A-556-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-556-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08140-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. Z. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir atsakovas, Valstybės saugumo departamentas) direktoriaus 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 1-133 „Dėl J. Z. pensijos permokos išskaitos“ (toliau – ir Įsakymas), įpareigoti atsakovą išmokėti jam neišmokėtos pensijos dalį nuo prašomo panaikinti įsakymo priėmimo dienos ir priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Valstybės saugumo departamento 2002 m. sausio 7 d. išvadą Nr. 46 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ 2002 m. sausio 1 d. jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus priskaičiuota pensija buvo mokama ne visa, o tik 1,5 vidutinio mėnesinio atlyginimo dydžio. Pirmoji gauta pensija už 2002 m. sausio mėn. sudarė 1 620 Lt. Išvadą apie apskaičiuotos pensijos dydį gavo tik 2010 m. rugpjūčio mėn. Išvadoje nurodyta, kad pensijos dydis yra 2 230,41 Lt. 2005 m. liepos 25 d.

Lietuvos advokatų tarybos 2005 m. liepos 21 d. sprendimu buvo įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Savo veiklą 2005 m. rugpjūčio 11 d. įregistravo Alytaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriuje, tačiau praktiškai verstis advokato praktika pradėjo tik nuo 2005 m. spalio 1 d., kadangi pagal preliminarią sutartį nuo tos dienos buvo atlaisvintos patalpos, kuriose jis registravo savo kontorą. Pažymėjo, jog 2005 m. rugsėjo mėn. kalbėjo telefonu su Valstybės saugumo departamento Teisės ir personalo skyriaus darbuotoju ir pranešė, kad pradėjo dirbti Lietuvos advokatūroje, bei prašė paaiškinti, ar tai turės reikšmės jo gaunamai pensijai.

Valstybės saugumo departamento Teisės ir personalo skyriaus darbuotojas paaiškino, kad tai neturės reikšmės gaunamai pensijai, nes jam mokama pensija yra 1,5 vidutinio mėnesinio atlyginimo dydžio, ir liepė parašyti prašymą. Tokį prašymą atsakovui išsiuntė 2005 m. rugsėjo 27 d. Valstybės saugumo departamento darbuotojas 2009 m. rugpjūčio mėn. informavo, kad jis nėra pranešęs, jog užsiima individualia veikla, ir yra permokėta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skiriamos pensijos dalis. 2009 m. rugsėjo 1 d. raštu jis informavo Valstybės saugumo departamentą, jog informacija buvo pateikta Valstybės saugumo departamento Alytaus apygardai, telefonu pranešta Valstybės saugumo departamento Teisės ir personalo skyriui bei 2005 m. rugsėjo 27 d. paštu išsiųstas pranešimas Valstybės saugumo departamentui.

Analogiškus prašymus pateikė 2010 m. sausio 28 d. bei 2010 m. kovo 22 d. ir į juos buvo atsakyta 2010 m. kovo 1 d. bei 2010 m. balandžio 8 d. raštais. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybės saugumo departamentas jam mokėjo sumažintą 892,17 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kadangi dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. 2013 m. gruodžio 17 d. iš atsakovo gavo pranešimą bei Įsakymą, kuriame nurodyta iš jo išskaičiuoti 9 803,10 Lt permoką iš kiekvieną mėnesį išmokamos pareigūnų valstybinės pensijos, išskaitant po 20 procentų, kol bus padengta visa suma.

Teigė, kad šis atsakovo įsakymas yra nepagrįstas. Apie pensijos paskyrimą bei jos dydį sužinojo tik 2010 m. rugpjūčio mėn., gavęs Valstybės saugumo departamento 2002 m. sausio 7 d. išvadą. Maksimalios valstybinių pensijų sumos ribojimas buvo įvestas 1995 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. I-1012 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo papildymo ir pakeitimo“, papildant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį trečiąja dalimi. Pagal šį įstatymą gaudavo ne didesnę, negu įstatymo nustatytą pensiją. Tvirtino, kad nepažeidė galiojusių įstatymų, kadangi Valstybės saugumo departamento Teisės ir personalo skyrius bei Valstybės saugumo departamento Alytaus apygardos skyrius buvo informuoti apie jo vykdomą individualią veiklą.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 33–35) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2002 m. sausio 7 d. buvo paskirta 2 230,41 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija bei nustatytas 200 Lt bazinės pensijos dydžio priedas. Šis priedas mokamas tik asmenims, neturintiems kitų pajamų. Pradėjęs gauti kitas pajamas, asmuo apie tai privalo pranešti pareigūno pensiją mokančiai institucijai, ir tokiu atveju jam bazinės pensijos dydžio priedas nebemokamas. Pareiškėjas 2005 m. liepos 25 d. Lietuvos advokatų tarybos 2005 m. liepos 21 d. sprendimu buvo įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, o 2005 m. rugpjūčio 11 d. savo veiklą įregistravo Alytaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriuje bei pradėjo verstis individualia veikla.

Nuo individualios veiklos pradžios pareiškėjui turėjo būti nutrauktas bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas. Faktas apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą Valstybės saugumo departamentui tapo žinomas tik 2009 m. rugpjūčio mėn. Tvirtino, kad pareiškėjas nevykdė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnyje nustatytos pareigos pranešti apie turimas draudžiamąsias pajamas, nors prieš paskiriant valstybinę pensiją su šia įstatymo nuostata jis buvo supažindintas. Šią nuostatą įgyvendinti pareiškėjas įsipareigojo 2002 m. sausio 3 d. pranešimu, adresuotu Valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui.

Nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui susidarė 9 803,10 Lt valstybinės pareigūno pensijos permoka. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog Valstybės saugumo departamentas apie jo individualios veiklos pradžią buvo informuotas 2005 m. rugsėjo 27 d. rašytiniu pranešimu, neatitinka tikrovės, nes, patikrinus Valstybės saugumo departamento Teisės ir personalo skyriaus 2005 m. registrų žurnalus, nustatyta, kad paminėto pranešimo Valstybės saugumo departamentas negavo. Šio pranešimo kopija buvo gauta 2010 m. balandžio 12 d. kaip pareiškėjo 2010 m. balandžio 8 d. pranešimo priedas.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo permokėta pareigūno pensija, bei vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, Valstybės saugumo departamento direktorius priėmė įsakymą išskaityti pensijos permoką. Tvirtino, kad pareiškėjo valstybinės pensijos permoka susidarė ne dėl Valstybės saugumo departamento kaltės, todėl skundžiamas įsakymas, kuriuo nuspręsta išieškoti valstybinės pensijos permoką, yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. sprendimu (b. l. 62–67) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokančios institucijos teisės administracine tvarka išieškoti pensijos permoką.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog ši teisės akto nuostata suponuoja išvadą, kad pensijos permokai išieškoti būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: valstybinės pensijos gavėjas nepraneša apie tai, kad jis gavo draudžiamųjų pajamų, ir būtent dėl šio nepranešimo jam permokama pensija. Teismas taip pat vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Nustatė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui paskirta nuo 2002 m. sausio 1 d. Pareiškėjas 2002 m. sausio 3 d. pranešimu informavo Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių, kad neturi jokių kitų pajamų, išskyrus pensiją, ir nurodė, kad jeigu įsidarbins, apie tai informuos papildomai. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturėjo kitų pajamų, atsakovas, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjui prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjo valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. liepos 25 d. buvo įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą ir įgijo teisę verstis advokato veikla. 2005 m. rugpjūčio 11 d. įregistravęs veiklą, jis pradėjo verstis individualia veikla. Pareiškėjas 2005 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaravo 330 Lt iš individualios veiklos gautų apmokestinamųjų pajamų. Pradėjęs verstis individualia veikla, pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme tapo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamu asmeniu, todėl jam kilo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga apie tai informuoti jam pensiją mokančią instituciją. Nuo individualios veiklos pradžios pareiškėjui turėjo būti nutrauktas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas.

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas tvirtino, kad apie tai, jog dirba Lietuvos advokatūroje, atsakovą informavo dar 2005 m. rugsėjo mėn., tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai suponavo priešingą išvadą. Išanalizavęs rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad apie tai, jog pareiškėjas užsiima individualia veikla, atsakovui tapo žinoma tik 2009 m. rugsėjo mėn., kai buvo gautas jo 2009 m. rugsėjo 1 d. pranešimas. Tačiau ir tada atsakovas neturėjo jokių tai patvirtinančių įrodymų ir 2010 m. sausio 28 d. raštu Nr. (68)-18-48 bei 2010 m. kovo 22 d. raštu Nr. (68)-18-829-325 prašė pareiškėjo juos pateikti. Valstybės saugumo departamento Teisės skyrius 2010 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (66)-18-71 informavo Finansų skyrių, kad 2005 m. Teisės skyriaus ir Personalo skyriaus registrų žurnaluose nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų pateikęs Valstybės saugumo departamentui 2005 m. rugsėjo 27 d. pranešimą, kuriame nurodyta, jog jis ketina užsiimti advokato veikla. Remdamasis pareiškėjo Valstybės saugumo departamento Finansų skyriui teiktu 2010 m. balandžio 8 d. pranešimu, teismas nustatė, kad kartu su juo buvo pateikta ir 2005 m. rugsėjo 27 d. pranešimo kopija. Pareiškėjo aiškinimus apie pranešimą telefonu teismas laikė nekonkrečiais. Praėjus beveik 10 metų šių faktų nei įrodyti, nei patikrinti neįmanoma. Byloje neįrodyta, jog pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 27 d. pranešimą pateikė anksčiau nei 2009 m. Kitos nurodytos aplinkybės, jog advokato kontora yra netoli atsakovo būstinės, todėl atsakovo darbuotojai turėjo žinoti apie pareiškėjo vykdomą veiklą, teismo vertinimu, nėra reikšmingos. Pranešimas apie Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių atsiradimą turi būti pateikiamas ne konkliudentiškai ir ne bet kuriam asmeniui, o už pensijos mokėjimą atsakingam asmeniui, nes tik tas asmuo gali žinoti apie bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimą konkrečiam pensininkui. Pareiškėjas yra teisininkas, todėl tiek teisės normos, tiek mokamos pensijos sudėtinės dalys jam turi būti žinomos. Taigi jis turėjo suprasti, kad dėl pasikeitusio užimtumo jam negali būti mokamas bazinės pensijos dydžio priedas.

Teismas vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2, 3 dalimis. Pažymėjo, kad atsakovas iki 2009 m. rugsėjo mėn. neturėjo informacijos apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą, todėl mokėjo jam valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą ir dėl to susidarė permoka. Ši pensijos permoka susidarė ne dėl pensiją skyrusios ir mokėjusios įstaigos kaltės. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pensija buvo permokėta dėl jo nepranešimo apie draudžiamųjų pajamų gavimą, o tai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistavo abi būtinos sąlygų pensijos permokai išieškoti, todėl pensiją mokančios įstaigos vadovas priėmė teisėtą ir pagrįstą įsakymą išieškoti paminėtą pensijos permoką. Susidariusi 9 803,10 Lt permoka yra detalizuota Valstybės saugumo departamento Finansų apskaitos skyriaus viršininkės pavaduotojos pasirašytoje ataskaitoje. Pareiškėjas nurodytos sumos neginčijo ir jokių argumentų dėl jos nepateikė, o teismui nekilo abejonių dėl apskaičiavimo, todėl jis permokos skaičiavimo pagrįstumo netikrino. Pareiškėjas, skunde nepateikdamas konkrečių argumentų dėl pensijos permokos skaičiavimo pagrįstumo, turi prisiimti atsakomybę dėl šio pasirinkimo. Teismas neturėjo pareigos tikrinti ne konkrečius faktus bei argumentus, o skaičiavimą apskritai, kadangi jis administracinius sprendimus tiria ne dėl visos apimties, taip pat savo iniciatyva tikrindamas skaičiavimus, o tik dėl tos sprendimo dalies, kurią šalis ginčija.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai nenumato termino, per kurį turi būti priimamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatytas sprendimas dėl permokos išieškojimo. Ši įstatymo norma nukreipia į Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir kitus įstatymus. Permokos išieškojimo terminas nenumatytas ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintuose Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai). Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalimi ir nurodė, kad ši norma pagal analogiją taikoma ir šioje byloje sprendžiant klausimą dėl termino, už kurį iš pareiškėjo galėjo būti išieškota pensijos permoka. Teismas pažymėjo, jog išieškomos pensijos permokos dydis bei tvarka reglamentuojami Nuostatuose (100, 101 p.).

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Valstybės saugumo departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui pensija buvo permokėta dėl jo nepranešimo apie draudžiamųjų pajamų gavimą, ir tai sudarė pagrindą išieškoti pensijos permoką. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti remiantis pareiškėjo skunde ir jo teismo posėdyje išdėstytais argumentais. Pripažinus prašomą panaikinti įsakymą teisėtu ir pagrįstu, negali būti tenkinamas ir skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalį nuo prašomo panaikinti įsakymo priėmimo dienos. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, kadangi pareiškėjo skundo nepatenkino, teismas neturėjo pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 73–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad apie individualią veiklą informavo atsakovą tiek žodžiu, tiek raštu, išsiųsdamas 2005 m. rugsėjo 27 d. pranešimą. Pensijos permoka susidarė dėl atsakovo darbuotojų kaltės. Jokių dokumentų su suklastotais ar neteisingais duomenimis, turinčiais įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, Valstybės saugumo departamentui nėra pateikęs. Taip pat kiekvienais metais deklaruodavo savo individualios veiklos pajamas, mokėjo mokesčius valstybei. Atkreipia dėmesį, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad iki 2009 m. rugsėjo mėn. neturėjo informacijos apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą, mokėjo jam valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą, dėl to ir susidarė pensijos permoka. Ši pensijos permoka susidarė ne dėl pensiją mokančios institucijos kaltės, todėl Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tai patvirtino ir teismas, priimdamas sprendimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus ir teisės aktus, reglamentuojančius (ar reglamentavusius) saugumo sistemos pareigūnų valstybinės pareigūno pensijos skyrimo, mokėjimo bei permokėtos pensijos išieškojimo klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokančios institucijos teisės išieškoti tokios pensijos permoką ne ginčo tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriaus 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1-133 „Dėl J. Z. pensijos permokos išskaitos“ nurodyta iš J. Z. išskaičiuoti 9 803,10 Lt permoką iš kas mėnesį išmokamos pareigūnų valstybinės pensijos, išskaitant po 20 procentų iki bus padengta visa suma (b. l. 8, 36). Įsakyme įvardyta permoka susidarė nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. mokant pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 37).

Atsakovas, priimdamas Įsakymą, vadovavosi inter alia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-212 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad pareigūno ar kario valstybinės pensijos gavėjas privalo pranešti jam pensiją mokančiai institucijai apie tai, kad jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą, per 10 dienų nuo šio statuso atsiradimo dienos. Jeigu apie tai laiku nepranešama ir dėl to permokama pensija, permokėtos pensijos suma išieškoma iš pensijos gavėjo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalį (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. liepos 1 d.), pensijos gavėjas privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu. Šių nuostatų pagrindu administracinis sprendimas išieškoti permokėtos pensijos sumą yra galimas tuo atveju, kai pensijos gavėjas laiku nepranešė apie aplinkybes, reikšmingas pensijai gauti, ir dėl to atsirado ši permoka, t. y. kai jis nevykdė įstatymo nustatytos pareigos.

Šios bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas tapo advokatu (teisę verstis advokato veikla įgijo 2005 m. liepos 25 d. (b. l. 15)) (Advokatūros įstatymo 17 str. 1 d. (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 redakcija)) ir atlikęs būtinus formalumus pradėjo verstis šia individualia veikla (b. l. 10, 11), t. y. jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. liepos 1 d.). Šios aplinkybės ginčo šalys iš esmės neginčija. Sutariama ir dėl pareiškėjo pareigos pranešti apie šią reikšmingą pensijai gauti aplinkybę. Tačiau šalys skirtingai traktuoja pranešimo apie šį faktą momentą. Atsakovo teigimu, nurodyta permoka susidarė dėl to, kad pareiškėjas neinformavo, jog pradėjo verstis individualia veikla; apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą Valstybės saugumo departamentui tapo žinoma tik 2009 m. rugpjūčio mėn. Pareiškėjo tvirtinimu, apie individualią veiklą informavo atsakovą tiek žodžiu, tiek raštu, išsiųsdamas 2005 m. rugsėjo 27 d. pranešimą. Tai nustatytina vertinant įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas iki 2009 m. rugsėjo mėn. neturėjo informacijos apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą. Pareiškėjas, nors ir teigė, kad įvykdė įstatymo nustatytą pareigą informuoti dar 2005 m. rugsėjo mėn., tačiau ši aplinkybė nebuvo įrodyta. Visa tai atsakovui sudarė pagrindą išieškoti pensijos permoką.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalimi (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1844 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.), sprendžiant klausimą dėl termino, už kurį iš pareiškėjo galėjo būti išieškota pensijos permoka (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d.).

Taigi atsakovas, kaip pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokanti institucija, turėjo teisę išieškoti iš pareiškėjo pensijos permoką ne ginčo tvarka, todėl priimtas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo klausimu yra pagrįstos ir pirmosios instancijos teismo išvados. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių išvadų.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas, todėl jo panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis