A-617-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-617-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06318-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. spalio 16 d. raštą Nr. (6.5)I-6754 „Dėl 2013 m. spalio 8 d. prašymo“; 2) atnaujinti senaties terminą ir priteisti neišmokėtą pensiją už visą laikotarpį; 3) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 9 424,18 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 m. jam buvo paskirta senatvės pensija, tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatymo nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis jam turi būti grąžinta.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 10–18) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Utenos skyrius nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn. Dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasis į VSDFV Utenos skyrių 2013 m. rugsėjo 24 d., o į VSDFV – 2013 m. spalio 8 d., pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą. Skundžiamame sprendime pareiškėjui išaiškinta teisė prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą ir pateikti objektyviai skundo padavimo termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau pareiškėjas iš karto kreipėsi į teismą. Pažymėjo, kad ginčams pensijų klausimais nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, o pareiškėjo skundas dėl pensijos neišnagrinėtas ikiteismine tvarka, todėl byla turėtų būti nutraukta. VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, o Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo ir pareiškėjui buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo), sprendimai mokėti ne visą paskirtą pensiją yra įvykdyti, be to, teisės aktas, nustatantis pareigą išmokėti 2010–2011 m. negautą pensijos dalį, nėra priimtas, todėl nebuvo ir nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti pensijos skirtumą.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 27–32, 33–38) prašė nutraukti bylos dalį dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; priteisus senatvės pensijos dalies sumą, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir VSDFV Utenos skyrius, be to, pažymėjo, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl prašė atsižvelgti į šio biudžeto būklę ir vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu (b. l. 57–63) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6754; įpareigojo VSDFV Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui 9 424,18 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo; nustatė atsakovui VSDFV Utenos skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nurodė, kad, remiantis į bylą pateiktais įrodymais, nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, jog pareiškėjui paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija). Pažymėjo, jog nurodytų teisės normų atitiktį Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pažymėjo, jog byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Todėl pirmiausia vertino, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Nurodė, jog šiuo aspektu reikšmingi yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuriais privalo vadovautis (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str.).

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 28 d. Šios faktinės aplinkybės pareiškėjas ir neginčijo. Pareiškėjas dėl duomenų apie ginčo laikotarpiu išmokėtą senatvės pensiją į VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyrių kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 28 d., o su konkrečiu prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką į VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyrių kreipėsi 2013 m. rugsėjo 11 d. – ši data ir laikytina pareiškėjo kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo perskaičiuotą (sumažintą) senatvės pensiją. Todėl VSDFV iš esmės pagrįstai 2013 m. spalio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-6754 konstatavo, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą. Kita vertus, šiame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjui, kad negautą pensijos dalį teritorinis skyrius galės išmokėti, kai bus priimti teisės aktai, nustatantys negautos pensijos dalies kompensavimo tvarką. Toks paaiškinimas, teismo nuomone, iš esmės reiškia ne ką kita, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį.

Taigi nagrinėjamu atveju nurodytame sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą, dėl to nurodė, jog atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leidžia konstatuoti, jog VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, jog kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimo pareiškėjas padavė nepraleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo yra perteklinis ir nenagrinėtinas.

Teismas rėmėsi ABTĮ 18 straipsnio 3 dalimi, 35 straipsniu. Nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus, t. y. Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus, sprendimų (veiksmų), todėl, vadovaujantis administracinių bylų teismingumo taisyklėmis, ginčas turėtų būti sprendžiamas Panevėžio apygardos administraciniame teisme. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad galutinai dėl ikiteisminės tvarkos pasinaudojimo buvo nuspręsta išnagrinėjus bylą iš esmės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. posėdyje, vadovaudamasis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, teismas padarė išvadą, kad byla neperduotina nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 70 str.).

Teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus pateikti duomenys apie 2010–2011 m. pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją patvirtino, jog pareiškėjui paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 9 424,18 Lt nepriemoka (VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. (10.1)Š4-381 pateiktos lentelės ketvirtos skilties ir trečios skilties skirtumas). Teismui nebuvo pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai. Šia pažyma vadovavosi ir pareiškėjas, nurodydamas jam neišmokėtos pensijos sumą.

Teismas nurodė, kad nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama šios normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Valstybė netinkamai vykdė įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjo teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika teismui leido spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 ir pažymėjo, kad joje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, jog tokio pobūdžio reikalavimų adresatais laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – VSDFV teritoriniai skyriai, todėl pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos sumą priteisė iš VSDFV Utenos skyriaus.

Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6754 naikintinas dėl pirmiau paminėtų šio sprendimo trūkumų, nulemiančių jo neaiškumą (dviprasmiškumą), kai, nepaisant to, kad suformuluojamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą, tačiau tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės. Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, bet teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

Teismas nurodė, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Vadovaudamasis ABTĮ 851 straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija), atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, į tai, kad VSDFV atsiliepime ir VSDFV Utenos skyriaus atstovas teisme prašė atidėti sprendimo vykdymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 68–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (veiksmų) mokant sumažintas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijas paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, t. y. nagrinėjamu atveju nuo 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasis į VSDFV Utenos skyrių 2013 m. rugsėjo 12 d. prašymu, kuris turėjo būti persiųstas nagrinėti VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl VSDFV 2013 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6754 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo reikalavimą išmokėti jam 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Priimdama šį sprendimą, VSDFV vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nustatytas apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėjas į VSDFV Utenos skyrių dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

2. VSDFV 2013 m. spalio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-6754 nenurodyta, kad VSDFV teritorinis skyrius (skyriai) ar VSDFV neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, o tik pateikta informacija, kurią VSDFV, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo pateikti dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kad negauta pensijos dalis pensininkams bus kompensuojama, priėmus tam tikrus teisės aktus. Šiame sprendime neišreikšta administravimo subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo, todėl teismo išvada, kad VSDFV pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės, dėl to nėra kliūčių ginčą nagrinėti teisme, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsta.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 76–80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo dalį dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundo dalį dėl pensijos dalies išmokėjimo palikti nenagrinėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., į VSDFV jis kreipėsi 2013 m. spalio 8 d. prašymu, praėjus daugiau nei trejiems metams (Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nuo sužinojimo apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją. VSDFV 2013 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6754, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 8 d. prašymą, kuriuo jis prašė išmokėti 2010–2011 m. sumažintą senatvės pensijos dalį, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

2. Pareiškėjo skundas dėl įpareigojimo išmokėti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo išnagrinėtas iš esmės (nėra priimtas privalomas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas), nes pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Nebuvo pagrindo teisme nagrinėti ginčą iš esmės, todėl nėra pagrindo patenkinti šio pareiškėjo reikalavimo. Dėl reikalavimo įpareigoti išmokėti pensijos nepriemoką teismas galėtų spręsti tik pareiškėjui tinkamai pasinaudojus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į atsakovo VSDFV apeliacinį skundą (b. l. 86–91) sutinka su apeliaciniu skundu.

VSDFV Utenos skyrius pritaria VSDFV, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, ir nurodo iš esmės analogiškus argumentus, kaip savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 28 d.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas padavė VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriui prašymą, kuriame išreiškė nesutikimą su jam paskirtos pensijos sumažinimu ir prašė išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 22);

2) VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-09-11 prašymą) pareiškėjui buvo paaiškintas tokio pensijos sumažinimo teisinis pagrindimas (b. l. 23);

3) 2013 m. spalio 8 d. skundu pareiškėjas prašė VSDFV išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 41);

4) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2013 m. spalio 16 d. sprendime jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo. Paminėtas jo 2013 m. spalio 8 d. skundas atsakovo buvo paliktas nenagrinėtas Taisyklių 31 punkto pagrindu, taip pat jam buvo pasiūlyta iki 2013 m. spalio 25 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą šiam skundui paduoti, bei paaiškinta, kad, jam pateikus tokius įrodymus, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, šio skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pastebėtina ir pabrėžtina, kad šiame sprendime atsakovas nepasisakė pareiškėjo prašymo išmokėti jo nurodytą pensijos nepriemoką pagrįstumo klausimu, o tik informavo pareiškėją apie numatytą santykių dėl tokio pobūdžio nepriemokų grąžinimo teisinį reglamentavimą (b. l. 4-5);

5) pareiškėjas, ignoruodamas paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2013 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į teismą, skunde nurodęs, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nėra praleidęs.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriui 2013 m. rugsėjo 11 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas senatvės pensijai nuo 2010 m. sausio 28 d., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio 28 d., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šio termino nepraleidimo negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jis ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjo teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl VSDFV 2013 m. spalio 16 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir padaryta išvada, pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kolegijos pripažintina nepagrįsta. Dėl to teismo priimtas sprendimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas. Pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė