eA-452-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-452-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00287-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1/17-7-4842.

Pareiškėjas paaiškino, kad dirba FNTT Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniuoju tyrėju. Yra vedęs, augina du vaikus iki dvylikos metų: T. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. R. (gim. (duomenys neskelbtini)). T. B. yra pareiškėjo sutuoktinės A. R. sūnus iš pirmos santuokos, jo tėvas A. B. yra miręs. T. B. jis nėra įsivaikinęs, nėra paskirtas jo globėju (rūpintoju), tačiau vaikas auga jo šeimoje, santuokoje vedamas bendras namų ūkis. Kadangi faktiškai pareiškėjas augina du vaikus, jam atsiranda papildomas užimtumas, susijęs su abiejų vaikų priežiūra ir auklėjimu.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 214 straipsniu, 2013 m. gruodžio 10 d. raštu kreipėsi į darbdavį, prašydamas suteikti vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį. FNTT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 1/17-7-4842 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydama, kad DK 214 straipsnio 1 dalyje nustatyta papildoma lengvata pareiškėjas pasinaudoti negali, nes nėra įvaikinęs sutuoktinės vaiko iš pirmos santuokos, ar paskirtas jo globėju (rūpintoju). Nesutikimą su FNTT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 1/17-7-4842 argumentais pareiškėjas argumentuoja JTO Vaiko teisių konvencijos 27 straipsniu, pagal kurį kiekvienas vaikas turi teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi ir kurių užtikrinimą turi garantuoti ne tik tėvai, bet ir kiti vaiką auklėjantys asmenys;

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 22 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog valstybė remia šeimas (ypač gausias), auginančias ir auklėjančias vaikus; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos nuostatomis. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį į suformuotą teismų praktiką, jog moteris, ištekėjusi antrą kartą ir turinti vaiką iš ankstesnės santuokos, nelaikoma viena auginanti vaiką net ir tuo atveju, jei naujasis sutuoktinis vaiko neįvaikino. Vaiko auginimo sampratai yra būdingi nuolatinumo ir nepertraukiamumo aspektai, realizuojami per nepertraukiamą ryšį su vaiku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegijos nutartis Nr. 1-1002-0121/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjas mano, kad jam sudarius santuoką su A. R., jis įgijo teises ir pareigas ne tik sutuoktinės ir savo vaikų atžvilgiu, bet ir sutuoktinės vaikų atžvilgiu. Gyvendamas santuokoje jis augina abu vaikus, skiria jiems vienodai laiko. Ginčo sprendimas suvaržo jo, kaip darbuotojo, kuris faktiškai augina du vaikus iki dvylikos metų teises, jo sutuoktinės teises, kylančias iš šeimos teisinių santykių, bei T. B. ir pareiškėjo sūnaus – M. R. teises, kadangi apriboja galimybę skirti daugiau laisvo laiko, kurį jis galėtų skirti auginamiems savo ir sutuoktinės vaikams.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas FNTT pateikė tarnybinį prašymą Nr. 04/5-3-21-10709 dėl papildomos poilsio dienos suteikimo vadovaujantis DK 214 straipsnio 1 dalimi. FNTT 2013 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 1/17-7-4842 atsisakė leisti pareiškėjui pasinaudoti nurodyta lengvata, kol įstatymo nustatyta tvarka nėra įvaikinęs sutuoktinės vaiko iš pirmosios santuokos ar paskirtas minimo vaiko globėju (rūpintoju). Atsakovo manymu, DK 214 straipsnio 1 dalyje numatytas papildomas poilsio laikas pasižymi tiksliniu pobūdžiu – lengvata siejama su vaikų auginimu ir nustatyta siekiant padėti darbuotojams derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus. DK nekonkretizuoja asmenų rato, kurie galėtų pasinaudoti šia garantija, tačiau nurodo požymį, kuriuo remiantis taikoma minima garantija asmeniui, t. y. darbuotojas turi auginti neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, du vaikus iki dvylikos metų arba tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų. Analogišku atveju 2010 m. Valstybinė darbo inspekcija taip pat nurodė, kad pagrindas taikyti DK 214 straipsnyje numatytas lengvatas darbuotojui – jis turi auginti neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, du vaikus iki dvylikos metų, arba tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų, tačiau tokia teisė suteikta tėvams, o jiems nesant įstatymo nustatyta tvarka paskirtiems globėjams (rūpintojams). Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1002-0121/2009 priimtoje nutartyje, patvirtintoje LVAT, nurodyta, kad savaime aplinkybė, jog moteris yra sudariusi santuoką su trečiuoju asmeniu, kuris jos vaiko neįvaikino, nėra pagrindas laikyti, kad ji faktiškai nebe viena augina vaiką, nes tokia santuoka sutuoktiniui, kuris neįvaikina kito sutuoktinio vaiko (vaikų), jokių pareigų nei vaiko priežiūros, nei vaiko išlaikymo, nei vaiko auklėjimo klausimais neuždeda.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje keliamas ginčas dėl FNTT 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 1/17-7-4842, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį pagal Darbo kodekso 214 straipsnį, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš esmės byloje keliamas klausimas dėl to, ar pareiškėjas turi teisę pasinaudoti Darbo kodekso 214 straipsnyje numatyta lengvata, su sutuoktine šeimoje augindamas du dvylikos metų neturinčius vaikus, kurių vienas yra pareiškėjo ir jo sutuoktinės vaikas, o kitas – pareiškėjo sutuoktinės vaikas iš kitos santuokos.

Nustatyta, jog 2009 m. sausio 10 d. pareiškėjas ir A. B. (dabartinė pavardė R.) sudarė santuoką, (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus M. R.. Pareiškėjo sutuoktinė iki santuokos su pareiškėju 1994 m. rugsėjo 9 d. buvo sudariusi santuoką su A. B. (mirusiu (duomenys neskelbtini)), kurioje jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus T. B.. Pareiškėjas, būdamas FNTT darbuotoju, 2013 m. spalio 10 d. pateikė FNTT direktoriui tarnybinį prašymą ir vadovaudamasis DK 214 straipsniu prašė suteikti jam vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį, kadangi augina du vaikus – T. B. ir M. R.. Atsakovas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 1/17-7-4842 atsisakė DK 214 straipsnyje numatytu pagrindu suteikti pareiškėjui vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį, kol įstatymo nustatyta tvarka pareiškėjas nėra įvaikinęs sutuoktinės vaiko iš pirmosios santuokos ar paskirtas minimo vaiko globėju (rūpintoju). Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, apskundė jį teismui.

Darbo kodekso 214 straipsnis numato papildomas lengvatas asmenims, auginantiems vaikus. Pagal šio straipsnio 1 dalį darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų, – dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį; darbuotojų, dirbančių ilgesnėmis negu aštuonios darbo valandos pamainomis, prašymu šis papildomas poilsio laikas gali būti sumuojamas kas trys mėnesiai.

Sutinkamai su CK 3.137 straipsniu, vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko kilme, kuri yra patvirtinama šio kodekso 3.138 – 3.140 straipsniuose nustatyta tvarka, o vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas. Byloje ginčo dėl to, kas yra T. B., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas nėra, nes pagal gimimo liudijimą jo tėvu yra nurodytas A. B. (su kuriuo vaiko motina buvo sudariusi santuoką ir kuris mirė (duomenys neskelbtini)).

Tačiau įstatymas nenumato galimybės asmeniui įgyti tėvų teisių ir pareigų santuokos sudarymo pagrindu, nepaisant to, kad vaikas, kurio kilmė yra iš kito tėvo, auga su vienu iš tikrųjų tėvų pagal kilmę (šiuo atveju – motina) ir kitu, sudariusiu su juo santuoką. Be to, tėvų pareigos ir teisės savo vaikams yra asmeninės, tai yra jos negali būti perleidžiamos, ir netgi atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos, pagrįstos giminyste (CK 3.179 str. 2 d.). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės yra panaikinamos įvaikinimu, sukuriant įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmenines ir turtines teises bei pareigas kaip giminaičiams pagal kilmę, o įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (CK 3.227 str.).

Tėvų valdžios turinys apibrėžiamas CK 3.155 straipsnyje, kuris nustato, kad vaikai iki pilnametystės (emancipacijos) yra tėvų prižiūrimi, o tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Pagal CK 3.159 straipsnį tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų negalioja. Mirus T. B. tėvui, visos teisės ir pareigos nepilnamečio vaiko atžvilgiu teko jo motinai A.

B. (R.). Naujos santuokos sudarymas tėvų valdžios turinio nekeičia, todėl negali būti perkeltas santuoką sudariusiam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjui) nepriklausomai nuo to, jog pastarasis savo noru faktiškai rūpinasi šiuo vaiku, dalyvauja jo auklėjime ir kt. Santuokos sudarymas su moterimi, turinčia nepilnametį vaiką iš kitos santuokos, nesudaro prielaidų pareiškėjui įgyti kitokių, nei sutuoktiniui, teisių ir pareigų (pareigos teikti šiam vaikui išlaikymą, sudaryti sąlygas bendrauti su vaiko giminaičiais, teisės reikalauti grąžinti vaiką iš kitų asmenų, atstovauti vaiką, tvarkyti vaiko turtą ir kt.), nes jis netampa tėvu pagal kilmę.

Minėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog pareiškėjas, sudaręs santuoką su A. B. (R.), jos nepilnamečio sūnaus T. B. atžvilgiu neįgijo tėvo teisių ir pareigų, o teisė, numatyta DK 214 straipsnyje, teismo vertinimu, priskirta prie teisių, suteikiamų tiems asmenims, kurie turi pareigą auginti savo vaiką ir juo rūpintis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokią teisę įgytų tik tuomet, jei įvaikintų sutuoktinės vaiką, taip jo atžvilgiu įgydamas teises ir pareigas pagal kilmę, ar įstatymo nustatyta tvarka būtų paskirtas šio vaiko globėju.

Pareiškėjo skunde minimos Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 22 straipsnio, JTO Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, kadangi juose minima apie valstybės paramą šeimoms, auginančios ir auklėjančioms vaikus, nukreipiant į atitinkamą įstatyminį reguliavimą ir galimybę suteikti tėvams tikslines atostogas, kitokią pagalbą ir lengvatas, o minėtas DK 214 straipsnis, numatantis lengvatas, laikytinas specialia norma.

Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, jog atsakovas FNNT tinkamai taikė ir aiškino Darbo kodekso 214 straipsnio nuostatas ir pagrįstai nurodė pareiškėjui, jog jis negali pasinaudoti šio straipsnio 1 dalyje numatyta lengvata, todėl tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, dėl ko skundas atmestinas.

III. Pareiškėjas D. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

1. Pareiškėjo teigimu, teismas, taikydamas DK 214 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš esmės neteisingai aiškino CK 3.137, 3.138–3.140, 3.227, 3.155 bei 3.159 straipsnius.

Teisėjų kolegija, cituodama DK 214 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, neteisingai nurodė, jog ši norma leidžia pasinaudoti papildoma lengvata „du vaikus iki dvylikos metų auginantiems tėvams“, nors faktiškai komentuojamajame straipsnyje nurodyta, jog šia lengvata gali pasinaudoti, ne tėvai (kaip nurodyta sprendime), bet „darbuotojai, auginantys du vaikus iki dvylikos metų“. Lingvistiškai aiškinant DK 214 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nustato, jog „darbuotojams, auginantiems <...> du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę) <...>“, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas, galimai, siekdamas užtikrinti visų vaikų lygias teises, Darbo kodekse sąmoningai naudoja tokias kaip sąvokas „darbuotojas“, o ne „tėvas, įtėvis ar globėjas“, bei „augina vaiką(-us)“, o ne „turi ar išlaiko vaiką(-us), todėl aiškinant DK 214 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą neturėtų būti vienareikšmiškai remiamasi tik CK įtvirtintomis normomis. Apsiribojant vien tik teismo nurodytų CK normų pažodiniu aiškinimu, galėtų susiklostyti situacija, kuomet vaiko tėvas, kuris faktiškai neaugina savo vaiko(-ų), t. y. yra išsituokęs, sukūręs kitą šeimą, tačiau turi pareigą auginti savo vaiką ir juo rūpintis, galėtų pasinaudoti DK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta lengvata, o asmuo faktiškai auginantis tą vaiką(-us) tokios galimybės neturėtų. Taigi, teismas sureikšmino tėvo (arba įtėvio) vaidmenį. Toks iškreiptas aiškinimas akivaizdžiai pažeidžia socialinio teisingumo principą, užkerta kelią socialiai teisingam šios teisės normos realizavimui.

2. Teisėjų kolegija nepagrįstai sprendime nurodė, jog nagrinėjamu atveju netaikytinos Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 22 straipsnio, JTO Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio nuostatos, o DK 214 straipsnis, numatantis lengvatas, laikytinas specialia norma.

Pareiškėjo manymu, nesant aiškių nurodymų, kad norma imperatyvioji, reikėtų taikyti CK 1.9 straipsnio analogiją ir, kaip savo nutartyje yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovautis civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgti į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Aiškinant ir taikant DK 214 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, turėtų būti atsižvelgiama ir į CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Pažymėtina, kad JTO Vaiko teisių konvenciją ratifikavusios valstybės teigia, kad kiekvienas vaikas turi teisę turėti „tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal sugebėjimus ir finansines galimybes. Valstybės <...> imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams ir kitiems vaiką auklėjantiems asmenims įgyvendinti šią teisę, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais“ (27 str.).

3. Teisėjų kolegija nesivadovavo suformuota teismų praktika.

Teismų praktikoje, aiškinant DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuriame, kaip ir DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kalbama apie situaciją, kai vienas iš tėvų augina vaiką vienas, taikymą, yra laikoma, jog „Moteris, ištekėjusi antrą kartą ir turinti vaiką iš ankstesnės santuokos, nelaikoma viena auginanti vaiką net ir tuo atveju, jei naujasis sutuoktinis vaiko neįvaikino“ (LVAT teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A143-531/2010). Aptariamoje nutartyje kolegija pažymėjo, jog sąvoka „vienas augina vaiką“ yra vertinamoji, todėl kiekvienu individualiu atveju nustatant jos prasmę turi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes.

Sprendžiant klausimą, ar asmuo vienas augina vaiką, būtina analizuoti ir aiškinti konkrečią vaiko faktinio auginimo situaciją. Tokiam konkrečios situacijos aiškinimui neturi lemiamos reikšmės nei teisės aktų kitam vaiko tėvui nustatytos pareigos, nei tai, ar kitas vaiko tėvas tinkamai vykdo šias pareigas. Kolegija, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 (2.12 p.) pateiktą sampratos „vienas augina vaikus“ aiškinimą, kuris buvo padarytas aiškinant DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą.

Šiame senato nutarime, be kita ko, nurodyta, kad darbuotojais, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus ir šiuo pagrindu pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju, yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus. Kolegijos išskirtos nurodyto išaiškinimo nuostatos pirmiausia akcentuoja fakto klausimą. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo vienas augina vaiką, būtina analizuoti ir aiškinti konkrečią vaiko faktinio auginimo situaciją.

Nors tiesiogiai ši teismų praktika nėra susijusi su DK 214 straipsnio 1 dalies aiškinimu ar taikymu, tačiau akivaizdu, jog remiantis šia suformuota teismų praktika dėl šalių skirtingo sampratos „darbuotojas, kuris vienas augina vaiką“ suvokimo išaiškinimo darbo teisės normų kontekste, galima pagrįstai teigti, jog taikant analogiją ir nesant suformuotos teismų praktikos dėl DK 214 straipsnio 1 dalies taikymo, šioje konkrečioje byloje, vadovaujantis DK 11 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata, turi būti vadovaujamasi LVAT teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-531/2010.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad apeliantas nepateikė nė vieno motyvuoto argumento, pagrindžiančio apeliaciniame skunde pateiktų samprotavimų pagrįstumą ar teisėtumą. Apelianto argumentai iš esmės nepagrįsti, nes pagal Darbo kodeksą tik darbuotojo sąvoką atitinkantys asmenys gali naudotis nurodytomis darbuotojams teikiamomis lengvatomis ir garantijomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai išnagrinėjo bylą, priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 1/17-7-4842 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 ir 3.227 straipsniais (tėvų teisių, pareigų turinys vaikams bei įvaikinimo teisinės pasekmės), atsisakė suteikti pareiškėjui D. R. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nustatytą lengvatą – vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš esmės byloje keliamas klausimas dėl to, ar pareiškėjas turi teisę pasinaudoti Darbo kodekso 214 straipsnyje numatyta lengvata, su sutuoktine šeimoje augindamas du dvylikos metų neturinčius vaikus, kurių vienas yra pareiškėjo ir jo sutuoktinės vaikas, o kitas – pareiškėjo sutuoktinės vaikas iš ankstesnės santuokos.

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių nekilo: pareiškėjas su sutuoktine augina du vaikus – T. B. ir M. R.. T. B. yra pareiškėjo sutuoktinės A. R. sūnus iš pirmos santuokos, kurio tėvas A. B. yra miręs. T. B. pareiškėjas nėra įsivaikinęs, nėra paskirtas jo globėju ar rūpintoju.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog pareiškėjas, nors ir sudaręs santuoką, sutuoktinės nepilnamečio sūnaus atžvilgiu neįgijo tėvo teisių ir pareigų, o teisė, numatyta Darbo kodekso 214 straipsnyje, priskirta prie teisių, suteikiamų tiems asmenims, kurie turi pareigą auginti savo vaiką ir juo rūpintis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Darbo kodekso 214 straipsnio „Papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus“ 1 dalis įtvirtino, jog darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų, – dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Darbuotojų, dirbančių ilgesnėmis negu aštuonios darbo valandos pamainomis, prašymu šis papildomas poilsio laikas gali būti sumuojamas kas trys mėnesiai.

Pasisakydama dėl šiam ginčui išspręsti aktualios materialinės teisės normos – Darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalies – aiškinimo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nurodytoje normoje vartojamas sąvokas: Darbo kodekso 214 straipsnio pavadinimas nurodo, jog šiame straipsnyje aptariama papildoma lengvata suteikiama „asmenims, auginantiems vaikus“. Aptariamos teisės normos 1 dalies dispozicijoje vartojama darbuotojo (ne tėvo, įtėvio, globėjo ar kita) sąvoka, nurodant, kad būtent „darbuotojams, auginantiems <...> du vaikus iki dvylikos metų“ yra suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba jų pasirinkimu sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę). Papildomų kriterijų – tokių kaip biologinio ar teisinio ryšio tarp vaiko ir jį auginančio asmens (darbuotojo) – aptariamoje nuostatoje įstatymų leidėjas neįtvirtino. Pagal Darbo kodekso 15 straipsnį, darbuotojas yra fizinis asmuo, pagal šio kodekso 13 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog Darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje numatyta lengvata neturi teisės pasinaudoti darbuotojas, kurio šeimoje auga vaikas (vaikai), kurio pastarasis nėra įsivaikinęs (paskirtas jo globėju ar rūpintoju).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-531/2010, kurioje nagrinėtas ginčas dėl kasmetinių minimalių trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogų suteikimo pareiškėjai, kuri teigė esanti motina, viena auginanti vaiką, tačiau po dukros biologinio tėvo mirties sudarė kitą santuoką, o naujasis sutuoktinis jos dukros neįsivaikino. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas akcentavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 12.2 punkte pateiktos sąvokos „vienas augina vaiką“ aiškinimą, pagal kurį Darbo kodekso prasme (pastaroji sąvoka buvo įtvirtinta Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte) darbuotojais, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus (pvz., yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę arba jam neterminuotai ar terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, ir kt.).

Analogiškai Darbo kodekse įtvirtina sąvoka „vienas augina vaiką“ aiškinta ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2011, 2011 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2011 ir kt).

Pažymėtina, kad nurodytoje 2010 m. kovo 30 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo nuostatos pirmiausia akcentuoja fakto klausimą. Tai reiškia, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo vienas augina vaiką, būtina analizuoti ir aiškinti konkrečią vaiko faktinio auginimo situaciją.

Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar pareiškėjas D. R. turi teisę pasinaudoti Darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje numatyta lengvata, turėjo būti atsižvelgiama į susidariusią faktinę situaciją, o būtent į tai, kad D. R. ir jo sutuoktinės šeimoje faktiškai auga du vaikai iki dvylikos metų. Vaiko auginimo sampratai yra būdingi nuolatinumo ir nepertraukiamumo aspektai, kurie visiškai realizuojami tik turint pastovų psichologinį ir socialinį kontaktą su vaiku (žr., LVAT 2010 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-531/2010). Kadangi abiem vaikais, augančiais pareiškėjo šeimoje, D. R. teigimu, jis rūpinasi vienodai, skiria jiems tiek pat dėmesio ir laiko, o byloje duomenų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius, nėra, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog pareiškėjas neatitinka Darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos – jis yra darbuotojas, auginantis du vaikus iki dvylikos metų.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba priėmė iš esmės nepagrįstą ir neteisėtą 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1/17-7-4842, o pirmosios instancijos teismas, palikęs šį sprendimą nepakeistą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

Dėl nurodytos priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas – D. R. skundas tenkinamas ir ginčijamas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas panaikinamas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad teismui pagrįstų abejonių dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai nekilo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo D. R. skundą tenkinti ir panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1/17-7-4842.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė