A-735-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-735-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07789-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 17–21), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) grąžinti 13 926,07 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8176 „Dėl 2013 m. lapkričio 25 d. skundo“; 3) panaikinti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (10.1)3-131609 „Dėl senatvės pensijos neišmokėtos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.“; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 109–110).

Pareiškėja nurodė, kad paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis yra 1 095,08 Lt. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurį taikant nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta 13 926,07 Lt. Manydama, jog pensija neišmokėta nepagrįstai, kreipėsi į VSDFV, iš kurios gavo neigiamą atsakymą ir negali atgauti jai priklausančios pensijos dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, dėl kurių taikymo susidarė valstybinės pensijos nepriemoka.

Jos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius klausimus. Kreipimasis į VSDFV neribojamas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje įtvirtintu 3 metų terminu. Teigė, jog nepraleido termino teisme ginti savo pažeistas teises. Tai, jog VSDFV neišnagrinėjo jos skundo ikiteismine tvarka, neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, atsiradusios dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto teisės akto, o teismui kyla pareiga tokį ginčą nagrinėti iš esmės. Jeigu ir būtų laikoma, kad šiuo atveju privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuria turėjo pasinaudoti per 3 metų terminą nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, terminas skundui paduoti taip pat būtų nepraleistas.

Apie Laikinojo įstatymo prieštaravimą Konstitucijai sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., kai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas visuomenės informavimo priemonėse. Jeigu būtų pripažinta, kad terminas paduoti skundą yra praleistas, jis turi būti atnaujintas, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo principais bei gera morale, kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Neturi teisinio išsilavinimo ir apie jai neteisėtai sumažintą pensiją galėjo sužinoti tik 2012 m. sausio mėn. Tvirtino, kad valstybė piktnaudžiauja vilkindama kompensacijų grąžinimą, todėl terminas yra praleistas ne dėl asmenų, o dėl valstybės kaltės.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, ir VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 64–68) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Tvirtino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Įvertinant ir tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 81–84, 85–88) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pareiškėja, prašydama panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (10.1)3-131609 ir įpareigoti šią instituciją išmokėti jai 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, su 2013 m. lapkričio 25 d. skundu kreipėsi į VSDFV. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV teritorinio skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. lapkričio 25 d. skundu, pareiškėja buvo praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Taigi VSDFV 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8176, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti 2013 m. lapkričio 25 d. skundą ir nurodė, kad jei iki 2013 m. gruodžio 17 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja, nepateikdama VSDFV jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Pažymėjo, kad prašydama teismo atnaujinti skundo padavimo terminą, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV, pareiškėja iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, o tai neįeina į teismo kompetenciją, todėl bylos dalis dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nutrauktina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu (b. l. 116–122) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8176 kartu su jį papildančiu 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4125 ir perdavė pareiškėjos 2013 m. lapkričio 25 d. skundą nagrinėti iš naujo; kitą skundo dalį paliko nenagrinėtą; prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami, vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Nuo 2013 m. sausio 1 d. paminėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4125 formaliai nurodydama, jog papildo savo 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8176, iš esmės šį sprendimą pakeitė ir priėmė naują sprendimą dėl pareiškėjos 2013 m. lapkričio 25 d. skundo. VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4125 pareiškėjos 2013 m. lapkričio 25 d. skundas buvo patenkintas iš dalies, t. y. panaikintas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas, tačiau nepasisakyta dėl skundo dalies, kuria prašyta įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pensijos nepriemoką. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo panaikinimo pagrindu nurodyta Įstatymo 37 straipsnio 1 dalis bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 11 punktas dėl VSDFV teritoriniam skyriui suteiktų įgaliojimų viršijimo. Atsižvelgdamas į VSDFV, kaip administravimo subjekto, valią, šio teismo proceso metu VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4125 teismas laikė VSDFV 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8176 sudėtine dalimi ir jo teisėtumą nagrinėjo, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjos skunde pateikti argumentai iš esmės dėl pirminio VSDFV 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8176.

Teismas, remdamasis pareiškėjos prašymu VSDFV teritoriniam skyriui, nustatė, kad, kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, pareiškėja siekė, jog būtų išmokėta sumažintos pensijos dalies kompensacija. VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimu atsisakyta išmokėti nepriemoką. Įvertinęs tai, kad pareiškėja ne prašė panaikinti jos atžvilgiu nuo 2010 m. sausio mėn. pensijos mokėjimo taikomą sprendimą dėl pensijos perskaičiavimo (sumažinimo) pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, o prašė kompensuoti susidariusią nepriemoką, teismas padarė išvadą, kad VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (10.1)3-131609 yra pirminis sprendimas neišmokėtos pensijos dalies kompensacijos mokėjimo klausimu. Iki šio sprendimo priėmimo klausimas dėl galimumo išmokėti pareiškėjai kompensaciją nebuvo išspręstas. Kiekvienas pensiją gaunantis asmuo turi teisę kreiptis į pensiją išmokančią instituciją su prašymu priimti administracinį sprendimą bei gauti atsakymą Prašymų nagrinėjimo taisyklių nustatyta tvarka. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas Pensijų įstatymo 45 straipsnio tvarka gali būti skundžiamas VSDFV.

Teismas pažymėjo, jog VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimu buvo išreikšta administravimo subjekto valia ir atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą. Teismo nuomone, tokio pobūdžio dokumentas dėl jame išreikšto patvarkymo, kuriuo tiesiogiai liečiamos pareiškėjos teisės ir pareigos, pripažintinas administraciniu sprendimu, kuris gali būti skundžiamas bendra tvarka. VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4125 VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (10.1)3-131609 panaikino nepagrįstai konstatavusi VSDFV teritorinio skyriaus kompetencijos viršijimą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad VSDFV privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 25 d. skundą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pateikti pareiškėjai atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo. Dėl nurodytų priežasčių ginčijamas VSDFV 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8176 su jo pakeitimu 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4125 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 3 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (10.1)3-131609 bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių grąžinti jai 13 926,07 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį. Kadangi VSDFV 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8176, pakeistas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4125, yra panaikinamas, tai VSDFV turės pareiškėjos 2013 m. lapkričio 25 d. skundą išnagrinėti iš naujo ir įvertinti teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumą. Kadangi VSDFV teritorinio skyriaus sprendimai tiesiogiai teismui nėra skundžiami, todėl šią skundo dalį teismas paliko nenagrinėtą (Pensijų įstatymo 45 str., Įstatymo 37 str. 1 d., ABTĮ 103 str. 1 p.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis, nepateikė, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar prašymas atlyginti teismo išlaidas yra pagrįstas. Dėl šios priežasties pareiškėjos prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo teismas paliko nenagrinėtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-599/2009). Pažymėjo, jog teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 126–131) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, 2013 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (10.1)3-131609 išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. spalio 25 d. prašymą, kuriuo prašoma išmokėti senatvės pensijos dalį, viršijo savo kompetenciją. Todėl VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4125 teisėtai ir pagrįstai panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1)3-131609 dalį, kuria pareiškėjai atsisakyta išmokėti senatvės pensijos dalį (nurodyta, kad VSDFV teritorinis skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies). Likusi šio sprendimo (rašto) dalis yra informacinio pobūdžio, joje pareiškėjai paaiškintas senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. teisinis pagrindas, pateikti išsamūs ir teisingi duomenys apie perskaičiuotos senatvės pensijos dydį, todėl panaikinti šio sprendimo (rašto) dalį pagrindo nebuvo. Kadangi kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių 2013 m. spalio 25 d. prašymu, kuris turėjo būti persiųstas nagrinėti VSDFV, pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, VSDFV 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8176 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 25 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Priimdama šį sprendimą, VSDFV vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismo išvada, „<...> kad VSDFV privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 25 d. skundą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pateikti pareiškėjai atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo <...>“, atmestina kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl pensijos dalies, negautos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, išmokėjimo suformuotai praktikai.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 136–139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas yra išsamus, teisėtas, motyvuotas ir atitinka sąžiningumo, protingumo principus. VSDFV apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o jame nurodyti motyvai yra klaidinantys teismą ir neatitinkantys realios situacijos. Pažymi, jog, sprendžiant šalių ginčą, turėtų būti atsižvelgta į teismų praktiką šios kategorijos bylose. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį, valdžios įstaigos (ir teismai), vadovaudamosi teisingumo, sąžiningumo principais ir geros moralės papročiais, turėtų atsižvelgti į žmonių teises ir teisėtus interesus, o ne tik formaliai taikyti įstatymų tekstą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, ir VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134–135) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nes teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas ir yra naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. spalio 25 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą, kuriuo prašė išmokėti jai paskirtos senatvės pensijos sumažintą 2010-2011 m. laikotarpiu dalį (b. l. 74);

2) VSDFV Vilniaus skyrius, atsakydamas į šį pareiškėjos prašymą, pareiškėjos skundžiamu 2013 m. spalio 30 d. raštu (sprendimu) paaiškino pareiškėjai, kad jai paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pritaikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Be to, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti jai taikant Laikinąjį įstatymą neišmokėtos pensijos dalies (b. l. 75-77);

3) 2013 m. lapkričio 25 d. skundu pareiškėja apskundė paminėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą atsakovui VSDFV. Skunde prašė panaikinti šį VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai 13 926,07 Lt negautos pensijos (b. l. 89-91);

4) VSDFV pareiškėjos skundžiamu šioje administracinėje byloje 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pastarąjį pareiškėjos skundą Taisyklių 31 punkto pagrindu. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, bei pasiūlė pareiškėjai iki 2013 m. gruodžio 17 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 92-93);

5) pareiškėja, ignoruodama paminėtą atsakovo pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2013 m. gruodžio 13 d. kreipėsi su skundu į teismą;

6) teismui pradėjus nagrinėti šią administracinę bylą, VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu, kurį įvardyo kaip savo 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo papildymą, panaikino paminėto VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 94-95).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. spalio 25 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimo priežastimi Taisyklių 20 punkto taikymo prasme. Pareiškėjos teismui paduotame prašyme atnaujinti aptariamą terminą nuorodos į teisingumo, sąžiningumo principus bei gerą moralę, vadovaujantis nurodyta administracinių teismų praktika, negali būti taikomos, sprendžiant jos praleisto termino priežasčių svarbumo klausimą.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą), teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos, neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo išskirto ir panaikinto atsakovo VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad šis sprendimas buvo priimtas po to, kai 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi teismas priėmė pareiškėjos paduotą skundą nagrinėti iš esmės (b. l. 60-61). Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšminga faktinė bylos situacija, susiklosčiusi iki šios nutarties priėmimo. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja nebuvo padavusi teismui prašymo panaikinti šį (2014-05-05) sprendimą. Be to, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę (ji yra siejama su pareiškėjos teisės į paminėtą pensijos nepriemoką gynimu), kolegija konstatuoja, kad pastarasis VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimas neturi pirmosios instancijos teismo jam suteiktos reikšmės, t. y. jo priėmimas niekaip nelemia šioje byloje pareiškėjos ginamos teisės.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisingu ir pagrįstu dėl netinkamo teisės normų taikymo ir bylai nereikšmingo VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo netinkamo vertinimo.

Pareiškėjos teismui paduoto skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė