A-656-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-656-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02931-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 69.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 1D-3620(11); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir pareigūno valstybinė pensija), vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 7 straipsnio naujomis nuostatomis ir mokėti perskaičiuotą pensiją; 3) išmokėti dėl neteisėtai perskaičiuotos pensijos mokėjimo susidariusią 12 mėnesių pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2003 m. gegužės 20 d. jam buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija už tarnybą. Vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 1 d. (Žin., 1994, Nr. 99-1958), minėta pensija apskaičiuota atsižvelgiant į tarnybinį atlyginimą, kuris galiojo pensijos mokėjimo mėnesį. Pareiškėjo teigimu, 2000 m. vasario 25 d. Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos vykdant reorganizaciją pareiškėjo pareiginis atlyginimas buvo sumažintas neteisėtai, todėl 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu paskirta pensija buvo apskaičiuota neteisingai. 2009 m. balandžio 23 d. pakeitus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio redakciją buvo nustatyta nauja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarka, t. y. buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių nustatyto darbo užmokesčio vidurkį. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 3 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, jog būtų perskaičiuota jam paskirta pensija, tačiau skundžiamu sprendimu prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjo teigimu, vidaus reikalų ministro nevienodas asmenų, atleistų iš tarnybos policijoje, traktavimas – objektyviai nepateisinamas ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus bei lūkesčius, teisinės valstybės, teisės viešpatavimo, asmenų lygybės principus. Pareiškėjas pažymi, kad turi būti vadovaujamasi baudžiamosios ir administracinės teisės normose įtvirtinta taisykle – lex benignior retro agit, t. y. kad pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su juo nesutinka.

Atsakovai teigė, kad pareiškėjui pareigūno valstybinė pensija paskirta pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytų faktų sudėtį. Skundas akivaizdžiai prieštarauja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Šio įstatymo nuostatos yra susijusios su ekonomine krize Lietuvos valstybėje, kai nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo mažinamas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, t. y. kai kilo grėsmė, kad turintys teisę į pensiją (ištarnavę 20 metų) pareigūnai masiškai nutrauks tarnybą, vengdami pensijos skyrimo pagal sumažintą darbo užmokestį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2003 m. gegužės 1 d. buvo atleistas iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos komisaro pareigų ir 2003 m. gegužės 20 d. jam buvo paskirta 2 165,44 Lt dydžio pareigūno valstybinė pensija, kuri buvo apskaičiuota atsižvelgiant į jo darbo užmokestį, o pareiškėjas skundu siekia, kad jam paskirta pareigūno valstybinė pensija būtų perskaičiuota vadovaujantis įstatymuose nustatytomis jos apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo priimtos 2009 m. balandžio 23 d., t. y. po to, kai ši pensija jam buvo paskirta.

Teismas vadovavosi apskaičiuojant pareiškėjo pareigūno valstybinę pensiją galiojusia Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d. Nr. I-693, su pakeitimais ir papildymais iki 2003 m. balandžio 1 d.) 7 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo 1, 3 ir 4 straipsniais, šiuo metu galiojančia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio redakcija, kuri buvo priimta 2012 m. spalio 2 d., Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1, 3, 6, 7 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymu.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų 2003 m. gegužės 1 d. – prieš 2009 m. balandžio 23 d. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Pakeitimo įstatymo nuostatos netaikytinos ir jam pagrįstai mokama Ministerijos 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2/17-261 pagal tuo metu galiojusias įstatymų nuostatas apskaičiuota pareigūno valstybinė pensija ir tai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir juose įtvirtintiems teisės principams.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio naujomis nuostatomis, mokėti perskaičiuotą pensiją ir išmokėti susidariusią 12 mėnesių pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimus, teismų praktiką bei į tai, kad baudžiamojoje ir administracinėje teisėje yra įtvirtinta lex benignior retro agit taisyklė, nustatanti, jog pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią.

2) Ministerijos atsisakymas perskaičiuoti pareiškėjui pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemoje prieštarauja konstituciniam asmenų lygybės principui.

3) Teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus bei lūkesčius ir konstitucinį asmenų lygybės principą.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, be aplinkybių, nurodytų atsiliepime į skundą, išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo išaiškinimų, Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

2) Kadangi pareiškėjas iš tarnybos atleistas 2003 m. gegužės 1 d., t. y. iki 2009 m. balandžio 23 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-229 įsigaliojimo, konstatuotina, kad perskaičiuoti pareigūno valstybinę pensiją bei išmokėti tariamai susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Apelianto argumentas, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo aiškinimu, kad valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo konstitucinių principų, yra visiškai neteisėtas, nes apeliantas neatitinka Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos – būti atleistam po šio įstatymo įsigaliojimo.

3) Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, akivaizdu, kad nėra teisinio pagrindo skaičiuojant pensiją remtis kurį nors kitą mėnesį pareiškėjo gautu darbo užmokesčiu, nes pareiškėjas išėjo į pensiją dar prieš Pakeitimo įstatymo įsigaliojimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui V. J. paskirtos pareigūno valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias jau po to, kai pareiškėjui buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2003 m. gegužės 1 d. buvo atleistas iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos komisaro pareigų ir Ministerijos 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2/17-261 jam nuo 2003 m. gegužės 1 d. buvo paskirta 2 165,44 Lt dydžio pareigūno valstybinė pensija, kuri buvo apskaičiuota pagal jo vieno mėnesio pareiginį atlyginimą ir priedus už ištarnautą laiką bei kvalifikacinę kategoriją (b. l. 16). Iš šio įsakymo taip pat matyti, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 6 punktą (dėl etatų mažinimo), o pareiškėjo ištarnautas laikas – 30 metų. 2014 m. balandžio 3 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui prašymą perskaičiuoti jam paskirtą pareigūno valstybinę pensiją (b. l. 20–21). Ministerija 2014 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 1D-3620(11) nurodė, kad perskaičiuoti pareiškėjo pareigūno valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjui valstybinė pensija apskaičiuota pagal galiojančius teisės aktus, o Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos po šio įstatymo įsigaliojimo (b. l. 22–23).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo argumentų, pareiškėjas siekia, jog jam nuo 2003 m. gegužės 1 d. paskirta pareigūno valstybinė pensija būtų perskaičiuota vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2009 m. gegužės 21 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjui buvo paskirta pareigūnų valstybinė pensija. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad pritaikius Pakeitimo įstatymo nuostatas ir pareiškėjui perskaičiavus paskirtą valstybinę pensiją, tai pareiškėjas įgytų teisę gauti 3 302,75 Lt dydžio valstybinę pensiją (b. l. 74–78).

Pareiškėją atleidus iš tarnybos 2003 m. gegužės 1 d., pareigūno valstybinės pensijos skyrimo metu, t. y. 2003 m. gegužės 20 d., galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymas Nr. I-693), kurio 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Į šį darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka. 2007 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo ir 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. X-1027 minėto įstatymo pavadinimas pakeistas pavadinant jį Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.

2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-229 1 straipsniu buvo pakeista Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir ji išdėstyta taip: pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį. Pareigūnams ir kariams, nurodytiems šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) mažiau negu dvylika mėnesių, pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos skiriamos pagal pareigūno ar kario ištarnautų mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį. Į darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka.

To paties Pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas šio įstatymo taikymas, t. y. įtvirtinta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) po šio įstatymo įsigaliojimo (3 str. 1 d.). Pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) iki šio įstatymo įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą bei pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos skiriamos pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Į darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka (3 str. 2 d.). Šis įstatymas įsigaliojo 2009 m. gegužės 1 d. (4 str.).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį, vėliau nebuvo keičiama.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų prieš Pakeitimo įstatymo įsigaliojimą, konstatavo, jog pareiškėjui šios nuostatos netaikytinos ir jam pagrįstai mokama pagal pareiškėjo atleidimo metu galiojusias įstatymų nuostatas apskaičiuota pareigūno valstybinė pensija, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, savo poziciją grindžia lex benignior retro agit principu bei tuo, kad tiek teismo sprendimas, tiek Ministerijos atsisakymas perskaičiuoti valstybinės pensijos dydį pagal pakeitimo įstatymo nuostatas pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus bei lūkesčius bei konstitucinį asmenų lygybės principą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, įrodinėdamas, kad yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas, vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 6 d nutarimų išaiškinimais, ir teigia, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai. Valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo konstitucinių principų. Nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinių socialinės darnos, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų.

Iš atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų matyti, jog atsakovai nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl paskirtos pareigūno valstybinės pensijos perskaičiavimo bei argumentais, kad atsisakant perskaičiuoti paskirtą pensiją buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas. Atsakovai savo poziciją grindžia tuo, kad dėl ekonominės krizės valstybėje sumažėjo darbo užmokestis ir buvo būtina užtikrinti, jog iš vidaus tarnybos neišeitų pareigūnai, bei vadovaujasi Pakeitimo įstatymo aiškinamuoju raštu, kuriame išdėstytos aplinkybės, dėl kurių buvo būtina keisti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo apskaičiuota ir mokama valstybinė pensija.

Pažymėtina, kad Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte (b. l. 72–73) nurodyta, jog įstatymo projekto uždaviniai – patikslinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, pakeičiant 7 straipsnio 1 dalį ir pripažįstant 11 straipsnio 3 dalį netekusia galios, o įstatymo projektas parengtas siekiant nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris skatintų pareigūnus nepalikti tarnybos mažėjant jų darbo užmokesčiui (2 p.). Aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad, Ministerijos duomenimis, dėl mažėjančio darbo užmokesčio vidaus tarnybos sistemą gali palikti virš 2 000 pareigūnų, kas gali turėti neigiamos įtakos viešojo saugumo užtikrinimui valstybėje. Įstatymo projektu siūlomas reguliavimas skatins pareigūnus, turinčius didesnį stažą, nepalikti tarnybos mažėjant jų darbo užmokesčiui. Be to, esantis reguliavimas, kai pensija skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį, yra ydingas, nes gali būti piktnaudžiavimo atvejų, kai pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama pareigūną vienam mėnesiui paskyrus į aukštesnes pareigas (3 p.).

Taigi iš aiškinamojo rašto matyti, kad poreikis keisti teisinį reguliavimą kilo, viena vertus, dėl pablogėjusios ekonominės situacijos valstybėje ir dėl to mažėjant pareigūnų darbo užmokesčiui bei būtinumo motyvuoti pareigūnus nepalikti tarnybos mažėjant darbo užmokesčiui, kita vertus, atsižvelgta į tai, kad galimas piktnaudžiavimas pasinaudoti situacija, kai didesnis darbo užmokestis gaunamas tik vieną paskutinį tarnybos mėnesį, ir tokiu būdu gauti didesnę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nei ją apskaičiuojant pagal ilgesniu tarnybos laikotarpiu gautą darbo užmokestį. Atkreiptinas dėmesys, kad aiškinamajame rašte visiškai nėra aptarta, dėl kokių priežasčių pagal Pakeitimo įstatymo nuostatas nebus sudaroma galimybė peržiūrėti ir jau paskirtas pareigūnams valstybines pensijas, kurios buvo paskirtos pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį.

V. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje išsakytus pareiškėjo ir atsakovų argumentus dėl bylos faktinių aplinkybių, šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, Pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, suabejojo, ar 2009 m. balandžio 23 d. Pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeitus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį nustatant, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį, ir 3 straipsnio, kuriame nustatytas šio įstatymo taikymas, 1 ir 2 dalyse išskiriant, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) po šio įstatymo įsigaliojimo (3 str. 1 d.), tačiau pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) iki šio įstatymo įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą bei pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos skiriamos pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį (3 str. 2 d.), minėta Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal bendrąją teisės galiojimo ir taikymo laike taisyklę, teisiniam santykiui taikomas jo atsiradimo metu galiojęs teisinis reguliavimas. Taigi, pareiškėjui skiriant pareigūno valstybinę pensiją taikytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą apskaičiuojama ir mokama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį.

Pakeitimo įstatymo 1 straipsniu šis teisinis reguliavimas pakeistas iš esmės – vietoje nuostatos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją apskaičiuoti pagal paskutinio pareigūno ar kario tarnybos mėnesio darbo užmokestį, nustatytas žymiai ilgesnis – dvylikos nuosekliai einančių mėnesių laikotarpis per 5 paeiliui ištarnautus tarnybos metus. Dar daugiau – nustatyta, jog šį laikotarpį nurodo pats pareigūnas ar karys, tokiu būdu suteikiama teisė pareigūnui ar kariui įvertinti ir pasirinkti priklausomai nuo užimtų pareigų, jų kaitos, gauto darbo užmokesčio dydžio, jam palankiausią laikotarpį, per kurį gauto darbo užmokesčio dydis taikomas pareigūno ir kario valstybinei pensijai apskaičiuoti.

Pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, jokia galimybė pasirinkti laikotarpį, per kurį gauto darbo užmokesčio dydis būtų taikomas valstybinei pensijai apskaičiuoti, nepaisant jų užimtų pareigų, jų kaitos, gauto užmokesčio dydžio, nebuvo ir nėra suteikiama, pareigūno ar kario valstybinė pensija apskaičiuojama tik pagal vieną konkrečiai apibrėžtą mėnesį gauto darbo užmokesčio dydį. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų duomenų, aptartas teisinis reguliavimas realiai sudarė pagrindą gauti kitokią, nagrinėjamu atveju – mažesnę, pareigūno valstybinę pensiją, vien tik dėl to, kad didesnę pareigūno valstybinę pensiją pareiškėjui užtikrinantis teisinis reguliavimas buvo nustatytas vėliau (po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas darbdavio iniciatyva nuo 2003 m. gegužės 1 d. (dėl etatų mažinimo), t. y. jam nebuvo sudaryta galimybė tęsti tarnybą ir tokiu būdu tarnauti iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, kad galėtų gauti pensiją, kuri būtų apskaičiuojama pagal pareiškėjo pasirinktą palankiausią laikotarpį, per kurį gauto darbo užmokesčio dydis taikomas pareigūno valstybinei pensijai apskaičiuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, skirtumas tarp pareiškėjui apskaičiuotos ir mokamos pensijos ir pensijos, kurią pareiškėjas galėtų gauti pagal Pakeitimo įstatymu pakeistą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (1 137,31 Lt (329,39 Eur)), yra reikšmingas.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutarimai); jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); valstybines pensijas skiriant už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensaciją nukentėjusiesiems asmenims, taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Šioje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjo tarnyba, už kurią jam paskirta pareigūno valstybinė pensija, iki 2003 m. gegužės 1 d. ir pareigūnų tarnyba po 2009 m. gegužės 1 d. (pažymėtina, kad pensijos dydžio apskaičiavimas pagal naują taisyklę nebuvo nustatytas konkrečias pareigas einantiems pareigūnams ir kariams ar tam tikrai jų kategorijai, o buvo nustatytas be išimčių visiems pareigūnams ir kariams) būtų iš esmės pasikeitusios, kad pareigūnų teisinė padėtis po 2009 m. gegužės 1 d. reikšmingai pasikeitė, t. y. pareigūnų teisinė padėtis būtų skirtinga, todėl darytina išvada, kad tarp pareiškėjo ir pareigūnų, kurie buvo atleisti po 2009 m. gegužės 1 d., nėra nei tarnybos nei pareigūnų teisinės padėties skirtumų, išskyrus pareigūnų atleidimo iš tarnybos laiką ir įstatymo įsigaliojimo datą. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumas, kad nevienodas pareigūnų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus ir juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (inter alia 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas).

Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai. Teisingumas gali būti įgyvendinamas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą.

Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos ir įgyvendindamas diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybines pensijas – nustatydamas inter alia jų skyrimo sąlygas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas), paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Taigi įstatymu nustačius pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti tokį šios pensijos teisinį reguliavimą, kuris būtų suderinamas su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu; įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, turi paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, taip pat įvertino ir Konstitucinio Teismo poziciją, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma, tuo pačiu nurodant, jog pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu <...> taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Vertinant atsakovų ir Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodytas aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio sumažinimu vidaus tarnybos pareigūnams dėl ekonominės krizės, būtinumu motyvuoti pareigūnus, kad jie nepaliktų tarnybos, pirmiausia pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra nurodęs, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų ir principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; valstybinės pensijos skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti nuo valstybės tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių ir kt. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodė, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ji turi būti mokama ir toliau, o ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo ketinimus išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistus muitinės sistemoje, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pataisos, kuriomis nustatyta teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjusiems pareigūnams, buvo skirtos pareigūnams, ėjusiems muitinės sistemoje tam tikras pareigas šio įstatymo pataisų įsigaliojimo dieną ir (arba) vėliau, ir šiuo aspektu tokie pareigūnai skiriasi nuo muitinės sistemoje anksčiau dirbusių asmenų, kurie iš tarnybos išėjo iki šio įstatymo pataisų įsigaliojimo.

Šios nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 6 d. nutarime Nr. KT14-N8/2015 nurodė, jog įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, turi plačią diskreciją nustatydamas šį teisinį reguliavimą: atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, kaip antai į egzistuojantį konstituciškai pagrįstą tikslą tam tikru valstybei reikšmingu laikotarpiu užtikrinti tam tikras specifines funkcijas vykdančių statutinių valstybės institucijų veiklą inter alia skatinant atitinkamos kvalifikacijos asmenis stoti į tarnybą šiose institucijose, jis, be kita ko, gali nustatyti ir tam tikrų ypatumų turintį tokių atskirų statutinių valstybės institucijų pareigūnų tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, valstybės ekonominės galimybės galėtų būti ta reikšminga aplinkybė, dėl kurios yra keičiama pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarka, tačiau šiuo atveju Pakeitimo įstatymo nuostatos buvo priimtos, atsižvelgiant į laikinai susidariusią sunkią ekonominę padėtį 2009 metais, o ne dėl to, kad iš esmės buvo peržiūrėta statutinių pareigūnų ir karių darbo apmokėjimo tvarka ir buvo sumažinti atlyginimai. Akcentuotina, kad Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus; 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Konstitucinis Teismas, apibendrindamas visuminį teisinį reguliavimą, pagal kurį dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami statutinių valstybės tarnautojų priedai už kvalifikacinę kategoriją, pažymėjo, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami kitokiu mastu, vertinant procentais, negu kitiems statutiniams valstybės tarnautojams (Valstybės saugumo departamento, Kalėjimų departamento pareigūnams, civilinės krašto apsaugos tarnybos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento statutiniams tarnautojams); priedai už kvalifikacinę kategoriją kai kuriems statutiniams valstybės tarnautojams (Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Kalėjimų departamento pareigūnams, civilinės krašto apsaugos tarnybos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento statutiniams tarnautojams) buvo mažinami nevienodu mastu, vertinant procentais, o kai kuriems statutiniams valstybės tarnautojams (vidaus tarnybos, muitinės pareigūnams) jie iš viso nebuvo mažinami (2013 m. liepos 1 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata – atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas – suponuoja, kad tokiais atvejais, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė, finansinė būklė ir įstatymų leidėjas nusprendžia pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį yra nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, t. y. priima sprendimą mažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimą už darbą, sumažinti atlyginimai gali būti mokami tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi tam tikra ypatinga situacija; nebelikus itin sunkios ekonominės, finansinės padėties turi būti vėl taikomi iki šios padėties susidarymo valstybėje nustatyti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimų dydžiai.

Taigi Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodoma aplinkybė apie valstybės ekonominę būklę ir darbo užmokesčio sumažinimą yra laikino pobūdžio, o be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto, Respublikos valstybės saugumo departamento statuto, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statuto, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto; Lietuvos Respublikos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos statuto, Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatos tiek, kiek jomis sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nutarime taip pat nurodė, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pertvarkant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarką nuo 2009 m. gegužės 1 d. dėl laikino darbo užmokesčio sumažinimo, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir įvertinus, kad buvo įtvirtinta, jog pareigūnų ir karių gaunamų pensijų dydžio apskaičiavimas priklauso vien tik nuo pareigūnų bei karių atleidimo iš tarnybos datos, t. y. objektyviai nebuvo pateisintas pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas, jų teisė gauti skirtingo dydžio valstybinę pensiją už tokią pačią tarnybą, kyla abejonės dėl 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-229 3 straipsnio 2 dalies, tiek kiek joje nenustatyta galimybė pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) iki šio įstatymo įsigaliojimo 2009 m. gegužės 1 d., gauti už tarnybą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri būtų apskaičiuota pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį, prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 99 straipsnio 3 punktu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-229 3 straipsnio 2 dalis, tiek kiek joje nenustatyta galimybė pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) iki šio įstatymo įsigaliojimo 2009 m. gegužės 1 d., gauti už tarnybą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri būtų apskaičiuota pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė