A-858-70-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-70/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00870-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN) 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2012 m. gegužės 22 d. nutarimu jam nepagrįstai buvo paskirtas 15 parų areštas. Nuobauda paskirta nepagrįstai, nes į drausmės komisiją nebuvo iškviesti pareiškėjo naudai liudiję liudytojai, nedalyvavo advokatas, pats pareiškėjas negalėjo užduoti klausimų nukentėjusiam asmeniui. Pažymėjo, jog jokio pažeidimo jis nepadarė, kitas nuteistasis jį be pagrindo apkaltino. Šiuo nepagrįstu areštu pareiškėjui neteisėtai buvo suvaržyta teisė judėti, gauti pasimatymus, siųsti laiškus, skambinti telefonu, naudotis asmeniniais elektriniais prietaisais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo V. E. skundą (b. l. 43-44) su skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, jog, remiantis Marijampolės pataiso namų vidaus tyrimų skyriaus 2012 m. gegužės 21 d. išvada Nr. 36/06-112, nuteistajam V. E. 2012 m. gegužės 22 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 3265 skirta drausminė nuobauda numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (tolau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pareiškėjui drausminė nuobauda skirta, nes jis naudojo psichinį smurtą prieš kitus nuteistuosius, reikalavo, jog nuteistasis D. K. pirktų jam prekes nuteistųjų parduotuvėje, tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimus. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnis numato specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigas. Šio straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamas uždarymas į baudos izoliatorių iki 15 parų.

Pabrėžė, jog pareiškėjas paaiškinimo nerašė ir liudytojų liudijančių jo naudai nenurodė. Nukentėjusįjį apklausė administracijos darbuotojai, pagal jo paaiškinimą buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Svarstant nuteistojo nubaudimo drausmine nuobauda klausimą, nenumatytas privalomas advokato dalyvavimas, todėl Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 3265 nuteistajam V. E. pagrįstai ir teisėtai paskirta nuobauda - uždarymas į baudos izoliatorių penkiolikos parų laikotarpiui. Šią nuobaudą pareiškėjas atliko nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. birželio 6 d.

Atkreipė dėmesį, kad Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, todėl nuobaudos atlikimo metu šie suvaržymai yra teisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 67-70) pareiškėjo V. E. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 22 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 3265 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Tokia nuobauda buvo paskirta remiantis Marijampolės pataiso namų vidaus tyrimų skyriaus 2012 m. gegužės 21 d. išvada Nr. 36/06-112, kuria buvo nustatyta, jog pareiškėjas naudojo psichinį smurtą prieš kitus nuteistuosius ir reikalavo paslaugos iš kito nuteistojo, t. y. reikalavo pirkti prekes nuteistųjų parduotuvėje, tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimai. Nurodė, jog teismo posėdžio metu buvo apklaustas Marijampolės pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus inspektorius G. Ž., kuris patvirtino 2012 m. gegužės 21 d. tarnybinio tyrimo išvadoje nustatytas aplinkybes. Liudytojas nurodė, kad tarnybinio tyrimo išvados buvo padarytos remiantis nuteistojo D. K. paaiškinimais bei apklaustų 4 lokalinio sektoriaus nuteistųjų parodymais, kurių pavardės yra įslaptintos dėl jų saugumo. Liudytoju apklaustas D. K. teisme liudijo, jog pareiškėjas prieš jį psichinio smurto nenaudojo ir jokių paslaugų nereikalavo, nurodė, jog tai darė kiti nuteistieji, kurių įvardinti negali, o V. E. jis nepagrįstai apkalbėjo. Tačiau teismas tokius liudytojo D. K. parodymus atmetė ir nurodė, jog tiki liudytojo G. Ž. parodymais, nes iš pareiškėjo paaiškinimų akivaizdu, jog pataisos namuose egzistuota tam tikros nuteistųjų vidinės taisyklės.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 236-246 punktais ir nurodė, jog pataisos įstaigos drausmės komisija privalo svarstyti klausimą tik dėl Bausnių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalyje numatytos nuobaudos nuteistajam paskyrimo.

Pažymėjo, kad pareiškėjui skirta drausminė nuobauda numatyta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte, todėl atmetė skunde nurodytą aplinkybę dėl pareiškėjo pažeistų teisių drausmės komisijoje. Nei Taisyklės, nei Bausmių vykdymo kodeksas nenumato, jog svarstant nuteistojo nubaudimo drausmine nuobauda klausimą privalomai dalyvautų advokatas, todėl aplinkybę dėl advokato nedalyvavimo atmetė. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas atsisakė rašyti pasiaiškinimą dėl pažeidimo, todėl buvo surašytas protokolas, kaip numatyta Taisyklių 206 punkte. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių liudytojų, liudijančių jo naudai, tai patvirtino ir liudytojas G. Ž., todėl nebuvo pagrindo jų apklausti, o užduoti klausimus nukentėjusiu asmeniu įvardytam D. K. jis galėjo teismo posėdžio metu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui 2012 m. gegužės 22 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 3265 skirta drausminė nuobauda numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, būtų neteisėta ir nepagrįsta, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog Marijampolės pataisos namų pareigūnai veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Dėl to pareiškėjui CK 6.50 straipsnio prasme nekilo atitinkamos pasekmės, nes Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, todėl nuobaudos atlikimo metu šie suvaržymai buvo teisėti.

III. Pareiškėjas V. E. apeliaciniu skundu (b. l. 87-99) prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą; 2) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Ik-217-402/2013; 3) nagrinėjamą administracinę bylą sujungti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjama administracine byla Nr. A146-25/2014.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog 2012 m. gegužės 22 d. nutarimu jam nepagrįstai buvo paskirtas 15 parų areštas, nes galimai pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Dėl šios priežasties Marijampolės pataisos namų direktorius 2012 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 7/07-163 perkėlė pareiškėją į 17 būrį. Atsisakius gyventi 17 būryje, Marijampolės pataisos namų administracijos 2012 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 33-43 pareiškėjui buvo paskirta nauja drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Pažymi, kad faktinių aplinkybių, jog 2012 m. birželio 6 d. atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą 17 būrį, kuriame bausmę atlieka narkotines medžiagas vartojantys asmenys, neneigia. Nurodo, kad atsisakė eiti gyventi į 17 būrį, nes jame bausmę atlieka narkotines medžiagas vartojantys asmenys, su kuriais pareiškėjas yra turėjęs konfliktų.

Pažymi, kad 2013 m. vasario 26 d. Kauno apygardos administraciniame teisme įvyko 2 teismo posėdžiai pagal pareiškėjo skundus. Į vieną iš jų buvo iškviestas nukentėjusysis D. K.. D. K., pasirašęs dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodė, kad pareiškėjas prieš jį nenaudojo psichinio smurto, neprašė atlikti jokių paslaugų bei sąmoningai jį apkalbėjo. Pabrėžia, kad nukentėjusysis D. K. būtų tai paliudijęs ir 2012 m. gegužės 22 d. drausminės komisijos metu, tačiau nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymus iškviesti D. K. į drausminę komisiją.

Nurodo, kad 2012 m. gegužės 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadą rengęs pareigūnas įkalbėjo D. K. apkalbėti pareiškėją, tačiau D. K. bijojo tai pasakyti teismo posėdžio metu.

Atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu apie faktines aplinkybes liudijo Marijampolės pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus inspektorius G. Ž., kuris ir surašė 2012 m. gegužės 21 d. tarnybinio tyrimo išvadą. Pažymi, kad tyrimo išvadoje yra išgalvoti personažai, kurie tikrovėje neegzistuoja. Tokiu būdu Marijampolės pataisos namų pareigūnai bando nuslėpti tiesą dėl savo neteisėtų veiksmų ir įgaliojimų viršijimo. Pabrėžia, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai, prisidengdami Lietuvos Respublikos įstatymais, piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, nepagrįstai baudžia nekaltus nuteistuosius, tokiu būdu parodydami, jog nuteistieji yra priklausomi nuo jų padėties ir laipsnio.

Prašo sujungti šią administracinę bylą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjama administracine byla Nr. A146-25/2014, nes jos yra susijusios tuo, jog abejose administracinėse bylose yra tas pats atsakovas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo V. E. apeliacinį skundą (b. l. 104) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog šioje administracinėje byloje atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, kitų duomenų tikslinančių ar papildančių bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme atsakovas neturi.

Atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėme motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti tik deklaratyvaus pobūdžio pamąstymai bei nuomonės, nepateikiant aiškių duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartimi buvo priimta pareiškėjo V. E. skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad neturtinę žalą jis kildina iš, pareiškėjo manymu, neteisėtų Marijampolės pataisos namų administracijos ir darbuotojų veiksmų, kuriais buvo suvaržytos pareiškėjo teisės, pareiškėjui buvo atimta teisė į gynybą, neleista dalyvauti Drausmės komisijoje, nebuvo užtikrintas advokato dalyvavimas, jam paskirtos nuobaudos vykdymo laikotarpiu iš jo buvo paimti asmeniniai daiktai, pažeista teisė susirašinėti, pasimatyti su artimaisiais, judėti ir skambinti telefonu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą nenustatęs vienos iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų valstybės institucijos veiksmų ar neveikimo.

Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) įspėjimas arba papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų; 4) atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų; 5) kalėjimuose laikomų nuteistųjų uždarymas į karcerį iki penkiolikos parų; 6) pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių; 7) kalėjimuose laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo dviejų iki šešių mėnesių

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. gegužės 22 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 3265 nuteistajam V. E. už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (reikalavimo iš kito nuteistojo paslaugos bei psichinio smurto naudojimą) buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų (b.l. 3). Nuobauda buvo skirta vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu nustačius, kad V. E. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

Patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus bei juos įvertinęs pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, padarė pagrįstą išvadą, jog nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai ir pareiškėjo teisės į gynybą nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, todėl jų nekartoja. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 7 dalį be Drausmės komisijos teikimo negali būti skiriamos tik Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalyje numatytos nuobaudos. Tuo tarpu pareiškėjui pataisos namų direktoriaus nutarimu buvo paskirta bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pažeidimo faktines aplinkybes (objektyviąją pusę), ne tik vertino tarnybinio tyrimo išvadą, bet ir apklausė liudytojais nukentėjusįjį asmenį bei pareigūną, tyrusį pažeidimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teisme liudytoju apklaustas Marijampolės pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus inspektorius G. Ž. patvirtino 2012 m. gegužės 21 d. tarnybinio tyrimo išvadoje nustatytas aplinkybes. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojo D. K. pirminiai parodymai nesutampa su pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, ir nurodo, jog tai yra pagrindas pripažinti paskirtą drausminę nuobaudą neteisėta, teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumas nustatomas vertinant, ar jos skyrimo metu buvo teisinis ir faktinis pagrindas ją paskirti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarnybinis tyrimas buvo pradėtas remiantis nukentėjusiojo D. K. pareiškimu Marijampolės pataisos namų Vidaus tyrimų skyriui, kuriame nukentėjusysis nurodė, kad atsisako gyventi 12 būryje dėl to, jog būtent pareiškėjas V. E. naudodamas psichinį smurtą prieš jį reikalavo paslaugos, t. y. reikalavo pirkti prekes nuteistųjų parduotuvėje (b. l. 47-48). Tarnybinio tyrimo išvada buvo padaryta remiantis nuteistojo D. K. paaiškinimais bei apklaustųjų 4 lokalinio sektoriaus nuteistųjų parodymais, kurių pavardės yra įslaptintos dėl jų saugumo, o drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta remiantis šia tarnybine išvada. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad tai, jog teismo posėdžio metu pasikeitė liudytojo D. K. parodymai, neturi įtakos vertinant, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas skirti pareiškėjui nuobaudą, nes drausminė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta remiantis tuo metu egzistavusiais ir tyrimo metu nustatytais duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisme apklaustas liudytojas D. K. nepaneigė faktinės aplinkybės, kad apklausiamas G. Ž. paliudijo, kad būtent pareiškėjas jo atžvilgiu taikė psichologinį smurtą, priešingai, teismo posėdyje pripažino, kad apšmeižė pareiškėją, t. y. G. Ž. jo apklausiamas nurodė, kad pareiškėjas jo atžvilgiu taikė psichologinį smurtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė paaiškinti faktines aplinkybes dėl padaryto pažeidimo, tačiau jis pats šios teisės atsisakė, neprašė būti apklausiamas Drausmės komisijoje (b.l. 49). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tarnybinio patikrinimo išvadą parengęs pareigūnas įkalbėjo D. K. apkalbėti pareiškėją, toks teiginys nepagrįstas į bylą pateiktais įrodymais, nes pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas D. K. tokios faktinės aplinkybės nenurodė.

Teisėjų kolegijos manymu Marijampolės pataisos namų pareigūnai tinkamai vertino jų nustatytas faktines aplinkybes, byloje nėra įrodymų, kad būtų pažeistos drausminių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančios teisės normos. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinimu atveju D. K. prisipažinto apkalbėjimo ir jo pasekmių nėra pagrindo priskirti Marijampolės pataisos namams, todėl nėra pagrindo teigti, kad skiriant drausminę nuobaudą pareiškėjui buvo pažeistos teisės aktų nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, byloje vertinamu atveju pareiškėjo nurodomus Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, nėra pagrindo laikyti neteisėtais, o tai reiškia, kad byloje nėra įrodyta viena iš būtinųjų viešosios (deliktinės) atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai ar neveikimas. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos nuobaudos – pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymo į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų – vykdymo laikotarpiu nuteistajam galioja atitinkami įstatymu numatyti apribojimai. Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalyse nurodyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškindamas, kad pareiškėjo nurodyti apribojimai, kurie jam buvo taikomi paskirtos nuobaudos – uždarymo į baudos izoliatorių –vykdymo laikotarpiu, negali būti vertinami kaip neteisėti atsakovo veiksmai, nes atsakovas vykdė nuteistųjų laikymo baudos izoliatoriuose sąlygų reikalavimus (Bausmių vykdymo kodekso 146 str.).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kaip būtent pasireiškė neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, kurią jis prašo atlyginti. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis savo reikalavimą pagrindžia konkrečiais argumentais bei įrodymais.

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė sujungti šią administracinę bylą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjama administracine byla Nr. A146-25/2014, tačiau toks prašymas atmestinas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A146-25/2014 yra aiškiai atriboti nagrinėjamų bylų dalykai ir jų ribos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad administracinėje byloje Nr. A146-25/2014 skundžiamų aktų teisėtumas bei žalos, galimai atsiradusios dėl šių aktų teisėtumo, atlyginimo klausimas ir šioje byloje sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas gali būti nagrinėjamas atskirai. Kadangi pareiškėjo prašymas sujungti minėtas administracines bylas netenkintinas, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjama administracine byla Nr. A146-25/2014.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai, prisidengdami Lietuvos Respublikos įstatymais, piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, nepagrįstai baudžia nekaltus nuteistuosius, tokiu būdu parodydami, jog nuteistieji yra priklausomi nuo jų padėties, laikytini tik subjektyviomis pareiškėjo prielaidomis. Tokiais teiginiais negalima remtis, nes jie nėra pagrindžiami jokiais įrodomąją vertę turinčiais duomenimis byloje, į juos atsižvelgti teisėjų kolegija, spręsdama dėl prašomos neturtinės žalos atlyginimo, neturi pagrindo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo pateiktus reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. E. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys