A-442-1992-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1992/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06779-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 3 738,75 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Paaiškino, kad 2012 m. spalio 31 d. Energetikos ministerija išdavė I. S. leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3224 (toliau – Leidimas plėsti). Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – Pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas).

Šie įstatymai įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. ir iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo bei Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 4 ir 7 dalyse buvo nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija kalendoriniams metams tvirtina fiksuotus elektros energijos supirkimo tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW.

Taip pat Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių išteklių plėtrą ir peržiūri didžiausius galimus tarifus. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įgyvendinant šias nuostatas, Apraše buvo nustatyta, kad elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taikomas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo dieną galiojantis Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas didžiausias fiksuotas tarifas.

Ankstesnėje Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijoje buvo nustatyta, jog numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Pakeitimo ir papildymo įstatymas nustatė, jog elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

2013 m. gegužės 28 d. Energetikos ministerija pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1752 (toliau – Leidimas gaminti). Remdamasi aktualiomis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatomis, I. S. 2013 m. spalio 24 d. su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232444 (toliau – Sutartis). Atsižvelgiant į Seimo pakeistą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, pareiškėja buvo priversta sudaryti sutartį su AB „Lesto“ visai kitomis sąlygomis nei nustatė ankstesnė šio įstatymo redakcija bei Aprašas.

I. S. turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Seimui pakeitus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, pareiškėjai buvo pritaikytas tarifas 2013 m. II ketvirčiui, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58, ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, tačiau mažesnė arba lygi 100 kW, t. y. tarifas lygus 0,69 Lt/kWh. Pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 03-23 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą.

Tvirtino, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pareiškėja, nors ir investavusi nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją, taigi, jai dėl galimai neteisėtų Seimo veiksmų atsirado žala. Neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d.) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Remiantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi ir Aprašo 8.2 bei 9 punktais, pareiškėja, prašydama leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo kokia kaina ateityje iš jos bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus Pakeitimo ir papildymo įstatymą ir I. S. pasirašius Sutartį, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis Leidimo gaminti gavimo dieną, pareiškėja patyrė žalą.

Darė išvadą, kad Lietuvos valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė I. S. teises ir tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjai padarė 3 738,75 Lt žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui. Teisingumo ministerija, Vyriausybei svarstant Pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą bei Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektą, pateikė išvadas dėl šių projektų, kuriose nurodė, kad minėti projektai buvo pateikti Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728, ir Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, (nesilaikyta tvarkos ir terminų).

Siekiant įrodyti neteisėtus veiksmus šioje situacijoje, t. y. patikrinti Seimo priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies konstitucingumą, būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pasak pareiškėjos, jei Konstitucinis Teismas pripažintų, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostatos yra antikonstitucinės, teismas turėtų įvertinti Konstitucinio Teismo doktriną dėl teisės aktų, pripažintų prieštaraujančių Konstitucijai, galios nukreipimo į praeitį.

Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, Sutartis dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo įsigaliojimas. Nesant Seimo neteisėtų veiksmų, pareiškėja nebūtų patyrusi žalos, todėl priežastinis ryšys yra objektyviai pakankamas valstybės atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti. Negautos pajamos per penkių mėnesių laikotarpį sudaro 3 738,75 Lt.

Mano, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas, nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, tiesiogiai užtikrinamo Konstitucijos. Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas minėtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimą dieną), ne tik galimai pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Paaiškino, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio yra išduota daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. Įstatymo projekto rengėjų nuomone, tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni ir ateityje lems ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. Pažymėjo, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines.

Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti bei numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 15 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kaip nustatyta Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų.

Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina.

Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už Viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo ir papildymo įstatymą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus.

Seimui priėmus Pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Viešas interesas tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolių.

Pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina bendrojo intereso reikalavimą taikyti principo lex retro non agit išimtį. Nuo 2012 m. vasaros Lietuvoje buvo viešai platinama informacija apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Taigi, buvo pagrindas numatyti nepamatuotą saulės energetikos plėtrą, besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, būsimą reglamentavimo pakeitimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota bei privaloma valstybėms narėms praktika, kad, kai bendras interesas reikalavo priimti Pakeitimo ir papildymo įstatymą, pareiškėja negali remtis teisėtu lūkesčių apsaugos principu ir lex retro non agit principas netaikytinas.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintu naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ tvirtindama supirkimo tarifą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, ir Seimas, priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą, veikė pagal teisės aktus reglamentuojančius jų veiklą. Atkreipė dėmesį, kad Energetikos ministerija 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ Vyriausybę informavo, kad Pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas. Pažymėjo, kad atidėjus įstatymų įsigaliojimo datą, per atidėjimo laikotarpį dar išaugtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nustatyta tvarka pateiktų prašymų gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius.

Pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas 2013 m. sausio 7 d. buvo įkeltas į Seimo teisės aktų informacinės sistemos (toliau – TAIS) Projektų registravimo posistemę. Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, 4 punktas nustatė, kad dėl TAIS Projektų registravimo posistemėje skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys. Visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl projekto. Vyriausybė 2013 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 23 1 punktu nutarė pritarti Pakeitimo ir papildymo įstatymo, Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektams ir pateikti juos Seimui.

Seimas, priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija, priimdama sprendimą dėl Leidimo gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu.

Atsakovo nuomone, Pakeitimo ir papildymo įstatymas bei Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, ta apimtimi, kuria elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną galiojančiu tarifu, o ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną, galiojančiu tarifu, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams principams, todėl nėra poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šie teisės aktai prieštarauja nurodytam Konstitucijos straipsniams bei principams.

Pažymėjo, kad akivaizdi papildomo kasmetinio Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio, viršijančio 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, grėsmė, pagrindžia būtinos teisinės priemonės – Pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimą. Šiuo įstatymu įgyvendinama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Taigi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslas yra viršytas septynis kartus. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. O3-442 nustatytos 2014 metams viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos patvirtina, kad Seimas 2013 m. sausio 17 d. priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą, pasielgė pagrįstai, jo veiksmai nelaikytini neproporcingais, ši teisinė priemonė nevaržo asmens teisių labiau, negu reikia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslams pasiekti. Atsakovo nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas. Viešuoju interesu pripažintina ir galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsižvelgiant į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius, iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Pažymėjo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės veiklos rizikos tenka pačiam verslininkui. Elektros energijos vartotojas turi būti įstatymo ginamas papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A143-2834/2013.

I. S. ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą Sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie pateiktą ieškinį dėl Sutarties sąlygų. Šalys laisvai sudarė Sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises bei pareigas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį. Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją, naujas reiškinys Lietuvoje. Šiuo metu atsakovui nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ paliko skundo reikalavimų pagrįstumo klausimą spręsti teismui. Paaiškino, kad vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi ir Aprašo 14.1 punktu, trečiasis suinteresuotas asmuo, elektros energijos gamintojo pageidavimu, privalomai turi supirkti elektros energijos gamintojų, kuriems leidimas gaminti elektros energiją išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., eksploatuojamose, ne didesnės kaip 30 kW įrengtosios galios, elektrinėse visą pagamintą elektros energiją. 2013 m. spalio 24 d. UAB „Lesto“ ir pareiškėja sudarė Sutartį, kurios specialiojoje dalyje buvo nurodytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – 0,69 Lt/kWh, nustatytas galiojančiuose teisės aktuose, t. y. patvirtintame Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarime Nr. O3-58. Teigė, kad AB „Lesto“ tinkamai vykdo Sutartyje nustatytus įsipareigojimus: už Sutarties 5 skyriuje bei Specialiojoje dalyje nurodytą kainą superka visą pareiškėjos elektrinėje pagamintą ir patiektą į trečiojo suinteresuoto asmens elektros tinklus elektros energiją, sudarydama Sutartį, AB „Lesto“ vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjos teises ar teisėtus interesus, neatliko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 10 sprendimu pareiškėjos I. S. skundą atmetė.

Priimdamas sprendimą šioje byloje, teismas, remdamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, vadovavosi teisės išaiškinimais, kurie pateiktais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Nors nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pareikšti reikalavimai yra skirtingi, tačiau savo esme abi bylos yra tokios pačios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje reikalauta įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti įrašyti sąlygą, jog parduodant elektros energiją būtų taikomi fiksuoti tarifai, galioję Leidimo plėtoti išdavimo metu, tuo tarpu šioje byloje prašoma priteisti skirtumą tarp fiksuotų tarifų, kurie būtų galioję, jei Pakeitimo ir papildymo įstatymas nebūtų priimtas ir realiai taikomas.

Taigi, abiejose bylose yra siekiama, jog būtų taikomi iki Pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo nustatyti fiksuoti tarifai, o tai rodo abiejuose bylose nagrinėjamų teisinių santykių tapatumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje yra pasisakyta dėl turtinių teisių atsiradimo momento nuo leidimo plėtoti išdavimo, įvertinti dėl teisės įgyvendinimo kilę teisėti lūkesčiai ir kartu jie paneigti remiantis proporcingumo bei vartotojų apsaugos, o taip pat asmens ir visuomenės interesų derinimo principais. Leidimas plėsti pareiškėjai išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o Leidimas gaminti I.

S. išduotas 2013 m. gegužės 28 d., t. y. galiojant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai, galiojančiai nuo 2013 m. vasario 1 d. Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo pareiškėja į Energetikos ministeriją kreipėsi su 2013 m. balandžio 25 d. prašymu, taigi taip pat galiojant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius.

Įvertinus šias aplinkybes, Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas pažymėjo, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjai nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jai taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėja neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta I. S., remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Pareiškėja neįrodinėjo fakto ir neteikė įrodymų, kad elektros energijos gaminimas jai tapo nuostolingu ar kad investicijos į elektrinę niekada arba itin vėlai atsipirksiančios. Taigi, dėl pasikeitusio reguliavimo ji prarado dalį pelno už elektros energijos pardavimą. Šis praradimas palyginus su elektros energijos vartotojų teise į pagrįstas elektros energijos kainas, nėra reikšmingas.

Pareiškėja nurodė, kad turtinę žalą jai sukėlė Seimas, priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, tačiau Seimas, leisdamas įstatymus, neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir negali būti laikomas viešojo administravimo subjektu. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas, pareiškėjos ginčijami Seimo veiksmai, galimai jai sukėlę turtinės žalos atsiradimą, negali būti administracinės bylos dalyku, todėl teismas pareiškėjos nurodytų Seimo veiksmų neanalizavo.

Teismui konstatavus, kad Leidimą gaminti Energetikos ministerija priėmė remdamasi jo išdavimo metu galiojusia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti Energetikos ministerijos darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Pakeitimo ir papildymo įstatymo normos konstitucingumo nekilo.

III. Pareiškėja I. S. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Be kita ko, prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 3 738,75 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visiškai nenagrinėjus pareiškėjos reikalavimų. Teismo sprendime tik abstrakčiai, nevertinat individualios situacijos, pasisakyta dėl Seimo neteisėtų veiksmų ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Praktiškai visa skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis yra perrašyta atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. priimtą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Teigia, kad Seimo priimtas ginčijamas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Juo remiantis yra stabdoma atsinaujinančios energijos išteklių plėtra.

Mano, kad vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota praktika, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo analogiškus argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Seimo priimtas Pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, priešingai juo remiantis Lietuva įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai. Pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra pažeidžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pripažintas bei šalies Konstitucijoje įtirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Priimtas įstatymas, be kita ko, užtikrina ilgalaikį stabilumą verslo bendruomenei. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo teismui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, atsakovas pažymi, kad pareiškėja nenurodė, dėl ko, Direktyvos nuostatų aiškumo ar galiojimo jai yra nesuprantamos Direktyvos nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl 3 738,75 Lt žalos, kilusios teisės aktais pakeitus elektros energijos pardavimo sąlygas, atlyginimo. Pareiškėjos teigimu, pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, pareiškėjos elektrinėje pagaminta elektros energija yra perkama ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų, kas, pareiškėjos manymu, pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus. Be to, pasak pareiškėjos, įstatymas parengtas ir pakeistas nesilaikant teisėkūros procedūrų. Dėl elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimo pareiškėja tvirtina patyrusi nuostolių, t.y. negautų pajamų.

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių buvo fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, nustatant, kad fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą (redakcija galiojanti nuo 2013 m. vasario 1 d.) vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Minėto įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose išnagrinėtose analogiškose bylose suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. LVAT 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014; LVAT 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655-14; LVAT 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 nurodė, kad atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo pripažinti neteisėta naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėja į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde, taip pat ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio nuostatos - „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje suformuluotas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 įstatymo Nr. XII-169 nuostatų aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar minėta šio įstatymo 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui. Todėl nesant pagrindo abejoti, kad byloje taikytino įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintas.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos a jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo reikalavimus iš esmės grindžia ne Vyriausybės ar Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtais veiksmais ar neveikimu, bet neteisėtu įstatymo nuostatų pakeitimu.

Pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjos gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką būtent tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Būtent remdamasi šiais Europos Sąjungos teisės aktais pareiškėja grindžia savo nuomonę dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Tačiau pareiškėja prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų direktyvų nuostatoms, nepateikia jokių motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą netinkamai buvo įgyvendintos kokios nors direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų, dėl kurių būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys