AS-750-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-750-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01494-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. kovo 5 d. pateikė skundą teismui, kuriame prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 1D-1255(11), nustatyti pensijos nepriemokos atlyginimo tvarką, pagal kurią būtų aiškiai apibrėžtas 3 483,26 Eur pensijos nepriemokos atlyginimo protingas terminas bei atlyginimo pobūdis, ir įpareigoti VRM šią tvarką vykdyti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti G. J. skundą.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje teismas konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, nustatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013 m. sausio 1 d. trejų metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėta, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų terminą. Padaryta išvada, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėja galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakciją 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių, o tai rodo įstatymų leidėjo poziciją, kad netgi 6 mėnesių terminas laikytinas pakankamu pažeistoms teisėms apginti.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Iš G. J. pateiktų duomenų matyti, jog jai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Vadinasi, apie teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 metų vasario pabaigoje, o į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi tik 2015 m. gegužės 3 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. G. J. žinojo, kada jai turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. G. J. atnaujinti praleisto termino neprašo. Kadangi pareiškėja jokių svarbių ar pateisinamų aplinkybių, kodėl ji daugiau nei 5 metus nesikreipė į teismą, nenurodo, tai teismas neturi pagrindo šio klausimo spręsti ex officio pareiškėjos naudai, vertindamas pareiškėjos galimybę laiku kreiptis į teismą. Tokio ilgo termino praleidimą gali pateisinti tik itin išskirtinės aplinkybės, dėl kurių asmuo galėtų nesuvokti savo teisių pažeidimo, ir kurios kartu nesudarytų pagrindo traktuoti asmenį nelygiaverčiai (labiau teigiamai) nei kitus toje pačioje padėtyje atsidūrusius asmenis, kurie pagal galiojančius įstatymus teisminės gynybos turi kreiptis per 6 mėnesių terminą.

Pareiškėja prašo priteisti neišmokėtos pensijos dalį, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra priimti nagrinėti du prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų sumažinimo termino pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. (bylos Nr. 12/2013, Nr. 21/2013). Pensijų sumažinimas iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, o iki 2013 m gruodžio 31 d. – 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmąsias pagal šių įstatymų pagrindu sumažintas pensiją pareiškėja gavo atitinkamai 2012 m. vasario mėnesį ir 2013 metų vasario mėnesį. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis sprendimo apskundimo terminą sutrumpino iki 6 mėnesių (pakeitimas padarytas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, t. y. ankstesniu nei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Vadinasi, skundo dėl pensijos sumažinimo iki 2012 m. sausio 1 d. padavimo terminas baigėsi 2015 m. vasario mėnesį, o iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Net ir pripažįstant, kad teisių pažeidimas pareiškėjai padarytas dėl 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 taikymo, darytina išvada, kad G. J., kreipdamasi į teismą su 2015 m. kovo 5 d. skundu, buvo praleidusi nustatytus terminus.

Teismas nurodė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kadangi teismas neatnaujino G. J. skundo padavimo termino, jos aptartą skundo dalį atsisakoma priimti.

Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo panaikinti VRM 2015 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 1D-1255(11).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Šiuo išaiškinimu teismas remiasi vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.

Atsižvelgiant į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padaryta išvada, kad pareiškėjai VRM sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Todėl reikalavimą panaikinti VRM 2015 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 1D-1255(11) atsisakyta priimti, kaip nesukeliantį G. J. teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėja G. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atsisakymą priimti skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A552-519/2013). Tačiau pastaroji byla pagal savo prigimtį, ginčo pobūdį dėl teisės yra nesusijusi su 2015 m. kovo 5 d. skunde iškeltais reikalavimais. Pareiškėjos skundas paduotas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neveikimo įgyvendinant valstybės politiką Vidaus reikalų ministerijos specialiajai kompetencijai priskirtos buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų aprūpinimo pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis srityje ir neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo tvarkos nustatymo, o ne reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką. Jos atveju ginčą dėl teisės reikėtų suprasti atsižvelgiant į pažeistų teisių turinį. Jos pažeistos teisės yra kildinamos iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 52 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo (toliau – ir Pirmasis protokolas) 1 straipsnio 1 dalies. Iš šių teisės šaltinių išvedama nekvestionuojama teisė į pensiją, kaip nuosavybę, kurią gina tiek nacionaliniai teisės aktai, tiek ir tarptautinė teisė.

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones. Teisė į pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai. Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe, gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją (Cour eur. D. H., arret Gaygusuz c. Autriche, du 16 septembre 1996, Recueil 1996-IV)), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus (Cour. Eur. D. H., arret Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002).

Teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų pensiją, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Akcentuotinas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kurio pagrindu pareiškėja 2015 m. kovo 5 d. skunde išdėstė savo pažeistų teisių turinį ir grindė jo reikalavimus. Ginčo dalykas yra tiesiogiai susijęs su atsakovo neveikimu. Atsakovo neveikimas sąlygoja šiurkštų pareiškėjos konstitucinių teisių pažeidimą. Atsakovo neveikimą aiškiai parodo jo 2015 m. sausio 30 d. raštas Nr. 1D-1255(11), kuriame atsispindi faktinė situacija, kurią galima įvardinti kaip teisinio apibrėžtumo nebuvimą ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Konstitucinis Teismas lyg ir aiškiai pasisako dėl pensijų nepriemokos grąžinimo tvarkos nustatymo neatidėliotino būtinumo nustatymo, bet valstybė (ją atstovaujančios institucijos, pareigūnai) visiškai nereaguoja. Greta to pasisakytina ir apie atsakovo teisinę prigimtį bei dėl ginčo su atsakovu dėl teisės buvimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas nesutiko. Nurodo ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį ir pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, t. y. institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjai (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.). Pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Šiuo atveju akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pradėjo itin plačiai aiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi suformuotą praktiką ir dėl to supainiojo ginčo dėl teisės prigimtį. Neprieštarauja, kad jos teisių ir teisėtų interesų gynyba teisme yra susijusi su siekiu susigrąžinti per sunkmetį „apkarpytą“ valstybinės pensijos dalį, tačiau teisės pažeidimo pagrindas yra tęstinio pobūdžio valstybės (per įgaliotas institucijas) neveikimas. Šiuo atveju būtina atriboti pirmosios instancijos teismo klaidingai suprantamus ir tarpusavyje pagal prigimtį nesusijusius reikalavimus: valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą (natūra) skiriant nuo pensijos nepriemokos kompensavimo mechanizmo nustatymo (nepagrįstai nedelsiant), kuris iki šiol dėl valstybės neveikimo nėra vykdomas.

Senatvės ir invalidumo pensijų kompensavimo mechanizmas apibrėžtas 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatyme Nr. XII-886, įsigaliojusiame nuo 2014 m. gegužės 22 d. Taigi vienos pensijų išmokų rūšies atžvilgiu jau yra nustatytas ir yra vykdomas kompensavimo mechanizmas, o pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas be jokių motyvų nenustatomas, nors visų pensijų paskirtis vienoda – materialinis aprūpinimas. Taip pat ir asmenys prieš įstatymus yra lygūs. Be to, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, dalis pareigūnų spėjo laiku prisiteisti pensijų nepriemokas, o kitai daliai pensininkų prieš akis buvo užtrenktos durys.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi, be kita ko, užkerta kelią pažeistų teisių gynybai teisme. Pagal Konstituciją asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, ši asmens konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas. Lietuvoje kaip teisinėje valstybėje kiekvienam turi būti užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Asmens teisė į teismą exspressis verbis yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Ši asmens teisė Konstitucinio Teismo doktrinoje taip pat kildinama ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Asmens teisė į teismą neatsiejama ir nuo kitų Konstitucijos normų ir principų – lygiateisiškumo, teisės į žalos atlyginimą, teisės į tinkamą teismo procesą ir kt. Šiuo atveju pareiškėjos pažeistų teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi su teise kreiptis į teismą, kurios suvaržymas reiškia šiurkštų Konstitucijos pažeidimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog apie teisių pažeidimą tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, tačiau nepaisė to, kad prie skundo buvo pridėtas skundžiamas 2015 m. sausio 30 d. raštas Nr. 1D-1255(11) su pridedama Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma apie 2010-2013 m. pensijos dydį.

Teismas kartu neatsižvelgė, kad teisių pažeidimas yra susijęs su valstybės institucijų neveikimu, kuris turi tęstinį pobūdį ir dėl kurio yra pažeidžiami teisėti lūkesčiai. Taigi pirmosios instancijos teismas neįsigilinęs į reikalavimo esmę, pažeistų teisių prigimtį, ginčo dėl teisės pobūdį klaidingai nustatė kreipimosi į administracinį teismą terminą, susiedamas skundo reikalavimą su pensijos nepriemokos priteisimu natūra. Atsisakydamas priimti skundą nagrinėti teisme, pirmosios instancijos teismas užkirto kelią dalyvauti procese, teikti įrodymus, apklausti liudytojus ir atlikti kitus procesinius veiksmus įrodant skundo aplinkybes bei pagrindžiant reikalavimus.

Tokia teismo nutartis turi būti pripažinta kaip neteisėta, panaikinta, o byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme iš esmės. Kreipdamasi į teismą pareiškėja siekia apginti savo nuosavybę, tokiu būdu reikalauja teisinio apibrėžtumo. Jos teisėti lūkesčiai turi teisinį pagrindą, o pažeistos teisės turi būti ginamos nešališko teismo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti G. J. skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2015 m. kovo 5 d. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 1D-1255(11), nustatyti pensijos nepriemokos atlyginimo tvarką, pagal kurią būtų aiškiai apibrėžtas 3 483,26 Eur pensijos nepriemokos atlyginimo protingas terminas bei atlyginimo pobūdis, ir įpareigoti VRM šią tvarką vykdyti.

Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, jog jos skundas yra paduotas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neveikimo įgyvendinant valstybės politiką Vidaus reikalų ministerijos specialiajai kompetencijai priskirtos buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų aprūpinimo pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis srityje ir neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo tvarkos nustatymo, o ne reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką.

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014).

Konstitucinio Teismo aktuose konstatuota, kad teisinio reguliavimo koregavimas dideliu mastu mažinant valstybines pensijas dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė, finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų valstybinėms pensijoms mokėti, sukaupimas, yra esminis šių pensijų teisinio reguliavimo pakeitimas; taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo; valstybinių pensijų ypatumai suponuoja ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėta, kad siekdamas užtikrinti, jog praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Taigi pareiga nustatyti dėl valstybinių pensijų mažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo mechanizmą Konstitucinio Teismo nutarimuose yra formuluojama įstatymų leidėjui, t. y. Lietuvos Respublikos Seimui, o ne teismui.

Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija) ir kt. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Pagal Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Lietuvos Respublikos Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs (žr., pvz., 1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimus), kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą; ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčai kilę dėl Respublikos Prezidento dalyvavimo įstatymų leidybos procese negali būti administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas (2011 m. rugsėjo 30 d nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-482/2011); taip pat administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti su Seimo vykdoma parlamentine kontrole susijusi veikla (2008 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-198/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja kreipdamasi į teismą su prašymu nustatyti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos atlyginimo tvarką, pagal kurią būtų aiškiai apibrėžtas 3 483,26 Eur pensijos nepriemokos atlyginimo protingas terminas bei atlyginimo pobūdis, ir įpareigoti VRM šią tvarką vykdyti nekelia ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje, o siekia atitinkamų veiksmų atlikimo įstatymų leidybos procese, t. y. praradimų, atsiradusių dėl valstybinių pensijų sumažinimo, kompensavimo tvarkos nustatymo, ir kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos Seimo veiklos, todėl jog skundą atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjai išmokėta nebuvo. Teismų praktikoje būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir vertinama, jog teismas privalo jį deramai pašalinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje pažymėjo, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų.

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones. Tai, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją.

Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja akcentuoja, jog ji nesikreipia į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos atskirojo skundo ir pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį palieka nepakeistą, tačiau patikslina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties motyvus, nurodydama, jog pareiškėjos skundą atsisakytina priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė