AS-261-1289-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-1289/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04833-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Vilniaus energija“) elektroninių ryšių priemonėmis, per elektroninių paslaugų posistemę kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ ir 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“; 2) įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos kintamąją dedamąją, įvertinus per Komisijos 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ ir 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ faktinio taikymo laikotarpį UAB „Vilniaus energija“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas (nevertinant pačios Komisijos nesuderintų investicijų įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis).

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjas taip pat skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ ir 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ galiojimą iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas, visų pirma, grindė skundžiamo nutarimo neteisėtumu. Antra, pareiškėjas nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės (ginčijamo akto galiojimo laikino sustabdymo), pareiškėjas patirs itin didelius – 13 360 360 Lt – nuostolius per metus. Nurodė, kad šiuos nuostolius apskaičiavo tokiu būdu: Komisija, perskaičiuodama kintamąją dedamąją, nepagrįstai įvertino tariamą investicinio projekto įtaką kuro kiekiui ir kuro sąnaudoms, dėl to 13 360 360 Lt per metus pareiškėjo būtinųjų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta; patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjo galimybės susigrąžinti nurodytą sumą iš vartotojų bus itin apsunkinančios pačius vartotojus, nuostoliai, įskaitant ir palūkanas, turės būti atlyginti nustatant ateinančių laikotarpių kainas. Patenkinus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, net ir atmetus pareiškėjo skundą, vartotojams situacija būtų žymiai palankesnė, nes šilumos kainos galės būti sumažintos Komisijai perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias 2015 m. Trečia, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, pagal 2002 m. vasario 1 d. Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties nuostatas, pareiškėjas turėtų teisę atskirti Savivaldybės ir Komisijos nesuderintas investicijas nuo nuomojamų įrengimų, tokiu atveju Komisijos vartotojams skaičiuojama nauda išnyktų, t. y. nutarimo galiojimo sustabdymas vartotojų ekonominių interesų apsaugos tikslais būtų žymiai naudingesnis. Ketvirta, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui kils nepertraukiamo šilumos tiekimo vartotojams (ypač žiemos sezono metu) sutrikimo rizika, atsiskaitymų sutrikimo su kuro tiekėjais ir rangovais rizika, dėl to, pasak pareiškėjo, gali būti pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjas nurodė, kad nesustabdžius nutarimo galiojimo, būsimas teismo sprendimas pasidarys beprasmis, nebus įmanoma atkurti iki nutarimo priėmimo buvusios padėties. Prašė vadovautis viešojo intereso apsaugos prioritetu, kuris yra nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-590/2010.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Kadangi skundas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtas.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, šilumos tiekėjas Vilniaus mieste, prašo panaikinti Komisijos nutarimus dėl šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo ir prašo įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos kintamąją dedamąją, įvertinus per skundžiamų nutarimų faktinio taikymo laikotarpį UAB „Vilniaus energija“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas. T. y. jau pačiu reikalavimu, kuris keliamas skunde, pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą atkurti iki skundžiamų nutarimų priėmimo buvusią padėtį taip, kad būtų padengti pareiškėjo nurodomi galimi nuostoliai. Skundžiamais nutarimais pakeistos šilumos kainos dedamosios, nustatytos kituose nutarimuose. Atsižvelgęs į skundžiamų nutarimų turinį bei visus skunde keliamus reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepagrįstai argumentuoja tuo, jog skundžiami nutarimai yra akivaizdžiai neteisėti. Tokios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti įstatymas nenumato ir numatyti negali, ginčijamo akto neteisėtumas nustatomas tik išnagrinėjus bylą iš esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Dėl nurodomų galimų nuostolių pareiškėjas prašyme nenurodo, kad jie niekaip negalės būti padengti, nurodo galimybes atgauti tą kainos dalį, kuri, pareiškėjo teigimu, neteisėtai sumažinta, be to, ir pačiu skundu prašoma atkurti iki nutarimų priėmimo buvusią padėtį.

Trečia pareiškėjo argumentų grupė visiškai susijusi su paties pareiškėjo veiksmais ir priimamais sprendimais. Pats pareiškėjas nurodo, kad jis turėtų tik teisę atskirti nesuderintas investicijas nuo nuomojamų įrengimų, o ne pareigą, o tik tokie paties pareiškėjo vykdomi veiksmai, pasak pareiškėjo, sukeltų pareiškėjo nurodomas pasekmes, o būtent, kad pareiškėjui atskyrus investicijas, vartotojai negautų Komisijos apskaičiuotos naudos. Taigi, šios pasekmės kiltų tik dėl paties pareiškėjo veiksmų, kai pareiškėjas gali pasirinkti, kaip tokiu atveju elgtis.

Be to, pareiškėjo teiginiai dėl 2002 m. vasario 1 d. Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties nuostatų taikymo kelia abejonių, kadangi vykstant ginčui, susijusiam su nesuderintomis investicijomis, teisme, pareiškėjo teisė imtis skunde nurodomų veiksmų negali būti vertinama vienareikšmiškai. Ketvirtoji pareiškėjo nurodoma argumentų grupė nėra pagrįsta įrodymais, t. y. nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas kelis paskutinius metus patiria tokių nuostolių, kad gali sutrikti šilumos tiekimas vartotojams, kad pareiškėjas dėl patiriamų nuostolių negalės atsiskaityti su kuro tiekėjais, su rangovais.

Pareiškėjo manymu, reikalavimo užtikrinimo priemonė taikytina siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Visų pirma, nepateikti įrodymai, kad dėl skundžiamų nutarimų gali sutrikti nepertraukiamas šilumos tiekimas vartotojams. Antra, pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje AS858-590/2010 šiuo atveju kaip precedentas netinka, kadangi toje nutartyje nagrinėtu atveju šilumos tiekėjui neturint TIPK leidimo jis tikrai negalėtų vykdyti veiklos ir šilumos tiekimą turėtų nutraukti.

Šiuo atveju pareiškėjas remiasi tik prielaidomis, kad jam pritrūks lėšų kuro tiekėjams, būtinoms investicijoms, tačiau šių teiginių patvirtinančių duomenų byloje nėra. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamų nutarimų galiojimo laikinas sustabdymas turės įtakos viešojo intereso apsaugai.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties dalį dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų galiojimą iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos.

Nurodo, kad būtina taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi ginčijami nutarimai (arba iš esmės nutarimas) yra akivaizdžiai neteisėti, todėl nesiėmus šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, būsimas teismo sprendimo vykdymas bus ženkliai apsunkintas ir netgi gali būti beprasmis. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad egzistuoja prima facie įrodymų dėl akivaizdaus nutarimo neteisėtumo. Energetikos įstatymu imperatyviai nustatyta, kad valstybės reguliuojamos kainos negali būti peržiūrimos dėl Komisijos (ir vietos savivaldybės, pagal Šilumos ūkio įstatymo 35 str.) nesuderinto Investicinio projekto įtakos. Komisija nesuderino Investicinio projekto, todėl Komisija neturi kompetencijos vertinti jos pačios nesuderinto Investicinio projekto atsiperkamumo (taip pat bet kokios, teigiamos ar neigiamos, įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms). Nėra jokio teisinio pagrindo ginčijamo nutarimo priėmimui, išskyrus abstrakčiai minimus blanketinius (t. y. tiesiogiai netaikomus) Šilumos ūkio įstatymo „tikslus ir siekius“, kurie gali būti realizuojami tik to paties įstatymo bei kitų susijusių įstatymų bei poįstatyminių aktų konkrečiai numatytomis sąlygomis ir tvarka, o ne šias imperatyvias sąlygas ir tvarka ignoruojant / pažeidžiant. Jau pats savaime atsakovo nurodytas pavedimas (Komisijos 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymas jau po ginčijamo nutarimo priėmimo) Šilumos skyriui atlikti neeilinį pareiškėjo patikrinimą dėl aukščiau paminėto Investicinio projekto įtakos nustatymo patvirtina, kad vienašališkas „preliminarus“ tokios įtakos įvertinimas ir šilumos kainos kintamosios dedamosios koregavimas yra neteisėtas ir nekorektiškas (t. y. nepagrįstas ne tik teisiniu, bet ir faktiniu požiūriu). Be to, 2014 m. spalio 23 d. Komisija, komentuodama nutarimo priėmimą, viešai paskelbė / iš esmės pati patvirtino, kad nutarimas priimtas ne pagal įstatymą, o skirtas „išprovokuoti“ diskusiją, kaip įstatymai turėtų būti tobulinami: „Komisija tikisi, kad šis sprendimas paskatins inicijuoti platesnę diskusiją dėl institucijoms priskirtos atsakomybės derinti investicijas šilumos sektoriuje“.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs itin didelius net 13 360 360 Lt nuostolius per metus. Nutarimu Komisija perskaičiavo ir nustatė pareiškėjui 0,52 ct/kWh mažesnę šilumos kainos kintamąją dedamąją nei nustatyta pakeistame nutarime dėl šilumos kainos. To priežastis – Komisija, perskaičiuodama kintamąją dedamąją, nepagrįstai įvertino tariamą Investicinio projekto įtaką kuro kiekiui ir kuro sąnaudoms, dėl ko 13 360 360 Lt/per metus (0,52 ct/kWh x 2569,3 tūkst. MWh x 10 000) pareiškėjo būtinųjų (jau įvertintų pačios Komisijos, kaip pagrįstų) sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta. Todėl teismui patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjo galimybės iš vartotojų susigrąžinti nesumokėtus 13 360 360 Lt/per metus bus itin apsunkinančios pačius vartotojus, kadangi nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – atgaline data pakeisti vartotojams taikytas šilumos kainas nebūtų įmanoma, o Komisijai nustatant ateinančių laikotarpių kainas, jos turėtų būti ne tik atstatytos iki buvusio iki nutarimo priėmimo lygio, tačiau ir papildomai padidintos visa dėl nutarimo atsiradusių nuostolių apimtimi, įskaitant ir palūkanas. Tuo tarpu sustabdžius ginčijamo nutarimo galiojimą ir teismui vis tik atmetus pareiškėjo skundą, vartotojams būtų žymiai palankesnė situacija, nes šilumos kainos galės būti atitinkamai sumažintos Komisijai perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias 2015 m.

Pažymi, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, pagal 2002 m. vasario 1 d. Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties nuostatas pareiškėjas ne tik turėtų nevaržomą teisę atskirti Savivaldybės ir Komisijos nesuderintas investicijas nuo nuomojamų įrengimų, bet kaip racionalus investuotojas netgi privalėtų taip elgtis esant absoliučiai nenuspėjamiems Komisijos veiksmams priimant tokio pobūdžio ginčijamus nutarimus. Dėl to Ekonomaizeris, kuris nebuvo suderintas nei Komisijoje, nei Savivaldybėje, yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis turtas ir jo demontavimo veiksmus pareiškėjas gali reikalauti atlikti nedelsiant, t. y. jau šio šildymo sezono metu. Pareiškėjui atlikus Ekonomaizerio demontavimo veiksmus, Komisijos vartotojams paskaičiuota nauda išnyktų ir Vilniaus miesto šilumos vartotojai nuo 2016 m. (t. y. naujos bazinės šilumos kainos reguliuojamojo laikotarpio) negalėtų gauti nustatomoje bazinėje šilumos kainoje jokios naudos dėl Ekonomaizerio įrengimo sąlygotų sutaupymų, kas prieštarautų viešajam interesui, lyginant su dabartine situacija iki ginčijamo nutarimo priėmimo. Sustabdžius ginčijamo nutarimo galiojimą, Investicinio projekto įtaka šilumos kainai galėtų būti įvertinta nustatant bazines šilumos kainas naujam reguliavimo periodui į ateitį, kai šis investicinis projektas bus suderintas su Komisija, kaip to imperatyviai reikalauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis. Apie šią galimybę pareiškėjas buvo informavęs Komisiją 2014 m. spalio 21 d. raštu Nr. 008-10-29424R.

Atkreipia dėmesį į tai, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui jau kelis paskutinius metus patiriant nuostolius iš šilumos tiekimo veiklos, dėl neteisėtai Komisijos ginčijamu nutarimu sumažintų šilumos kainos kintamosios dedamosios pareiškėjui kils nepertraukiamo šilumos tiekimo vartotojams (ypač žiemos sezono metu) sutrikimo rizika, atsiskaitymų sutrikimo su kuro energijai gaminti tiekėjais bei investicijas į valdomo energetikos ūkio būklės užtikrinimą vykdančiais rangovais rizika, dėl ko gali būti pažeistas viešasis interesas.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, jog iš šilumos tiekimo veiklos patiria nuostolius. Skunde atitinkami įrodymai buvo pateikti ir paaiškinti, t. y. pačios Komisijos paruošta 2014 m. birželio 26 d. pažyma Nr. O5-159 (Skundo priedas Nr. S-15), kurioje nurodyta, jog Metodikos 74.9 punktas numato paskutinių dvejų metų faktinės ir ūkio subjektui nustatytos investicijų grąžos koregavimą, kai vidutinė faktinė dviejų paskutinių ataskaitinių laikotarpių, ėjusių prieš šilumos bazinės kainos (kainos dedamosios) perskaičiavimo ataskaitinį laikotarpį, investicijų grąža viršija reguliuojančiosios institucijos nustatytą investicijų grąžą daugiau kaip 1 procentiniu punktu.

Bendrovė 2012 m. ir 2013 m. patyrė vidutiniškai 1 proc. nuostolio, kai per tą patį laikotarpį bazinė vidutinė investicijų grąža buvo 5,1 proc., todėl investicijų grąža nekoreguojama. Pažymėtina, kad šilumos ir elektros energijos kogeneraciniu būdu gamyba pagal Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra pripažįstama viešuosius interesus atitinkančia paslauga. Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje vienareikšmiškai nurodyta, kad „Viešieji interesai elektros energetikos sektoriuje – <...> taip pat elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse.“ Šilumos energija kogeneraciniu būdu iš atsinaujinančių energijos išteklių (biokuro) yra gaminama pareiškėjo termofikacinėje elektrinėje Nr. 2, kurioje yra įrengtas šioje byloje ginčo objektu esantis Ekonomaizeris.

Todėl pareiškėjo veikla, gaminant šilumą iš biokuro, yra pripažįstama viešąja ir viešuosius interesus atitinkančia paslauga. Taigi, jeigu ginčijamo nutarimo galiojimas nebus sustabdytas, pareiškėjas, patirdamas daugiamilijoninius nuostolius, ir tokioje teisinio neapibrėžtumo situacijoje negalėtų toliau vykdyti kitų investicinių projektų / tinkamo atsiskaitymo su gamtinių dujų šilumai gaminti tiekėjais ir atsirastų patikimo bei kokybiško vartotojų aprūpinimo šilumos energija (ypač žiemos sezono metu) sutrikimų rizika.

Atitinkamai, sustojus pareiškėjo vykdomiems investiciniams projektams, gali būti padaryta žala vartotojams, sutrikti šilumos tiekimas, įvykti avarijos. Todėl, nesustabdžius ginčijamo nutarimo galiojimo, būsimas teismo sprendimas pasidarys beprasmis, nes dėl jo sąlygotų nuostolių ir teisinio neapibrėžtumo padėties atsiradimo ir to sąlygotų teisinių, ekonominių bei techninių (susijusių su saugiu ir patikimu šilumos tiekimu mažiausiomis sąnaudomis) pasekmių, jau nebebus galimybės atkurti iki ginčijamo nutarimo priėmimo buvusios padėties, o finansine prasme vartotojams mokėtinos sumos ženkliai padidėtų, kas ir šiuo aspektu akivaizdžiai prieštarautų viešajam interesui.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pareiškėjo pateiki argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra iš esmės analogiški skunde pateiktiems argumentams, kuriais pareiškėjas kvestionuoja ginčijamų nutarimų teisėtumą. Atitinkamai pareiškėjo pateikiami argumentai dėl neva akivaizdaus ginčijamų nutarimų neteisėtumo vertintini tik teismui nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmus atitinkamą sprendimą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, todėl pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje ir neturėjo pareigos iš esmės išnagrinėti bylą ir vertinti pareiškėjo argumentus, kuriais jis faktiškai grindžia skundą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, ta aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamų nutarimų priėmimo, iš esmės negalės būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Priešingai, pareiškėjas net neneigia, ir sutinka, jog jo deklaruojami nuostoliai iš esmės galės būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. Šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus (įskaitant ir pareiškėją), teikia perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus ir jų pagrindimą Komisijai bei savivaldybei (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 8 d.).

Priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėjas, nagrinėjamu Komisija priėmė sprendimus (ginčijamus nutarimus), kuriais būtent ir siekiama įgyvendinti vartotojų interesus, taip pat mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d.). Taigi pareiškėjas šiuo atveju visiškai nepagrįstai implikuoja prielaidas, galinčias apsunkinti teismo sprendimo vykdymą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl nurodomų galimų nuostolių pareiškėjas prašyme nenurodė, kad jie niekaip negalės būti padengti, nurodo galimybes atgauti tą kainos dalį, kuri, pareiškėjo teigimu, neteisėtai sumažinta.

Teigia, jog pareiškėjo argumentai, jog pagal 2002 m. vasario 1 d. Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties nuostatas pareiškėjas turėtų teisę atskirti savivaldybės ir Komisijos nesuderintas investicijas ir Komisijos nesuderintas investicijas nuo nuomojamų įrenginių ir tokiu atveju Komisijos vartotojams skaičiuojama nauda išnyktų, savaime netenkina reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, nes tokie padariniai priklauso tik nuo paties pareiškėjo veikimo ar neveikimo, nepriklausomai nuo ginčijamais nutarimais sukeliamų pasekmių.

Pabrėžia, jog pareiškėjas pateiktą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę išskirtinai grindžia didelio masto nuostoliais, kurie pareiškėjui atsirastų nesustabdžius ginčijamų nutarimų galiojimo, t. y pajamų ir pelno sumažėjimu, padidėtų rizika neįvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams ir kt. Taigi, pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja ne su realia grėsme, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, o su galimomis neigiamomis ginčijamu nutarimu pasekmėmis pareiškėjo finansinei padėčiai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių išsamių ir visapusiškų faktinių duomenų bei įrodymų, patvirtinančių jo finansinę padėtį, kuriuos įvertinus, būtų galima spręsti apie realią sprendimais keliamų neigiamų padarinių grėsmę. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimos finansinės žalos ir nuostolių susidarymu, yra abstrakčios, nedetalizuotos ir pagrįstos prielaidomis bei spėjimais, todėl negali būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamų atsakovo nutarimų galiojimą (ABTĮ 71 str.).

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).

Akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007). Taigi, ginčijamo akto galiojimo laikinu sustabdymu iš esmės siekiama išlaikyti status quo (esamą padėtį), kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų negalimas.

Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, kad jau pačiu reikalavimu, kuris keliamas skunde, pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą atkurti iki skundžiamų nutarimų priėmimo buvusią padėtį taip, kad būtų padengti pareiškėjo nurodomi galimi nuostoliai, todėl nėra pagrindo teigti, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Ir nors sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo, tačiau pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl ginčijamų atsakovo nutarimų, pareiškėjo teigimu, akivaizdaus neteisėtumo ir nepagrįstumo, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje vienareikšmiškai pripažinti, kad ginčijami atsakovo nutarimai akivaizdžiai neteisėti ir nepagrįsti, todėl reikalavimui juos panaikinti užtikrinti būtina sustabdyti tokių nutarimų galiojimą.

Dėl pareiškėjo nurodytų galimų nuostolių atsiradimo pažymėtina, jog tai nėra susiję su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, tačiau tik su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad ginčijamų atsakovo nutarimų galiojimas turės itin neigiamą finansinę įtaką pareiškėjui, t. y. jis patirs itin didelius net 13 360 360 Lt nuostolius per metus dėl pareiškėjui nustatytos 0,52 ct/kWh mažesnės šilumos kainos kintamosios dedamosios nei nustatyta pakeistame nutarime dėl šilumos kainos. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai negali būti laikoma pakankamu pagrindu reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumui. Pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė (nepateikė jokių įrodymų) apie bendrą savo finansinę padėtį, jos galimą konkretų pokytį dėl ginčijamų atsakovo nutarimų tolesnio galiojimo. Šiuo atveju nėra aišku, kaip minėto dydžio nuostoliai konkrečiai paveiktų bendrovės bendrą finansinę padėtį (taip pat ir investicinių projektų įgyvendinimą, atsiskaitymą su gamtinių dujų šilumai gaminti tiekėjais) bei kokią dalį apskritai (iš viso) per 2015 m. (ir vėliau) gautų (planuojamų) pareiškėjo pajamų sudarytų minėti daugiau kaip 13 mln. Lt. Tai, kad pačios Komisijos paruoštoje 2014 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. O5-159 nurodyta, jog pareiškėjas 2012 m. ir 2013 m. patyrė vidutiniškai 1 proc. nuostolio, kai per tą patį laikotarpį bazinė vidutinė investicijų grąža buvo 5,1 proc., todėl investicijų grąža nekoreguojama, nereiškia, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra tiek bloga ir sudėtinga, jog pareiškėjas, pavyzdžiui, turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, arba, kad bendrovė apskritai bankrutuotų. Taigi, pareiškėjo nurodytas galimas jo patirtinų nuostolių dydis neparodo ženklaus pareiškėjo finansinės padėties neigiamo pokyčio ir atitinkamai būtinybės taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Be to, pridurtina, jog galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto (šiuo atveju nutarimų) priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas prašyme net ir nenurodė, kad jo patirti nuostoliai niekaip negalės būti padengti, priešingai, netgi nurodė galimybes atgauti tą kainos dalį, kuri, pareiškėjo teigimu, neteisėtai sumažinta (nustatant atitinkamas ateinančių laikotarpių kainas).

Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su, kaip nurodo pareiškėjas, viešojo intereso pažeidimu, taip pat nesudaro pagrindo šiuo atveju taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas nurodo, jog ginčijamų nutarimų galiojimo sustabdymas net ir teismui atmetus pareiškėjo skundą, vartotojų ekonominių interesų apsaugos tikslais būtų tik naudingesnis, vartotojams tokia situacija būtų žymiai palankesnė, tačiau tai nereiškia, kad būsimas teismo sprendimo įvykdymas, netaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkės ar net taps neįmanomu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė prima facie įrodymų dėl ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo, nei pagrindė, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios tiek atitaisymas (kompensavimas), tiek būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų sudėtingas ar net neįmanomas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys