A-438-1477-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1477/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05655-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. AMP1-171 (toliau – ir ginčijamas įsakymas);

2) grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD, departamentas) direktoriaus pareigas;

3) priteisti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4) priteisti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu įsakymu aplinkos ministras, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymą, nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. atleido jį iš pareigų. Tačiau jo prašymas atleisti iš darbo neturėjo būti svarstomas, nes kitas jo prašymas dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu aiškiai parodo, kad pareiškėjas nesiekė valstybės tarnybos santykių nutraukimo. Prašymas dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu turėtų būti suprantamas kaip prašymo dėl atleidimo atšaukimas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį dėl to, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja prašymo atšaukimo formos.

Pareiškėjas niekada neturėjo ir nebuvo išreiškęs valios atsistatydinti iš valstybės tarnybos savo noru. 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymas atleisti iš darbo negali būti aiškinamas kaip reiškiantis tikrąją jo valią nutraukti valstybės tarnybos santykius. Prašymą pasirašė ir pateikė ne savo valia, bet verčiamas aplinkos viceministro ir Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Personalo skyriaus vedėjo. 2013 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai perkelti jį tarnybinio kaitumo būdu, taip pat 2013 m. rugsėjo 6 d. pateikė prašymą aplinkos ministrui dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu. 2013 m. rugpjūčio 28 d. buvo gautas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos raštas dėl sutikimo perkelti jį tarnybinio kaitumo būdu.

Apie tai, kad jo valia nebuvo nukreipta į tarnybos santykių nutraukimą, žinojo ir atsakingi Aplinkos ministerijos atstovai, kurie tiesiogiai dalyvavo jo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu procedūroje, žinojo apie visus šioje procedūroje jo ir susijusių institucijų atliktus veiksmus. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato terminą, per kurį valstybės tarnautojas turi nevaržomą teisę atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo savo noru, t. y. informuoti darbdavį apie savo valios dėl atsistatydinimo pasikeitimą.

Prašymo atšaukimo formos įstatymas nereglamentuoja. Tai sudaro pagrindą teigti, kad valstybės tarnautojui atlikus teisinius veiksmus, akivaizdžiai rodančius jo pasikeitusią valią dėl tarnybos santykių tęstinumo, ankstesnis prašymas dėl atsistatydinimo savo noru turi būti laikomas atšauktu. Skundžiamu įsakymu jam buvo padaryta neturtinė žala, pasireiškusi jo ir jo šeimos patiriamais dideliais neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, neteisėtumo jausmu, moralinėmis ir dvasinėmis nuoskaudomis ir sukrėtimu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 37–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad valstybės tarnautojo perkėlimas tarnybinio kaitumo būdu ir valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų yra skirtingi ir savarankiški institutai, kuriems yra taikomas skirtingas teisinis reguliavimas. Valstybės tarnautojo perkėlimą tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas be Valstybės tarnybos įstatymo reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintos Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriose nustatyta speciali procedūra, taikoma tais atvejais, kai valstybės tarnautojas siekia būti perkeltas tarnybinio kaitumo būdu.

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą Valstybinei veterinarijos ir maisto inspekcijai jį perkelti į šią valstybės instituciją nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. Taigi valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu procedūra buvo pradėta jau 2013 m. rugpjūčio 28 d. Aplinkos ministerija, gavusi nurodytos institucijos raštą dėl pareiškėjo perkėlimo, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, privalėjo, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą, priimti sprendimą dėl jo perkėlimo. Akivaizdu, kad pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymas ir patikslintas 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymas dėl perkėlimo buvo susijęs su būtent šia procedūra.

Nepasibaigus nurodytai procedūrai, pareiškėjas pateikė dar vieną prašymą, t. y. atleisti jį iš pareigų. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas savo valią dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu išreiškė jau 2013 m. rugsėjo 5 d., o tik po to (kitą dieną) pateikė prašymą dėl jo atleidimo iš pareigų. Šis prašymas laikytinas savarankišku ir yra nagrinėjamas bei sprendimas dėl jo priimamas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka. Tai, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsisakė perkelti pareiškėją į pareigas ir dėl to negalėjo būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl jo perkėlimo, nereiškia, kad jo prašymas dėl atleidimo iš pareigų automatiškai turi būti laikomas negaliojančiu.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta asmens teisė atšaukti savo prašymą, tačiau realizuodamas šią teisę asmuo turi laikytis įstatymų reikalavimų, t. y. aiškiai išreikšti savo valią dėl prašymo atšaukimo. Įvertinus Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, nėra jokio pagrindo teigti, kad kitokio pobūdžio prašymo padavimas pagal Valstybės tarnybos įstatymą yra prilyginamas prašymo dėl atleidimo atšaukimui. Vertinant pareiškėjo pateiktus prašymus, akivaizdu, kad Aplinkos ministerija neturėjo jokio teisinio pagrindo netenkinti jo prašymo atleisti iš pareigų, nes pareiškėjas jokiais įstatymų nustatytais būdais neinformavo Aplinkos ministerijos dėl tokios savo valios atšaukimo.

Pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į Aplinkos ministeriją nurodydamas, kad atšaukia savo prašymą dėl atleidimo. Aplinkos ministerija, neturėdama aiškiai išreikštos pareiškėjo valios, t. y. jo prašymo, neturėjo teisinio pagrindo netenkinti jo prašymo dėl atleidimo. Pareiškėjas, žinodamas, kad nebus perkeltas į pareigas Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, nesikreipė į aplinkos ministrą ir iki įsakymo dėl jo atleidimo iš pareigų priėmimo dienos nesiekė gauti darbdavio sutikimo atšaukti nurodytą prašymą ir likti valstybės tarnyboje.

Pareiškėjas, prašydamas atlyginti neturtinę žalą, net neįrodinėja visų atsakomybei kilti būtinų sąlygų. Teiginiai apie atleidimo padarinius neparemti jokiais dokumentais, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 65–66) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog atsižvelgdamas į tai, kad departamento direktorių turi teisę atleisti tik aplinkos ministras, bei tai, kad pareiškėjas iš esmės skundžia aplinkos ministro priimtus sprendimus, o departamentas nedaro įtakos ministro priimamiems sprendimams, motyvų dėl skundo prašymo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. AMP1-171 ir grąžinti pareiškėją į departamento direktoriaus pareigas pateikti negali, todėl teismo prašė vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime išdėstyta pozicija. Departamentas 2013 m. rugsėjo 17 d. gavęs aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. AMP1-171 „Dėl V. S. atleidimo iš pareigų“, su pareiškėju visiškai atsiskaitė. Pats pareiškėjas dėl to ginčo nekelia. Aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. AMP1-171 „Dėl V. S. atleidimo iš pareigų“ nėra panaikintas, todėl pagrindo (pareigos) išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu (b. l. 92–96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. prašyme nurodyta, jog jis pageidauja būti atleistas nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iš Šiaulių RAAD direktoriaus pareigų (b. l. 58). Atsakovas sutiko su tokia atleidimo data ir 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. AMP1-171 atleido pareiškėją iš pareigų nuo jo prašyme nurodytos datos.

Teismas sutiko, kad pareiškėjas galėjo būti paveiktas streso faktoriaus po tarnybinio patikrinimo komisijos 2013 m. rugpjūčio 7 d. išvados Nr. (40-1)-Dl 5-605 dėl jo tarnybinio nusižengimo, kai buvo siūloma ministrui pripažinti, kad Šiaulių RAAD direktorius V. S. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, ir skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Pareiškėjas galbūt elgėsi skubotai ir neapsvarstė galimų atsistatydinimo pasekmių, tačiau asmeninių savybių ar streso faktoriaus įtaka vienokiam ar kitokiam sprendimui priimti nereiškia, kad pareiškėjui buvo daroma psichologinė prievarta. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai D. L., A. P. ir D. M. parodė, kad pareiškėjas prašymą atleisti parašė savo noru, jam nebuvo daromas spaudimas parašyti prašymą atleisti iš tarnybos. Byloje nenustatyta aplinkybių, galėjusių turėti įtakos pareiškėjo valiai laisvai apsispręsti dėl prašymo atleisti iš einamų pareigų pateikimo. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo apsisprendimas atsistatydinti nebuvo jo laisvos valios išraiška.

Iš to teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. AMP1-171, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Šiaulių RAAD direktoriaus pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismui pripažinus įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos teisėtu, nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 103–116), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. AMP1-171 ir grąžinti pareiškėją į Šiaulių RAAD direktoriaus pareigas; priteisti iš Šiaulių RAAD vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, kad vykdydamas Personalo skyriaus vedėjo D. L. ir aplinkos viceministro A. P. nurodymus, jis 2013 m. rugsėjo 6 d. pateikė du aplinkos ministrui adresuotus prašymus: 1) prašymą Nr. PM-943 dėl jo atleidimo iš Šiaulių RAAD direktoriaus pareigų nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. ir 2) prašymą Nr. PM-944 dėl jo perkėlimo tarnybinio kaitumu būdu nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iš Šiaulių RAAD direktoriaus pareigų į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos viršininko–valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas. Pirmąjį prašymą pareiškėjas pateikė tik todėl, kad A. P. ir D. L. privertė taip padaryti aiškindami, kad priešingu atveju Aplinkos ministerija, net ir esant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 28 d. sutikimui, nepriims sprendimo dėl jo perkėlimo. Taigi pareiškėjas buvo suklaidintas arba apgautas. Iš tiesų pareiškėjas siekė būti perkeltas į kitas pareigas, todėl parašė net tris tokio pobūdžio prašymus. Net ant ginčijamo aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymo pareiškėjas nurodė, kad su atleidimu nesutinka, nes prašymą dėl atleidimo pasirašė verčiamas Aplinkos ministerijos vadovybės. Pareiškėjas perkleti jį į kitas pareigas prašė nuo 2013 m. rugsėjo 17 d., o atleisti iš esamų pareigų – nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. Taigi pareiškėjas atleidimą iš pareigų siejo su jo perkėlimu į kitas pareigas. Tačiau galiausiai pareiškėjas perkeltas į kitas pareigas nebuvo, o, pasinaudojant jo paties pateiktu prašymu, buvo dar ir atleistas iš užimamų pareigų.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog prašymą atleisti iš užimamų pareigų pareiškėjas padavė savo noru, veikiamas streso, kad tikroji pareiškėjo valia neva buvo nutraukti tarnybos teisinius santykius. Pareiškėjo nuomone, tokia teismo išvada prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Iš byloje esančių įrodymų ir chronologinės įvykių sekos aiškiai matyti, kad pareiškėjas iš tiesų tenorėjo būti perkeltas į kitas pareigas. Tikroji jo valia buvo ne nutraukti valstybės tarnybos santykius, bet tęsti juos kitose pareigose. Be to, nuo tarnybinio patikrinimo komisijos išvadų jau buvo praėjęs visas mėnuo, todėl šis įvykis yra pernelyg nutolęs laike, kad galėtų veikti kaip streso veiksnys ir sąlygoti tokį staigų pareiškėjo valios pasikeitimą. Be to, pareiškėjas tuo metu buvo gavęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sutikimą perkelti jį į Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko–valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas. Tuo tarpu tuo atveju, jeigu pareiškėjui ir nebūtų pasisekę pereiti į kitas pareigas, jį būtų tenkinusios ir užimamos pareigos (Šiaulių RAAD direktoriaus).

Pažymi, kad liudytojų D. L., A. P. ir D. M. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi jie yra atsakovo darbuotojai. Sunku tikėtis, kad jie liudytų pareiškėjo naudai ir prisipažintų reikalavę pateikti prašymą dėl atleidimo iš pareigų. Šių asmenų parodymai turėtų būti vertinami rašytinių įrodymų kontekste.

Teigia, kad Taisyklėse aiškiai nurodyta, jog jokio atskiro prašymo dėl perkėlimo įstaigai, kurioje tarnautojas eina pareigas, nereikia, kaip ir prašymo dėl atleidimo iš užimamų pareigų. Todėl Aplinkos ministerija sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas pareigas turėjo priimti gavusi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 28 d. raštą, kuriuo ši sutiko perkelti pareiškėją į minėtas pareigas. Jokių prašymų atsakovas neturėjo teisės iš pareiškėjo reikalauti. Tačiau Personalo skyriaus vedėjas D. L. posėdžio metu pripažino, kad prašė pareiškėjo pateikti prašymą dėl perkėlimo. Nors D. L. ir neprisipažino, kad reikalavo ir prašymo dėl atleidimo iš darbo, tačiau vien faktas, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama įstatyme nenumatyto prašymo dėl perkėlimo, leidžia manyti, kad buvo reikalaujama ir prašymo dėl atleidimo. Pareiškėjas visus prašytus dokumentus pateikė sąžiningai tikėdamas, kad to reikia jo perkėlimui į kitas pareigas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu Personalo skyriaus vedėjas nurodė, jog 2013 m. rugsėjo 6 d. atsakymą Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl pareiškėjo perkėlimo parengė iš ryto ir pateikė atsakingiems asmenims vizuoti. Kiek vėliau pas jį į kabinetą atvyko pareiškėjas su minėtais dviem prašymais ir jis pareiškėją nuvedė į Personalo skyrių pas vyriausiąją specialistę D. M., kuri užregistravo abu Pareiškėjo prašymus. Tačiau pareiškėjo apie tai, kad jau yra parengtas atsakymas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai nesutikti dėl jo perkėlimo, Personalo skyriaus vedėjas net neinformavo. Posėdžio metu liudytojas negalėjo atsakyti, kodėl neinformavo ir kodėl pareiškėjui vis dar liepė nešti registruoti prašymą dėl perkėlimo, nors pats jau buvo parengęs atsakymą, kad Aplinkos ministerija perkelti pareiškėjo nesutinka.

Pareiškėjo nuomone, net ir atmetus visas prieš tai nurodytas aplinkybes, jo 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymas dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas pareigas, turėjo būti vertinamas kaip jo prašymo atleisti iš pareigų atšaukimas. Juo labiau, kad Aplinkos ministerija visuomet žinojo pareiškėjo norą būti perkeltam, o ne atleistam. Kita vertus, jeigu institucijai tikroji darbuotoja valia iš tiesų nėra aiški, darbuotojo apie tai galima pasiteirauti ir išsiaiškinti, ką jis iš tiesų turėjo galvoje rašydamas tokius du prašymus.

Nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo nepagrįstai atsisakyta prijungti ir išreikalauti bylai reikšmingus įrodymus. Dėl šių procesinių pažeidimų buvo neišsamiai ištirtos bylos aplinkybės, kas sąlygojo ir neteisingo sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prie bylos prijungti pareiškėjo telefono sąskaitos išklotinę kaip įrodymą, taip pat nepagrįstai atsisakė padėti pareiškėjui išreikalauti iš STT jo telefono sąskaitos išklotinėje nurodytų telefoninių pokalbių su D. L. ir A. P. turinį.

Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 141–152) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad kaip matyti iš Taisyklėse nustatyto teisinio reguliavimo, Aplinkos ministerija neturėjo jokių galimybių neperkelti valstybės tarnautojo tarnybinio kaitumo būdu, jeigu yra gautas įstaigos, į kurią siekia būti perkeltas valstybės tarnautojas, sprendimas dėl perkėlimo. Taigi akivaizdu, jog Aplinkos ministerijos vadovybė negrasino ir negalėjo grasinti pareiškėjui tuo, kad ji nepriims sprendimo perkelti pareiškėjo tarnybinio kaitumo būdu. Be to, ir pareiškėjas pagal užimtas pareigas turėjo būti susipažinęs su Taisyklių nuostatomis ir minėtas aplinkybes žinoti.

Pažymi, kad pareiškėjas remiasi telefono sąskaitos išklotinėmis, kurios įrodo tik patį skambučio faktą, t. y. kad pareiškėjas bendravo su viceministru ir Personalo skyriaus vedėju. Tačiau tokie įrodymai nepatvirtina pokalbių turinio. Apeliaciniame skunde pateikiamas liudytojų parodymų vertinimas visiškai neatitinka įrodymų, surinktų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje apklausti liudytojai vienareikšmiškai patvirtino, kad pareiškėjui nebuvo daromas joks spaudimas ir su juo nebuvo kalbama apie atsistatydinimą iš pareigų. Aplinkos viceministras A. P. patvirtino, kad dažnai telefonu bendraudavo su pareiškėju, kaip ir su kitais RAAD direktoriais, įvairiais klausimais (komandiruočių, pasitarimų organizavimo ir kt.), nes jam yra pavesta kuruoti Aplinkos ministerijos RAAD veiklą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme D. L. patvirtino, kad prašė pareiškėjo pateikti prašymą (sutikimą) dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitą valstybės instituciją, nes tai yra bendra praktika, visuomet taikoma tais atvejais, kai yra priimami sprendimai dėl darbuotojų darbo sąlygų pakeitimo. Reikalavimas pateikti prašymą dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu yra susijęs su perkėlimo procedūra, kurios pareiškėjas neginčija, tačiau šis reikalavimas yra visiškai nesusijęs su ginčijamo įsakymo dėl atleidimo teisėtumu.

Teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog prašymą dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu jis buvo pateikęs jau 2013 m. rugpjūčio 28 d. (jį atsiuntęs faksu į Aplinkos ministeriją), tačiau toks teiginys neparemtas jokiais įrodymais ir neatitinka tikrovės. Liudytojas D. L. paaiškino, kad pareiškėjas iki 2013 m. rugsėjo 5 d. jokio prašymo dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu nebuvo pateikęs nei el. paštu, nei faksu, nei kitais būdais. Apeliaciniame skunde teigiama, kad reikalavimo pateikti prašymą dėl atsistatydinimo faktą patvirtina ir D. L. ir pareiškėjo susirašinėjimas SMS žinutėmis. Tačiau yra akivaizdu, kad pateiktų žinučių turinys neįrodo ir negali įrodyti fakto, jog pareiškėjui buvo daromas spaudimas, ar kad jo buvo prašoma parašyti prašymą dėl atleidimo iš pareigų.

Pažymi, kad pareiškėjas bei jo atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad jie būtų kreipęsi į STT su prašymu gauti jų nurodomus pokalbių išrašus taip pat, kad tokie išrašai iš viso egzistuoja, kad atliekamas tyrimas, kad to tyrimo metu yra surinkti įrodymai, kuriuos STT atsisako pateikti pareiškėjui ar pan. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti pareiškėjo nurodomą medžiagą iš STT.

Nurodo, kad pareiškėjas nebuvo perkeltas į kitą instituciją ne dėl Aplinkos ministerijos veiksmų, o dėl to, kad Maisto ir veterinarijos tarnyba atsisakė jį perkelti tarnybinio kaitumo būdu. Esant tokiai situacijai, ir ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas nesiėmė jokių teisės aktuose numatytų priemonių, kad būtų atšauktas jo prašymas atleisti iš pareigų, Aplinkos ministerija neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis taip, kaip nurodo pareiškėjas, t. y. jo prašymo nenagrinėti ir jo netenkinti. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas siekė nutraukti tarnybos santykius Aplinkos ministerijos sistemoje. Tai pareiškėjas siekė padaryti pasinaudodamas Valstybės tarnybos įstatyme numatyta galimybe perkelti valstybės tarnautoją tarnybinio kaitumo būdu. Tik vėliau, t. y. 2013 m. rugsėjo 6 d., pareiškėjas pateikė atskirą prašymą dėl jo atleidimo iš pareigų. Šis prašymas buvo pateiktas paskutinis, jis yra savarankiškas ir niekaip nėra susijęs su perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu procedūra. Aplinkos ministerija, spręsdama klausimą dėl valstybės tarnautojo atsistatydinimo savo noru, neturi pareigos aiškintis tokio atsistatydinimo priežasčių, kaip ir valstybės tarnautojas nurodytu atveju nėra saistomas būtinumo nurodyti ar pagrįsti tokio savo sprendimo priežastis.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas numato galimybę atšaukti prašymą dėl atleidimo ir darbdavio sutikimu. Šiuo atveju pareiškėjas, net žinodamas, kad jis nebus perkeltas į pareigas Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (2013 m. rugsėjo 12 d. šios tarnybos raštas), nesikreipė į aplinkos ministrą ir iki įsakymo dėl jo atleidimo iš pareigų priėmimo dienos nesiekė gauti darbdavio sutikimo atšaukti nurodytą prašymą ir likti valstybės tarnyboje.

Teigia, kad vien faktas, kad tos pačios sistemos valstybės tarnautojai bendraudavo telefonu jokiu būdu nepatvirtina pokalbių turinio, dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pareiškėjo telefono sąskaitų išklotinių neprijungė prie bylos. Taigi šis dokumentas neturėtų būti prijungtas prie bylos ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovas Šiaulių RAAD atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 138–139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. AMP1-171 teisėtumo bei pagrįstumo.

Šiuo įsakymu pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo atleistas iš Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pareigų, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu (atsistatydinus savo noru).

Pareiškėjas ginčijamo įsakymo neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, kad jis norėjo, tarnybinio kaitumo tvarka, būti perkėlas iš Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pareigų į Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko – valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas. Atsakovo nurodymu, kuriuo jis buvo suklaidintas, minėtam tikslui pasiekti 2013 m. rugsėjo 6 d., atsakovui pateikė du prašymus – vieną dėl atleidimo iš Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pareigų, o kitą dėl perkėlimo į Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko – valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas. Kadangi į Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko – valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas perkeltas nebuvo, todėl atsakovas negalėjo jo atleisti iš Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pareigų, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu (atsistatydinus savo noru), nes tai neatitiko jo tikrosios valios.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Atitinkamai valstybės tarnautojų tarnybinio kaitumo bei jų atsistatydinimo savo noru klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnis bei 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir šio straipsnio 5; 6 dalys.

Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas tvarką (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnį) detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintos Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas taisyklės (toliau- Taisyklės). Pagal Taisyklių 7-12 punktų nuostatas įstaigos, į kurią siekia būti perkeltas valstybės tarnautojas, sprendimas dėl valstybės tarnautojo prašymo perkelti jį į kitas pareigas šioje įstaigoje, tenkinimo ar netenkinimo, yra ta būtina sąlyga, nuo kurios priklauso kaip bus įgyvendinama valstybės tarnautojo teisė užimti kitas pareigas kitoje įstaigoje, t. y. , nuo šio sprendimo priklauso tolesnė procedūros, susijusios su valstybės tarnautojo perkėlimu tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas, eiga bei kitų šios procedūros subjektų (valstybės tarnautojo ir įstaigos, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas) teisės ir pareigos.

O būtent, jei yra priimamas sprendimas tenkinti aptariamą valstybės tarnautojo prašymą, tai toks sprendimas savo ruožtu suponuoja pareigą įstaigai, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas, taip pat priimti atitinkamus sprendimus dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į kitą įstaigą, apie tai informuojant valstybės tarnautoją ir įstaigą, į kurią siekia būti perkeltas valstybės tarnautojas.

Ir priešingai, sprendimas netenkinti valstybės tarnautojo prašymo, nesukuria pareigos įstaigai, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas, priimti atitinkamus sprendimus dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į kitą įstaigą.

Toks įstaigos, į kurią siekia būti perkeltas valstybės tarnautojas, sprendimo pobūdis taip pat reiškia, kad tais atvejais, kai ši įstaiga priima sprendimą tenkinti valstybės tarnautojo prašymą, bet vėliau jį atšaukia (panaikina), tai nuo to momento, kai yra atšaukiamas sprendimas, nutrūksta ir tolesnė šios procedūros eiga, nes nelikus sprendimo, nebelieka ir sąlygų šiai procedūrai vykdyti. Tai savo ruožtu lemia, kad nuo minėto momento išnyksta ir pareiga įstaigai, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas priimti atitinkamus sprendimus, susijusius su valstybės tarnautojo perkėlimu į kitas pareigas, o valstybės tarnautojui teisė reikalauti iš šios įstaigos priimti tokius sprendimus.

Byloje nustatyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, įstaiga, į kurią siekė būti perkeltas pareiškėjas, 2013 m. rugpjūčio 28 d., tenkindama pareiškėjo tos pačios dienos prašymą, priėmė sprendimą dėl jo perkėlimo nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. į kitas, Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko – valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas, tačiau šį sprendimą 2013 m. rugsėjo 12 d. atšaukė, apie tai atitinkamai informuodama pareiškėją ir atsakovą (b. l. 12; 19).

Iš to kas pasakyta matyti, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d., kai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, įstaiga, į kurią siekė būti perkeltas pareiškėjas, priėmė pareiškėjo atžvilgiu teigiamą sprendimą, buvo pradėta pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas kitoje įstaigoje procedūra, bet ji buvo nutraukta 2013 m. rugsėjo 12 d..

Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjas siekdamas būti perkeltas į minėtas pareigas, atsakovui 2013 m. rugsėjo 6 d. pateikė du prašymus, vienu jų prašė atleisti jį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iš Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pareigų, o antru - perkelti jį nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. į Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko – valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas (b. l. 17;18).

Taisyklių 7-12 punktų taikymo aspektu šių prašymų adresuotų atsakovui tam, kad būtų perkeltas į kitas pareigas kitoje įstaigoje pareiškėjui rašyti nereikėjo, t. y., jie buvo pertekliniai, nes šiai procedūrai realizuoti atsakovui pakako gauto iš Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo tuo klausimu.

Kita vertus, prašymas atleisti nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iš Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pareigų, atitiko Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sąlygas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjui nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. buvo arba turėjo būti žinoma, jog procedūra, dėl jo perkėlimo į Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko- valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas, yra nutraukta, o tuo pačiu jo prašymas, kuris buvo adresuotas atsakovui 2013 m. rugsėjo 6 d., dėl jo perkėlimo į kitas pareigas nebegali būti įgyvendinamas.

Iš bylos taip pat matyti, kad tą pačią dieną (2013 m. rugsėjo 16 d.) kai buvo priimtas ginčijamas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, buvo sprendžiamas ir pareiškėjo tarnybinės atsakomybės už padarytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą klausimas. Už šio nusižengimo padarymą buvo siūloma pareiškėją atleisti iš tarnybos (b. l. 20-27), tačiau buvo paskirta švelnesnė nuobauda – griežtas papeikimas (b. l. 9-10). Iš ginčijamo įsakymo taip pat matyti, kad jame yra pareiškėjo padarytas prierašas, kuriame jis nurodo, jog prašymą dėl atleidimo iš tarnybos parašė verčiamas atsakovo (b. l. 8).

Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui grėsė pavojus būti atleistam iš tarnybos už tarnybinio nusižengimo padarymą bei kad nuo minėtos procedūros nutraukimo momento - 2013 m. rugsėjo 12 d., jam buvo arba turėjo būti žinoma, kad tuo metu lygiagrečiai yra vykdomos jo atleidimo iš tarnybos procedūros pagal jo atsakovui 2013 m. rugsėjo 6 d. parašytą prašymą dėl jo atleidimo iš tarnybos.

Tai savo ruožtu lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėjas norėdamas nutraukti jo atleidimo iš tarnybos procedūrą pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turėjo bent jau laikotarpyje nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d., Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, atsakovui pateikti prašymą, kuriuo atšauktų savo 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymą dėl jo atleidimo iš tarnybos.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų šį pareiškimą laikotarpyje nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. atšaukęs, nėra.

Dėl paminėto priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei neteisingi.

Byloje neįrodyta ir tai, kad pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymas dėl jo atleidimo iš tarnybos neatitiko jo valios.

Šiuo atveju gresianti atsakomybė už tarnybinio nusižengimo padarymą negali būti traktuojama kaip neteisėta ir neleistina poveikio priemonė, kuria galėjo pasinaudoti atsakovas, siekdamas išgauti iš pareiškėjo, jo valios neatitinkantį prašymą – atleisti jį iš tarnybos savo noru, nes atsakomybės už tarnybinio nusižengimo padarymą atsiradimą iššaukia paties valstybės tarnautojo priešingi teisei veiksmai, už kurių padarymą atsakovas jam privalo pritaikyti neigiamo poveikio priemones. Be to, valstybės tarnybos santykių nutraukimas savo noru, pagal savo pasekmes, yra žymiai palankesnė priemonė nei šių santykių nutraukimas už tarnybinio nusižengimo padarymą.

Byloje duomenų, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta akivaizdžiai neteisėtai ir/ar nepagrįstai nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

Byloje kitų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymas dėl jo atleidimo iš tarnybos neatitiko jo valios, nesurinkta, jų iš esmės nenurodo ir pareiškėjas. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymas dėl atleidimo iš tarnybos neatitiko jo valios.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos procesas apeliacinėje instancijoje yra išimtis iš bendros taisyklės (rašytinio proceso). Tam, kad ši išimtis būtų taikoma, turi egzistuoti atitinkamos aplinkybės, liudijančios apie poreikį byloje išsiaiškinti bei ištirti papildomas bylai reikšmingas aplinkybes, arba siekiant užtikrinti šalių procesines teises.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą nagrinėti išimtine – žodinio proceso tvarka, nenurodė. Dėl šios priežasties šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Pareiškėjas taip pat prie apeliacinio skundo pridėjo savo telefono išklotinę, kurią, kaip įrodymą, prašo prijungti prie bylos. Apelianto teigimu, telefono išklotinės duomenys turi patvirtinti tai, kad jis rašydamas 2013 m. rugsėjo 6 d. du minėtus prašymus, siekė būti perkeltas į kitas pareigas kitoje įstaigoje, o ne atleistas iš tarnybos savo noru, ir kad būtent tais klausimais bendravo telefonu su A. P. ir D. L..

Iš bylos matyti, kad A. P. ir D. L. buvo apklausti liudytojais ir davė parodymus byloje aktualiais klausimais, bei neneigė bendravimo telefonu su pareiškėju fakto. Šiuo atveju pirminiu įrodymų šaltiniu yra minėtų liudytojų parodymai, o telefono išklotinės duomenys tik patvirtina neesminę bylai aplinkybę, jog minėti asmenys tarpusavyje bendravo ir telefonu. Dėl šių priežasčių, telefono išklotinės duomenys, įrodymų vertinimo prasme yra pertekliniai bei nereikšmingi duomenys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai atsisakė juos prijungti prie bylos. Dėl tų pačių priežasčių atsisakytina tai padaryti ir apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 138 str. 3 d.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys