A-525-1793-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1793/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03037-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ppareiškėjas J. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6254(11) bei įpareigoti VRM išnagrinėti jo prašymą ir į jį tinkamai atsakyti.

Pareiškėjas nurodo, kad 2000 m. vasario 11 d. VRM sprendimu jam buvo paskirta 1 166,31 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Paskirtoji pensija jam buvo sumažinta nuo 2010 m. vasario 26 d. Pareiškėjas, norėdamas sužinoti pensijos sumažinimo teisinius pagrindus, 2013 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie VRM, kuri pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VRM, prašydamas paaiškinti pensijos sumažinimo teisinius pagrindus bei geranoriškai išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. VRM taip pat skundą paliko nenagrinėtu, nurodydama, jog praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Su gautu VRM atsakymu pareiškėjas nesutinka, teigdamas, kad jis yra formalaus atsirašinėjimo pavyzdys. Pareiškėjo nuomone, VRM pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, t. y. VRM, atsisakydama nagrinėti jo prašymą (skundą), apie tai turėjo pranešti per 5 darbo dienas. Tuo tarpu skundą jis išsiuntė 2013 m. birželio 14 d., o 2013 m. birželio 28 d. VRM ginčijamą sprendimą gavo tik 2013 m. liepos 8 d. Pareiškėjo teigimu, VRM turėjo atsakyti jam įstatymo nustatyta tvarka ir paaiškinti ne tik teisinius pensijos dalinio mokėjimo klausimus, bet ir tai, kodėl ji negali geranoriškai sumokėti susidariusios pensijos nepriemokos – 21 728,32 Lt.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 24–25) į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ginčo santykį (terminą kreiptis į pensiją mokančią instituciją su ikiteisminiu skundu) reglamentuojantis įstatymas yra Viešojo administravimo įstatymas, kurio 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apie pensijos sumažinimo faktą sužinojo 2010 m. vasario 26 d. išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas sužinojo paskutinį pažeidimo elementą – apie pensijos sumažinimo neteisėtumą. Pareiškėjas ikiteisminį skundą turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai. Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM pareiškėjo prašymą gavo 2013 m. gegužės 30 d., t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams. Pareiškėjui 2013 m. birželio 14 d. ikiteismine tvarka apskundus Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM sprendimą, VRM 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 1D-6254(11) paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtu tais pačiais argumentais kaip ir Sveikatos priežiūros tarnyba savo sprendime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo J. V. skundą tenkino, panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6254(11), įpareigojo VRM iš naujo išnagrinėti J. V. 2013 m. birželio 14 d. prašymą „Dėl neišmokėtos pensijos“.

Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2000 m. kovo 2 d. VRM sprendimu Nr. 16121 pareiškėjui J. V. už tarnybą nuo 2000 m. vasario 11 d. neterminuotai buvo paskirta mokėti 1 064,89 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio mėn. paskirtoji valstybinė pensija buvo sumažinta pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo 2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnius (b. l. 29).

2013 m. birželio 3 d. Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM gavo pareiškėjo prašymą išaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu jo pensija buvo sumažinta nuo 2010 m. sausio 1 d. ir kokia pensijos dalies suma jam buvo neišmokėta. 2013 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM sprendimu Nr. 11PP(P)-3487 paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtu, nurodydama, kad praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t.y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 28). 2013 m. birželio 17 d. VRM gavo pareiškėjo 2013 m. birželio 14 d. prašymą išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 30). 2013 m. birželio 28 d. VRM sprendimu Nr. 1D-6254 (11) paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtu tais pačiais motyvais kaip ir Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM 2013 m. birželio 6 d. savo sprendime (b. l. 31). Sprendimą pareiškėjui VRM išsiuntė 2013 m. liepos 2 d., o pareiškėjas jį gavo 2013 m. liepos 8 d. (b. l. 8–9).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje spręsdamas ginčą dėl 2013 m. birželio 28 d. VRM sprendimo Nr. 1D-6254 (11) pagrįstumo ir teisėtumo pabrėžė, jog teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Teismas vertino skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams ir ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Ginčijamu sprendimu atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos atsakovas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostata, kad skundas nenagrinėjamas jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dėl jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies ir į tai, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, darė išvadą, jog būtent šis teisės aktas, kaip specialusis, o ne Viešojo administravimo įstatymas, turėjo būti taikomas nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. birželio 14 d. prašymą dėl neišmokėtos pensijos.

Atmetė atsakovo argumentą, jog Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatą taikė todėl, kad pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio negalėjo to nenustačius įstatymuose, kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį ne tik teisės aktų nuostatoms, bet ir suformuotai teismų praktikai aiškinant teisės į pensijos pažeidimo gynimo tvarką.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. Į valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančias teisės normas netiesiogiai nukreipia ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas kompetentingos institucijos vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Ginčo metu galiojusių Nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 27 punktas nustato, kad kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenumatytus šiuose nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Ginčo laikotarpiu galiojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Teismas sprendė, kad pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, t.y. savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjas galėjo apginti per trejų metų terminą ir darė išvadą, kad atsakovo 2013 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 1D-6254(11) naikintinas, o VRM įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo J. V. 2013 m. birželio 14 d. prašymą ir priimti sprendimą, kuriame būtų įvertintas Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 1PP(P)-3787 (b.l. 4) teisėtumas ir pagrįstumas, t.y. sprendimą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia keliamu klausimu dėl neišmokėtos pensijos.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padavė apeliacinį skundą (b. l. 50), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir skundą atmesti.

Teigia, kad teismo nurodyta analogija taikytina kreipimosi į teismą terminui nustatyti. Skundo viešojo administravimo subjektui padavimą reguliuoja tiesioginė teisės norma. Viešojo administravimo subjektas nėra teismas, kuriam ABTĮ nurodo taikyti įstatymo analogiją. Net taikant trejų metų terminą jis būtų praleistas, nes skaičiuotinas nuo pirmos pensijos gavimo, t. y. nuo vasario mėn.

Taip pat pažymi, kad pareiškėjo teises pažeidė ne šis, o galimai kitas sprendimas, kuriuo perskaičiuota valstybinė pensija. Teigia, kad ikiteisminis ginčo dėl pensijos nepriemokos išnagrinėjimas ministerijoje nėra būtinas pagal įstatymus (konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Pareiškėjas J. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 54-55), nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinių draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 28 d. rašto Nr. 1D-6254, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl susidariusios neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Savo atsisakymą VRM motyvavo tuo, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. nuo Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir ginčo dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos teisinius santykius, kompetentingos institucijos sprendimų dėl pensijos mokėjimo sprendimų apskundimo aspektu prilygino teisiniams santykiams dėl valstybinių socialinių draudimo pensijų mokėjimo.

Teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas viešojo administravimo subjektas taip pat yra ir valstybinę pensiją mokantis subjektas ir šiuo atveju pareiškėjo kreipimusi į VRM prašant išmokėti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, buvo inicijuota ne viešojo administravimo procedūra pagal Viešojo administravimo įstatymą, o ginčo dėl neišmokėtos pensijos procedūra, reglamentuojama ne minėtu Viešojo administravimo įstatymu, o specialiomis teisės normomis.

Teisėjų kolegiją, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519-13, išanalizavusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytą Valstybinių pensijų įstatyme bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, darė išvadą, jog minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai, neišskirdama, jog nereglamentuota būtent kreipimosi į teismą tvarka. Taip pat, išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Pripažintina, jog atsakovui, kaip iš esmės teisę taikančiam, o ne aiškinančiam subjektui, nesant aiškaus teisinio reglamentavimo, nagrinėjamu atveju, galėjo kilti sunkumų vadovautis tinkamais terminais taikytinais ginčui dėl valstybinės pensijos nepriemokos tvarka, tačiau, kaip minėta, atsakovo nurodytas atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindas – Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis – nurodytas nepagrįstai. Taigi sprendimas grindžiamas netinkamu teisės aiškinimu ir laikytinas neteisėtu. Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519-13 ).

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl atsakovo sprendimo panaikinimo atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-972-14, 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-789-14, 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1127-140).

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo sprendimą, tačiau, vertinant teismo motyvus, netiksliai apibrėžė, kad atsakovas yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (žr. LVAT 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-757-14, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013 ir kt.).

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir vadovavosi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keistina tik dalis anksčiau aptartų motyvų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis