A-556-470-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-470/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00547-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui M. A. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ ŠRATC) su prašymu (b. l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo M. A. 315 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras yra Šiaulių miesto, Kelmės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuri yra viešojo administravimo subjektas ir kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Radviliškio rajone iki 2007 m. rugsėjo 30 d. mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą buvo mokamas kaip sutartinė prievolė už paslaugą ir buvo mokamas po paslaugos suteikimo, o jo dydis priklausė nuo suteiktos paslaugos apimties.

Nemaža dalis šių atliekų turėtojų, piktnaudžiaudami šia sistema, nesudarė sutarties dėl komunalinių atliekų išvežimo, nemokėjo už jų tvarkymą, o šias atliekas dėjo į kolektyvinio naudojimo konteinerius arba išmesdavo jas draudžiamose vietose. Nuo 2007 m. spalio 1 d. Radviliškio rajone pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų sistema, kurioje minėtas mokestis nebepriklauso nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, tokiu būdu atliekų turėtojui nenaudinga slėpti savo atliekų, t. y. teršti aplinką, kuri priklauso visiems.

Mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri yra įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuota, kad visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys turi komunalinių atliekų, kurias jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl apmokestinant juos rinkliava šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, jog rinkliavą mokėtų visi. Rinkliava turi būti mokama ne vėliau kaip iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos, o rinkliavos lėšomis tvarkomos komunalinės atliekos, kur ir kiek jų bebūtų.

Rinkliavos dydis apskaičiuojamas, remiantis savivaldybės nustatytu rinkliavos dydžiu vienam gyventojui, dauginamu iš rinkliavos mokėtojui nuosavybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teise priklausančio būsto gyventojų skaičiaus. Pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis (Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, esanti administracinėje byloje Nr. I-78-355/2010, išnagrinėtoje Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2010 m. kovo 20 d.).

Remdamasi tuo, Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-160 nuo 2007 m. spalio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai), kurių 11 punktas pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir kurie yra papildyti ir pakeisti sprendimais: 2007 m. lapkričio 29 d.

Nr. T-236; 2008 m. gegužės 15 d. Nr. T-401; 2008 m. birželio 26 d. Nr. T-450 bei Nr. T-451; 2009 m. gruodžio 17 d. Nr. T-868. Šie sprendimai yra viešai paskelbti http://www.radviliskis.lt ir, kaip nustatyta Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi, esančia administracinėje byloje Nr. I-322-621/2010, taryba priėmė šiuos sprendimus „įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje“ bei, kad rinkliava „vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu; rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas“.

Pagal Rinkliavų įstatymo 16 straipsnio 2 dalį ir Nuostatų 29 punktą, rinkliavos lėšos iš pareiškėjo VšĮ ŠRATC, kaip rinkliavos administratoriaus, sąskaitos pervedamos į savivaldybės biudžetą. Nuostatų 11, 12, 13, 31, 32, 44 punktai nustato, kad pareiškėjas administruoja šią vietinę rinkliavą bei, be kitų, vykdo šias vietinės rinkliavos administravimo procedūras: apskaičiuoja vietinę rinkliavą ir siunčia pranešimą mokėtojui, kontroliuoja jos mokėjimą. Pagal Nuostatų 12 punktą, Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1, 4, 18, 19, 20 dalis, 4 straipsnio 6 dalį, 5 straipsnio 1, 4 punktus, pareiškėjo veiksmai, vykdant šias funkcijas, yra „laikytini viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto veiksmais viešojo administravimo srityje“ (Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 14 d. nutartis, esanti administracinėje byloje Nr. I-322-621/2010).

Rinkliava atsakovui skaičiuojama 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. T-733 2.1 punkte, 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-451 bei Nuostatų 7, 13 ir 27 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. Nuostatų 39 punktas nustato, kad nesumokėtą rinkliavą administratorius (pareiškėjas) išieško Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu būdu ir pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 straipsnį rinkliavos mokėjimas yra atsakovo prievolė, kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.).

Atsakovas M. A. yra skolingas VšĮ ŠRATC 315 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. Pareiškėjas teismo posėdžio papildomai paaiškino, kad atsakovas M. A. yra bendraturtis namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir nustatyta tvarka jam vienam yra skaičiuojama vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kurios jis nustatyta tvarka nemoka. Pareiškėjo registre jis yra todėl, kad jo gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini).

Atsakovas M. A. atsiliepimu į prašymą (b. l. 17–18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad žiniasklaidoje buvo skelbta, jog pareiškėjas nesusitvarko su atliekų utilizavimu, o pagal Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Daugiabučių gyventojai priversti naudotis šios įstaigos paslaugomis, tačiau privačių namų gyventojai turi visas sąlygas šiukšles utilizuoti patys. Atsakovas buvo ne kartą nuvykęs į VšĮ ŠRATC, siuntė laiškus, kad atsisako šios įstaigos paslaugų, bet jam vis tiek kiekvieną ketvirtį buvo siuntinėjamos sąskaitos ir priskaitomos sumos už šiukšlių išvežimą, nors šiomis paslaugomis nesinaudoja. O kaip įrodymas gali būti tai, kad pas atsakovą nėra konteinerio. Be to, atsakovas savo duomenų nepateikė pareiškėjui, todėl pareiškėjui kyla klausimas, kaip jis pateko į vietinės rinkliavos mokėtojų registrą. Pareiškėjas jo asmens duomenis gavo neteisėtai. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad turimas atliekas utilizuoja pats.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu (b. l. 31–34) pareiškėjo VšĮ ŠRATC prašymą patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo M. A. viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 315 Lt (tris šimtus penkiolika litų) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2005 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012). Teismas konstatavo, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-160 nuo 2007 m. spalio 1 d.

įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, kurių 11 punktas pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir kurie yra papildyti ir pakeisti sprendimais: 2007 m. lapkričio 29 d. Nr. T-236; 2008 m. gegužės 15 d. Nr. T-401; 2008 m. birželio 26 d.

Nr. T-450 bei Nr. T-451; 2009 m. gruodžio 17 d. Nr. T-868. Atsakovas M. A. gyvena Radviliškio rajono savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje, todėl pagal Nuostatų 7, 13 ir 27 punktus yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pažymos matyti, kad atsakovo įsiskolinimas už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. yra 315 Lt. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 16 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo bei suformuotos teismų praktikos, vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Todėl atitinkamos sutarties nebuvimas bei atsakovo argumentai, kad jis atliekas utilizuoja, pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui įtakos neturi ir atsakovo teiginiai, jog dėl paminėtų priežasčių jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos, yra nepagrįsti. Nei Rinkliavų įstatymas, nei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimą reglamentuojantys Radviliškio rajono savivaldybės aktai nenumato, kad atsakovo nurodytos tokio pobūdžio aplinkybės panaikintų pareigą mokėti šią rinkliavą ar būtų galimybė mažinti rinkliavos dydį.

Atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 59 str.). Atsakovas nevykdė savo prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo priteistina įsiskolinimo suma pareiškėjui (CK 6.38 str.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 48–49) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jis pats užsiima šiukšlių utilizavimu, todėl neturi komunalinių atliekų. Teismas turėtų vadovautis faktais, o ne nepagrįstomis prielaidomis. Tokie sprendimai, kaip Radviliškio rajono savivaldybės sprendimas 2006 m. spalio 12 d. Nr. T-885, skatina didinti atliekų kiekį. Šis sprendimas yra šališkas, neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir atitinkamai neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Radviliškio rajono savivaldybės 2006 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. T-885 ir tolimesni papildymai - pataisymai įteisina monopoliją, nes pripažįstama, kad VšĮ ŠRATC vienintelis sugeba utilizuoti šiukšles. Taip yra pažeidinėjamas Konstitucijos 46 straipsnis.

Atsakovas 2014 m. kovo 19 d. pateikė skundo papildymą (b. l. 94–95), nurodydamas, kad pateikia papildomų įrodymų. Iš pateiktų nuotraukų matosi iškastos duobės, kuriose pilamos organinės kilmės liekanos, tai medžių lapai, nupjauta žolė, piktžolės, vaisių ir daržovių lupenos, pamazgos. Medžių šakos ir ligotų augalų liekanos yra kraunamos į atskirą statinę, kurioje, kai sudžiūna, yra sudeginamos. Nuotraukoje matosi ta statinė. Stiklo, keramikos duženos, akmenys yra panaudojami betonuojant, kaip įrodymas pateikiama nuotrauka su atskilusio betono bordiūro, iš kurios matosi įbetonuotos stiklo šukės. Petus, stiklo tarą, metalo laužą, seną buitinę techniką priduoda į supirktuvę. Panaudoti maitinimo elementai, perdegusios lempos yra priduodamos į buitinės technikos parduotuves. Plastmasės atliekas naudoja kaip pagalbinę priemonę, kad įkurti ugnį pečiuje. Teismo sprendime yra nutylima, kad AB „Specializuotas transportas“ atstovų jam grasinta susidoroti, jei nesumokės jų reikalaujamų pinigų. Buvo kreipęsis į Radviliškio policiją, bet buvo atsisakyta priimti pareiškimą, nes jam nebuvo padaryta jokia materialinė žala. Buvo pasiūlyta kreiptis į teismą.

Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, jog tai, kad atsakovas neturi pareiškėjo konteinerio ir nėra sudaręs sutarties su pareiškėju, nepanaikina atsakovo prievolės mokėti rinkliavą. Rinkliava nėra sutartinio pobūdžio prievolė. Tai, pateikiant pagrindus, nurodyta pareiškėjo prašyme priteisti skolą bei yra nustatyta susiklosčiusioje teisminėje praktikoje. Byloje yra atsakovo 2011 m. balandžio 22 d. pareiškimas, kuriuo jis atsisakė pasirašyti komunalinių atliekų surinkimo individualaus konteinerio panaudos sutartį su tuometiniu atliekų surinkėju.

Tai patvirtina, kad atsakovui buvo suteikta galimybė naudotis individualiu komunalinių atliekų surinkimo konteineriu, ir, kaip jis pats teigia byloje esančiame savo atsiliepime į pareiškėjo prašymą, ši galimybė buvo siūloma jam ne vieną kartą. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 13 dalis nustato, kad visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys yra komunalinių atliekų turėtojai. Atliekas jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl apmokestinant juos rinkliava šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, kad rinkliavą mokėtų jie visi.

Šio įstatymo 6 straipsnis nustato, kad leidimai šalinti atliekas gali būti išduoti tik įmonėms ir tik toms, kurios gauna leidimus Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. LR aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 13 punktas nustato, kad „atliekų turėtojai buityje, įmonėse, sodo bendrijose, ūkiuose ir kitur susidariusias komunalines atliekas privalo rūšiuoti jų susidarymo vietoje savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka ir naudotis savivaldybės organizuojamomis komunalinių atliekų tvarkymo sistemomis.“.

Gyventojams nėra suteikta teisė šalinti visas savo atliekas, o tik žaliąsias. Kitas atliekas šalinti gali tik juridiniai asmenys, nustatyta tvarka gavę tam leidimą ir turintys atliekų šalinimo įrenginius, kuriems keliami griežti aplinkosaugos reikalavimai (sąvartynus). Atsakovas nėra juridinis asmuo, todėl negali šalinti (utilizuoti) atliekų. Kaip konstatavo LVAT teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 9 d. nutartimi išnagrinėtoje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A18-1025/2007, Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ 18 punkte numatyta, kad savivaldybės institucijos - pagrindinė grandis, organizuojanti komunalinių atliekų, susidarančių atitinkamoje teritorijoje, tvarkymą.

Jos atsakingos už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų reglamentavimą, sukūrimą (plėtojimą) ir administravimą savo teritorijose, o esantys savivaldybių teritorijose gyventojai ir ūkio subjektai (įmonės, įstaigos ir organizacijos) privalo naudotis šia sistema (jeigu jų gamtos išteklių naudojimo leidimuose nenustatyta kitaip). Visi atliekų turėtojai turi apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas ir laikytis nustatytųjų atliekų tvarkymo reikalavimų. Šiuo metu tokie patys reikalavimai yra nustatyti naujos redakcijos (Žin., 2007, Nr. 122-5003) patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 90 ir 92 punktuose.

Kolegija taip pat konstatavo, kad Kėdainių rajono atliekų tvarkymo taisyklėse (kurios yra analogiškos Radviliškio rajono taisyklėms) galimybė atsisakyti visų ar dalies savivaldybės atliekų tvarkymo sistemos teikiamų paslaugų nebuvo numatyta. Tokios galimybės nėra ir prie šio atsiliepimo pridedamose Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T-1062 patvirtintose Radviliškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėse. Analogiški reikalavimai nustatyti taisyklėse, galiojusiose anksčiau nei minėtos.

Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011. Teismo posėdyje, kuriame buvo išnagrinėta byla, atsakovas paaiškino, kad polietileno ir plastmasės atliekas jis degina savo gyvenamojo namo krosnyje, o tai draudžia minėtų taisyklių 33 punktas (senos redakcijos 4.9 p.). Pagal teisės principą, pažeidėjas negali turėti naudos iš pažeidimo. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis nustatyta tvarka visas (pagal kiekį ir rūšį - įskaitant stiklą ir metalą) savo komunalines atliekas sutvarko pats, t. y. neįvykdė savo pareigos įrodyti savo teiginius, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje.

Visiems atliekų turėtojams Radviliškio rajone yra suteikta galimybė nemokamai ir neapskaitomai naudotis atliekų priėmimo punktais, kurių adresai nurodyti minėtų taisyklių 23 punkte. Radviliškio mieste, kuriame gyvena atsakovas, yra daug kolektyvinio naudojimo konteinerių, kurių artimiausias yra už 270 metrų nuo atsakovo būsto. Pridedamas tai patvirtinantis dabartinio vežėjo raštas, kurį prašo ištirti, nes jo pateikimo būtinybė iškilo tik atsakovui pateikus apeliacinį skundą. Atsakovo teiginys, kad dabartinė komunalinių atliekų tvarkymo sistema leidžia teršėjui perduoti nerūšiuotas atliekas ir nemažina šiukšlių kiekio parkuose, nepanaikina atsakovo prievolės mokėti rinkliavą.

Teismas ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes bei joje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro reikalavimo sumokėti Radviliškio rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo bei pagrįstumo.

Atsakovas M. A. nesutinka su pareiškėjo paskaičiuotu vietinės rinkliavos įsiskolinimu už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., tvirtindamas, kad nesinaudoja pareiškėjo paslaugomis (nėra pastatytas net atliekų konteineris), turimas atliekas utilizuoja pats, bei kad Radviliškio rajono savivaldybės 2006 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. T-885 yra neteisėtas iš esmės, nes pripažįstama, kad VšĮ ŠRATC vienintelis sugeba utilizuoti šiukšles.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovo prievolė mokėti ginčo rinkliavą nėra kildinama iš konkretaus individualaus administracinio akto, bet iš Rinkliavų įstatymo ir šios rinkliavos nuostatų (norminio teisės akto). Šios pareigos atsakovas iki šiol nėra įvykdęs, todėl pareiškėjas, vykdydamas jam priskirtas vietinės rinkliavos administravimo funkcijas, kreipėsi į administracinį teismą dėl jos priteisimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, jog aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal rinkliavos nuostatus yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų rinkliavos nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, taip pat prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo), konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog nesinaudoja pareiškėjo paslaugomis (nėra pastatytas net atliekų konteineris), turimas atliekas utilizuoja pats, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.; Nuostatų (su vėlesniais patikslinimais ir papildymais) 7, 13 ir 27 p.)).

Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, tinkamai aiškino materialinės teisės normas dėl vietinės rinkliavos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius