AS-146-235-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-235/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07854-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. M. ir T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. ir T. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. M. ir T. M. (toliau – ir pareiškėjai) 2013 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) 1.1 panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1)S-75988 dalį, kuria atsisakyta išmokėti V. M. senatvės pensijos dalį; 1.2. įpareigoti VSDFV Kauno skyrių pervesti į pareiškėjo sąskaitą 18 608,89 Lt neišmokėtą pensijos dalį; 1.3. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-8443 dėl atsisakymo atnaujinti V. M. terminą skundui paduoti; 2) 2.1. panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1)S-74932 dalį, kuria atsisakyta išmokėti T. M. senatvės pensijos dalį; 2.2. įpareigoti VSDFV Kauno skyrių pervesti į pareiškėjos sąskaitą 16 022,58 Lt neišmokėtą pensijos dalį; 2.3. panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-8443 dėl atsisakymo atnaujinti T. M. terminą 2013 m. lapkričio 18 d. skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundo dalį dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. (6.5E) I-8443 panaikinimo. Ta pačia nutartimi teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1)S-75988 ir 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1)S-74932 dalių panaikinimo bei VSDFV Kauno skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjam 2010-2011 m. neišmokėtas senatvės pensijos dalis.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSDĮ) 37 straipsniu. Be to, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei VSDĮ 37 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti VSDFV, kuri pagal VSDĮ 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai prašė teismo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1)S-75988 ir 2013 m. spalio 30 d., sprendimo Nr. (10.1)S-74932 dalis bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjams jų nurodytas neišmokėtas senatvės pensijos dalis už 2010-2011 metus. Pareiškėjai šiuos sprendimus apskundė VSDFV, tačiau Fondo valdyba 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu (6.5E) I-8443 atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą, nurodydama, kad pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti. Teismas nustatė, kad ginčas dėl minėtų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų panaikinimo bei šio skyriaus įpareigojimo sumokėti pareiškėjams nepagrįstai sumažintą senatvės pensijos dalį, VSDFV iš esmės nebuvo išnagrinėtas, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje (VSDĮ 37 straipsnis).

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas atsisako priimti skundą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1)S-75988 ir 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1)S-74932 dalis bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjams neišmokėtas senatvės pensijos dalis.

III. Pareiškėjai V. M. ir T. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsisakydamas priimti skundo dalį dėl skundžiamų VSDFV Kauno teritorinio skyriaus sprendimų dalių panaikinimo, teismas nepagrįstai nurodė, kad 2013 m. gruodžio 16 d. skundo reikalavimai dėl VSDFV Kauno skyriaus pensijų skyrių sprendimų panaikinimo negali būti reiškiami, nes skundas „VSDFV iš esmės nebuvo išnagrinėtas“. Pagal VSDĮ 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, VSDFV priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti”. Šioje teisės normoje nėra tokio sprendimo varianto, kurį pasirinko VSDFV, t. y. atsisakyti nagrinėti skundą.

2. Pareiškėjai akcentuoja, kad jie nėra praleidę termino paduoti skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. spalio 30 d. sprendimų, o skunde teismui nurodė, kad VSDFV nepagrįstai vilkina ir atsisako spręsti jos kompetencijai priskirtą klausimą. Taigi šios bylos nagrinėjimo dalykas yra VSDFV atsisakymas ir vilkinimas spręsti pareiškėjų skundus dėl nepagrįstų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalis, 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 90 straipsnis). Šio argumento pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jo nepasisakė.

3. Jokių 2010 metais priimtų sprendimų pareiškėjai neskundė, dėl to VSDFV nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai praleido 3 metų senaties terminą ir atsisakė nagrinėti jai pateiktus skundus.

4. Teisę skųsti analogiškus VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus teismai pripažįsta.

5. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir kt.) ir nagrinėjamoje byloje ratio decidendi nesutampa. Be to, nesutampa ir pareiškėjų procesinis elgesys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjai nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties dalimi, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1)S-75988 ir 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1)S-74932 dalių panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjams neišmokėtas 2010-2010 metais senatvės pensijos dalis, kadangi pareiškėjai nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas reikalauja, jog privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka būtų aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta įstatyme, kad teisės subjektai neprivalo laikytis ne įstatyme įtvirtintos išankstinės administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (žr. LVAT 2006 m. spalio 27 d. nutartį Nr.AS5-434/2006, 2007 m. spalio 11 d. nutartį Nr.AS11-296/2007, 2010 m. kovo 26 d. nutartį Nr.AS858-209/2010 ir kt.).

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nukreipia į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, kurio 1 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, be kita ko, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Iš minėto įstatymų nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d. dėl VSDFV administravimo įstaigų priimtų sprendimų valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais įstatymuose buvo ir yra aiškiai nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio nuostatas, spęsdamas skundo priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti, ar skundas atitinka ABTĮ 23-24, 39 straipsnių reikalavimus, ar nėra praleistas skundo padavimo terminas, taip pat nustatyti, ar nėra ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodytų aplinkybių, kurias nustatęs teismas turi atsisakyti priimti skundą. Viena iš aplinkybių, kurią nustatęs teismas turi atsisakyti priimti skundą - pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų skundo, kuris yra siejamas su pareiškėjams paskirtų senatvės pensijų sumažinimu 2010-2011 metais taikant nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, pagrįstai aiškinosi, ar pareiškėjas yra pasinaudojęs šiai administracinių ginčų kategorijai įstatymų (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis) nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (VSDFV) sprendimo, kuriuo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų iš esmės patikrintas teritorinio skyriaus priimto sprendimo pagrįstumas, pareiškėjas negali paduoti skundą administraciniam teismui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (ABTĮ 25 str. 2 d., 37 str. 2 d. 3 p.). Ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies arba atmetamas, t. y. kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo (6.5E) I-8443 nustatė, kad Fondo valdyba (ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija) šiuo sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, t. y. nenagrinėjo pareiškėjų skundo iš esmės, kadangi nustatė, jog pareiškėjai praleido skundo padavimo terminą.

Įstatymų leidėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi Fondo valdybos direktoriui suteikė įgaliojimus nustatyti skundų nagrinėjimo tvarką. Vykdydamas įstatymų leidėjo pavedimą, Fondo valdybos direktorius patvirtino Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisykles (bylai aktuali 2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. V-247 redakcija). Šių Taisyklių 31 punkte nurodyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Taigi, priešingai nė teigia pareiškėjai, nepagrįstai vadovaudamiesi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai Fondo valdybai (ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijai) suteikia teisę nenagrinėti skundo, kai yra nustatomos Taisyklių 31 punkte numatytos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi Fondo valdyba turi vadovautis išnagrinėjusi skundą iš esmės, t.y. kai nenustato pagrindo taikyti Taisyklių IV skyriaus nuostatas dėl skundo persiuntimo, grąžinimo, palikimo nenagrinėtu, tarp jų Taisyklių 31 punktą, ir išnagrinėja skundą iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, skundo priėmimo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes iš esmės vertino tinkamai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant nagrinėjamam atskirajam skundui aktualų klausimą dėl skundo senatvės pensijos mokėjimo klausimais padavimo ikiteisminei ginčo nagrinėjimo institucijai aspektų, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje sistemiškai išanalizavus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, dar kartą konstatuota, kad dėl VSDFV administravimo įstaigų priimtų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais expressis vrbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Kadangi tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog tokį prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir prašymo dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

Fondo vadybai. Minėtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama iš esmės analogišką situaciją, konstatavo, jog pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl neišmokėtos pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dalies, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, t.y. ginčo dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka inicijavimu.

Konstatuota, kad ši aplinkybė turi įtakos kreipimosi į ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją datos (termino) nustatymui. Be to, minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pažymėta, kad Fondo valdyba, nors ji po to konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir pažymėjo, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra. Kitoks nagrinėjamoje situacijoje nustatytų aplinkybių vertinimas – t. y. kad nepaisant aiškiai išreikštos ginčus ikiteismine tvarka įgaliotos nagrinėti institucijos teisinės pozicijos ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), vis tiek asmuo būtų įpareigotas iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – nebūtų suderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai.

Taigi toks aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į analogiškoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, priėjo prie išvadų, kad konstatavus, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas šiuo atveju netaikytinas, pareiškėjų skundo dalies, kurią buvo atsisakyta priimti, priimtinumo nagrinėti teisme klausimas turėtų būti nagrinėjamas iš naujo ABTĮ 37 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjų atskirasis skundas tenkintinas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą (rezoliucinės dalies antroji pastraipa), naikintina perduodant pirmosios instancijos teismui šios skundo dalies priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. M. ir T. M. atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1)S-75988 ir VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1)S-74932 skundžiamų dalių panaikinimo bei atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjams V. M. ir T. M. 2010-2011 metais neišmokėtas senatvės pensijos dalis. Šios pareiškėjų skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas