau vykdant teismo sprendimą, susidaro neracionali situacija, nes pagal esamą situaciją Inspekcijai tektų tikrinti tą patį Detalųjį planą su esamomis klaidomis ir pareiškėjams vėl būtų teikiama neigiama išvada dėl Detaliojo plano patikrinimo.

14) Teismas sprendime nurodė, kad „nors formaliai pareiškėjų ginčijamas administracinis aktas yra naikinamas, ir viešojo administravimo subjektas įpareigojamas iš naujo patikrinti teritorijų planavimo dokumentą, tačiau didžioji dalis Patikrinimo akto išvadų buvo įvertintos kaip pagrįstos“. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas negali būti formalus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos parengto teritorijos detaliojo plano patikrinimo akto teisėtumo. Pareiškėjai V. V., E. G., V. Š. ir A. Š. pareiškė reikalavimus: panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. spalio 16 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-2642 ir įpareigoti Inspekciją, atstovaujamą Utenos skyriaus, iš naujo patikrinti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Detaliojo plano bylą.

Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis (I t., b. l. 18–19), byloje nustatyta, jog pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdo 5,1778 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra ūkio pastatai: (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties sklypai, o miško žemės plotas nurodytas 4,2803 ha. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registre yra nurodytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, iš kurių viena – miško naudojimo apribojimai (plotas – 4,2803 ha). Detaliojo plano bylos duomenys patvirtina, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijai 2012 m. vasario 21 d. sutartimi Nr. P32-11 perdavus pareiškėjams detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas (Detaliojo plano byla, b. l. 18–19), pareiškėjai parengė detaliojo plano planavimo užduotį (Detaliojo plano byla, b. l. 32); jiems buvo išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti (Detaliojo plano byla, b. l. 21–31); 2012 m. kovo 16 d. parengtas planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. P21(19.24)-26 (Detaliojo plano byla, b. l. 20). Pareiškėjų rengiamo Detaliojo plano tikslas buvo atidalyti miško dalį ir suformuoti atskirą miškų ūkio paskirties sklypą, o kituose žemės ūkio paskirties sklypuose nustatyti naudojimo būdą – rekreacinio naudojimo žemės sklypai, naudojami statinių kaimo turizmo paslaugoms teikti, statybai bei juose nustatyti teritorijos tvarkymo, apsaugos ir naudojimo režimus (Detaliojo plano byla, b. l. 18, 32). Pareiškėjų įgaliotas asmuo 2013 m. rugsėjo 23 d. padavė Utenos skyriui prašymą patikrinti Detalųjį planą (b. l. 95). Atsakovas parengė 2013 m. spalio 16 d. Patikrinimo aktą, kuriame dėl pareiškėjų parengto teritorijų planavimo dokumento davė neigiamą patikrinimo išvadą bei nurodė, kad Detaliojo plano negalima tvirtinti (I t., b. l. 14–17).

Pareiškėjai skunde, kurį priėmė nagrinėti pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad atsakovas Patikrinimo akte painioja Miškų įstatyme apibrėžtas miško ir miško žemės sąvokas, o Detaliojo plano sprendiniai pagrįstai ir teisėtai buvo parengti vadovaujantis Želdynų įstatymo nuostatomis, nes pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra želdynai; planavimo tikslai ir sprendiniai neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, nes Bendrajame plane pažymėtas teritorijas kaip III ir IV grupės miškus leidžia iškirsti ir juose nustatyti užstatymą. Pareiškėjai teigė, kad apie 0,7000 ha miško žemės galima paversti kitomis naudmenomis, todėl Nekilnojamojo turto registre fiksuotą 4,2803 ha miško žemės plotą galima mažinti iki 3,5000 ha, o Detaliajame plane miško žemės plotas suformuotame atskirame miškų ūkio paskirties sklype numatytas 4,2760 ha, be to, kiekviename žemės ūkio paskirties sklype želdinių numatyta po 40 proc. nuo žemės sklypų plotų, t. y. miško žemės plotas bus didesnis, nei esamas. Pareiškėjai taip pat ginčijo atsakovo Patikrinimo akte nurodytą Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, nurodydami, kad šio įstatymo nuostatos negali būti taikomos, kai žemė detaliuoju planu keičiama (visa ar iš dalies) kitomis naudmenomis. Pareiškėjai skunde jokių kitų faktinių bei teisinių aplinkybių, susijusių su kitais atsakovo Patikrinimo akte nustatytais pažeidimais, skunde nenurodė ir skundo reikalavimų jomis negrindė, apsiribodami konstatavimu, kad visos kitos pastabos yra neesminės, o tai yra tik įsivėlusios techninės klaidos, kurias lengvai galima pataisyti. Pareiškėjų tvirtinimu, esminių klaidų, dėl kurių Detalusis planas negalėtų būti tvirtinamas, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai, teikdami skundą, iš esmės ginčijo Patikrinimo akte nurodytą neigiamą išvadą, t. y. siekė, kad būtų nustatyta, jog nėra esminių Detaliojo plano sprendinių trūkumų.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu būtų tikslinę skundo pagrindą, kaip tai nustato ABTĮ 52 straipsnis (pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį).

Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Pabrėžtina, jog pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose ar išsakomos žodžiu teismo posėdžio metu (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1064/2014). Priešingu atveju gali susidaryti situacija, kai būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas ar kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo.

Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjai neginčijo visų Patikrinimo akto nustatytų pažeidimų, t. y. visų Patikrinimo akto punktų nepagrįstumo ir neteisėtumo, o nesutiko tik pirmiau nurodytomis išvadomis bei laikėsi pozicijos, kad nėra esminių klaidų, dėl kurių negalėtų būti tvirtinamas jų parengtas Detalusis planas. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės pasisakė dėl kiekvieno Patikrinimo akto punkto pagrįstumo ir teisėtumo bei nustatė, kad išvados, kurias ginčijo skunde pareiškėjai, yra pagrįstos ir teisėtos, o išvados, nurodytos Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 8 punkto (Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 25.3 punkto reikalavimo nesilaikymas), 7 punkto 1-oje, 2-oje ir 5-oje pastraipose (Detaliuoju planu nustatytų sprendinių, susijusių su statinių aukščiais, statinių statybos vieta, riba, linija, statinių statybos vieta, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų pakrantės apsaugos juostos ribojimais), 9 punkte (statinių zona) suformuluotos išvados nėra suderintos su išvadomis, suformuluotomis 11 ir 12 punktuose. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Patikrinimo akte, darant išvadą, jog yra nesilaikyta Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimų, nenurodoma minėto akto redakcija. Pirmosios instancijos teismas panaikino Patikrinimo aktą tuo pagrindu, kad aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų reikalavimų ir dėl to atsakovas turi pakartotinai atlikti Detaliojo plano patikrinimą.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą bei byloje pateiktus įrodymus, sprendė, jog Utenos skyriaus išvados, suformuluotos Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 1, 2, 3, 4, 5, 6, 10, 11 ir 12 punktuose bei 7 punkto 3-oje, 4-oje ir 5-oje pastraipose, yra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Atsakovas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 1, 2, 3, 4, 5, 6, 10, 11 ir 12 punktuose bei 7 punkto 3-oje, 4-oje ir 5-oje pastraipose konstatuotų Detaliojo plano neatitikčių teisės aktų nuostatoms pagrįstumo ir teisėtumo neginčija, t. y. iš esmės dėl jų apeliacinio skundo nepadavė. Pareiškėjai apeliacinio skundo nėra padavę (apeliacinį skundą teikė pareiškėjas V. V., tačiau jo skundas su priedais nebuvo priimtas) bei apeliacinės instancijos teismui nėra nurodę jokių faktinių ir teisinių argumentų, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 1, 2, 3, 4, 5, 6, 10, 11 ir 12 punktuose bei 7 punkto 3-oje, 4-oje ir 5-oje pastraipose suformuluotų išvadų yra nepagrįstos ir neteisėtos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą ir tikrindama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino Patikrinimo aktą pagal pareiškėjų šioje byloje paduotą skundą ir jame suformuluotas skundo ribas, mano, kad pirmiausia turi būti išnagrinėtas klausimas, ar Patikrinimo aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir ar šioje byloje buvo pagrindas nustatyti, kad aktas neatitinka šio įstatymo reikalavimų ir dėl to turi būti panaikintas.

Primintina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi 2013 m. spalio 16 d.) buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010).

Šioje byloje buvo ginčijamas administracinis aktas – Patikrinimo aktas, kurio surašymo tvarką bei konkrečius turinio reikalavimus nustatė Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844, 15–24 punktai bei Aprašo 2 priedas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Patikrinimo aktą surašė, laikydamasis minėtų Tikrinimo tvarkos aprašo nuostatų, Patikrinimo akte nurodyti nustatyti faktai bei teisės aktai, dėl kurių duota neigiama išvada ir nurodyta, kad Detalusis planas negali būti tvirtinamas. Tikrinimo tvarkos aprašo 18 punkte nurodyta, kad neigiamos išvados atveju akto eilutėje „Patikrinimo apibendrinimas“ surašomos nustatytos dokumento planavimo tikslų, planavimo proceso procedūrų ir (ar) dokumento sprendinių neatitiktys Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Pažymėtina, kad pagal Tikrinimo tvarkos aprašo 16.2 punktą neigiama patikrinimo išvada įrašoma: 1) kai dokumento sprendiniai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; 2) teritorijų planavimo proceso procedūros neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ir tai galėjo turėti įtakos dokumento sprendiniams. Šiuo atveju atsakovas, duodamas neigiamą išvadą, nustatė abu pagrindus, t. y. kad Detaliojo plano sprendiniai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų bei nebuvo atlikta viena iš teritorijų detaliojo planavimo viešumą užtikrinančių procedūrų – vieša ekspozicija. Atkreiptinas dėmesys, kad teigiama išvada įrašoma: 1) kai teritorijų planavimo proceso procedūros ir dokumento sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus; 2) patikrinimo metu nustatytus trūkumus ištaisius, dokumento sprendiniai išliktų nepasikeitę; 3 ) patikrinimo metu nustatyti trūkumai neturi įtakos planavimo proceso procedūrų rezultatams (Tikrinimo tvarkos aprašo 16 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų skunde nurodytus ginčijamus Patikrinimo akto faktus bei teisės normas, su kurių taikymu pareiškėjai nesutiko, ir dėl kurių Patikrinimo akte buvo suformuluota neigiama patikrinimo išvada, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjų skundo pagrindą sudarančios aplinkybės nėra pagrįstos ir teisėtos, bei nurodytas sprendime pakankamai formalaus pobūdžio aplinkybes, kurių net neginčijo pareiškėjai, dėl kurių Patikrinimo aktas yra nepagrįstas ir neteisėtas, daro išvadą, kad byloje nebuvo jokio teisėto pagrindo Patikrinimo aktą, kuriame įrašyta neigiama išvada ir ši išvada nebuvo paneigta, panaikinti bei atsakovą įpareigoti dar kartą tikrinti Detalųjį planą, kuris turi esminių trūkumų ir negali būti tvirtinamas.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundo argumentus, kad ginčo žemės sklypui turi būti taikomas Želdynų įstatymo nuostatos, o ne Miškų įstatymo normos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Nekilnojamojo turto registro ir Valstybinės miškų tarnybos grafinius bei tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, nustatė, kad į pareiškėjams priklausantį žemės sklypą yra įsiterpęs miškas, kuris pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra 4,2803 ha, o pagal Miškų valstybės kadastro duomenis ginčo žemės sklype miškas sudaro 4,77 ha. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos teismo išvada.

Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymas apibrėžia žemės savininko (valdytojo) veiklos konkrečiame žemės sklype galimybes. Jos reglamentuojamos tiek Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, tiek kituose įstatymuose – Miškų, Vandens, Jūros apsaugos, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų ir kt. Pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 5 dalį žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis ir būdas registruojami Nekilnojamojo turto registre. Šio registro veiklą reglamentuojančio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jame registruojami tie nekilnojamieji daiktai, kurie suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: 1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 2 d.). Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą, be kitų duomenų, į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi duomenys apie žemės sklypo ploto sudėtį pagal žemės naudmenų rūšis: žemės ūkio naudmenos, kurias sudaro ariamoji žemė, sodai, pievos ir natūralios ganyklos; miško žemė; keliai; užstatyta teritorija; žemė, užimta vandens telkinių; kita žemė, kurią sudaro medžių ir krūmų želdiniai, pelkės, pažeista žemė ir kita nenaudojama žemė.

Sisteminis nurodytų įstatymų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami žemės sklypai, suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nurodant jų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir būdą. Žemės sklypuose esančių miškų ir kitų žemės naudmenų plotai nurodomi kaip sudėtinės registruojamo žemės sklypo ploto dalys, tačiau kaip atskiri nekilnojamieji daiktai neregistruojami. Tai reiškia, kad miškų plotų, nesuformuotų kaip atskirų žemės sklypų, registravimas nėra viena iš Nekilnojamojo turto registro funkcijų. Toks aiškinimas atitinka galiojantį miškų teisinės registracijos reglamentavimą. Pagal Miškų įstatymo 13 straipsnio nuostatas miškuose periodiškai atliekama valstybinė miškų inventorizacija, kurios metu nustatomi miškų ištekliai ir jų būklė. Remiantis valstybinės inventorizacijos duomenimis, tvarkoma miškų apskaita ir sudaromas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras. Jis apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę (Miškų įstatymo 13 str. 6 d.). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai vadovavosi Miškų valstybės kadastro duomenimis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog planavimo sąlygose buvo nurodyta, kad planuojamam ginčo žemės sklypui taikomas Miškų valstybės kadastras.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai skunde nebuvo nurodę jokių argumentų, susijusių su tuo, kad Patikrinimo akte nurodytos aplinkybės, dėl kurių Detaliojo plano sprendiniai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir kuriomis remdamasis pirmosios instancijos teismas panaikino Patikrinimo aktą, jiems yra nesuprantamos ir užkertančios kelią ištaisyti Detaliojo plano trūkumus. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjai supranta ir neprieštarauja 7 punkte išdėstytoms neatitiktims ir jų neskundžia. Be to, pareiškėjai skundo negrindė tuo, kad atsakovas Patikrinimo akte turėjo svarstyti ir spręsti, ar Patikrinimo išvadoje turi būti pasisakoma ir dėl žemės sklypams Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5 detaliuoju planu nustatytų sprendinių, susijusių su statinių aukščiais, statinių statybos vieta, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų, pakrantės apsaugos apribojimais.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo padarė išvadą, jog Patikrinimo akto dalyje „Patikrinimo apibendrinimas“ 8 punkte atsakovas nepagrįstai nurodė Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo proceso nuostatų 25.3 punkto reikalavimo nesilaikymą dėl to, kad tai nėra šiurkštus šiame teisės akte nustatytos procedūrinės taisyklės pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, susijusius su Detaliojo plano viešumo užtikrinimu, nustatė, kad nepateikti duomenys, jog planavimo organizatoriai įvykdė Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 5.3.4 punktą ir šių nuostatų 25.3 punkte nustatyta tvarka įvykusią Detaliojo plano viešą ekspoziciją. Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 5.3.4 punkte nustatyta, jog teritorijų detaliojo planavimo viešumą užtikrina ir vieša ekspozicija. Pagal Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 25.3 punktą parengus teritorijų planavimo dokumento projektą, planavimo organizatorius skiria ne trumpesnį kaip 20 darbo dienų laikotarpį susipažinti su parengtu teritorijų planavimo dokumentu ir tuo metu surengiama vieša ekspozicija, kurios trukmė – ne mažiau kaip 10 darbo dienų. Rekomenduojama viešą ekspoziciją rengti seniūnijos, kurioje yra planuojama teritorija, ar savivaldybės patalpose. Atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad buvo laikytasi šių nuostatų, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą Patikrinimo akte nurodyti, jog nesurengta Detaliojo plano vieša ekspozicija, t. y. neišpildytas Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 25.3 punkto reikalavimas. Teisės aktų nuostatos nenustato, kad tuo atveju, kai su Detaliuoju planu susipažįsta kaimyninių žemės sklypų valdytojai ir naudotojai, nereikia rengti viešos ekspozicijos.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Patikrinimo akto dalies „Patikrinimo apibendrinimas“ 9 punktas nėra aiškus, nes nenurodyta Specialiųjų žemės naudojimo ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto redakcija ir dėl to turėtų būti atliekamas pakartotinis patikrinimas. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiktina, nes minėtame punkte nurodyta, koks draudimas buvo pažeistas, t. y. nebuvo išlaikytas 50 m atstumas nuo ežero pakrantės apsaugos juostos iki planuojamame sklype statomų statinių zonos ribos, o statomų statinių zonos riba pažymėta vandens telkinio apsaugos juostoje, tuo pažeidžiant Specialiųjų žemės naudojimo ir miško naudojimo sąlygų 126 punkto reikalavimus. Tiek 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d. galiojusių Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktas nustato, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus. Pažeidimas buvo aiškiai identifikuotas ir pagal nurodytą pažeidimo esmę buvo aiški taikyta teisės akto redakcija, todėl pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo nustatytu pažeidimu, turėjo galimybę ginčyti tokią atsakovo nuostatą, tačiau šios nuostatos neginčijo. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas yra nustatęs, kad pareiškėjų pateiktuose dokumentuose nesutampa duomenys apie planuojamo žemės sklypo vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos plotį (I t., b. l. 72–73). Atsakovas nurodo, kad Detaliojo plano sprendiniuose nebuvo nurodyta, jog vadovaujamasi Specialiųjų žemės naudojimo ir miško naudojimo sąlygų redakcija, galiojusia iki 2013 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai gali būti baigiami rengti pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125, 127.3, 127.9 punktų nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d., tačiau tai, kad atsakovas vadovavosi nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojusia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų redakcija, nesudaro pagrindo panaikinti visą Patikrinimo aktą, konstatuojant, jog šis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nes patikrinus Detalųjį planą vien šiuo aspektu naujame patikrinimo akte nebūtų suformuluota teigiama išvada.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas šioje byloje nustatytas aplinkybes, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto sprendimo panaikinti Patikrinimo aktą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesant teisėto pagrindo panaikino Patikrinimo aktą ir įpareigojo atsakovą iš naujo atlikti pareiškėjų Detaliojo plano patikrinimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija taip pat išnagrinėjo ir atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teismo šališkumu, t. y. patikrino, ar nėra absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Taip pat teisėjų kolegija išnagrinėjo atsakovo argumentus, susijusius su pareiškėjų atstovavimu ir negalėjimu nagrinėti bylos dėl to, kad kito asmens vardu padavusiam asmeniui atitinkami įgaliojimai nebuvo suteikti.

Atsakovas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei teismo šališkumą grindžia tuo, kad, atsakovo teigimu, dėl neaiškių priežasčių buvo atidėtas teismo posėdis bei teismo sprendimo paskelbimas.

ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi nutarta bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje 2014 m. vasario 12 d. 13.30 val. (I t., b. l. 101). Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2014 m. sausio 22 d. gautas pareiškėjų įgalioto atstovo V. P. prašymas atidėti administracinės bylos nagrinėjimą (I t., b. l. 107). 2014 m. vasario 12 d. teismo posėdžio metu, į jį neatvykus proceso dalyviams ir išnagrinėjus pareiškėjų atstovo prašymą, teismas nusprendė patenkinti pareiškėjų atstovo prašymą ir atidėti bylos nagrinėjimą 2014 m. balandžio 9 d. 13.30 val. (I t., b. l. 117). ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta proceso šalių teisė teikti teismui prašymus, o pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais. Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog teismo posėdis buvo atidėtas dėl neaiškių priežasčių, nepagrįsti.

Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. teismo posėdžio metu nuspręsta sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti 2014 m. balandžio 29 d. 16.30 val. (I t., b. l. 158), o teismo pirmininkės, išnagrinėjusios bylą nagrinėjusios teisėjos prašymą pratęsti sprendimo priėmimo ir paskelbimo terminą, 2014 m. balandžio 29 d. motyvuota nutartimi sprendimo priėmimo ir paskelbimo terminas pratęstas iki 2014 m. gegužės 14 d. 16.30 val. (I t., b. l. 147, 148). Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 85 straipsnio 5 dalį teismas, išnagrinėjęs bylą, gali atidėti teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą ne ilgiau kaip 20 dienų. Dėl svarbių priežasčių administracinę bylą nagrinėjančio teisėjo ar administracinę bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nario (narių) motyvuotu prašymu teismo pirmininkas motyvuota nutartimi gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 20 dienų. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis teigia, jog teismo sprendimo paskelbimas buvo atidėtas dėl neaiškių priežasčių, taip pat pripažįsta nepagrįstais.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su pirmosios instancijos teismo posėdžio bei teismo sprendimo paskelbimo atidėjimu, nesudaro pagrindo pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi ir daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, t. y. byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, ir dėl to sprendimas turėtų būti panaikintas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas dėl to, kad teismas sprendimą priėmė visų pareiškėjų vardu, nors tinkamas įgaliojimas atstovauti byloje buvo tik vieno pareiškėjo V. V..

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo V. V. 2012 m. vasario 6 d. įgaliojimas, kuriuo jam atstovauti įgaliotas V. P., galioja iki 2015 m. gruodžio 30 d. (I t., b. l. 9–10), pareiškėjo E. G. 2013 m. sausio 3 d. įgaliojimas, kuriuo jam atstovauti įgaliotas V. P., galiojo iki 2014 m. sausio 2 d. (I t., b. l. 11), o pareiškėjų V. Š. ir A. Š. įgaliojimas, kuriuo jiems atstovauti įgaliotas V. P., galiojo iki 2014 m. sausio 4 d. (I t., b. l. 12–13). Pareiškėjų vardu jų atstovas V. P. skundą teismui padavė 2013 m. lapkričio 8 d., t. y. galiojant visų pareiškėjų įgaliojimams, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjų skundo ar priėmęs skundą nutraukti bylą dėl to, kad baigėsi pareiškėjų E. G., V. Š. ir A. Š. atstovui V. P. išduotų įgaliojimų terminas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimą priėmė dėl visų pareiškėjų. Be to, kaip matyti iš 2014 m. balandžio 9 d. teismo posėdžio protokolo, V. P. teismo posėdyje dalyvavo kaip pareiškėjo V. V. įgaliotas atstovas (I t., b. l. 155–158), o atsakovo teiginiai, kad teismo posėdžio metu V. P. turėjo pateikti naujus įgaliojimus, kurie suteiktų teisę atstovauti likusiems pareiškėjams, nepagrįsti jokių teisės aktų reikalavimais.

Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjų 68,25 Lt patirtų kelionės išlaidų ir pateikė įrodymus apie patirtas transporto išlaidas (I t., b. l. 134–142). Kadangi pareiškėjų skundas atmestas, todėl iš pareiškėjų atsakovui priteistinos šios išlaidos, kurios yra apskaičiuotos atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu turi būti atsiskaitoma eurais (ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 4 dalys).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atmesti pareiškėjų V. V., E. G., V. Š. ir A. Š. skundą.

Priteisti atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui iš V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. po 4,94 eurus iš kiekvieno transporto išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė