A-442-1945-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1945/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03043-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasjam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-105(7-3/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 68-214 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 44.1-62/10-33.

Nurodė, kad MGK neteisingai vertino mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, neatsižvelgė ir nevertino (nepaneigė) pareiškėjo skunde nurodytų argumentų ir aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, ginčijamuose sprendimuose nepakankamai buvo atsižvelgta į teikiamus argumentus, įrodymus nagrinėjant ir įvertinant pareiškėjui rūpimus klausimus dėl gautų pajamų pripažinimo asmeninėmis pareiškėjo pajamomis ir jų apmokestinimo, dėl piniginių sumų, susijusių su L. B. ir R. R., bei piniginių operacijų su Norvegijos karalystės piliečiu S. T., dėl pareiškėjo šeimos pajamų, dėl pajamų iš žemės sklypų pardavimo. Teigė, kad atliekant mokestinį patikrinimą bei mokesčių ir susijusių sumų apskaičiavimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų. Pasak pareiškėjo, nebuvo jokio pagrindo pereiti iš mokestinio tyrimo į mokestinį patikrinimą, nes nenustatyta finansinių nusikaltimų padarymo požymių, nebuvo grėsmės, jog pareiškėjas gali paslėpti ar sunaikinti mokestiniam patikrinimui reikalingus duomenis. Teigė, kad geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir reikiamus dokumentus. Nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ilgai atliko mokestinį tyrimą ir patikrinimą (daugiau kaip penkerius metus). Todėl nurodyti 31 982 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai iš esmės yra susikaupę dėl mokesčių administratoriaus neveiklumo ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl skundo reikalavimų patenkinimo yra nepagrįsti. Teigė, kad pareiškėjui papildomi mokesčiai paskaičiuoti (nustatyti) pagal mokestinio patikrinimo medžiagą ir galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad ilgas patikrinimo laikotarpis buvo tiesiogiai susijęs su pareiškėjo nebuvimu Lietuvoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. gegužės 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-134, kuriuo mokesčių mokėtojui – pareiškėjui buvo apskaičiuoti papildomi mokesčiai ir kuriuos mokesčių administratorius vėlesniais sprendimais paliko galioti šiuos mokesčius (t. y. 34 948 Lt GPM, 31 982 Lt GPM delspinigius, 3 418 Lt GPM baudą). Rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis ir nurodė, kad vertinant apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu pagrįstumą, mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatyta pareiškėjo iš kitų fizinių asmenų gauta ar kitokiu būdu gauta pinigų suma gali būti neapmokestinama pajamų mokesčiu, tik jeigu yra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo gautos lėšos nėra fizinio asmens pajamos.

Nepateikus įrodymų, kad pareiškėjo gautos lėšos nėra jo apmokestinamos pajamos, turi būti apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo gautų pajamų (2003 m. – 2006 m. laikotarpiu pagal I. Ž., paties pareiškėjo, L. B., S. T., R. R. bei žemės sklypų pardavimo epizodus) pripažinimo asmeninėmis pajamomis ir apmokestinimo klausimu mokesčių administratoriaus argumentai grindžiami įstatymu leistinais įrodymais, išdėstytais aptariamuose sprendimuose. Iš bylos įrodymų teismas sprendė, jog mokesčių administratorius ginčo klausimo aplinkybes teisingai ir pagrįstai pagal įrodymus ir aptariamus atvejus įvertino bei konstatavo, jog į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pervesti grynieji pinigai pripažintini pareiškėjo pajamomis.

Pareiškėjas kaip mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, nepagrindė, kodėl jos yra neteisingos ar neteisingai priskirtos asmeniui. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai reikalavo paaiškinimų ir dokumentinių įrodymų apie pareiškėjo į jo asmeninę banko sąskaitą įneštų lėšų kilmę ir įrodymų, kad disponuojamos sumos nėra pareiškėjo pajamos arba šios sumos jau yra apmokestintos. Pareiškėjas reikalaujamų įrodymų nepateikė, todėl pagal patikrinimo duomenis ir įstatymą apskaičiuoti mokesčiai.

Teismas pažymėjo, kad ilgas patikrinimo laikotarpis buvo tiesiogiai susijęs su pareiškėjo nebuvimu Lietuvoje. Taip pat priėjo išvadą, kad pareiškėjui bauda ir delspinigiai nustatyti teisėtai ir pagrįstai, o pagrindų, leidžiančių atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo, nėra.

III. Pareiškėjas T. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti MGK 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-105(7-3/2013, VMI 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 68-214 bei Inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 44.1-62/10-33.

Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas argumentais, kurie buvo suformuluoti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismą bylą išnagrinėjo formaliai, neatskleidė jos esmės, vadovavosi išimtinai mokesčių administratoriaus argumentais, nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi į bylą pateiktais mokesčių administratoriaus ir kitų asmenų (L. B., R. R.) paaiškinimais kaip rašytiniu įrodymu, tačiau pareiškėjo pateiktus jo paties ir kitų asmenų (L. B., I. Ž., B. E.) paaiškinimų nelaikė įordymų šaltiniais ir jų nevertino. Pareiškėjo manymu, teismas, perkeldamas pareiškėjui pareigą pateikti įrodymus, kad gautos lėšos nebuvo asmeninės pareiškėjo pajamos, pažeidė įrodinėjimo taisyklės ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktikos. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepaminėjo nei vieno konkretaus mokesčių administratoriaus pateikto įrodymo, kuris neabejotinai patvirtintų, jog pareiškėjo gautos lėšos buvo jo asmeninės pajamos. Tvirtina, kad pareiškėjo pateikti jo ir kitų asmenų paaiškinimai bei kiti pateikti įrodymai pagrindžia pinigų kilmę bei tai, kad pinigai nebuvo pareiškėjo pajamos.

Atsakovas VMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą yra grindžiamas analogiškais argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje yra kilęs mokestinis ginčas dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų GPM ir su juo susijusių sumų teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-105(7-3/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 68-214 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 44.1-62/10-33.

Mokestiniai ginčai - ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 punktas).

Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija (ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos) ir teismas (Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnis). Mokestiniams ginčams Mokesčių administravimo įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą (Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnis).

Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus (Mokesčių administravimo įstatymo 150 straipsnis). Mokestinių ginčų komisija nagrinėja mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų (Mokesčių administravimo įstatymo 151 straipsnio 2 punktas).

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Nors įstatymas numato, kad teismui yra skundžiamas ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, tačiau tai nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas mokestinį ginčą, turi tik formaliai patikrinti skundžiamo ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas privalo iš esmės išspręsti kilusį mokestinį ginčą, kurį nagrinėdamas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnis).

Proceso betarpiškumo principas reikalauja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, ištirtų byloje įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus (ABTĮ 79 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktai). Taigi, atsižvelgiant į paminėtų procesinių teisės normų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, negali tiesiog pritarti skundžiamuose mokesčių administratoriaus bei ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimuose nurodytoms nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei šių institucijų motyvams dėl įrodymų vertinimo. Kiekvienu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas mokestinį ginčą, privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, sprendime nurodyti nustatytas faktines aplinkybes bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti argumentus dėl įrodymų vertinimo, t. y. argumentuoti, dėl ko vienais įrodymais teismas remiasi pagrįsdamas savo išvadas, o kitus įrodymus atmeta.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus - teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, skirtingai negu mokesčių administratorius ir ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijos vertina surinktus įrodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, apeliacine tvarka skundžiamame sprendime pareiškėjo argumentus atmeta iš esmės nepateikdamas jokios byloje surinktų įrodymų analizės, tiesiog nemotyvuotai pritardamas mokesčių administratoriaus išvadoms dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Todėl, atsižvelgiant vien į nurodytus aspektus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog negali būti įrodymų šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę, t. y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti faktiniais duomenimis (daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais) bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 58 straipsnyje numatytas neįrodinėtinas aplinkybes ir faktus.

Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal šias procesinio įstatymo nuostatas proceso šalių (pareiškėjo ir atsakovo) bei jų atstovų paaiškinimai (tiek rašytiniai, tiek žodiniai duoti teismo posėdžio metu) yra leistina įrodinėjimo priemonė. Ar teismas gali šalių ar jų atstovų paaiškinimais remtis priimdamas sprendimą priklauso nuo teismo atlikto įrodymų įvertinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas proceso šalių ir atstovų paaiškinimus privalėjo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).

Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalis nustato, kad Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui.

Pareiškėjas kartu su skundu, adresuotu Mokestinių ginčų komisijai, pateikė naują įrodymą – korporacijos „Matininkai“ parengtą žemės sklypų įvertinimo 2012 m. gruodžio 21 d. ataskaitą Nr.40A0-1212-0068 (MGK bylos l. 39-69). Mokestinių ginčų komisija, atsižvelgdama į Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalies nuostatas, nevertino šios turto vertinimo ataskaitos.

Dėl šios ataskaitos, kaip įrodymo, vertinimo pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų. Pažymėtina, kad nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, mokesčių mokėtojas turi visas ABTĮ numatytas teises. ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus. ABTĮ nenustato jokių proceso šalies teisės teikti įrodymus apribojimų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo kaip įrodymą įvertinti ir minėtą žemės sklypų vertinimo ataskaitą.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys