A-261-268-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės bylos Nr. A261-268/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01149-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. T. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. T. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-7), kuriame prašė:

1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administracijos skyriaus 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. 53-5-2593 (toliau – ir Raštas) išreikštą sprendimą; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) išmokėti pareiškėjai K. G., mirusio 2012 m. rugpjūčio 31 d., nepanaudotą pagal 2004 m. lapkričio 29 d. Valstybės garantiją Nr. 1119 jam paskirtos 79 000 Lt sumos likutį 74 202,11 Lt.

Pareiškėja nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo nuostatas (toliau – ir Kompensacijų įstatymas), K. G. 2004 m. lapkričio 29 d. buvo išduota Valstybės garantija Nr. 1119, o jo pagrindu 2009 m. kovo 26 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. A-1213 (toliau – ir Įsakymas) dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), išnuomojimo K. G., į šio buto nuomos mokestį įskaičiuojant savininkui grąžinto buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę – 79 000 Lt. Manė, kad K. G. teisė į 79 000 Lt, kurie jam priklausė nuosavybės teise ir pagal 2004 m. lapkričio 29 d. Valstybės garantiją Nr. 1119 buvo įskaičiuojami į jo nuomojamo buto nuomos mokestį, yra paveldima ir atsakovas privalo išmokėti pareiškėjos paveldėtą mirusiojo nepanaudotų lėšų likutį, t. y. 74 202,11 Lt. Atsakovas ginčijamame Rašte nurodė, jog pareiškėja neturi teisės paveldėti likusios nuompinigiams nepanaudotos sumos. Pareiškėja manė, kad šis teiginys prieštarauja Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatai. Manė, kad turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 3 dalį, kurioje nenurodyta, jog nėra paveldimos iš valstybės garantijų kylančios reikalavimo teisės, o Kompensacijų įstatymas taip pat nenumato nurodytoje CK 5.1 straipsnio 3 dalies normoje minimas galimų įstatymų nustatytų išimčių.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 18-25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčijamu Raštu pareiškėjai buvo išsamiai atsakyta, kad valstybės garantijų išdavimą ir vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatyta, kad mirus nuomininkui, likusi neįskaityta į nuompinigius savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dalis galėtų būti paveldima, išmokant kompensaciją pinigais. Tokia valstybės garantija, kaip kompensacija pinigais, K. G. nebuvo suteikta, todėl pareiškėjos prašymas gauti kaip kompensaciją pinigais lėšas, kurios nepanaudotos nuompinigiams mokėti, K. G. turėtos reikalavimo teisės neatitinka.

Pažymėjo, jog iki kreipimosi į teismą su skundu pareiškėja neatliko veiksmų, numatytų Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje ir nepateikė Kauno miesto savivaldybės vykdomajai institucijai paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtinto liudijimo nuorašo, kurio pagrindu būtų įgijusi teisę prašyti atsakovo patikslinti K. G. išduotą 2004 m. lapkričio 29 d. Valstybės garantiją Nr. 1119, įrašant naujo garantijos turėtojo duomenis. Piniginės sumos išmokėjimo valstybės garantijos turėtojui nenumato nei Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, nei 2004 m. lapkričio 29 d.

Valstybės garantija Nr. 1119. Kompensacijos pinigais skyrimas nuomininkams už prarandamas savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas yra numatytas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkte, tačiau tokios valstybės garantijos rūšies K. G. nebuvo pasirinkęs, o Kompensacijų įstatymas nenumato galimybės pakeisti pradėtą ir jau iš dalies įvykdytą valstybės garantiją į kitos rūšies valstybės garantiją. Rėmėsi CK 5.1 straipsnio 1 dalies imperatyviomis nuostatomis ir nustatė, jog reikalavimo teisė gauti pinigais nuompinigiams dengti 2009 m. balandžio 30 d. nuomos sutarties 8.4 punkte numatyto dydžio sumos nepanaudotą dalį – 74 202,11 Lt – galėjo būti paveldima tik tokiu atveju, jei tokia teisė būtų numatyta 2004 m. lapkričio 29 d.

Valstybės garantijoje Nr. 1119 ir 2009 m. balandžio 30 d. nuomos sutartyje. Kadangi K. G. neturėjo teisės gauti pinigais savininkui grąžinto buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės (79 000 Lt) dydžio kompensaciją (ar jos dalį), pareiškėja tokios teisės paveldėjimo būdu įgyti negalėjo. Mirus vieninteliam buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkui K. G., pasibaigė ir nuomos teisiniai santykiai pagal CK 6.602 straipsnį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu (b. l. 82-86) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis teismui pateikta medžiaga, nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Kompensacijų įstatymas ir jį detalizuojantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), todėl turi būti taikomi minėti teisės aktai, o ne bendrosios civilinės teisės normos.

Remdamasis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 punktu, 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu padarė išvadą, jog šiuo atveju įstatymų leidėjo valia specialiuoju įstatymu buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, nenumatantis galimybės įpėdiniui paveldėti nepanaudotus nuompinigius. Įstatymų leidėjas numatė įpėdiniui tik galimybę paveldėjimo atveju toliau nuomoti tas pačias patalpas, tačiau nustatydamas tam tikrą sąlygą – tokių patalpų nuoma galima tik tada, kai įpėdinis buvo mirusiojo šeimos nariu, su kuriuo įstatymas numato galimybę sudaryti buto nuomos sutartį remiantis CK 6.602 straipsniu.

Pareiškėja negyveno K. G. nuomojamame bute, nėra jo šeimos nare, taigi ji neperėmė nuomos sutartyje vienai iš sutarties šalių numatytų teisių ir pareigų. K. G. pasirinkus garantiją gauti piniginę kompensaciją pinigais už nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę – nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, paskirti pinigai (79 000 Lt) netapo K. G. nuosavybe, jis neturėjo teisės tiesiogiai ir laisvai disponuoti šiais pinigais, nes jų paskirtis buvo dengti nuompinigius.

Taigi ginčo atveju ir pareiškėja, kaip testamentinis įpėdinis, negali paveldėti ir įgyti daugiau teisių, negu jų iki mirties turėjo pats K. G. Nuomos sutarčiai pasibaigus, dėl nepanaudotų lėšų tikslinės paskirties ir specifikos, valstybei negali atsirasti didesni, nei buvo numatyti suteiktoje 2004 m. lapkričio 29 d. Valstybės garantijoje Nr. 1119, įsipareigojimai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese dominuoja viešajai teisei būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas „leidžiama tik tai, kas numatyta“, todėl atsakovas ginčo atveju pagrįstai taikė specialiajame Kompensacijų įstatyme numatytas teisės normas, atsižvelgdamas į tikslinę K.

G. suteiktos 2004 m. lapkričio 29 d. Valstybės garantijos Nr. 1119 vykdymui numatytų valstybės lėšų paskirtį ir neturėjo (neturi) teisės vertinti valstybės garantijų vykdymo procedūrų plečiamai. Po K. G. mirties pareiškėja, kaip buvusio nuomininko testamentinė įpėdinė, teoriškai galėjo paveldėti tik teisę, atsirandančią iš konkrečios valstybės garantijos pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, tačiau pareiškėjai šios teisės nerealizavus CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka ir nepakeitus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, pareiškėja neįgijo reikalavimo teisės į tikslinės garantijos išmokų nepanaudotą dalį.

III. Pareiškėja V. T. Š. patikslintu apeliaciniu skundu (b. l. 96-100) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai. Taip pat, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Kompensacijų įstatymo 9 straipsnis atitinka Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje byloje taikomos tik Kompensacijų įstatymo nuostatos yra nepagrįsta, nes paveldėjimo santykius reglamentuoja CK penktosios knygos normos. Remiantis CK 5.1. straipsnio 1 dalimi, K. G. teisė į 79 000 Lt, kurie jam priklausė nuosavybės teise ir pagal 2004 m. lapkričio 29 d. Valstybės garantiją Nr. 1119 buvo įskaičiuojami į jo nuomojamo buto nuomos mokestį, yra paveldima.

2. Vertinant CK 5.1. straipsnio 2 dalį sistemiškai su Kompensacijų įstatymu, laikytina, kad pareiškėja po K. G. mirties paveldėjo reikalavimo teisę į likusias nuompinigiams nepanaudotas lėšas.

3. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėja neturi teisės paveldėti likusios nuompinigiams nepanaudotos sumos, prieštarauja Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatai, nes joje neįtvirtinta, kad reikalavimo teisė tokiu atveju nepaveldima, todėl turi būti atsižvelgta į CK 5.1 straipsnio 3 dalį. Specialus įstatymas šiuo atveju reglamentuoja santykius tarp savivaldos institucijų ir nuomininkų, kurie yra mirusio nuomininko šeimos nariai, tačiau nereglamentuoja šių santykių tais atvejais, kai nuomininko teisių perėmėjas ir paveldėtojas nėra šeimos narys ir negali tęsti nuomos santykių, panaudojant likusią turėto buto vertę. Todėl, tokiais atvejais, turi būti taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios paveldėjimo teisę.

4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.1 straipsnio 2 dalį, 1.2. straipsnio 1 ir 2 dalis, todėl, kad specialus įstatymas turi spragą, nes atvejai, kai mirusio nuomininko įpėdiniai nėra šeimos nariai, yra nereglamentuoti.

5. Remiantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2, 6 ir 8 dalimis, iš valstybės garantijos kylančios reikalavimo teisės, tarp jų nuomininko reikalavimo teisė, kuria jis turi teisę disponuoti, yra ją turinčio asmens turtinė teisė, kuri yra paveldima.

6. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, nes šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose numatyti valstybės įsipareigojimai nuomininkams arba, jiems mirus, jų įpėdiniams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra mirusiojo šeimos nariai, ar ne, garantuoja galimybę gauti nuosavybės teise gyvenamąsias patalpas arba atitinkamas pinigų sumas, už kurias jie gali įsigyti būstą, kai tuo tarpu 5 dalyje numatytas valstybės įsipareigojimas, jį sistemiškai aiškinant su šio įstatymo straipsnio 7 dalyje apibrėžtomis įpėdinių teisėmis, nenumato įpėdiniams jokių teisių gauti likusias nepanaudotas nuompinigiams sumas ar galimybes įsigyti nuomotą butą tam tikromis sąlygomis, įskaitant nuompinigiams nepanaudotą pinigų likutį.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos patikslintą apeliacinį skundą (b. l. 105-109), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į patikslintą apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodant jog:

1. Reikalavimo teisės, atsirandančios iš valstybės garantijos, numatytos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, paveldėjimo atvejis yra specialiai aptartas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje su joje numatytais įpėdinių teisių ribojimais, kurie kyla iš tokios valstybės garantijos turinio ir specifikos. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalis numato išimtį, kad pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą valstybės garantiją, išnuomotų savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama CK 6.602 straipsnio nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius. Pareiškėja neįgijo bei neperėmė mirusio nuomininko K. G. teisės tapti gyvenamųjų patalpų 2009 m. balandžio 30 d. nuomos sutarties šalimi pagal CK 6.602 straipsnį, todėl darytina išvada, kad teisės gauti nepanaudotų buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuompinigių dydžio piniginę kompensaciją pareiškėja neįgijo nei pagal minėtą nuomos sutartį, nei kaip K. G. testamentinė įpėdinė.

2. Kompensacijos pinigais skyrimas už nuomininkų prarandamas savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas yra numatytas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkte, tačiau tokios valstybės garantijos rūšies K. G. nebuvo pasirinkęs, be to, Kompensacijų įstatymas nenumato galimybės pakeisti pradėtą ir jau iš dalies įvykdytą valstybės garantiją į kitos rūšies valstybės garantiją.

3. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1148/2013, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad K. G. valstybės garantija nėra pasibaigusi, kol nėra išmokėta visa garantijoje nurodyta patalpų rinkos vertė, yra nepagrįstas.

4. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013, Kompensacijų įstatymas gina savininkams pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą natūra grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkų teises, numatydamas jiems lygias galimybes laisvai pasirinkti vieną iš šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų ir jų asmeninius poreikius atitinkančių valstybės garantijų, o nuomininkų įpėdinių teises gina tik Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies apimtimi, todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad skundžiamu teismo sprendimu yra pažeidžiami valstybės garantijų turėtojų įpėdinių lygiateisiškumo bei jų teisėtų lūkesčių principai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl piniginės kompensacijos, numatytos Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje paveldėjimo.

Pirmosios instancijos teismas nepripažino pareiškėjos teisės į kompensaciją po K. G. mirties.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl teisės, taikytinos ginčo santykiams, aiškinimo ir taikymo.

Pažymėtina, kad teisės taikymas neatsiejamai susijęs su faktinėmis aplinkybėmis. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, būtinus tinkamam teisės taikymui, gali būti teisingai kvalifikuoti ginčo santykiai.

Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalį valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Valstybės garantijoje nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti nurodyta: valstybės garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusi savivaldybės vykdomoji institucija, sprendimą atkurti nuosavybės teises priėmusi institucija, sprendimo data ir numeris, nuomojamų gyvenamųjų patalpų adresas ir jų vertė, garantas, garantijos turėtojas (turėtojai) ir jo asmens kodas (kodai), viena iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų ir šio straipsnio 11 dalyje nurodyta įvykdymo data, garantijos turėtojų įsipareigojimas, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turimas gyvenamąsias ir kitas patalpas, taip pat nurodoma, kad valstybės garantija pasibaigia perleidus iš jos atsirandančią reikalavimo teisę, ją pasirašiusio asmens pavardė, vardas, pareigos, savivaldybės vykdomosios institucijos antspaudas. Šią garantiją pasirašo garantijos turėtojai – nuomininkas ir jo šeimos nariai.

Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad atsakovas 2004 m. lapkričio 29 d. K. G. išdavė Valstybės garantiją Nr. 1119. Šios garantijos turinys patvirtina, kad ji buvo išduota remiantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį valstybė įsipareigoja, kad nuomininkui per garantijoje nurodytą laiką bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę.

Vykdant garantijos įsipareigojimą, atsakovas sudarė su K. G. gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 30 d. nuomos sutartį ir įsipareigojo padengti nuomos mokestį iš garantijoje nurodytos 79 000 Lt sumos. Įsipareigojimai buvo vykdomi iki K. G. mirties – 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Tokiu būdu, K. G. pasirinko valstybės garantiją, t. y. teisę nuomoti kitas gyvenamąsias patalpas su nuompinigių kompensacija. Nuompinigiai turi specialią paskirtį, pagal kurią jie skirti konkrečiam asmeniui, nuomininkui, apmokėti už nuomą. Pagal CK 6.576 straipsnį gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį.

Viena iš nuomos sąlygų, numatytų CK 6.576 straipsnyje, yra teisė laikinai valdyti ir naudoti patalpas gyvenimui. Mirus K. G., numos sutartis pasibaigė (CK 2.2 str. 1 d.), nes jis buvo vienintelis buto nuomininkas. Pasibaigus nuomos sutarčiai, baigėsi nuompinigių mokėjimo garantija, nes ji buvo skirta nuompinigiams mokėti už gyvenamosios patalpos nuomą. K. G. mirties dieną nebuvo įgijęs teisės gauti kompensacijos piniginės sumos, todėl negali būti paveldima tai, ko mirusysis neturėjo, ir gali būti paveldima tik tokia turtinė teisė, kurią turėjo mirusysis (CK 5.1 str. 1 d.).

Todėl pagrįsta atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas išmokėti nesumokėtą kompensacijos sumą už nuomą reiškia garantijos turinio pakeitimą ir tuo būtų pakeista garantijos turėtojo valia, kas yra neįmanoma po garantijos turėtojo mirties. Todėl pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas.

Pareiškėjos nurodoma Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostata dėl neįvykdytos kompensacijos paveldėjimo civilinio kodekso tvarka netaikytina šiam ginčui, kadangi kompensacija buvo įvykdyta. Gyvenamoji patalpa buvo išnuomota K. G., už jos nuomą buvo apmokėti nuompinigiai ir po jo mirties garantija baigėsi.

Nesant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino tokio pareiškėjos atstovės prašymo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos V. T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis