AS-822-461-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-461/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00909-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LitCon“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LitCon“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „LitCon“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (1.25-22)6V-242 ir sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 33 straipsnio 3 dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės ginčą kelia dėl nuo 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusios Įstatymo 33 straipsnio 3 dalies taikymo jo atžvilgiu, nagrinėjant ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir Konkurencijos tarybos dėl Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatyta, kad pareiškėjo skundas dėl Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-0935-142/2014 pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi teismas buvo laikinai sustabdęs Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Konkurencijos tarybos atskirąjį skundą 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi šią reikalavimo užtikrinimo priemonę panaikino.

Teismas pažymėjo, kad procesinio pobūdžio reikalavimas dėl Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymo, pasikeitus Įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostatai, turėtų/turėjo būti nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-935-142/2014. Teismas vertino, jog tai, kad pareiškėjas bylos Nr. I-935-142/2014 nagrinėjimo metu pakartotinai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo į teismą nesikreipė, o kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl pasikeitusios Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo pareiškėjo atžvilgiu (nagrinėjamo ginčo apimtyje), nereiškia, kad pareiškėjas dėl to paties klausimo (reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo) gali inicijuoti naują ginčą. Nors skundžiamas Konkurencijos tarybos 2014 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. (1.25-22)6V-242 ir yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui (ABTĮ 2 str. 14 d.), tačiau, įvertinus rašto priėmimo teisinius pagrindus bei pasekmes, sukeliamas subjektui (UAB „LitCon“), kurio atžvilgiu toks dokumentas yra priimamas, toks aktas negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui. Kadangi Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo teisėtumas jau išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-935-142/2014, skundžiamas Konkurencijos tarybos 2014 m. vasario 10 d. sprendimas laikytinas neturinčiu įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nes esamoje situacijoje jo panaikinimas pareiškėjos teisių ir pareigų nepakeis. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas sprendimas negali būti laikomos nei individualiu teisės aktu, nei administraciniu aktu ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies, nei aktu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies prasme.

III. Pareiškėjas UAB „LitCon“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 35–42). Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad pareiškėjo skundžiamas 2014 m. vasario 10 d. sprendimas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, atsisakė jį priimti, taip pažeisdamas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto sustabdymo klausimas pareiškėjui yra esminis, nes tik taip gali būti apgintos jo pažeistos teisės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka patikrinęs Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 teisėtumą gali jį panaikinti kaip nepagrįstą, o nepagrįstai paskirtos baudos išieškojimas, nesustabdžius Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo, sukels itin neigiamas teisines pasekmes pareiškėjo vykdomai ūkinei veiklai ir tretiesiems asmenims. Kadangi būtent 2014 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (1.25-22)6V-242 atsakovas atsisakė sustabdyti savo 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, taikant Įstatymo 33 straipsnio 3 dalį, šis sprendimas sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui, nes jam nustatytas įpareigojimas per konkretų terminą – iki 2014 m. vasario 17 d. – sumokėti paskirtą baudą.

2. Skundžiama nutartimi pareiškėjui iš esmės buvo užkirstas kelias veiksmingai apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-935-142/2014 jau yra kreipęsis su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, tačiau teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi prašymą paliko nenagrinėtu, nurodęs, kad keliamas klausimas gali būti sprendžiamas skundžiant atsakovo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (1.25-22)6V-242 ABTĮ nustatyta tvarka.

3. Atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, bei sukeliantis itin neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui, todėl jo teisėtumo klausimas turėtų būti nagrinėjamas teisme.

Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostata savo esme turėtų būti laikoma ne materialinės teisės norma, o procesine. Pagal bendrąjį teisės aktų galiojimo laike principą procesinės teisės normos yra taikomos toms procedūroms, kurios vykdomos galiojant atitinkamai procesinei teisės normai. Teismui atsisakius pareiškėjui taikyti Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostatą, pareiškėjas atsiduria žymiai blogesnėje padėtyje nei visi kiti pareiškėjai, teikiantys skundą po 2014 m. sausio 8 d. Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies naujosios redakcijos įsigaliojimo, kurių atžvilgiu priimtų Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimas yra automatiškai stabdomas. Kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonės byloje Nr. I-935-142/2014 nėra pritaikytos, atsakovas gali inicijuoti išieškojimo veiksmus dar iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, kas pareiškėjui sukeltų neigiamų finansinių padarinių. Pareiškėjui palankaus sprendimo priėmimo atveju, jo padėties atkūrimas galimai pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas, nutarimu pažeistos pareiškėjo teisės nebūtų tinkamai apgintos, o būsimasis teišmos sprendimas nebūtų realiai įgyvendintas.

Jei teismas laikytų, kad Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies norma nėra procesinė, ši nuo po 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija turėtų būti laikoma gerinančia ūkio subjekto padėtį, lyginant su ankstesne redakcija. Pareiškėjo vertinimu, atsakomybę švelninančių įstatymų galiojimas atgaline tvarka turėtų būti taikomas ir atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimus atveju.

Skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų esminių reikalavimų, keliamų individualių administracinių aktų turiniui, nes atsakovas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir todėl nustatė nepagrįstus įpareigojimus pareiškėjui, taip pažeisdamas jo teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi užkirto kelią peržiūrėti galimai neteisėtą atsakovo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų.

Pareiškėjas prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (1.25-22)6V-242 ir sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda už Konkurencijos įstatymo pažeidimą, galiojimą, taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas ABTĮ 15 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs (žr. pvz., administracines bylas Nr. AS146-201/2009; Nr. AS438-135/2009; Nr. AS502-466/2009), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Priešingu atveju, t. y. nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 5 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl 2013 m. gruodžio 23 d. priimto Konkurencijos įstatymo 33, 39 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjas rašte nurodė, kad jo nuomone, 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusi Įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcija, numatanti, kad skundo padavimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui paskirta bauda, sustabdo baudos ir palūkanų priverstinį išieškojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, turi būti taikoma pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat prašė informuoti apie Konkurencijos tarybos poziciją šiuo klausimu ir pateikti išsamius argumentus.

Atsakovas skundžiamame 2014 m. vasario 10 d. rašte nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti naujos Įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcijos, kuri negaliojo nei Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda, priėmimo, nei jo apskundimo metu. Atsakovas priminė, kad jo 2013 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 2S-10 paskirta bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 17 d. Pareiškėjui nesumokėjus baudos, Konkurencijos tarybos nutarimas bus perduotas vykdyti antstoliui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo rašto turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui jis nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Skundžiamame rašte pareiškėjui nenustatomos jokios teisės ar pareigos. Pareiga per nustatytą terminą sumokėti Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 2S-10 paskirtą baudą kyla iš nutarimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) nuostatų, pagal kurias ūkio subjektas privalo sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos, be to, tai buvo pažymėta to paties 2013 m. liepos 17 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje. Įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad ūkio subjekto nesumokėta bauda išieškoma į valstybės biudžetą. Konkurencijos tarybos nutarimas pateikiamas vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienus metus nuo jo priėmimo dienos. Šis terminas pratęsiamas laikotarpiui, kuris buvo skirtas baudai sumokėti, ir laikotarpiui, kurį teismo sprendimu buvo sustabdytas Konkurencijos tarybos nutarimo skirti baudą galiojimas. Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis numatė, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jeigu teismas nenusprendžia kitaip.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, prašymas dėl atsakovo 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymo – tai prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo. Kaip minėta, pats reikalavimas dėl atsakovo 2013 m. liepos 17 d. nutarimo panaikinimo pareikštas administracinėje byloje Nr. I-935-142/2014. Minėtoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas apskųstas apeliacine tvarka, galutinis sprendimas dar nėra priimtas. Nustatyta, kad minėtoje byloje yra išnagrinėtas ir atmestas pareiškėjo pakartotinis prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurį pareiškėjas siejo inter alia su 2013 m. gruodžio 23 d. buvo priimtu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 33, 39 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-743, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 8 d., teigdamas, kad šiuo atveju jam turi būti taikomos šios naujai priimtos nuostatos ir turi būti stabdomas baudos įvykdymo išieškojimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. AS858-525/2014 apeliacine tvarka išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo pažymėjo, kad naujai įsigaliojusi 33 straipsnio 3 dalis iš esmės taikytina vykstant priverstiniam išieškojimui, kuris yra vykdomas CPK numatyta tvarka (Konkurencijos įstatymo 39 str. 6 d.). Taigi nurodyta Konkurencijos įstatymo nuostata nepanaikina baudos mokėjimo pareigos, o reguliuoja iš esmės kylančius vėlesniame etape santykius, t. y. skundo dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui paskirta bauda, padavimo teisines pasekmes esant priverstiniam išieškojimui.

Kaip matyti, pareiškėjas gina savo teises prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir gali prašyti jas taikyti ateityje. Todėl atmestini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad jam užkirstas kelias veiksmingai apginti pažeistas teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-743 redakcija) taikymas nepriklauso nuo papildomų Konkurencijos tarybos sprendimų priėmimo. Darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu, nes panaikinus skundžiamą atsakovo 2014 m. vasario 10 d. raštą pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, taigi toks procesas būtų beprasmis.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos nutartis teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo jos naikinti, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendroves “LitCon” atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė