AS-572-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-572-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00459-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 63.3.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 19 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-368 (11); priteisti iš atsakovo nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 1020,42 Eur ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas paaiškino, jog galiojant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio jis buvo dirbantis pensininkas, todėl jo pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Priėmus Laikinąjį įstatymą bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymą, pareiškėjui skirta pensija buvo mokama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis.

Pareiškėjas teigė, jog 3 metų termino skundui paduoti jis nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo datos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Pareiškėjas akcentavo, jog būdamas lojaliu savo valstybei piliečiu, buvo įsitikinęs, kad Seimas priima Lietuvos Respublikos Konstituciją atitinkančius įstatymus. Pareiškėjas akcentavo, jog gavęs pirmą sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma dėl susiklosčiusios krizinės situacijos, tačiau manė, jog Lietuvos Respublikos ekonominei situacijai pagerėjus, pensijos bus atstatytos, o pensijų nepriemoka – išmokėta.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl buvo apsunkinta asmenų teisė į terminę gynybą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, jam buvo sumažinta taikant 0,8 koeficientą. Pareiškėjas teigė, jog pratęsus valstybinių pensijų mažinimą 2012–2013 metams, buvo pasielgta neteisėtai, pažeidus konstitucinius principus. Pareiškėjas pabrėžė, jog tikisi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Seimo nurodymą, kompensuos šį pensijos netekimą, nustatydama kompensavimo mechanizmą, tačiau nenustačius kompensavimo tvarkos pareiškėjas teigė, jog gins savo pažeistas teises visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjo V. B. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teismas nurodė, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per 3 metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje, o pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas konstatavo, jog iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. sausio 19 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti atnaujinimo aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, t. y. nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą, iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2 metai. Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties priėmimo praėjo daugiau nei metai bei nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo taip pat praėjo daugiau nei metai.

Teismas nusprendė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti praleistą terminą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, nenurodė.

III. Pareiškėjas V. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundą priimti.

Pareiškėjas nurodo, kad priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d., valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, buvo išmokėtos visos sumažintos išmokos, todėl, remdamasis anksčiau susiklosčiusia praktika, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą nesikreipė, nes tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai.

Pareiškėjas pažymi, jog Pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį. Momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, nustatytas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444- 2232/2013.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d. 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 14 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-62/00, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, pažymi, kad teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus yra labai nevienoda, todėl tai sudaro sunkumų nuspręsti, jog suėjo senaties terminas ir kreiptis į atitinkamas institucijas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje yra numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl šiems santykiams turi būti taikomas 5 metų senaties ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. B. siekia inicijuoti ginčą teisme dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d., o pripažinta netekusia galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, valstybinė pensija buvo mažinama iki 2011 m. sausio mėnesio (b. l. 6). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui skirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota taikant ne tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tačiau pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikyta ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tačiau pareiškėjas expressis verbis nurodė, kad prašo teismo priteisti iš atsakovo tik nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Atskirajame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 1D-368(11) panaikinimo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. asmuo į teismą gali kreiptis po to, kai kreipėsi į kompetentingą instituciją, kuriai pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiai institucijai nepatenkinus reikalavimo (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Ginčijamas atsakovo sprendimas tik patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, todėl šis sprendimas nėra nagrinėtinas teisme.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir tuo pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. sausio 19 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek skundams dėl neišmokėtos valstybinių pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tiek skundams dėl neišmokėtos valstybinių pensijų dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, paduoti yra taikomas tapatus 3 metų terminas skundui paduoti, kuris skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo dienos.

Pažymėtina, jog toks kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino aiškinimas ir taikymas atitinka analogiškuose ginčuose susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutartį Nr. AS-125-146/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria nesutinka pareiškėjas. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. sausio mėnesio laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatą susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 19 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą buvo kreiptasi praleidus 3 metų skundo padavimo terminą, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-93-822/2015; 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-353-146/2015).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, jog gavus pirmą sumažintą pensiją vyravo teisinis neaiškumas, todėl pareiškėjui kilo sunkumų apginti jo nurodomą pažeistą teisę, tačiau pažymi, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, teismui padavė 2015 m. sausio 19 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, kadangi iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą perskaičiuota valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. sausio 19 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl termino skundui paduoti neatnaujino. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė