A-143-1161-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1161/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03702-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su prašymu (b. l. 1–8), kurį patikslino (b. l. 29–37), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. VILKS-3115 atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VĮ Registrų centras) 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 227 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įrašyti nekilnojamojo daikto – automobilių stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilių stovėjimo aikštelė), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (Vilniaus miesto savivaldybę nurodant kaip valdančią ginčo statinį nuosavybės teise).

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentas 2013 m. balandžio 26 d. atliko nekilnojamojo daikto – Automobilių stovėjimo aikštelės – kadastrinius matavimus. Ši aikštelė 2013 m. balandžio 30 d. įrašyta į Vilniaus miesto savivaldybės apskaitą, 2013 m. gegužės 3 d. perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. VILKS-2190 atsisakė įrašyti nekilnojamojo daikto (Automobilių stovėjimo aikštelės) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes statinio ribos kerta žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas, bei nurodė, kad prašymas dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą registravimo galėtų būti nagrinėjamas, įregistravus patį nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjas 2013 m. birželio 14 d. pakartotinai kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti daiktines teises į Automobilių stovėjimo aikštelę, kuris priėmė skundžiamą 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. VILKS-3115, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti prašymą, kuris paliktas galioti skundžiamu VĮ Registrų centro 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 227. Pareiškėjo teigimu, skundžiami sprendimai yra formalūs, priimti neįsigilinus į faktines aplinkybes, paduotų prašymų turinį ir esmę.

Pažymėjo, kad su pirminiu 2013 m. gegužės 3 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą atvykus į šią instituciją, prašymą pateikiant žodžiu. Su 2013 m. birželio 14 d. prašymu į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą kreipėsi papildomai naujai ir išsamiai išdėstydamas faktines aplinkybes, pateikdamas išsamius argumentus, kas nebuvo išdėstyta pirminiame prašyme. Pareiškėjas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi bei pažymėjo, kad išsamių motyvų ir konkrečių teisės aktų nuostatų išdėstymas turėtų būti laikytinas naujų duomenų išdėstymu, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą.

Papildomai nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto įregistravimo, negali būti vadovaujamasi teisės akto nuostatomis, reglamentuojančiomis daiktinių teisių įregistravimą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 9 p.). Pabrėžė, kad faktinė aplinkybė, kuria pagrįsti teritorinio registratoriaus sprendimai – tai, kad statinys kerta žemės sklypo ribas, įstatymo nėra pripažįstama pagrindu, neleidžiančiu nekilnojamojo daikto pažymėti kadastro žemėlapyje. Tiek žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek kita po statiniu esanti žemė yra valstybinė, tai yra nuosavybės teise priklauso tam pačiam subjektui – Lietuvos Respublikai, todėl nepagrįsta išvada, kad inžinerinio statinio ribos kerta žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas ir negalima nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą.

Automobilių stovėjimo aikštelė ir jos nuosavybės teisė Vilniaus miesto savivaldybės vardu gali būti įregistruota įregistravimo pagrindu nurodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 870) ir 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 39v.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 42–46) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neskundė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. VILKS-2190. Atsakovo teigimu, negali būti toleruojama situacija, kai formaliai teismui skundžiami viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai (nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiami sprendimai) būtų panaudojami tik kaip priedanga sugrįžti prie anksčiau priimtų administracinių sprendimų peržiūrėjimo, nepaisant ankstesniems sprendimams apskųsti įstatymuose nustatytos tvarkos. Tiek pareiškėjo pirminio, tiek pakartotinio prašymo dalykas yra tas pats ir pakartotinis prašymas grindžiamas ne naujais faktiniais duomenimis (dokumentais), o tik savo nuomone dėl nekilnojamojo daikto ir teisių į jį registravimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į prašymą (b. l. 54–57) prašė pirmuosius du reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, trečiąjį reikalavimą palikti nenagrinėtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjo 2013 m. gegužės 3 d., 2013 m. birželio 14 d. prašymų turinys patvirtina, jog pareiškėjas neginčija, kad 2013 m. birželio 14 d. prašymas atsakovui buvo teiktas dėl to paties dalyko – Automobilių stovėjimo aikštelės kadastro duomenų įrašymo bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuosavybės teisių į ją įregistravimo bei grindžiamas tų pačių dokumentų pagrindu – nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla bei 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 39V. Nesutiko, kad išsamių motyvų, konkrečių teisės aktų 2013 m. birželio 14 d. prašyme išdėstymas galėtų būti laikomas naujais faktiniais duomenimis, kadangi visi šie duomenys yra tik pareiškėjo nuomonė bei argumentai, kuriais remdamasis jis ginčija teritorinio registratoriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. VILKS-2190. Vien tik remdamasis pareiškėjo 2013 m. birželio 14 d. prašyme išdėstyta jo pozicija, argumentais teritorinis registratorius neturi įgaliojimų vertinti savo paties priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, trečiasis pareiškėjo prašymo reikalavimas negali būti nagrinėjamas iš esmės, kadangi jis nėra išspręstas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 73–76) atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymo dalį dėl reikalavimų panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. VILKS-3115 ir VĮ Registrų centro 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 227, o prašymo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įrašyti nekilnojamojo daikto – automobilių stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (Vilniaus miesto savivaldybę nurodant kaip valdančią ginčo statinį nuosavybės teise) paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. VILKS-3115, kuriuo atsisakyta įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes jau yra priimtas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. VILKS-2190, bei dėl VĮ Registrų centro 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 227, kuriuo paliktas galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. VILKS-3115. Teismas taip pat nustatė, kad 2013 m. balandžio 26 d. buvo atlikti nekilnojamojo daikto – Automobilių stovėjimo aikštelės – kadastriniai matavimai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1031 „Dėl nekilnojamojo turto įrašymo į savivaldybės apskaitą“. 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 39v Automobilių stovėjimo aikštelė perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 3 d. pateikė prašymą VĮ Registrų centro Vilniaus filialui įrašyti Automobilių stovėjimo aikštelės kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. VILKS-2190 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas su 2013 m. birželio 14 d. pakartotiniu prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą dėl daiktinių teisių ir juridinių faktų į automobilių stovėjimo aikštelę įregistravimo. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. VILKS-3115 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad jau 2013 m. gegužės 6 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti įregistruoti Automobilių stovėjimo aikštelę tų pačių dokumentų pagrindu. Pareiškėjas 2013 m. liepos 15 d. kreipėsi su skundu į VĮ Registrų centrą, kuris 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 227 paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. VILKS-3115.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktu. Pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. VILKS-2190, kuriuo atsisakyta įrašyti Automobilių stovėjimo aikštelės kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Remdamasis pareiškėjo pakartotinio 2013 m. birželio 14 d. prašymo turiniu, teismas nustatė, kad jame pareiškėjas išdėstė savo poziciją, o tai negali būti laikoma faktiniais duomenimis, leidžiančiais Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies pagrindu pateikti naują skundą. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies paskirtis yra užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pakartotiniame prašyme pateikiamais savo motyvais, pozicija remtis kaip naujomis faktinėmis aplinkybėmis, klaidina teismą ir piktnaudžiauja teise. Pabrėžė, kad tiek su 2013 m. gegužės 3 d. prašymu, tiek su pakartotiniu 2013 m. birželio 14 d. prašymu VĮ Registrų centro Vilniaus filialui buvo pateikti tie patys priedai – nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla bei 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktas. Vadinasi, pakartotiniu prašymu nebuvo pateikta jokių naujų faktinių duomenų (dokumentų), kurie sudarytų pagrindą naujo prašymo nagrinėjimui. Skundžiami sprendimai, atsižvelgiant į pakartotinį kreipimąsi iš esmės tapačiu klausimu, laikytini tinkamais atsakymais, atitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytą pagrindą. Kadangi pareiškėjas neginčijo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. VILKS-2190, nebuvo pagrindo pasisakyti dėl šio sprendimo teisėtumo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių apie pareiškėjo prašymo pateikimo atsakovui pakartotinumą, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo trečiojo skundo reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įrašyti nekilnojamojo daikto – Automobilių stovėjimo aikštelės kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (Vilniaus miesto savivaldybę nurodant kaip valdančią ginčo statinį nuosavybės teise), konstatavo, kad nesant išnaudotai privalomai ikiteisminei ginčo nagrinėjimo tvarkai, t. y. neapskundus VĮ Registrų centrui VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. VILKS-2190, toks skundo reikalavimas paliekamas nenagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 78–82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčo aplinkybės turėtų būti vertinamos ne vien pagal formaliuosius požymius. Neatsižvelgta į pateiktų prašymų ypatumus, nesigilinta, koks buvo tiek pirminio, tiek pakartotinio prašymų turinys. Teismas nepagrįstai teritorinio registratoriaus 2013 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. VILKS-3115 teisėtumą ir pagrįstumą grindė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Atsakovas, laikydamas pateiktą prašymą pakartotiniu kreipimusi iš esmės tuo pačiu klausimu, turėjo palikti jį nenagrinėtu. Priešingai, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, iš naujo išnagrinėjęs prašymą ir priėmęs sprendimą, sudarė prielaidas laikyti, kad prašymas buvo išnagrinėtas ir priimtas neteisėtas sprendimas.

2. Teismas nepagrįstai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktą. Šioje nuostatoje reglamentuojama atsisakymo įregistruoti daiktines teises, o ne patį daiktą galimybė. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.1 straipsnyje, 4.2 straipsnio 1 dalyje ir 4.20 straipsnyje aiškiai išskirtos ir apibrėžtos daiktų, nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių sąvokos. Pateiktu prašymu pirmiausia turėjo tikslą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – Automobilių stovėjimo aikštelę. Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d.). Teismas vadovavosi teisės norma, reguliuojančia daiktinių teisių įregistravimą, spręsdamas daikto įregistravimo klausimą.

3. Teismas neįvertino, kad ginčijami sprendimai yra formalūs, priimti visiškai neįsigilinus į faktines aplinkybes, paduotų prašymų turinį ir esmę, todėl administracinės procedūros metu iškilusi problema nėra išsprendžiama iš esmės. Išsamių motyvų ir konkrečių teisės aktų nuostatų išdėstymas turėtų būti laikytinas naujų duomenų išdėstymu, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. 2013 m. gegužės 3 d., 2013 m. birželio 14 d. prašymų turinys patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 14 d. prašymu prašė įregistruoti tą patį nekilnojamąjį daiktą – Automobilių stovėjimo aikštelę ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į ją tų pačių dokumentų pagrindu. Todėl teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai įvertino pateiktų prašymų turinį ir pagrįstai konstatavo 2013 m. birželio 14 d. prašymo pateikimo teritoriniam registratoriui pakartotinumą. Pareiškėjui teisines pasekmes faktiškai sukelia ne skundžiamas teritorinio registratoriaus 2013 m. birželio 20 d. sprendimas, o teritorinio registratoriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas, kurio pareiškėjas Centriniam registratoriui neskundė. Teismas pagrįstai teritorinio registratoriaus 2013 m. birželio 20 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą grindė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi.

2. Apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo prašymo pakartotinumo, nepagrįstai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktą, paneigia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 27.3 punktas, kuriame nustatyta, kad, nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, patikrinama, ar nėra aplinkybių, numatytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje. Teritorinis registratorius (priimdamas skundžiamą sprendimą) ir teismas (nagrinėdamas šį administracinį ginčą) teisingai ir pagrįstai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktą.

3. Teritorinių registratorių sprendimams apskųsti yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjo išsamių motyvų ir konkrečių teisės aktų 2013 m. birželio 14 d. prašyme nurodymas yra tik pareiškėjo pozicijos išdėstymas, tai negali būti laikoma naujais faktiniais duomenimis, leidžiančiais Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies pagrindu pateikti naują skundą (prašymą), bei vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsniu ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsniu toks prašymas nelaikytinas nauju dokumentu – pagrindu nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimui. Pareiškėjas teritorinio registratoriaus 2013 m. gegužės 6 d. priimtą sprendimą turėjo ginčyti įstatymų nustatyta tvarka (pateikdamas skundą Centriniam registratoriui), todėl teritoriniam registratoriui 2013 m. birželio 14 d. pateiktas pakartotinis prašymas negali būti laikomas teritorinio registratoriaus 2013 m. gegužės 6 d. priimto sprendimo apskundimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86–88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Atmestini apeliacinio skundo teiginiai, jog išsamių motyvų ir konkrečių teisės aktų nuostatų išdėstymas turėtų būti laikytinas naujų duomenų išdėstymu, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą. Teismas pagrįstai atsižvelgė į esminę aplinkybę, jog tiek su pirminiu 2013 m. gegužės 3 d. prašymu, tiek su pakartotiniu 2013 m. birželio 14 d. prašymu atsakovui buvo pateikti tie patys priedai – nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla bei 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 39V, ir dėl to padarė teisingą išvadą, kad pakartotiniu prašymu nebuvo pateikta jokių naujų faktinių duomenų (dokumentų), kurie sudarytų pagrindą naujo prašymo nagrinėjimui. Akivaizdu, kad yra teisinis pagrindas viešojo administravimo subjektui taikyti Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatą, juolab kad šios teisės normos paskirtis yra užkirsti kelią piktnaudžiauti teise.

2. Nepagrįsti argumentai dėl netinkamo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punkto taikymo šio ginčo atveju. Kadangi nekilnojamojo daikto bei daiktinių teisių į jį registravimas priskirtinas tam pačiam viešojo administravimo subjektui – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui – ir susiklosčius tokiai situacijai, kai pateikiamas analogiškas prašymas dėl to paties nekilnojamojo daikto įregistravimo tų pačių dokumentų pagrindu, kuri iš esmės reglamentuota Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punkte ir kurios nereglamentuoja konkretus Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, šita nuostata buvo taikyta visiškai pagrįstai analogijos pagrindu.

3. Teismas pareiškėjo prašymo trečiąjį įpareigojančio pobūdžio reikalavimą paliko nenagrinėtą, o apeliaciniame skunde dėl pastarosios sprendimo dalies nepasisakyta ir nepateikta jokių nesutikimo su šia teismo sprendimo dalimi motyvų, kaip to reikalauja ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, siekdamas įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 pagrindu jam (savivaldybės nuosavybėn) perduotą Automobilių stovėjimo aikštelę bei savo daiktinę (nuosavybės) teisę į šią aikštelę, padavė atsakovui du atskirus prašymus: 2013 m. gegužės 3 d. prašymą, kuris pareiškėjo (jo įgalioto atstovo) buvo pateiktas, užpildant nustatytos formos blanką, t. y. atskirai nenurodant šio prašymo motyvacijos (b. l. 58), bei 2013 m. birželio 14 d. motyvuotą prašymą, kuris buvo apiformintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento raštu Nr. A-51-66237 (2.14.17-EK5) (b. l. 59-60). Kartu su kiekvienu iš šių prašymų atsakovui buvo pateikti tie patys dokumentai: Automobilių stovėjimo aikštelės kadastrinių matavimų byla ir 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 39V (kuriuo paminėta aikštelė buvo perduota iš valstybės nuosavybės savivaldybės – pareiškėjo nuosavybėn).

Iš bylos taip pat matyti, kad, reaguodamas į pirmąjį iš nurodytų pareiškėjo prašymų, atsakovas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 4 ir 5 punktais bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. VILKS-2190 atsisakė jį patenkinti, nurodęs šio sprendimo apskundimo Centriniam kadastro ir registro tvarkytojui (trečiajam suinteresuotam asmeniui) tvarką (b. l. 15). Byloje nėra kvestionuojama, kad ABTĮ taikymo požiūriu šis atsakovo sprendimas laikytinas šio įstatymo nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu sprendimu, ir tai, kad jis (šis sprendimas) jame nurodyta tvarka pareiškėjo nebuvo apskųstas.

Reaguodamas į antrąjį iš paminėtų pareiškėjo prašymų, atsakovas priėmė pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamą 2013 m. birželio 20 d. sprendimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad tuo pačiu klausimu jau buvo priimtas paminėtas atsakovo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas (b. l. 12). Pastarasis atsakovo (2013-06-20) sprendimas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsnių nustatyta tvarka pareiškėjo buvo apskųstas trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris pareiškėjo taip pat šioje administracinėje byloje skundžiamu 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundo nepatenkino, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktu (b. l. 10-11).

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje (bylai aktuali 2010-12-23 įstatymo Nr. XI-1259 redakcija), be kita ko, nurodyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą <...>. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktą (2001-06-21 įstatymo Nr. IX-391 redakcija), Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.

Kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl nurodytų teisės normų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje tinkamumo, yra būtina nustatyti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti), ar paminėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 3 d. ir 2013 m. birželio 14 d. atsakovui paduoti prašymai yra identiški šių teisės normų taikymo prasme.

Atsakydama į šį klausimą, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo paminėta) abiejų nurodytų prašymų esmė - įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre Automobilių stovėjimo aikštelę bei pareiškėjo daiktinę (nuosavybės) teisę į šią aikštelę – yra ta pati, o šie prašymai yra grindžiami tais pačiais dokumentais: Automobilių stovėjimo aikštelės kadastrinių matavimų byla ir 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 39V. Prašymai tarpusavyje skiriasi tik tuo, kad (kaip jau buvo pasakyta) pirmasis iš jų buvo paduotas, nenurodant jį pagrindžiančių argumentų, o antrasis – su tokiais argumentais. Pažymėtina, kad šie argumentai yra nukreipti į kritiką paminėto atsakovo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo, todėl savo turiniu šis pareiškėjo prašymas galėtų būti prilygintas prie pastarojo atsakovo sprendimo apskundimo. Tačiau kartu pažymėtina, kad šis (2013-06-14) prašymas yra adresuotas atsakovui, o ne Centriniam kadastro ir registro tvarkytojui, buvo paduotas, jau suėjus Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatytam atsakovo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo apskundimo Centriniam kadastro ir registro tvarkytojui vieno mėnesio terminui. Todėl atsakovas teisingai identifikavo šį prašymą kaip savarankišką prašymą įregistruoti ginčo aikštelę ir daiktinę teisę į ją ir, priimdamas sprendimą dėl šio prašymo, teisingai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktu, o ne perdavė jį nagrinėti iš esmės trečiajam suinteresuotam asmeniui. Kolegija taip pat pažymi, kad paminėtas pareiškėjo 2013 m. birželio 14 d. prašymo argumentavimas, nepateikiant, palyginus su pirmuoju prašymu, naujų dokumentų, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu negali būti traktuojamas kaip nauji faktiniai duomenys, todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir išvada apie šios (pareiškėjo 2013-06-14 prašyme pateiktos) argumentacijos reikšmę nagrinėjamai bylai.

Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė