A-575-1489-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1489/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03303-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad atlieka bausmę Vilniaus PN ir 2013 m. liepos mėn. kreipėsi į pataisos įstaigos direktorių, prašydamas suteikti jam leidimą ne iš giminaitės J. G. priimti MP3 grotuvą (ausinuką), kadangi jo artimieji nelanko. Pareiškėjas pabrėžė, jog šį faktą patvirtino Vilniaus PN Socialinio skyriaus darbuotojas, tačiau Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas atsisakė suteikti pareiškėjui minėtą leidimą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas 2013 m. liepos 24 d. su skundu dėl diskriminacijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Tačiau Kalėjimų departamentas 2013 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 2S-3434, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Vilniaus PN administracija, neleisdama J. G. perduoti pareiškėjui MP3 grotuvą, nepažeidė galiojančių teisės aktų. Pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi ydinga BVK 96 straipsnio 1 dalies nuostata, prieštaraujančia Konstitucijai, diskriminavo jį kitų nuteistųjų, turinčių sugyventinius arba artimus giminaičius, atžvilgiu ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį bei Konstitucijos 29 straipsnį, o dėl nurodytų fundamentalių žmogaus teisių pažeidimo jam buvo padaryta didžiulė moralinė žala. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN teigė, kad pareiškėjo reikalavimai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi pareiškėjo skundas yra teisiškai nemotyvuotas, iš esmės neapgrįstas jokiais argumentais. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, jog daiktai, kuriais leidžiama naudotis nuteistiesiems, išvardinti BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punkte, o šiuos daiktus nuteistieji gali įsigyti už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus arba juos nuteistajam gali perduoti sutuoktinis, sugyventinis arba artimieji giminaičiai, pateikę asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą bei dokumentą, padedantį nustatyti teisinį asmens šeimos santykį su nuteistuoju. Taigi Vilniaus PN pareigūnai, neleisdami J. G., kuri nėra nei pareiškėjo sutuoktinė, nei sugyventinė, nei giminaitė, perduoti pareiškėjui MP3 grotuvą, veikė teisėtai, atsižvelgdami į galiojančius įstatymų reikalavimus. Be to, Vilniaus PN akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, pagrįstų ir teisėtų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog jam buvo padaryta neturtinė žala. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra nurodyti ir konstatuoti Vilniaus PN neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, dėl kurio pareiškėjui tariamai padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė ir konkrečiai neįvardijo Vilniaus PN kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai, pažeisdami įstatymų reikalavimus, siekę diskriminuoti pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu. Kartu pabrėžė, kad pareiškėjas Vilniaus PN laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl jokios išimtys, juolab pažeidžiančios galiojančių teisės aktų nuostatas, jam negali būti taikomos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–115) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl to, jog Vilniaus PN administracija neleido J. G., kuri nėra pareiškėjo sutuoktinė, sugyventinė ar artima giminaitė, perduoti pareiškėjui MP3 grotuvo, buvo nustatyta, kad Vilniaus PN nepažeidė galiojančių teisės aktų normų. Šiame kontekste Kalėjimų departamentas pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 10 straipsnį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teismo nuosprendyje. Nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus, tam tikrus draudimus ir (ar) pareigas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal BVK 12 straipsnio 1 dalį nuteistieji privalo vykdyti įstatymuose įtvirtintus reikalavimus, laikytis nuteistiesiems nustatytų elgesio taisyklių. Specialiąsias nuteistųjų teises ir pareigas nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys BVK skyriai. Atitinkamai BVK 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Kalėjimų departamentas kartu akcentavo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą, o nesant bent vienos iš jų viešoji atsakomybė negalima.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 13 d. sprendimu (b. l. 31–36) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies taikymo bei aiškinimo, nes byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo uždrausta gauti MP3 grotuvą (ausinuką) iš J. G.. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad jam nekyla abejonių dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, nes minėta nuostata skatina nuteistuosius dirbti, bendrauti su artimaisiais, garantuoja jų teigiamus socialinius ryšius. Tuo tarpu dirbantys nuteistieji, taip pat palaikantys ryšius su artimaisiais, yra labiau motyvuoti, nusiteikę socializacijai asmenys, negu kiti nuteistieji. Be to, minėti daiktai (įskaitant ir MP3 grotuvus) nėra būtinojo naudojimo, o daugiau pramoginio pobūdžio daiktai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies konstitucingumo įvertinimo. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galėtų gauti MP3 grotuvą (ausinuką) iš sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių, tačiau J. G. nepatenka į minėtų subjektų ratą, todėl šiuo atveju pareiškėjui buvo teisėtai neleista priimti iš jos MP3 grotuvą (ausinuką). Taigi, teismas nenustatė nei priešingo teisei pareigūnų elgesio, nei pareiškėjui padarytos žalos fakto, todėl sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas. Papildomai nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5081-815/2013, kuriuo rėmėsi pareiškėjas, skundas dėl neturtinės žalos priteisimo nebuvo patenkintas. Be to, minėtoje byloje daiktus siuntė pareiškėjo draugė, galimai sugyventinė, kurios statuso vertinimo diskrecija paliktina laisvės atėmimo vietos administracijai, o nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog J. G. nėra pareiškėjo sutuoktinė, sugyventinė ar artimoji giminaitė.

III. Pareiškėjas M. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39–40), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą bei priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktas suteikia teisę nuteistiesiems šiame punkte nurodytus daiktus priimti iš visų asmenų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 44–45) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą nepakeistą. Vilniaus PN mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika. Vilniaus PN atkreipia dėmesį, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kartu pažymi, kad pareiškėjo skundo motyvai ir argumentai yra abstraktaus pobūdžio, teisiškai nemotyvuoti ir nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog jam nebuvo leista ne iš giminaitės J. G. priimti MP3 grotuvą (ausinuką), atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 96 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais.

Priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte įtvirtinta iš esmės analogiška BVK 96 straipsnio 1 daliai nuostata, leidžianti nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, naudotis tik sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais šiame punkte nurodytais daiktais. Kartu pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo nekilo, tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintinas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas iš esmės neneigia, jog turi artimuosius giminaičius, tik nurodo, kad jie jo nelanko. Tuo tarpu nuteistiesiems BVK 96 straipsnio 1 dalyje nurodytus daiktus (įskaitant MP3 grotuvus) galinčių perduoti subjektų ratas yra ribojamas ir asmenims, kurie turi sutuoktinius, sugyventinius ir (arba) artimuosius giminaičius, bei pastarieji juos lanko, t. y. kiti minėtoje normoje nenurodyti asmenys jiems taip pat negali perduoti šioje nuostatoje išvardintų daiktų.

Taigi šiuo aspektu pareiškėjas nėra diskriminuojamas ir atsiduria tokioje pačioje teisinėje padėtyje kaip kiti nuteistieji, kurie turi sutuoktinius, sugyventinius ir (arba) artimuosius giminaičius, bei pastarieji juos lanko. Kartu pabrėžtina, kad pats pareiškėjas tiek Vilniaus PN direktoriui pateiktame prašyme (b. l. 17), tiek skunde Kalėjimų departamentui (b. l.

18) ir pirmosios instancijos teismui (b. l. 1–2) bei apeliaciniame skunde (b. l. 39–40) nepateikė jokių duomenų ir iš esmės neginčija, jog jo ir J. G. nesieja jokie šeiminiai, giminystės ar artimi emociniai ryšiai. Priešingai, pareiškėjas aiškiai nurodo, jog J. G. nėra jo giminaitė, o tik pažįstama. Įvertinus minėtas aplinkybes, pareiškėjo teiginys, kad jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, turinčių juos lankančius sutuoktinius, sugyventinius ar artimus giminaičius, atžvilgiu, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad apskritai pats MP3 grotuvo turėjimas pareiškėjui teisės aktais nėra draudžiamas, o jį pareiškėjas, be kita ko, gali įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus.

Tuo tarpu teisės aktai nedraudžia asmenims, kurie nėra nuteistųjų sutuoktiniai, sugyventiniai arba artimieji giminaičiai, perduoti nuteistiesiems pinigus teisės aktų nustatyta tvarka, o byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju būtų apribotos pareiškėjo galimybės pasinaudoti minėtomis teisėmis. Todėl, remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė