A-552-207-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-207/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00365-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja K. N. skundu (b. l. 6-8) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Klaipėdos skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. SDR-658 „Dėl S. J. nelaimingo atsitikimo darbe“.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė S. J. 2012 m. gegužės 7 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu, nes nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu. Pareiškėjos teigimu, priimant ginčijamą sprendimą, atsakovas buvo informuotas apie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimą Nr. (37) SD-17983, kurį jis surašė remdamasis 2012 m. lapkričio 30 d. Inspekcijos Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus išvadomis dėl mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. gegužės 7 d. AB „Limarko laivininkystės kompanija“ darbuotojui S. J., Nr. VD-50, kuriose aiškiai pasakyta, kad papildomo tyrimo metu patikslinta, jog S. J. mirė dėl anafilaksinio šoko, tačiau atlikus mirusiojo skrodimą Hondūro Respublikoje bei atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikoje nebuvo nustatytas antigenas, sukėlęs anafilaksinį šoką, bei pripažinta, kad S. J. mirtis iššaukta darbo aplinkoje (laive) ir darbo metu, todėl, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 8.2 punktu, laikytina nelaimingu atsitikimu darbe. Pareiškėjos manymu, atsakovas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsisakyta pripažinti įvykį draudiminiu, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punktą bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.4, 31 punktus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 119-123) prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad, remiantis 2012 m. lapkričio 8 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 03 ir jo priedais, S. J. mirtinas nelaimingas atsitikimas įvyko 2012 m. gegužės 7 d., 12.30 val., AB „Limarko laivininkystės kompanija“ motorlaivyje dėl alerginės reakcijos, tai yra nelaimingo atsitikimo priežastis – mirtis darbo vietoje dėl anafilaksinio šoko. Atsakovas nurodė, kad pagal S. J. nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagą bei įvertinus teisėsaugos institucijų dokumentus, gydytojų išvadas, medicininių tyrimų rezultatus, buvo prieita išvada, kad S. J. mirtį lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai, o ne jo atliekamas darbas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2012 m. lapkričio 8 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 03 priede Nr. 1 nurodyta, jog, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 8.2 punktu, S. J. mirtis laikytina nelaimingu atsitikimu darbe. Atsakovas pažymėjo, kad teisė skųsti, o tuo labiau pripažinti negaliojančiais Inspekcijos inspektoriaus sprendimus (išvadas) draudimo įstaigos atstovams nesuteikta. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 20 punktu, atliekant tyrimą dalyvaujantys Valdybos teritorinio skyriaus specialistai (atstovai), nesutikę su nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis, raštu išdėsto ir pateikia tyrimo komisijai nesutikimo motyvus, kurie pridedami prie nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akto. Atsakovo teigimu, atsakovas pasinaudojo teise nepasirašyti 2012 m. lapkričio 8 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 03 bei nesutikimo motyvus išdėstė 2012 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. (9.22)-SI-64633.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 109-111) nesutiko su skundo reikalavimais.

Valdyba nurodė, kad Inspekcijos 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. gegužės 7 d., 12.30 val., AB „Limarko laivininkystės kompanija“ darbuotojui S. J. papildomo tyrimo Nr. (37) SD-17983 bei 2012 m. lapkričio 8 d. nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktu Nr. 3 ir jo priedais konstatuota, jog S. J. mirtinas nelaimingas atsitikimas įvyko dėl alerginės reakcijos, tai yra nelaimingo atsitikimo priežastis – mirtis darbo vietoje dėl anafilaksinio šoko, kuris atsirado darbo aplinkoje (laive), S. J. mirė darbo metu ir darbo vietoje, todėl, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 8.2 punktu, S. J. mirtis laikytina nelaimingu atsitikimu darbe. Valdyba atkreipė dėmesį, kad toks aplinkybių konstatavimas niekaip nesaisto Valdybos teritorinių skyrių sprendžiant dėl įvykių pripažinimo draudiminiais / nedraudiminiais. Valdyba pažymėjo, kad nors S. J. buvo konstatuota mirtis darbo vietoje ir darbo laiku, tačiau darbo aplinkoje ir darbo metu traumos nepatyrė – nustatyta mirties darbo vietoje forma natūrali teismo medicinos atžvilgiu, o anafilaksinis šokas yra liga, kuri apibrėžiama kaip ūmi gyvybei pavojinga generalizuota alerginė organizmo reakcija. Atlikus mirusiojo kūno tyrimą, teismo medicinos ekspertų nustatytas ir patvirtintas S. J. narkotikų (kokaino) bei itin kenksmingos medžiagos metilo alkoholio bei etilo alkoholio vartojimas, o šių medžiagų vartojimas nebuvo paskirtas nei gydytojo, nei privalomas pagal S. J. pavesto darbo technologijos ypatybes. Kitų alergenų S. J. aplinkoje nenustatyta, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų taip pat nenustatyta. Valdyba nurodė, jog įvertinus visas nelaimingo įvykio darbe aplinkybes buvo nustatyta, kad šį nelaimingą atsitikimą darbe lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikdymas, todėl, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, ginčijamas sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 11 punktu, 6 straipsnio 1, 6 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad nelaimingas atsitikimas darbe pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį atitinka draudiminio įvykio visas įstatyme numatytas sąlygas, tačiau, jeigu įvykis atitinka draudiminio įvykio sąvoką, bet patenka į įstatyme ar draudimo sutartyje numatytų nedraudiminių įvykių sąrašą, jis nėra laikomas draudiminiu. Teismas rėmėsi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Vyriausybės 2004 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 13.4, 21-24 punktais, pripažino nepagrįstu pareiškėjos teiginį, jog pagrindiniu (prioritetiniu) dokumentu, sprendžiant nelaimingo atsitikimo darbe priskyrimą prie draudiminių / nedraudiminių įvykių kategorijos, laikytinas 2012 m. lapkričio 8 d. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas Nr. 03, nes nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktai yra tik vienas iš minėtame sąraše pateiktų įrodymų ir nei vienam iš sąraše nurodytų įrodymų nėra suteikiamas prioritetas prieš kitus sąraše esančius įrodymus. Teismas darė išvadą, kad Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas pats savaime nėra besąlyginė vada atsakovui priimti sprendimą, kuris būtinai turėtų atitikti šiame akte padarytas išvadas.

Teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjos motyvus, kad turėtų būti nuginčytas N-1 formos aktas, nes tik tokiu atveju galima būtų juo nesivadovauti. Nelaimingo atsitikimo darbe aktus pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 4 dalį surašo Inspekcija. Tirdama nelaimingą atsitikimą darbe, Inspekcija nustato nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis, nurodo priemones panašių atsitikimų priežastims pašalinti. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimui darbo inspektorius gali pasitelkti reikalingus specialistus ar ekspertus. Teismas rėmėsi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 73-77 punktais ir pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akto surašymo pasekmės nėra tos pačios kaip administracinio sprendimo, tiesiogiai sukuriančio asmeniui teises ir pareigas. Todėl yra numatyta tam tikra speciali jų nagrinėjimo tvarka bei atitinkamas apskundimas teismui, kurio nagrinėjimas nesukuria tų pačių pasekmių kaip administracinio sprendimo teisėtumo nagrinėjimas. Teismas atkreipė dėmesį į teismų praktiką ir darė išvadą, kad negalima remtis Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu kaip individualiu administraciniu aktu, išsprendžiančiu asmens teisių ir pareigų klausimą, tačiau aktas turėtų būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, kuris nebūtinai turi būti nuginčytas administracine arba teismine tvarka tam, kad galima būtų vertinti jo turinį kartu su kitais rašytiniais įrodymais.

Teismas darė išvadą, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai vadovavosi ne tik Nelaimingo atsitikimo aktu, bet pagrįstai kartu vertino ir kitą nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagą bei jose padarytas išvadas, veikė teisėtai savo kompetencijos ribose ir teisingai įvertino nurodytus dokumentus, kurie buvo pakankami padaryti išvadą, patvirtinančią, jog nelaimingas atsitikimas įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu. Teismas nenustatė jokių teisinių pagrindų, dėl kurių Valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. SDR-658 „Dėl S. J. nelaimingo atsitikimo darbe“ turėtų būti panaikintas, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja K. N. apeliaciniu skundu (b. l. 143-145) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. SDR-659, Valdybos 2013 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-833 ir įpareigoti Valdybos Klaipėdos skyrių priimti sprendimą pripažinti, kad 2012 m. gegužės 7 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu mirė S. J., yra draudiminis įvykis.

Pareiškėjos manymu, atsakovas neginčija Inspekcijos Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus išvadų įstatymo nustatyta tvarka, nepripažįsta jų negaliojančiomis, bet vienasmeniškai, iškreipdamas nustatytus faktus, teigdamas, kad nelaimingas atsitikimas nesusijęs su darbu ir kad mirties forma – natūrali mirtis, priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėja pabrėžia, kad jos tėvo mirtis nebuvo natūrali dėl ligos, ją sukėlė anafilaksinis šokas, svetimkūnis, sukėlęs mirtį, nebuvo nustatytas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad mirtis ištiko darbo vietoje, darbo metu, laivo įgulai netinkamai suteikus pirmąją pagalbą. Pareiškėja pažymi, kad mirties priežastys yra tiriamos, ikiteisminio tyrimo byla nėra baigta. K. N. nesutinka, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punktas, kadangi S. J. nesirgo jokiomis ligomis, buvo sveikas, o anafilaksinį šoką gavo darbo metu, darbo vietoje, vykdydamas darbines pareigas. Pareiškėja pabrėžia, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog jos tėvas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nes anafilaksinį šoką sukėlęs alergenas nebuvo nustatytas. Pareiškėjos teigimu, alergiškam maistui žmogui užtenka nedidelio jo kiekio, tačiau, pasak pareiškėjos, jos tėvas niekada nesiskundė, kad yra alergiškas konkrečiam maistui, ir alergijos neturėjo. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jokiuose dokumentuose nėra užfiksuota, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu, ir kad tai lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai. Pareiškėja pažymi, jog Hondūro Respublikos 2012 m. rugsėjo 10 d. išduotame liudijime nurodyta, kad alkoholio kiekio kraujyje nerasta, narkotikų kiekio šlapime nerasta. Pareiškėjos manymu, atlikus Lietuvoje pakartotinį tyrimą, nustatytas alkoholio kiekis yra balzamavimo pasekmė, išvados su nustatytu alkoholio kiekiu nebuvo pateiktos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad medicininėje jūrininko knygelėje nurodyta, jog S. J. gali dirbti laivyne, jokia liga nenurodyta.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 150-154) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas vadovaujasi įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi, 6 straipsnio 1, 6 dalimis, 7 straipsnio 1, 2 dalimis, Nuostatų 24, 13.4 punktais, remiasi faktinėmis aplinkybėmis ir daro išvadą, kad S. J. mirtį lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai, o ne jo atliekamas darbas. Atsakovo manymu, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad S. J. mirtį lėmė darbo sąlygos, darbo vieta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Inspekcijos Klaipėdos skyrius nustatė, jog darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatyta, atsakovo manymu, S. J. mirtį lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai, o ne jo atliekamas darbas. Atsakovas pažymi, kad, vadovaudamasis Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 70 punktu bei Nuostatų 20 punktu, pasinaudojo teise nepasirašyti 2012 m. lapkričio 8 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 03 bei nesutikimo motyvus išdėstė 2012 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. (9.22)SI-64633. Atsakovas pabrėžia, kad atlikus S. J. kūno tyrimą, teismo medicinos ekspertų buvo nustatytas ir patvirtintas S. J. narkotikų bei metilo alkoholio ir etilo alkoholio vartojimo faktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 156-159) prašo apeliacinį skundą atmesti. Valdyba vadovaujasi Įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi, 7 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 6 dalimi, Nuostatų 13.4 punktu, remiasi faktinėmis aplinkybėmis ir sutinka su pirmosios instancijos teismo prieitomis išvadomis. Valdyba pabrėžia, kad yra laboratorinių įrodymų, jog buvo vartoti narkotikai, be to, nėra jokių duomenų, kad darbo aplinkoje buvo kokių nors medžiagų, galėjusių sukelti S. J. mirtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl 2012 m. gegužės 7 d. pareiškėjos tėvui įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo prasme.

Atsakovas ginčijamu sprendimu pripažino mirtiną nelaimingą atsitikimą nedraudiminiu įvykiu, nes laikė, jog šis nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu.

Šią poziciją pripažino teisinga ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog vien nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akto surašymas nereiškia, kad nelaimingas atsitikimas darbe visada laikomas draudiminiu įvykiu. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismas pripažino, kad jų pakanka padaryti išvadai, jog pareiškėjos tėvas mirė dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimo, kuris nėra sąlygotas atliekamo darbo ar nesaugių darbo sąlygų.

Apeliacinis pareiškėjos skundas grindžiamas tuo, kad Inspekcijos Klaipėdos skyrius Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu, kuriuo turėjo vadovautis ir atsakovas, pripažino, jog pareiškėjos tėvui įvykęs nelaimingas atsitikimas yra susijęs su darbu, be to, anafilaksinio šoko negalima laikyti bendro pobūdžio sveikatos sutrikimu, nėra tinkamai ištirta, ar nukentėjusiojo mirčiai neturėjo įtakos netinkamai teikta medicininė pagalba.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalis numato, jog nelaimingus atsitikimus darbe pripažįsta draudiminiais įvykiais būtent VSDFV teritoriniai skyriai, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais. Nuostatų 13.4, 21-24 punktai nurodo, kad sprendžiant nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, būtina remtis ir bei vertinti įvairius įrodymus, kuriuose gali būti duomenų apie nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir aplinkybes, nukentėjusiojo asmens sveikatos būklę etc. Įvertinus šiuos teisės aktus, darytina išvada, kad atsakovas, prieš priimdamas sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu arba nedraudiminiu įvykiu, galėjo ir turėjo pagal savo kompetenciją įvertinti surinktų įrodymų visumą – visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, Hondūro ir Lietuvos teismo medicinos specialistų išvadas bei nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą. Taigi apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas turėjo vadovautis vien Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktu, yra nepagrįstas. Toks aktas yra tik vienas iš įrodymų, neturintis prioriterinės galios ir nenuneigiantis kitų įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismo išvadas apie tai, kad Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas pats savaime nėra besąlyginė vada atsakovui pripažinti tirtą nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis.

Įstatymo 3 straipsnio 11 dalis nelaimingą atsitikimą darbe apibrėžia kaip įvykį darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtą ir pripažintą nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas prie nelaimingo atsitikimo darbe.

Be to, kad nelaimingas atsitikimas darbe būtų pripažintas draudiminiu įvykiu, jis turi atitikti Įstatymo 6 straipsnyje numatytas sąlygas, o Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato išimtis, kurioms esant nelaimingi atsitikimai darbe, kurie nors atitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau nėra pripažįstami draudiminiais įvykiais. Viena iš tokių išimčių numatyta Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punkte – kai apdraustasis sirgo liga, nesusijusia su darbu. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas šiuo atveju neatskyrė lėtinių ligų ir ūmių sveikatos sutrikimų, tačiau nurodė esminį tokių ligų požymį - sąsają su darbu. Tokiais atvejais nelaimingo atsitikimo kvalifikavimui teisinę reikšmę įgyja ne mirties ar sveikatos sutrikimo vieta arba laikas, o tik tai, ar liga buvo susijusi su darbu tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Taigi tais atvejais, kai asmuo miršta arba patiria sveikatos sutrikimus dėl ligos, nelaimingi atsitikimai darbe pripažintini draudiminiais įvykiais tik tada, kai nustatoma, jog ligą ar mirtį iššaukė atliekamas darbas, betarpiškai darbo aplinkoje esantys sveikatai kenksmingi veiksniai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. J. 2012 m. gegužės 7 d. mirė dėl anafilaksinio šoko, t. y. dėl ligos, kuri apibrėžiama kaip ūmi gyvybei pavojinga generalizuota alerginė organizmo reakcija. Objektyvių duomenų, kad šią reakciją sukėlė darbo aplinkoje ir darbo metu esantys veiksniai, byloje nėra surinkta. Net ir Inspekcijos Klaipėdos skyriaus Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte, kuriuo prašo vadovautis apeliantė, nurodyta, kad ištyrus įvykį, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatyta. S. J. alerginė reakcija pasireiškė jo poilsio metu, tikėtina, kad tai įvyko dėl jo paties iniciatyva suvartotų maisto produktų ar kitų panaudotų sveikatai kenksmingų medžiagų. Administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kad S. J. mirtį iššaukė liga, kilusi dėl jo atliekamo darbo ar iššaukta betarpiškai darbo vietoje esančių pavojingų veiksnių. Vien ta aplinkybė, kad ankstesnių sveikatos patikrinimų metu nukentėjusiajam nebuvo nustatyti kokie nors bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai, nepaneigia galimybės, kad tokie bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai galėjo atsirasti bet kuriuo metu.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai patvirtino atsakovo išvadas, kad pareiškėjos tėvo sveikatos sutrikimas, iššaukęs jo mirtį, nėra susijęs su darbu ir šis nelaimingas atsitikimas nepatenka į draudiminių įvykių sąrašą.

Apeliacinio skundo argumentas, susijęs su pirmosios instancijos teismo netinkamu nukentėjusiajam teiktos medicinos pagalbos įvertinimu, taip pat nepagrįstas, nes Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra išsamiai aptarta, kad teikta medicininė pagalba – injekcijos, gaivinimas ir dirbtinis kvėpavimas, kitų asmenų tyčiniai ar neatsargūs veiksmai bei neveikimas įtakos nukentėjusiojo mirčiai neturėjo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė tiek šį nutarimą, tiek ir kitus byloje surinktus įrodymus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jį naikinti remiantis atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas