AS-662-1148-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-1148/2014 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00314-2014-9 Procesinio sprendimo kategorija 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 29 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Automobilių stovėjimo aikštelės“ skundą atsakovui Kauno

miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. R. ir R. A. dėl įsakymų bei rašto

panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Automobilių stovėjimo aikštelės“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymus Nr. AP-24 ir Nr. AP-25, 2014 m. sausio 22 d. rašte Nr. (33.200)R-531 įformintą sprendimą, kuriais atsisakyta taikyti tarnybinę atsakomybę Kauno miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjai V.

R. (toliau – ir Skyriaus vedėja) ir vyriausiajai vidaus auditorei R. A. (toliau – ir Auditorė), bei įpareigoti atsakovą iš naujo

svarstyti drausminės atsakomybės klausimą. Pareiškėjas patikslintame skunde paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyrius 2013 m. birželio – gruodžio

mėn. vykdė pareiškėjo auditą, kurio metu vyriausioji vidaus auditorė R. A. pažeidė galiojančių teisės aktų nuostatas bei nesant

jokio teisinio pagrindo, be įstaigos vadovo sutikimo, pasisavino pareiškėjui priklausančius dokumentus. Tokiems veiksmams pritarė ir Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja V. R.. Pareiškėjas nesutikdamas su minėtų darbuotojų veiksmais kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas ištirti ir įvertinti vyriausiosios vidaus auditorės R. A. ir skyriaus vedėjos V.

R. veiksmus. Kauno miesto savivaldybės administracija ginčijamu raštu pareiškėją informavo, kad buvo sudaryta komisija, kuri atliko R.

A. ir V. R. įtariamų tarnybinių nusižengimų tyrimus bei pasiūlė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui pripažinti, jog Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja V. R. ir Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyriausioji vidaus auditorė R.

A. tarnybinių nusižengimų nepadarė. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius šiam komisijos sprendimui pritarė ir tai patvirtino įsakymais. Pareiškėjo nuomone, atsakovo veiksmai, tiriant Centralizuoto vidaus audito skyriaus darbuotojų veiklą, yra neteisėti, atlikti neatsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, nes Auditorė, prašydama pateikti informaciją, klaidino įstaigos darbuotojus, siekė gauti nevisapusišką, neobjektyvią informaciją, jai nerūpėjo objektyvūs ir teisingi duomenys, o Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja tokį elgesį toleravo.

Centralizuoto vidaus audito skyriaus darbuotojų veiksmai kelia abejonių dėl jų nešališkumo, gebėjimo tinkamai atlikti pavestas užduotis ir vykdyti teisės aktuose nustatytus vidaus audito uždavinius. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija tyrusi galimai neteisėtus Centralizuoto vidaus audito skyriaus darbuotojų veiksmus negalėjo konstatuoti, jog Auditorė tinkamai surinko vidaus auditui reikalingus duomenis ir tarnybinio nusižengimo nepadarė, nes vidaus auditorė R. A. vidaus auditui atlikti rinko ne sukauptą informaciją ar dokumentus, o pasiėmė dalį informacijos, kuri nebuvo įforminta teisės aktų nustatyta tvarka, neužtikrino, kad surinkti duomenys atitiktų faktinę situaciją ir būtų surinkti iš patikimų šaltinių, tuo viršijo kompetencijos ribas bei netinkamai atliko pavestas funkcijas, elgėsi neetiškai.

Pareiškėjas prašė Auditorės grąžinti paimtus dokumentus, būtinus pareiškėjo pradėtai inventorizacijai užbaigti ir tinkamai įforminti, tačiau Auditorė ir jos vadovė atsisakė juos grąžinti ir tokie veiksmai negalėjo būti laikomi teisėtais, nes pagal Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnio nuostatas, auditorius gali gauti dokumentų kopijas, o ne originalus. Be to, buvo pažeistos inventorizacijos procedūros, nes su inventorizacijos aprašu nebuvo supažindintas materialiai atsakingas asmuo ir įstaigos vadovas.

Vidaus audito metu duomenys buvo renkami pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir negalėjo būti pagrindas netinkamų pareiškėjo veiksmų konstatavimui bei vidaus audito rekomendacijų teikimui, o Kauno miesto savivaldybės administracija nesiėmė veiksmų Auditorės ir Skyriaus vedėjos veiklos įvertinimui bei atvėrė kelią struktūriniam padaliniui savivaliauti: rengti nepagrįstą vidaus audito išvadą, teikti rekomendacijas, kurios nėra paremtos objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, platinti vidaus audito ataskaitą asmenims, kuriems teisės aktai ją teikti nenumato ir tai sąlygojo nepagrįstos ir neteisėtos informacijos apie pareiškėjo veiklą išplatinimą visuomenėje, sumenkino pareiškėjo autoritetą.

Pareiškėjo atstovai nesutiko su atsakovo pozicija dėl to, kad pareiškėjas negali būti tinkamu subjektu inicijuoti bylą dėl ginčijamų aktų, nes pareiškėjas yra administracinės procedūros dalyvis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau

– ir VAĮ) 19 straipsnio 2 dalies prasme ir turi teisę skųsti sprendimą vadovaudamasis VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Be to, audito išvados pagrindu buvo pradėta visa eilė kitų procedūrų, apie pareiškėjo neskaidrią veiklą pasirodė publikacijos spaudoje, internete, tokiu būdu ginčydamas aktus šioje byloje, pareiškėjas gina savo reputaciją. Pareiškėjo atstovų nuomone, ginčijami įsakymai ir raštas negali būti pripažinti teisėtais bei pagrįstais, todėl naikintini ir atsakovas įpareigotinas iš naujo svarstyti Skyriaus vedėjos ir Auditorės drausminės atsakomybės klausimą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad pareiškėjo iniciatyva, t. y. pagal jo 2013 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. 13-607 „Dėl atsakingų darbuotojų veiksmų įvertinimo“, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo sudaryta komisija įtariamam Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjos V. R. ir vyriausiosios vidaus auditorės R. A. tarnybiniam nusižengimui ištirti bei apie tyrimo rezultatus informuotas pareiškėjas.

Jų nuomone, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 28 ir 30 straipsnius, skųsti į pareigas priėmusio asmens sprendimą skirti ar neskirti tarnybinę nuobaudą, gali tik valstybės tarnautojas, kurio atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, todėl pareiškėjas neturėtų būti laikomas suinteresuotu asmeniu ir reikšti skundą dėl ginčijamų įsakymų ir rašto, kuriuo jis buvo informuotas apie tai, kad valstybės tarnautojoms nebuvo taikyta tarnybinė atsakomybė, panaikinimo. Pažymėjo, jog atlikdama auditą Auditorė naudojosi Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnio vidaus auditoriui suteiktomis teisėmis.

Visos funkcijos, susijusios su tinkamu inventorizacijos duomenų įforminimu, suderinimu, patvirtinimu, dokumentų registravimu ir pateikimu, priskirtinos įstaigos vadovui ir jo įsakymu sudarytai inventorizacijos komisijai. Auditorė pareiškėjo organizuotoje mokėjimo automatų inventorizacijoje dalyvavo tik stebėtojos teisėmis, todėl nebuvo atsakinga už tinkamą inventorizacijos duomenų įforminimą. Statistinės mokėjimo automatų ataskaitos (kvitai, kuriuose matosi automato identifikacinis numeris, jo stovėjimo vieta (adresas)), yra nesusiję su tinkamu inventorizacijos atlikimu ir įforminimu ir tai nėra dokumentai, kurie kaip nors lemtų (galėtų lemti) pareiškėjo veiklą ar turėtų išliekamąją vertę.

Tokius statistinius kvitus, esant poreikiui, pareiškėjas gali bet kada atsispausdinti iš jam nuosavybės teise priklausančių mokėjimo automatų, todėl statistinių ataskaitų originalai pareiškėjui nebuvo grąžinti. Kadangi tarnybinio tyrimo metu nebuvo nustatytas sąlygų, būtinų tarnybiniam nusižengimui konstatuoti, visetas, komisija negalėjo konstatuoti, kad Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja V.

R. ir vyriausioji vidaus auditorė padarė tarnybinius nusižengimus. Pareiškėjo ginčijami įsakymai ir raštas buvo priimti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, nepažeidžiant procedūrų, kompetentingo asmens, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi bylą nutraukė. Teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)

5 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004 ir kt. Pažymėjo, jog teismine tvarka gali būti ginčijami ne bet kokie viešo administravimo veiksmai, o tik sukeliantys teisines pasekmes, t. y. tie, kurių nuginčijimu bus apgintos asmens teisės ir teisėti interesai. VAĮ, VTĮ 30 straipsnio, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, (toliau – ir Taisyklės) 3 punkto nuostatos užtikrina pareiškėjo teisę dėl galimo valstybės tarnautojo tarnybinio nusižengimo paduoti skundą valstybės tarnautojo vadovui, tačiau sprendimą pradėti ar nepradėti tarnybinį patikrinimą, skirti ar neskirti tarnybinę nuobaudą priima tik valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmenys, pranešdami apie valstybės tarnautojų galimai padarytas neteisėtas veikas (tarnybinius nusižengimus), gali tik inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau neturi teisės apskųsti tarnybinių patikrinimų išvadų ar vadovų, turinčių teisę skirti tarnybines nuobaudas, sprendimų. Tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus gali skųsti tik VTĮ 30 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 22 punkte numatytais atvejais tikrinamas valstybės tarnautojas, jeigu nuobauda buvo paskirta.

Netgi šie valstybės tarnautojai neturi teisės skųsti sprendimą pradėti ar nepradėti jų atžvilgiu tarnybinio nusižengimo tyrimą ar pačią tarnybinio tyrimo išvadą. Taigi tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrų galutinius sprendimus ginčyti dėl jų esmės gali tik suinteresuoti asmenys, t. y. tų teisinių santykių dalyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (2012 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-580/2006).

Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo principus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus. Kaip matyti iš administracinės bylos duomenų, pareiškėjo iniciatyva Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius sudarė komisiją Auditorės ir Skyriaus vedėjos tarnybiniam nusižengimui tirti. 2013 m. lapkričio 26 d. Auditorės ir Skyriaus vedėjos paaiškinimai (II t., b. l. 2-6, 7-11), Komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. išvada Nr. 12-14-43 (I t., b. l. 188-196) ir Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. išvada Nr. 12-14-45 (I t, b. l. 197-205) patvirtina, jog konkrečiu atveju buvo atliktas pareiškėjo skundo nagrinėjimas, kuris iš esmės atitiko asmenų skundų nagrinėjimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo numatytus reikalavimus, pareiškėjas apie skundo tyrimo rezultatus buvo informuotas 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)2-531 pagal VAĮ trečiajame skirsnyje reglamentuotas procedūras.

Minėtame rašte nurodoma, kad atliekant tyrimą nebuvo nustatyta visų būtinų valstybės tarnautojo tarnybiniam nusižengimui konstatuoti būtinų sąlygų, todėl negalima laikyti, kad Auditorė ar Skyriaus vedėja padarė tarnybinius nusižengimus. Paaiškinama, jog atliekant įstaigos vidaus auditą Auditorei buvo pateiktas inventorizacijos aprašas bei statistinės mokėjimo automatų ataskaitos, kurios buvo būtinos Auditorei tinkamai pagrįsti rengiamas įstaigos vidaus audito išvadas ir rekomendacijas. Inventorizacijos komisija turėjo tęsti ir užbaigti pradėtą inventorizaciją vadovaujantis inventorizacijos taisyklėmis ir šiose procedūrose Auditorės dalyvavimas stebėtojos teisėmis nebuvo būtinas.

Statistinių (ne inkasacijos) mokėjimo automatų ataskaitų (kvitų) originalai nebuvo pareiškėjui grąžinti, nes, esant poreikiui, pareiškėjas gali bet kada juos atsispausdinti iš mokėjimo automatų. Byloje nekeliant ginčo dėl skundo išnagrinėjimo ar pranešimo apie skundo išnagrinėjimą procedūrų pažeidimų ir teismui tokių pažeidimų nenustačius, vertinta, kad pareiškėjas apie skundo nagrinėjimą buvo informuotas tinkamai. Taip pat teismas vertino, kad šis 2014 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-531, kuriuo pareiškėjui pateikta informacija apie jo skundo nagrinėjimą, priimtus įsakymus, jų turinį bei motyvus, yra tik informacinio pobūdžio raštas, nenustatantis pareiškėjui jokių prievolių ar pareigų, nesukeliantis teisinių pasekmių.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovai teismo posėdžio metu nurodė, jog audito išvados pagrindu buvo pradėta visa eilė kitų procedūrų, apie pareiškėjo neskaidrią veiklą pasirodė publikacijos spaudoje, internetiniuose puslapiuose, tokiu būdu ginčydamas aktus šioje byloje, pareiškėjas gina savo reputaciją. Taigi pareiškėjas iš esmės savo teisių pažeidimą sieja su kitomis procedūromis bei reputacijos pablogėjimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ginčams dėl reputacijos pablogėjimo teisės aktai numato žalos atlyginimo institutą (CK 6.250 str.), tačiau toks pareiškėjo teisių gynimo būdas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas.

Taip pat akcentuota, jog administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų atstatymą. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Asmenys jiems suteiktomis teisminės gynybos teisėmis neturėtų naudotis vien formaliam bylinėjimuisi. Pareiškėjo atstovai nenurodė ir nepagrindė, jog ginčijamų aktų panaikinimas ir įpareigojimas atsakovui iš naujo svarstyti Auditorės ir Skyriaus vedėjos tarnybinės atsakomybės klausimą galėtų tiesiogiai lemti pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų atstatymą, todėl pareiškėjo atstovų argumentai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo atstovo minimų VAĮ 19 ir 20 straipsnių nagrinėjamam ginčui taikymo teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios įstatymo normos yra minėto įstatymo trečiajame skirsnyje „Administracinė procedūra“. Šio įstatymo 41 straipsnyje nurodyta, kad trečiojo skirsnio nuostatos Valstybės kontrolei, Seimo kontrolieriams, Vyriausybės atstovams apskrityse, kitiems viešojo administravimo subjektams, atliekantiems funkcijas pagal atskiruose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytą tvarką, taikomos tiek, kiek jų veiklos priimant sprendimus dėl prašymų ar skundų nenustato jų veiklą reglamentuojantys įstatymai ar kiti teisės aktai.

Šios įstatymo normos prasme pareiškėjo 2013 m. lapkričio 15 d. skundo Nr. 13-607, pateikto Kauno miesto savivaldybės administracijai, nagrinėjimas pateko į VTĮ ir Taisyklių reglamentuotas procedūras, todėl skundo nagrinėjimo rezultatų apskundimui VAĮ trečiojo skirsnio nuostatos netaikomos. Nors ginčijami atsakovo 2014 m. sausio 16 d. įsakymai, kuriais pripažįstama, jog Auditorė ir Skyriaus vedėja tarnybinių nusižengimų nepadarė, traktuotini kaip vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam subjektui (ABTĮ

2 str. 14 d.), tačiau įvertinus jų priėmimo teisinius pagrindus bei pasekmes, tokie aktai negali būti pripažįstami individualiais teisės aktais, pareiškėjo skųstinais administraciniam teismui. Nei ginčijami įsakymai, nei ginčijamas 2014 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-531, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie minėtų įsakymų priėmimą, nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis. Ginčijamų įsakymų ir rašto panaikinimas pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturės, todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymai Nr. AP-24, Nr. AP-25, 2014 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-531 bei išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovui iš naujo svarstyti drausminės atsakomybės klausimą negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų administracinė byla nutraukta.

III.

Pareiškėjas VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde vadovaujasi ABTĮ 15 straipsniu ir teigia, jog teismas neturėjo pagrindo nutraukti bylą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino VAĮ nuostatas ir jame numatytas skundą padavusio asmens teises. Nurodo VAĮ 19 straipsnį, kuriame paaiškinta, kas yra administracinė procedūra. Viena iš asmens, padavusio skundą, teisių yra įstatymų nustatyta tvarka apskųsti priimtą administracinės procedūros sprendimą, jeigu sprendimas neatitinka įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, arba apskųsti pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo veiksmus, jeigu jie turi piktnaudžiavimo ar biurokratizmo požymių (kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatyme) (VTĮ 20 str. 1 d. 9 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi nusprendęs, jog pareiškėjas nėra suinteresuotas asmuo ginčyti ankščiau nurodytus administracinius sprendimus, eliminavo pareiškėjo teisę ginti pažeistas teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą pareiškėjo nelaikyti suinteresuotu asmeniu ginčijant neteisėtus atsakovo veiksmus, įmonė prarado galimybę ginti savo pažeistas teises ir pati inicijavusi administracinę procedūrą, teismui priėmus ginčijamą nutartį bylą nutraukti, nebeturi galimybės užtikrinti, kad ji būtų atlikta tinkamai, objektyviai ištyrus ir nustačius visas su skundu susijusias aplinkybes. Ginčijamą nutartį priėmęs teismas nesivadovavo VAĮ nuostatomis, todėl priėmė nepagrįstą ir šioms nuostatoms prieštaraujantį bei naikintiną sprendimą. Pareiškėjas 2014 m. vasario 27 d. skunde teismui nurodė, jog netinkamas inventorizacijos atlikimas ir įstaigai priklausančių dokumentų pasisavinimas tiesiogiai lėmė įstaigoje atlikto vidaus audito rezultatus. Remiasi ABTĮ 5 straipsniu ir teigia, jog pareiškėjas šiuo atveju buvo tiesiogiai suinteresuotas, kad įstaigoje atliktas vidaus auditas būtų paremtas teisingais duomenimis, kad vidaus auditą atliktų nešališki, teisės aktais tinkamai besivadovaujantys vidaus auditoriai, kad visa su įstaigos veikla

susijusi dokumentacija apie įstaigos valdomą turtą būtų saugoma įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas ABTĮ

3 straipsnio nuostatomis, visiškai nevertino, ar pareiškėjo ginčijami teisės aktai buvo priimti teisėtai, ar auditorių neteisėti veiksmai pagrįstai įvardyti kaip neturintys tarnybinio nusižengimo požymių, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nėra suinteresuotas asmuo šioje administracinėje byloje ir šią bylą nutraukė. Pareiškėjo nuomone, šiais savo veiksmais teismas pažeidė ankščiau cituotas ABTĮ nuostatas, todėl jo sprendimas laikytinas nepagrįstu. Teismo argumentai, jog skųsti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 22 d. rašto Nr. (33.200)R-531, kuris, pasak teismo, yra tik informacinio pobūdžio, pareiškėjas neturi jokios teisės, prieštarauja VAĮ 34 straipsnio 1 dalies ir 36 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjo nuomone, teismui laikantis pozicijos, jog pareiškėjas negali skųsti individualaus pobūdžio administracinio akto ir jo pagrindu parengto Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 22 d. rašto Nr. (33.200)R-531, atsakovui netinkamai ištyrus su galimu nusižengimu susijusias aplinkybes, pareiškėjas neturi galimybės apginti pažeistų teisių, nes tai daryti draudžia VAĮ 41 straipsnio nuostatos. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, VAĮ 41 straipsnio nuostatos netaikytinos, kadangi nei VTĮ ar Taisyklėse nėra apibrėžta speciali (iš esmės skirtinga) procedūra, būtina sprendimo priėmimui. Neesant konkrečių taisyklių specialiuosiuose teisės aktuose, akivaizdu, jog ginčo santykiams spręsti taikytinos bendrosios VAĮ III skirsnio nuostatos, todėl teismo procesinis sprendimas, priimtas besivadovaujant šiomis nuostatomis, laikytinas nepagrįstu ir naikintinu, prieštaraujančiu ABTĮ 106 straipsnio nuostatoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Atskiruoju skundu ginčijama Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas bylą pagal pareiškėjo reikalavimus nutraukė. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymus Nr. AP-24 ir Nr. AP-25, 2014 m. sausio 22 d. rašte Nr. (33.200)R-531 įformintą sprendimą, kuriais atsisakyta taikyti tarnybinę atsakomybę Kauno miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjai V. R. ir vyriausiajai vidaus auditorei R. A., bei įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti drausminės atsakomybės klausimą. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų

reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų

paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus

administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad

administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies

1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar

veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio

1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Atsakomybės taikymą valstybės tarnautojams reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 28–30 straipsniai apibrėžia tarnybinių nuobaudų rūšis, skyrimo atvejus bei asmenis, turinčius teisę skirti nuobaudas. Šiuos klausimus detaliau reglamentuoja Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės,

patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, kuriose be kita ko numatyta, kad

valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę pateikti rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, teikti informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą komisijai ar jos nariui (-iams), įstatymų nustatyta tvarka apskųsti komisijos ar jos nario (-ių)) veiksmus ar neveikimą, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga (8, 9 p.). Ištyrusi tarnybinį nusižengimą, komisija raštu pateikia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo priima

atitinkamu teisės aktu įformintą vieną iš šių sprendimų: pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį

nusižengimą ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį

nusižengimą; pripažinti, kad valstybės tarnautojas tarnybinio nusižengimo nepadarė, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas nepadarė tarnybinio nusižengimo; pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau

tarnybinės nuobaudos neskirti, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojui, padariusiam tarnybinį

nusižengimą, tarnybinė nuobauda negali būti paskirta (14.1–14.3 p.). Su Taisyklių 14 punkte nurodytu sprendimu valstybės tarnautojas supažindinamas pasirašytinai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po jo pasirašymo (Taisyklių 15 p.). Sprendimai dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (Taisyklių 22 p.). VTĮ 30 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos,

kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad tarnybinio patikrinimo bei tarnybinės nuobaudos tikslas yra susijęs išimtinai su išsamiu ir nešališku galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu ir vertinimu, kaltų asmenų nustatymu bei nubaudimu. Tarnybinio nusižengimo objektas yra valstybės tarnybos tvarka, galimas valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, remdamasi pareiškėjo pateikta informacija, ėmėsi veiksmų, kad būtų įvertinta Auditorės ir Skyriaus vedėjos veikla, t. y. remiantis Taisyklėmis buvo vykdoma tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra. Taisyklėse yra įtvirtinta būtent tikrinamo valstybės tarnautojo teisė teikti paaiškinimus dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo bei su juo susijusią informaciją ir dokumentus, taip pat susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada ir jos motyvais, o kitiems asmenims (išskyrus valstybės tarnautojus, kurie yra profesinių sąjungų atstovai (Taisyklių 21 p.)), kurie nepatenkinti atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatais, tokia teisė nei Valstybės tarnybos įstatyme,

nei Taisyklėse nėra numatyta. Taigi tarnybinio patikrinimo atlikimas ir jo išvados šiuo atveju pareiškėjo teisių bei

teisėtų interesų nepažeidžia. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad jis pageidauja, jog Auditorės ir Skyriaus vedėjos atžvilgiu tarnybinis patikrinimas būtų atliktas iš naujo, kadangi mano, jog jos nepagrįstai išvengė tarnybinės atsakomybės, t. y. pareiškėjas nesiekia, kad konkrečiai jo atžvilgiu būtų priimtas individualaus pobūdžio administracinis sprendimas, kuriuo būtų nustatytos jo teisės ar pareigos, o siekia kitų asmenų atžvilgiu priimto sprendimo panaikinimo ir atitinkamai tarnybinės nuobaudos kitiems asmenims paskyrimo. Valstybės tarnautojo nubaudimas už padarytą ar tariamą nusižengimą negali būti laikomas kitų privačių asmenų įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiems asmenims neatsiranda teisė reikalauti valstybės tarnautoją nubausti. Taigi pareiškėjas neturi reikalavimo teisės dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymų Nr. AP-24 ir Nr. AP-25, kuriais pripažinta, jog Skyriaus vedėja ir Auditorė tarnybinių nusižengimų nepadarė, panaikinimo, tarnybinio patikrinimo atlikimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, piliečiai, nurodydami valstybės tarnautojų galimai padarytus pažeidimus, gali inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau neturi teisės apskųsti tarnybinių patikrinimų išvadų ar

vadovų, turinčių teisę skirti tarnybines nuobaudas, sprendimų. Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal

bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-241/2013). Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas turi atsisakyti priimti skundą, kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą, teismas turi nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2143/2012). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog pareiškėjas nėra suinteresuotas asmuo, kuriam yra suteikta teisė apskųsti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymus Nr. AP-24 ir Nr. AP-25, kuriais pripažinta, jog Skyriaus vedėja ir Auditorė tarnybinių nusižengimų nepadarė, todėl bylos dalis dėl minėtų reikalavimų pagrįstai buvo nutraukta. Įvertinus tai, jog apie pareiškėjo inicijuoto tarnybinio patikrinimo rezultatus pareiškėjas buvo tinkamai informuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)R-531, akivaizdu, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 22 d. rašto Nr. (33.200)R-531 panaikinimas, pareiškėjui jo neginčijant netinkamu informacijos teikimo aspektu ir esminių procedūrų pažeidimu, kiek tai nesusiję su tarnybinės atsakomybės taikymu Auditorei ir Skyriaus vedėjai, pareiškėjui taip pat nesukels jokių teisinių pasekmių, nelems pareiškėjo materialinių teisių ir pareigų, juo nebuvo suformuluota jokių imperatyvių valinių patvarkymų, susijusių su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis, pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado, todėl byla dėl šio skundo reikalavimo taip pat pagrįstai nutraukta (ABTĮ 101 str. 1 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-479/2014). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai aiškino bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos panašiose bylose, todėl pagrįstai nutraukė

bylą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas

netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo viešosios įmonės „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atskirąjį skundą atmesti. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė