eA-239-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-239-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00127-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. P. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. vasario 6 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Klaipėdos skyrius) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (9.12) SI-70140; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti jai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką – 9 397,69 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. SMTM-4255 „Dėl I. P. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ nusprendė skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. Minėtu sprendimu buvo apskaičiuota, kad pareiškėjai bus mokama: iki vaikui sukaks 1 metai – 7 440,00 Lt, išmokėjimo suma – 5 888,10 Lt, ir iki vaikui sukaks 2 metai – 6 324,00 Lt, išmokėjimo suma – 5 006,46 Lt.

VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. PRI-72 „Dėl I. P. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“, pasikeitus gyventojų pajamų mokesčio tarifui ir/arba taikomam neapmokestinamajam pajamų dydžiui, iš pareiškėjos gaunamos motinystės (tėvystės) pašalpos gyventojų pajamų mokesčio sumą apskaičiavo: už pašalpos mokėjimo laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. priskaičiavo 7 440,00 Lt, o išmokėjo – 5 877,60 Lt.

VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-184 „Dėl I. P. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą: iki vaikui sukaks 1 metai bus mokama (priskaičiuota pašalpos suma) 5 850,00 Lt, išmokama – 4 629,00 Lt, o iki vaikui sukaks 2 metai bus mokama (priskaičiuota pašalpos suma) 4 972,50 Lt, išmokama – 3 935,77 Lt.

VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828 „Dėl I. P. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks 1 metai buvo paskaičiuota 4 212,00 Lt, o iki vaikui sukaks 2 metai – 3 510,00 Lt.

Kadangi 2010 m. liepos 22 d. sprendimo PR1-828 priėmimo metu vaikui jau buvo suėję 1 metai, tai perskaičiavimas buvo susijęs tik su motinystės (tėvystės) pašalpa už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d., t. y. kol vaikui sueis 2 metai.

VSDFV Klaipėdos skyrius 2011 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. PRI-49 „Dėl I. P. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“, pasikeitus gyventojų pajamų mokesčio tarifui ir/arba taikomam neapmokestinamajam pajamų dydžiui, iš pareiškėjos gaunamos motinystės (tėvystės) pašalpos gyventojų pajamų mokesčio sumą apskaičiavo: už pašalpos mokėjimo laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. priskaičiavo 3 510,00 Lt, išmokėjo – 2 772,90 Lt.

Nepriemokos suma už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. yra 9 397,69 Lt (neatskaičius mokesčių). Ši suma gauta paskaičiavus taip: pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. PR1-184 motinystės (tėvystės) pašalpa 100 % = 5 850,00 Lt, tai 5 850,00 Lt x 75 % = 4 387,50 Lt (neatskaičius mokesčių). Motinystės (tėvystės) pašalpa priklausė už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d., per kurį susidarė 10 mėn. ir 22 kalend. dienos, todėl 4 387,50 Lt x 10 mėn. = 43 875,00 Lt. Prie šios sumos pridėtina 3 113,66 Lt suma, susidariusi už 22 kalend. dienas (1 kalend. d. = 141,53 Lt (4 387,50 Lt suma padalijama iš 31 kalend. dienos)). Taigi 43 875,00 Lt + 3113,66 Lt = 46 988,66 Lt. Pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 motinystės (tėvystės) pašalpos suma pareiškėjai priskaičiuota 37 590,97 Lt. Iš 46 988,66 Lt sumos atėmus 37 590,97 Lt, susidaro 9 397,69 Lt nepriemoka (neatskaičius mokesčių).

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (9.12) SI-70140 jos prašymo dėl nepriemokos išmokėjimo netenkino, nurodydamas, jog VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 buvo įvykdytas iki 2013 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo įsigaliojimo dienos (iki 2013 m. kovo 8 d.) ir pareiškėja iki minėtos datos nesikreipė nei į VSDFV Klaipėdos skyrių, nei į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV). 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 yra galiojantis ir laikomas visiškai įvykdytu, nes motinystės (tėvystės) pašalpa baigta mokėti 2011 m. gegužės 22 d.

Apskundus atsakovo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (9.12) SI-70140 VSDFV, pastaroji 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (11.1) I-302 taip pat netenkino pareiškėjos prašymo, nurodydama tuos pačius motyvus, kaip ir VSDFV Klaipėdos skyrius, bei nurodydama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti. Kartu nurodė, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį.

Pareiškėja nurodė, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2009 m. rugpjūčio 13 d. t. y. iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) įsigaliojimo. Motinystės (tėvystės) pašalpų, į kurias teisė įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo (iki 2009 m. gruodžio 31 d.), perskaičiavimo reglamentavimas, remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei poįstatyminiais teisės aktais, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų pareiškėja nurodė, jog pagal Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie visiems privalomi, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarime dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos susiklostė analogiška situacija, kaip ir su motinystės (tėvystės) pašalpų nepriemokomis. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, kad valstybės tarnautojams, atsižvelgiant į buvusią valstybės ekonominę padėtį galėjo būti mažinamas darbo užmokestis, tačiau mažinant procentine išraiška buvo būtina išlaikyti proporcijas, t. y. visiems valstybės tarnautojams mažinti vienoda procentine išraiška, tuo tarpu buvo mažinta netolygiai, nevienodai, skirtinga procentine išraiška. Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimais buvo konstatuota, kad tiek sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos tai motinų grupei, kuriai buvo pritaikyta papildoma 4 dydžių sumos riba, tiek valstybės tarnautojams sumažinus darbo užmokestį netolygiai (neproporcingai) buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės įstatymui, proporcingumo ir sąžiningumo principai.

Konstitucijos 29 straipsnyje sakoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Valstybės tarnautojams nustačius galimybę gauti nepriemokos kompensaciją, netgi jiems nesikreipiant į teismus, o motinoms dėl motinystės (tėvystės) pašalpų nepriemokų kompensavimo gavimo VSDFV motyvuojant, kad sprendimai dėl minėtų pašalpų yra įvykdyti, todėl net neperžiūrimi, yra pažeidžiami aukščiau minėti teisės principai. Be to, pažymėjo, kad jeigu kompensavimo mechanizmas galėjo būti taikomas valstybės tarnautojams, tai analogiškoje situacijoje dėl motinystės (tėvystės) pašalpų jis taip pat turi būti taikomas.

Asmenų lygybės prieš įstatymus principas pažeidžiamas ir dėl to, kad toms motinoms (dėl 4 dydžių), kurios kreipėsi į instituciją bei teismą iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo, praradimai buvo kompensuoti sudarius taikos sutartis su VSDFV, pvz., Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-9-243/2013 buvo pateikta ir pasirašyta taikos sutartis analogiškoje situacijoje, kaip ir pareiškėjos.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad VSDFV Klaipėdos skyrius pagal pareiškėjos prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), nuostatomis, 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. SMTM-4255 pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. iki vaikui sukaks 1 metai paskyrė 7 440,00 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, o laikotarpiu nuo vaiko 1 iki 2 metų – 6 324,00 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

VSDFV Klaipėdos skyrius, 2010 metais mokėdamas pareiškėjai priklausančią pašalpą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės, atsiradusius tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos.

Pažymėjo, kad Laikinuoju įstatymu nenustatytas sumažintų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą ir išmokėti jai nepriemoką.

Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos dydis perskaičiuotas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828, todėl šis individualus teisės aktas pareiškėjai sukelia teisines pasekmes ir, jei pareiškėja nesutiko su šiuo sprendimu, galėjo skųsti įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad skundo padavimo teismui terminas skaičiuojamas ne tik nuo skundžiamo akto įteikimo momento, bet ir nuo to momento, kai asmuo turėjo sužinoti esminius administracinio akto elementus. Pareiškėja apie nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą turėjo ir galėjo sužinoti tuo metu, kai 2010 m. rugpjūčio mėn. gavo pašalpą už 2010 m. liepos mėn. (motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos už praeitą mėnesį). Taigi 2010 m. rugpjūčio mėnuo yra data, nuo kurios pradedamas skaičiuoti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828 apskundimo terminas. Terminas šiam sprendimui apskųsti pareiškėjai yra pasibaigęs. Net ir tuo atveju, jei apskundimo terminas būtų skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos, VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo apskundimo terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, yra praleistas.

Pareiškėjos atžvilgiu VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo buvo įvykdytas, todėl ginčijamas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. (9.12) SI-70140, kuriuo atsisakyta peržiūrėti įvykdytą sprendimą, yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą; netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais netenkinti pareiškėjos prašymai dėl 9 397,69 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. išmokėjimo.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjai perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, priimti vadovaujantis Įstatymu, Nuostatais, Laikinuoju įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo, t. y. sprendimai priimti remiantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis, sprendimai nenuginčyti ir įvykdyti dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Šiuose teisės aktuose nenustatytas joks paskirtų sumažintų ar perskaičiuotų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas.

Pareiškėja pripažino, kad ji įstatymų nustatyta tvarka neskundė VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828, kuriuo jai buvo perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Perskaičiuojamų tėvystės socialinio draudimo pašalpų (jų dalies), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, sumažinimo mastas nevertintinas kaip toks, kuriuo būtų paneigta pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-321/2014).

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl kompensavimo mechanizmo ir palyginimo su valstybės tarnautojais teismas pažymėjo, kad 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos tiek, kiek tokiu teisniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <....> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas akcentavo, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Valstybės tarnautojų darbo užmokestis yra apmokėjimas asmenims už jų pačių atliktą darbą, atsižvelgiant į jų atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę ir kt. Taigi skirtumas tarp motinystės (tėvystės) pašalpų ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo yra itin didelis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo argumentai, susiję su motinystės (tėvystės) pašalpų nepriemokomis, jų kompensavimu bei palyginimas su valstybės tarnautojų sumažintais darbo užmokesčiais, atmesti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose dėl įpareigojimo išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpų nepriemokas laikosi nuostatos, jog tokie skundai nepagrįsti (žr. 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-230/2014, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-321/2014, 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-853/2014 ir kt.).

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. (9.12) SI-70140, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl nepriemokos išmokėjimo, ne tik išdėstė informaciją ir nurodė teisės aktus, reglamentuojančius ginčo situaciją, bet pasisakė ir dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 teisėtumo. Minėtame sprendime pareiškėjai išaiškinta, kad 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 buvo įvykdytas iki 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos. Atsakovas ginčijamu sprendimu pasisakė ir dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. (9.12) SI-70140 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį atitinka individualaus administracinio akto reikalavimus, priimtas viešojo administravimo subjektų apibrėžtos kompetencijos ribose, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas panaikinti šį sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl įpareigojimo atsakovą išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos 9 397,69 Lt nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. teismas pasisakė, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, todėl negali būti savarankišku skundo nagrinėjimo dalyku, nes teisines pasekmes pareiškėja kildina būtent iš ginčijamo atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (9.12) SI-70140.

Kadangi pareiškėjos skundas netenkintas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja I. P., nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde remiamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, nes sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Nagrinėjamu atveju teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl nepriemokos sumokėjimo. Teismas neteisingai nurodo, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2009 m. rugpjūčio 13 d., t. y. iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Teismas savo išvadas grindė teismų praktika, kurioje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

2. Taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, nėra absoliuti. Išimtiniais atvejais ji gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant nutarimą, kad šis teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja yra panašioje padėtyje, kaip valstybės tarnautojai ir pensininkai, kuriems buvo sumažintas atitinkamai darbo užmokestis ir senatvės pensijos, todėl negali būti traktuojama skirtingai, turi būti paisoma visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo reikalavimų.

3. Konstitucinis Teismas pripažino, kad valstybės tarnautojams, kuriems buvo sumažintas darbo užmokestis, turi būti nustatytas kompensavimo mechanizmas (2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Pareiškėjos situacija yra analogiška, nes Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pasisakė, kad kompensavimo mechanizmas turi būti sukurtas būtent dėl jau įvykdytų sprendimų.

4. Lygybės principas pažeidžiamas dar ir dėl to, kad toms motinoms, kurios kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, praradimai buvo kompensuoti sudarius taikos sutartis. Kadangi Konstitucinis Teismas tam tikrą aktą pripažino antikonstituciniu, visi praradimai, patirti tų teisės aktų pagrindu, privalo būti grąžinti, nepaisant to, kada asmenys kreipėsi į instituciją ar teismą.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime kartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai perskaičiuota pašalpa, yra teisėti, nes iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir teisinės pasekmės, atsirandančios jo pagrindu, yra teisėtos.

Akcentuoja, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, nes Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime buvo konstatuota, kad tai, jog nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Pažymi, kad pareiškėja nustatytais terminais ir tvarka nesikreipė dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nors pirmoji sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta dar 2010 m. rugpjūčio mėnesį. Todėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimas yra nenuginčytas ir laikomas visiškai įvykdytu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime kartojami atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodyti argumentai. Akcentuojama, kad negalima tapatini Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimų, nes tai yra visiškai skirtingos socialinės paramos rūšys. Nesutinka su tuo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. turėtų būti taikomas retrospektyviai, nes Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, o nutarimas gali būti taikomas retrospektyviai tik tuomet, kai Konstitucinis Teismas tai konstatuoja, priimdamas nutarimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks dveji metai dalies, neišmokėtos pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. SMTM-4255 „Dėl I. P. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. Šiuo sprendimu buvo apskaičiuota, kad pareiškėjai bus mokama 7 440,00 Lt (352,95 x 100% x 21,10 = 7 447,25) iki vaikui sukaks 1 metai (išmokėjimo suma – 5 888,10 Lt) ir 6 324,00 Lt (352,95 x 85% x 21,10 = 6 330,16 Lt) iki vaikui sukaks 2 metai (išmokėjimo suma – 5 006,46 Lt).

VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 „Dėl I. P. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks 1 metai buvo paskaičiuota 4 212,00 Lt (352,95 x 90 % x 21,10 = 6 702,52 Lt), iki vaikui sukaks 2 metai – 3 510,00 Lt (352,95 x 75 % x 21,10 = 5 585,43 Lt) (toliau – ir Perskaičiavimo sprendimas).

Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. liepos 22 d. sprendimo PR1-828 priėmimo metu vaikui jau buvo suėję 1 metai, perskaičiavimas buvo susijęs su motinystės (tėvystės) pašalpa už laikotarpį nuo 2010 liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d., t. y. kol vaikui sueis 2 metai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnius, kurie buvo taikyti perskaičiuojant ir mokant pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, tam tikra apimtimi pripažino prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą, VSDFV Klaipėdos skyrius 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (9.12) SI-70140 nurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis buvo priimtas minėtas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828, taip pat pažymėjo, jog motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai baigta mokėti 2011 m. gegužės 22 d. VSDFV Klaipėdos skyrius šiame sprendime taip pat nurodė, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 2 ir 3 dalių bei Nuostatų 73 ir 75 punktų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau kadangi pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį buvo išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo dienos ir ji nesikreipė nei į VSDFV Klaipėdos skyrių, nei į VSDFV dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą, VSDFV Klaipėdos skyrius neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti jos motinystės (tėvystės) pašalpą.

Pareiškėja 2013 m. gruodžio 13 d. prašymu, nesutikdama su VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (9.12) SI-70140, kreipėsi į VSDFV, prašydama priimti sprendimą išmokėti jai nuo 2010 m. liepos 1 d. paskirtos, tačiau neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą. Šiame skunde pareiškėja, be kita ko, nurodė, jog VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimu nepagrįstai buvo sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa ir prašė išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d.

VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (11.1) I-302, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, pažymėjo, jog pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. VSDFV, pažymėjusi, jog skundžiamas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis ir Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, kad dėl sumažintos pašalpos pareiškėja nesikreipė nei į VSDFV Klaipėdos skyrių, nei į VSDFV, nurodė, jog šis sprendimas yra galiojantis ir laikomas visiškai įvykdytu, tad kadangi šis sprendimas nenuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo 2013 m. kovo 8 d. (pašalpa baigta mokėti 2011 m. gegužės 22 d.), sprendė, kad remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdyto sprendimo.

Taigi iš pareiškėjos skundžiamų VSDFV ir VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimų (veiksmų) matyti, kad byloje iš esmės išsiskyrė šalių – pareiškėjos ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens – pozicija dėl galimybės netaikyti Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdamas bylą, kurioje susiklostė analogiška teisinė situacija kaip nagrinėjamoje byloje, 2015 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015 atsižvelgdama į nurodytus argumentus, inter alia tai, jog ji yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų, pažymėjo, jog asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę į atitinkamą socialinę paramą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, įvertinus, be kita ko, pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Tokia pozicija dėl asmens teisių teisminės gynybos, pripažinus atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 laikytinas įvykdytu, todėl atsakovas pagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi. Įvertinusi tai, taip pat atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmiausia būtina įvertinti, ar pareiškėja, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises, susijusias su motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų mokėjimu, tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo, apibrėžiančio inter alia ginčų dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų nagrinėjimą, 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 2 dalį skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; <...> skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Taigi ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Minėta, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 22 d., ją sumažinant tam tikra dalimi. Teisėjų kolegija pastebi, jog byloje nėra duomenų, jog nurodytas sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas (apie jį pareiškėja buvo informuota) anksčiau nei atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakydamas į pareiškėjos prašymą, pateikė minėtą Perskaičiavimo sprendimą. Kita vertus, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundą VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas inter alia su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą). Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pareiškėja apie jai mokamą sumažintą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą turėjo sužinoti šią pašalpą jai išmokėjus, o būtent – 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį).

Dėl perskaičiuotos (sumažintos) taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia pripažintas tam tikra apimtimi prieštaraujančiomis Konstitucijai, motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėja skundą (prašymą) pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui 2013 m. lapkričio 8 d., prašydama perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą. Taigi pripažintina, jog jau šiuo prašymu pareiškėja iš esmės išreiškė nesutikimą su atsakovo – VSDFV Klaipėdos skyriaus – sprendimu (veiksmais), prašydama pašalinti šių veiksmų nulemtas pasekmes, t. y. iš esmės siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų). Taigi nepaisant to, jog pareiškėja tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotam nagrinėti ginčus privaloma ikiteismine tvarka subjektui pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, t. y. VSDFV, o VSDFV teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais ji nesutiko, VSDFV teritorinis skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, saistomas inter alia gero administravimo principo, skundą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimo turėjo perduoti ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y. VSDFV.

Pareiškėja 2013 m. gruodžio 13 d. prašymu, nesutikdama su VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (9.12) SI-70140, kreipėsi į VSDFV, teigdama, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, jai nepagrįstai buvo sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, ir prašydama išmokėti susidariusią nepriemoką. Taigi akivaizdu, jog šis jos prašymas (skundas) buvo paduotas ne tik dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (9.12) SI-70140, tačiau ir dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828, kuriuo buvo perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa, taigi pareiškėja ir šiuo skundu iš esmės siekė inicijuoti ginčą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Vertinant pareiškėjos veiksmus, siekiant pasinaudoti įstatymų nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, aktualus yra teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintose Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), priimtose realizuojant minėtus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus įgaliojimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriui nustatyti skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje. Perskaičiuojant ir mokant motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas procedūrinis terminas – 20 darbo dienų nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą ar sprendimo priėmimą – kurio saistomas asmuo gali realizuoti savo teisę inicijuoti ginčą ikiteismine tvarka. Kita vertus, būtent ginčus ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija – Fondo valdyba – turi įgaliojimus, išplaukiančius iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio, konstatuoti tokio termino praleidimą ir, remiantis šia teisiškai reikšminga faktine aplinkybe, taikyti pasekmes – nenagrinėti skundo, paduoto praleidus įstatymo nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. (11.1) I-302 turinį, konstatuoja, kad nepaisant to, jog pareiškėja savo 2013 m. gruodžio 13 d. prašyme nurodė, jog ji nesutinka su inter alia motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimu, VSDFV netaikė minėtų nuostatų dėl termino skundui paduoti praleidimo pasekmių, t. y. nepriėmė sprendimo nenagrinėti skundo dalyje dėl VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 dėl to, jog praleistas terminas jam paduoti. Atsižvelgdama į tai, jog VSDFV šiame sprendime neatsisakė nagrinėti skundo dėl VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 dėl to, jog praleistas terminas skundui dėl jo paduoti, o iš esmės išreiškė savo poziciją ir pateikė susiklosčiusios situacijos teisinį įvertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas.

Minėta išvada lemia tai, jog pareiškėjai tinkamai pasinaudojus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, atsakovas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir konstatavo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 yra įvykdytas, todėl negali būti peržiūrimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje ne kartą pažymėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme įvykdytu viešojo administravimo sprendimu laikytinas sprendimas, kuriuo yra galutinai užbaigiama susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija. Taip pat pažymėta, kad teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011). Taigi nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir kad nebuvo pagrindo remtis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, kliūčių šiuo aspektu ginčą nagrinėti iš esmės teisme nėra (pareiškėja su skundu dėl VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. (11.1) I-302 į pirmosios instancijos teismą kreipėsi nepažeisdama ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino).

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, jog perskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, į kurią teisę ji įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, buvo taikytos tiek Laikinojo įstatymo (bei Nuostatų) nuostatos, nepripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai (o būtent – Laikinojo įstatymo 9 straipsnis ta apimtimi, kiek buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, taip pat 10 straipsnis ta apimtimi, kiek buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio), tiek ir nuostatos, pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui (o būtent – Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos tiek, kiek jos sudarė prielaidas pagal neprieštaravusias Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas papildomai sumažinti, jei jos viršijo tam tikrus maksimalius dydžius – Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) ir 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 10 d. sprendime pažymėjo, kad asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę į atitinkamą socialinę paramą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštaravusių Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatų taikymo, perskaičiuojant ir mokant jai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, tam tikra apimtimi pripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, neišmokėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundu prašė įpareigoti atsakovą išmokėti jai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 9 397,69 Lt, kuri, kaip matyti iš jos paaiškinimų, apskaičiuota iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu paskirtos išmokėtinos sumos atėmus jai faktiškai išmokėtą šios pašalpos sumą.

Kaip matyti iš atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą pateiktos 2015 m. kovo 16 d. informacijos apie permoką/nepriemoką, pareiškėjai neišmokėta motinystės (tėvystės) pašalpos dalis, susidariusi dėl Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažinto prieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui, sudaro 9 397,74 Lt (2 721,77 Eur) (su gyventojų pajamų mokesčio suma bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma) (atskaičius nurodytus mokesčius bei įmokas – 7 424,17 Lt (2 150,19 Eur)). Remdamasi nurodytais argumentas, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai 2 721,77 Eur (su gyventojų pajamų mokesčio suma bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma) (atskaičius nurodytus mokesčius bei įmokas – 2 150,19 Eur).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. (11.1) I-302 reikšmę bei esmę, nepagrįstai nepripažino, jog pareiškėja yra pasinaudojusi privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl sprendimo (veiksmų) perskaičiuoti ir mokėti jai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir kad atsakovui buvo pagrindas taikyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį ir laikyti sprendimą įvykdytu. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog naikintina VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 dalis, kurioje perskaičiuojant pareiškėjai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, buvo taikytos Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. sprendimo dalis, kuri buvo pagrįsta teisiniu reguliavimu, pripažintu prieštaravusiu Konstitucijai. Atitinkamai naikintini VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. (9.12) SI-70140 bei VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. (11.1) I-302, priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundus inter alia dėl minėto VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828.

Apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, prašo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas – 300 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ir 38 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Prie apeliacinio skundo pridėti patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai: 2014 m. balandžio 18 d. mokėjimo nurodymas Nr. 278 (38 Lt žyminis mokestis) ir 2014 m. balandžio 18 d. mokėjimo nurodymas Nr. 34 (300 Lt atstovavimo išlaidų).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, ji turi teisę reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra palankus pareiškėjai, prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio už apeliacinio skundo surašymą, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjos prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo yra tenkintinas ir pareiškėjai I. P. iš atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus priteistina 97,89 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 dalį, kurioje perskaičiuojant I. P. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, buvo taikytos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (9.12) SI-70140 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (11.1) I-302.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjai I. P. 2 721,77 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt vieną eurą ir septyniasdešimt septynis euro centus) (su gyventojų pajamų mokesčio suma bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma) (atskaičius nurodytus mokesčius bei įmokas – 2 150,19 Eur (du tūkstančius šimtą penkiasdešimt eurų ir devyniolika euro centų).

Priteisti pareiškėjai I. P. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 97,89 Eur (devyniasdešimt septynis eurus aštuoniasdešimt devynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius