A-662-283-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-283/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00779-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. R. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas C. R. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 45 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti C. R. I. vienkartinę nacionalinę „D“ vizą;

2) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM, atsakovas) ir/ar diplomatinę atstovybę užsienyje išduoti C. R. I. vienkartinę nacionalinę „D“ vizą;

3) priteisti iš atsakovo URM bylinėjimosi išlaidas (100 Lt žyminio mokesčio ir advokato pagalbos išlaidas).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. vasario mėnesį kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Minske su prašymu išduoti jam vienkartinę nacionalinę „D“ vizą, kurios išdavimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 3 dalyje, t. y. kai asmeniui yra suteikta teisė laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau pats leidimas dar nėra įformintas. Skundžiamas Sprendimas užkerta pareiškėjui kelią užbaigti jam suteikto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje įforminimo procedūrą.

Tuo pažeista pareiškėjo teisė laikinai apsigyventi Lietuvoje pagal Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir organizuoti savo individualios įmonės ūkinę komercinę veiklą. 2005 m. gruodžio 22 d. Bendrųjų konsulinių instrukcijų Šengeno konvencijos susitariančiųjų šalių diplomatinėms atstovybės ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų 1 straipsnyje numatyta, kad Bendrųjų konsulinių instrukcijų bendrosios nuostatos yra grindžiamos Šengeno konvencijos 3 skyriaus (1 ir 2 skirsnių) nuostatomis, taikomomis nagrinėjant prašymus išduoti vizą ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, įskaitant tranzitines vizas, galiojančias visų susitariančiųjų šalių teritorijose.

Ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui išduodamoms vizoms toliau taikomos nacionalinės procedūros, o jų turėtojams suteikiama teisė būti tik vienos valstybės teritorijoje. Įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje yra numatyta, kad dokumentų vizai gauti pateikimo ir vizos išdavimo, taip pat vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, vizos panaikinimo tvarkai taikomos Bendrosios konsulinės instrukcijos ir vidaus reikalų ministro kartu su užsienio reikalų ministru nustatyta tvarka tiek, kiek ji neprieštarauja Bendrosioms konsulinėms instrukcijoms.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 yra patvirtintos Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo atvejų nustatymo, kai užsienietis turintis vizą, gali studijuoti, dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 97 punkte nustatyta, kad, gavęs iš centrinės institucijos neigiamą atsakymą dėl vizos išdavimo, nustatęs atsisakymo išduoti vizą pagrindus, taip pat kai užsienietis neatitinka vizos išdavimo sąlygų, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą atsisakyti išduoti vizą užsieniečiui. Šiuo atveju atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, gavęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas) neigiamą atsakymą, kuriame nurodyta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjas Lietuvoje gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

Pasak pareiškėjo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4152-602/2008 konstatavo, kad atsakovas be pagrindo taikė Taisyklių 97 punktą ir, nagrinėdamas nacionalinės vizos išdavimo klausimą, konsultavosi su centrine institucija. Nurodyta Taisyklių nuostata netaikytina sprendžiant nacionalinės vizos išdavimo klausimą. Nurodytą išvadą patvirtina tiek minėtos Šengeno konvencijos, tiek Bendrųjų konsulinių instrukcijų nuostatos, taikytinos Šengeno vizų išdavimo atvejais.

Pareiškėjo manymu, tiek išduodant jam Šengeno vizas, tiek nagrinėjant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjo asmenybė buvo kruopščiai patikrinta, jis visuomet laikėsi vizų režimo, nekėlė pavojaus Šengeno erdvės valstybėms ir/ar Lietuvai, nepažeidinėjo teisės aktų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 44–49) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei nacionalinės vizų išdavimą, nustato Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno diskrecijos teisę įvertinti gautą pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę, įvertinant nelegalios imigracijos į Europos Sąjungą pavojų, nagrinėjant prašymus dėl Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis, priimdamas arba jau priėmęs dokumentus, kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, įsitikintų užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Atsakovas nesutiko su tuo, kad pareiškėjas konsului pateikė pakankamai dokumentų, įrodančių vykimo į Lietuvą tikslą, nes pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia teisės aktais – 1999 m. balandžio 28 d. Šengeno vykdomojo komiteto sprendimas dėl bendrųjų konsulinių instrukcijų ir Taisyklėmis, kurie nėra galiojantys.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 42–43) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei priimtas atsižvelgiant į Valstybės saugumo departamento rekomendacijas, kurios buvo pateiktos įvertinus visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė faktines bylos aplinkybes ir nurodė Įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, 2 straipsnio 10 dalį, 11 straipsnio l dalį, 2 straipsnio 33 dalį, 12 straipsnį, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalies c papunktį. Pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas (toliau – ir Vizų kodeksas) viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą (preambulės 3 str.). Vizų kodekse tarp prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir juose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje, prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumą. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybės narėse, šeimyninės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. Vizų kodeksas nustato, jog siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išduodama vienkartinė nacionalinė viza (Įstatymo 17 str. 3 d.). Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) (ginčui aktuali 2012 m. birželio 29 d. šio įsakymo redakcija). Pagal Aprašo 4 punktą, dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja įgaliotų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su vizos išdavimu, atsisakymu išduoti vizą ar vizos panaikinimu, konsultacijomis, komercinio tarpininko akreditavimu. Aprašo VII skyriuje nustatyta vizų tarnybos konsultavimosi dėl vizos išdavimo tvarka. Vadovaudamasis Aprašu, ambasados konsulinis pareigūnas, kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, elektroninių paklausimų forma dėl nacionalinės vizos išdavimo kreipiasi į Migracijos departamentą. Migracijos departamentas Apraše nustatytais atvejais ir tvarka konsultuojasi su Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei Valstybės saugumo departamentu, kurie patikrina duomenis apie užsienietį ir pagal kompetenciją įvertina turimą informaciją. Iš pareiškėjo skunde aprašytos vizos išdavimo situacijos bei kitų byloje pateiktų dokumentų matyti, kad šių reikalavimų buvo laikomasi tinkamai.

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai yra nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje. Iš prašomo panaikinti Sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas motyvuojant tuo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Toks Sprendimo teisinis pagrindas atitinka Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje neturėjo teisės atsisakyti išduoti pareiškėjui vienkartinę nacionalinę vizą, kai Migracijos departamento priimtu sprendimu pareiškėjui jau buvo suteikta teisė laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Šių dviejų administracinių sprendimų priėmimas nėra siejamas tarpusavyje ir joks teisės aktas nenustato, kad nacionalinė viza gali būti išduodama kita tvarka, nei įprasta, kai asmuo yra gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Aprašo 72 punktą, Migracijos departamento pranešimas apie priimtą sprendimą leisti jam laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra tik vienas iš išduodant nacionalinę vizą pateikiamų dokumentų, kurį pateikus nereikalaujama papildomų Aprašo 73 punkte išvardintų dokumentų. Taigi konsulinis pareigūnas, išduodamas pareiškėjui vizą, turėjo įsitikinti, ar nėra Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų pagrindų atsisakyti ją išduoti. Pažymėta, kad tai, jog yra priimtas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindas visais atvejais išduoti vizą pareiškėjui. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas patvirtino, kad šiuo atveju priimant sprendimą leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nesikreipė į Valstybės saugumo departamentą dėl duomenų apie pareiškėją, nes tai nėra privaloma. Iš aptartų teisės aktų matyti, kad sprendžiant dėl vizos išdavimo asmeniui, yra privaloma kreiptis į Migracijos departamentą. Migracijos departamentas apraše nustatytais atvejais ir tvarka konsultuojasi su Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei Valstybės saugumo departamentu, kurie patikrina duomenis apie užsienietį ir pagal kompetenciją įvertina turimą informaciją.

Vertindamas priimto Sprendimo pagrindimą, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje esantys ir atsakovo atstovo nurodyti bei pareiškėjo neginčijami duomenys rodo, jog buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Nagrinėjamu atveju buvo patikrinta pareiškėjo įmonė, adresas, kuriuo norėtų gyventi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir nustatyta, kad įmonė veiklos nevykdo, o nurodytu adresu įregistruota daug emigrantų ir įmonių. Teismo nuomone, sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo, nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas ir dėl ko galėtų kilti nelegalios migracijos rizika. Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes ir teisės aktų, reglamentuojančių vizų išdavimą, nuostatas bei pareiškėjui skunde nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtinus ginčijamo sprendimo, priimto susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, neteisėtumo, padaryta išvada, kad pareiškėjui buvo pagrįstai atsisakyta išduoti nacionalinę „D“ tipo vizą.

Teismas nurodė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir išdėstė argumentus dėl individualaus akto motyvavimo. Teismui pripažinus, kad Sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, nebuvo jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą ir/ar diplomatinę atstovybę užsienyje išduoti pareiškėjui vienkartinę nacionalinę „D“ vizą.

III. Pareiškėjas C. R. I. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 80-83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtu Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 45, kuriuo atsisakyta išduoti C. R. I. vienkartinę nacionalinę „D“ vizą ir įpareigoti atsakovą ir/ar diplomatinę atstovybę užsienyje išduoti C. R. I. vienkartinę nacionalinę „D“ vizą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos ir tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių nacionalinių (arba pagal Vizų kodeksą, riboto naudojimo) vizų išdavimo tvarką, nuostatų ir neteisingai taikė šiuose aktuose įtvirtintas teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagristą sprendimą. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių valstybės narių vizų išdavimo asmenims tvarką, bendromis nuostatomis bei jokiais įrodymais nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti ir įvertinti šias aplinkybes, sudarančias bylos nagrinėjimo dalyką: ar priimant Sprendimą egzistavo objektyvios aplinkybės, sudarančios pagrindą išvadai dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmes ir kokie įrodymai šias aplinkybes patvirtina; ar priimant Sprendimą atsakovas veikė pagal Lietuvos Respublikos bei tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius nacionalinės (riboto naudojimo) vizos išdavimo tvarką, ir neviršijo savo kompetencijos. Teismas neatskleidė bylos esmės, o sprendimą grindė bendro pobūdžio išaiškinimais apie vizų išdavimo tvarką ir Vizų kodekse įtvirtintais migracijos politikos prioritetais, netaikė bei neaiškino Europos Sąjungos reglamentų ir Lietuvos Respublikos teisės aktų teisės normų, reglamentuojančių būtent nacionalinių vizų išdavimą (t. y. nesivadovavo specialiosiomis teisės normomis).

Pareiškėjo teigimu, bylos nagrinėjimo metu teismas praktiškai netyrė aplinkybių, susijusių su pareiškėjo asmenybe, ir padarė išvadą apie jo sąsajas su nelegalia migracija remdamasis vien žodiniais Valstybės saugumo departamento atstovo paaiškinimais. Jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Lietuvos Respublikos ambasadą Baltarusijos Respublikoje su prašymu išduoti jam vienkartinę nacionalinę vizą, atitiko Įstatymo 19 straipsnio 10 punkte numatytą sąlygą, esant kuriai diplomatinė atstovybė turi teisę atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, į bylą pateikta nebuvo. Teismo išvada, kad pareiškėjo įmonė veiklos nevykdo, o nurodytu adresu įregistruota daug emigrantų ir įmonių, nėra paremta jokiais įrodymais.

Pareiškėjas pažymi, jog į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nebuvo įtrauktas Migracijos departamentas, kuris 2012 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl nebuvo ištirtos šio sprendimo priėmimo aplinkybės, ypač tai, ar pareiškėjo prašymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėjimo metu (6 mėnesių bėgyje) Migracijos departamentas, kaip centrinė institucija, konsultavosi dėl galimybių išduoti apeliantui tokį leidimą su Valstybės saugumo departamentu ir koks atsakymas buvo gautas. Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. IV-205 „Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ 37 punkte nustatyta Migracijos departamento pareiga išsiųsti paklausimą Valstybės saugumo departamentui, todėl manytina, kad Migracijos departamentas šios tvarkos laikėsi, tačiau dėl nedalyvavimo byloje dėl šių aplinkybių nepasisakė ir atitinkamų dokumentų į bylą nepateikė.

Apeliantas laikosi nuomonės, kad atsakovo diplomatinė atstovybė Baltarusijos Respublikoje, nagrinėdama jo prašymą išduoti vienkartinę nacionalinę vizą, nepagrįstai konsultavosi dėl apelianto atitikimo Vizų kodekso 21 straipsnio 1 ir 3 dalims. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalis (patikrinimas, ar tenkinamos atvykimo sąlygos) numato, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą (t. y. Šengeno vizą, numatytą Vizų kodekso 24 str.), nustatoma, ar prašymą pateikęs asmuo atitinka Šengeno kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar asmuo nekelia nelegalios migracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui ir ar šis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos pabaigos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Baltarusijos Respublikoje su prašymu išduoti jam būtent nacionalinę vizą (riboto naudojimo, numatytą Vizų kodekso 25 str.), jo ketinimas išvykti iš Lietuvos iki prašomos išduoti nacionalinės vizos pabaigos iš viso negalėjo būti vertinamas, kadangi nacionalinė viza pareiškėjui buvo reikalinga, kad jis atvyktų į Lietuvą užbaigti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje įforminimo procedūrą (sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi nėra panaikintas). Sprendimas, priimtas Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalies pagrindu, vertintinas kaip neteisėtas ir nepagąstas.

Kitas teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas skundžiamas sprendimas – Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalis, kuris numato, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą (vienodą, o ne riboto naudojimo) pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas (2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 562/2006 Šengeno vizų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktai), konsulatas patikrina: a) ar nėra suklastotas kelionės dokumentas; b) ar užsieniečiui pakanka pragyvenimo lėšų; c) ar Šengeno informacinėje sistemoje nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti užsieniečiui atvykti; d) ar užsienietis nekelia grėsmės kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams; e) ar yra kelionės metu galiojantis sveikatos draudimas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad pareiškėjas neatitiko kurios nors iš Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalyje išvardintų vienodos (ne riboto naudojimo) vizos išdavimui būtinų sąlygų. Skundžiamas Sprendimas, grindžiamas Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalimi, taip pat vertintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, ar nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti jam nacionalinę vizą būtent Įstatymo 19 straipsnio 10 punkto aspektu atsakovas laikėsi teisės aktuose nustatytos procedūros. Lietuvos diplomatinės atstovybės veiksmus, nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti tiek vienodą, tiek nacionalinę vizą, reglamentuoja Aprašas. Nurodyto Aprašo VII skirsnio „Konsultacijų vykdymas“ 92 straipsnyje numatyta, kad vizų tarnybos, nagrinėdamos valstybių, nurodytų Valstybės saugumo departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos patvirtintuose sąrašuose (byloje nėra duomenų apie tai, kad Nigerijos Federalinė Respublika patenka į tokį sąrašą), piliečių prašymus dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, konsultuojasi su Migracijos departamentu (o pastarasis – su Valstybės saugumo departamentu). Įstatymo 19 straipsnio 10 punktas, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., Apraše nėra numatytas, todėl atsakovo veiksmai vertinant apelianto atitikimą Įstatymo 19 straipsnio 10 punktui yra neteisėti, o Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89-90) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus ginčo turinį, teisės aktus, reglamentuojančius vizų išdavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 45, kuriuo pareiškėjui neišduota nacionalinė viza bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, C. R. I. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo, nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų (įmonė veiklos nevykdo, nurodytu adresu įregistruota daug emigrantų ir įmonių), kad tikrieji pareiškėjo kelionės tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas ir dėl ko galėtų kilti nelegalios migracijos rizika.

Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) 19 straipsnio 10 punkte reglamentuota, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Taigi šioje normoje įtvirtinta sąlyga (aplinkybė), kuriai atsiradus taikoma elgesio taisyklė (dispozicija), t. y. nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama. Minėtos normos specifika ta, kad joje įtvirtinta normos taikymo sąlyga, kuri nėra pakankamai detali ir išsami. Tokiais atvejais, kai šios sąlygos nėra aiškiai suformuluotos, kiekvienu konkrečiu atveju jas savo sprendime privalo detalizuoti kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Pažymėtina, jog nepakanka vien tik konstatuoti, kad tokios sąlygos (aplinkybės) yra, bet būtina jas nustatyti, konkrečiai įvardyti ir įvertinti.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas negatyvų sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, jį iš esmės grindžia trečiojo suinteresuoto asmens atstovo teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais. Kaip jau buvo minėta anksčiau, teismas sprendime nurodė, jog buvo patikrinta pareiškėjo įmonė, adresas, kuriuo norėtų gyventi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir nustatyta, kad įmonė veiklos nevykdo, o nurodytu adresu įregistruota daug emigrantų ir įmonių. Šie argumentai patys savaime nelaikytini pakankamu atsisakymo išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą pagrindu, nes nėra net menkiausios galimybės konstatuoti nelegalios migracijos buvimo, tuo labiau pareiškėjo dalyvavimo šiame procese, faktą. Be to, minėti teiginiai byloje nėra patvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais, apart Valstybės saugumo departamento atstovo paaiškinimų. Tai reiškia, jog įvertinusi bylą įrodymų pakankamumo ir patikimumo kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų (išskyrus trečiojo suinteresuoto asmens atstovo paaiškinimus), objektyviai patvirtinančių tai, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Būtent atsakovui, priimančiam sprendimą, tenka pareiga šias aplinkybes atskleisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Teismas turi būti aktyvus ir matydamas, kad pareiškėjo teisės jo reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti skundą bei esant būtinybei pats imtis iniciatyvos papildomiems įrodymams surinkti.

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), nesurinko įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos ir vertinamos byloje nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės (ar yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę), suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius