A-552-314-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-314/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03332-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. I. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. I. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1SS-(5.5)-2189; 2) įpareigoti NŽT komisijos posėdyje tinkamai ištirti ir įvertinti pareiškėjos pateiktus naujus įrodymus sprendžiant (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto nustatymo klausimą (I t., b. l. 1–4).

Pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu 2012 m. lapkričio 19 d. NŽT sprendimu buvo atsisakyta įvertinti pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 10 d. raštu pateiktus naujus įrodymus, reikšmingus atkuriant nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Pareiškėja mano, kad NŽT neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-491-580/2009, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 5 d. raštas Nr. 20-297 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, įforminęs sprendimą, jog (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribos kartografuotos teisingai, ir Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota nagrinėti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų bei ploto nustatymo klausimą iš naujo. Pareiškėja nurodė, kad pateikti nauji įrodymai NŽT sudarytos komisijos nebuvo anksčiau vertinami ir jais nebuvo remtasi sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo klausimą. Pažymėjo, jog atsakovas, atsisakydamas vertinti naujus įrodymus, nurodė, kad rėžinio kaimo ribų klausimas buvo sprendžiamas 2011 m. gegužės 27 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėms faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti (toliau – ir Komisija) posėdyje, tačiau šiame posėdyje nebuvo nagrinėjami minėti nauji įrodymai, teigė, kad atsakovas nepateikė aiškių argumentų, kodėl atsisakyta vertinti šiuos įrodymus. Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos (toliau – ir Metodiniai nurodymai) 3.4 punktu ir 3.5 punktu, pateikti nauji duomenys turėjo būti įvertinti komisijos posėdyje, dokumentų tyrimas turėjo būti įformintas protokolu, tačiau visa tai nebuvo atlikta.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 4-7) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-491-580/2009, vadovaujantis Metodinių nurodymų 3.3 punktu, 2011 m. balandžio 21 d., remiantis vėliausiais – 1922 m. ir 1937 m. –(duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo planais, buvo iš naujo kartografuotos (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribos, nustatytas buvusio rėžinio (duomenys neskelbtini) kaimo plotas – 18,6542 ha. Pažymėjo, jog 2011 m. gegužės 27 d. Komisijos posėdyje, kuriame dalyvavo ir pareiškėja, buvo įvertinti kaimo planai ir kiti dokumentai, kuriuos įvertinus nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo plotas keitėsi (nuo 15,5 iki 17 dešimtinių); nuspręsta, kad 1938 m. mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų sąrašas ir matavimo duomenys nesvarstytini, nes juose nenurodyti kaimo žemių ploto mato vienetai; padaryta išvada, kad 1907 m.

V. S. sklypo plane ir 1922 m. M. D. sklypo plane esantis 8,37 dešimtinių žemės sklypas yra vienas ir tas pats; nutarta kartografuoti buvusio rėžinio (duomenys neskelbtini) kaimo ribas remiantis 1922 m. M. D. žemės sklypo planu ir 1937 m. žemėvaldų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, planu, 1922 m. M. D. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą išskyrus kaip atskirą žemėvaldą. Atsakovas pažymėjo, jog 2009 m. gegužės 14 d. sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad pagrindiniu dokumentu, pagal kurį galima nustatyti kaimo plotą, yra laikytini šio kaimo planai bei kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 13 punktu, esant keliems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotąjį.

Nurodė, kad 1937 m. (duomenys neskelbtini) kaimo, esančio (duomenys neskelbtini) valsčiuje Vilniaus Trakų apskrityje, Vilniaus vaivadijos žemių plane nurodyta, jog bendras (duomenys neskelbtini) kaimo plotas – 9,51 ha, tai patvirtina ir administracinėje byloje Nr. I-491-580/2009 Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto darbuotojų atliktas ekspertizės akto patikslinimas. Nurodė, kad atsižvelgiant į išdėstytą, laikytina, jog Komisija, priėmusi sprendimą buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo aplinkines ribas kartografuoti pagal 1922 m.

M. D. žemės sklypo planą ir 1937 m. žemėvaldų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, planą, tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-491-580/2009 nurodytą įpareigojimą iš naujo nagrinėti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų bei ploto nustatymo klausimą. Atsakovas, remdamasis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti nauji dokumentai – 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės aprašymas ir vieno iš (duomenys neskelbtini) kaimo palikėjų, V.

M., žemės įsigijimo dokumentas (1941 m. pirkimo korta, kurioje nenurodyta žemės vieta) bei Civilinių įstatymų sąvado dalių kopijos – nepatenka į minėtų teisės aktų, įtvirtinančių dokumentų, laikytinų patvirtinančiais nuosavybės teises, sąrašus. Papildomai pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. patvirtintas Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijas, bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėtų būti remiamasi iki 1940 m. liepos 22 d. išduotais ir arčiausiai šios datos esančiais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, tuo tarpu pareiškėjos pateikta pirkimo korta yra 1941 m.

Nurodė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, negalėjo būti įvertinti Komisijos posėdyje, vadovaujantis Metodinių nurodymų 3.4 punktu ir 3.5 punktu, nes, kaip jau minėta, jie nėra nurodyti dokumentų, laikytinų patvirtinančiais nuosavybės teises, sąrašuose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu (II t., b. l. 132–136) pareiškėjos O. I. M. skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (redakcija, galiojusi iki 2011 m. balandžio 24 d.) 106 p., numačiusiu, kad toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, žemės sklypai nekartografuojami, o nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius, laisvą (neužstatytą) žemę šioje teritorijoje grąžinant natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip; Metodinių nurodymų 3.3 punktu, numatančiu, jog žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. patvirtintomis teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijomis, kuriose numatyta, jog nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal iki 1940 m. liepos 22 d. išduotus ir arčiausiai šios datos esančius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad dokumentai, kurie vertinami kaip patvirtinantys nuosavybės teises, nurodyti Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ ir pažymėjo, jog remiantis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punktu, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigoje (duomenys neskelbtini) kaimas buvo kartografuotas, konstatuota, kad bendras kaimo plotas sudarė 22,3142 ha žemės, tačiau atėmus buvusio savininko M. D. sklypą, nustatytas kaimo plotas lygus 12,4266 ha. Kilus ginčui, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-491-580/2009 Vilniaus apskrities viršininko administraciją įpareigojo išnagrinėti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų bei ploto nustatymo klausimą iš naujo, nurodė, kad būtina papildomai įvertinti 1937 m. planą, pateiktą po to, kai buvo atliktas paskutinis (duomenys neskelbtini) kaimo kartografavimas. Taip pat, kad NŽT specialistai, vykdydami minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, 2011 m. balandžio 21 d. pakartotinai kartografavo (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas remdamiesi 1922 m. M. D. žemės sklypo planu ir 1937 m. žemėvaldų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, planu, kad 2011 m. gegužės 27 d. Komisijos posėdyje buvo įvertinti nuosavybės teisių atkūrimo procese surinkti dokumentai, tarp jų ir – minėtas 1937 m. planas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino pareiškėjos argumentą, jog atsakovas teismo įpareigojimo neįvykdė, nepagrįstu ir nurodė, kad remiantis 2011 m. gegužės 27 d. Komisijos posėdžio protokolu, 1938 m. mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų sąrašas ir matavimo duomenys nesvarstyti, kadangi nenurodyti matavimo vienetai bei pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-758-2010, šioje byloje turinčioje prejudicinę reikšmę, pabrėžė, kad pagrindiniu dokumentu, pagal kurį būtų galima nustatyti kaimo plotą, laikytini šio kaimo planai. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punktą, vėliausiai išduotu dokumentu laikytinas 1937 m. žemėvaldų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, planas. Atkreipė dėmesį, jog 2011 m. gegužės 27 d. posėdyje priimto sprendimo pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, nors posėdyje padaryti išvados ir vertinimai pareiškėjai buvo žinomi.

Atsižvelgdamas į minėtų teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo rekomendacijas, taip pat 2010 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-758-2010, teismas sutiko su atsakovu, jog nei 2012 m. sausio 30 d. pareiškėjos atstovo prašytas įvertinti (duomenys neskelbtini) žemės aprašymas, papildantis mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų 1938 m. sąrašą, nei 2012 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjos pateikti nauji dokumentai – 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės aprašymas ir V. M. 1941 m. žemės pirkimo korta, taip pat Civilinių įstatymų sąvado dalių kopijos – nepatenka į nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sąrašą, todėl pagrįstai atsisakyta juos vertinti NŽT Komisijos posėdyje ir nėra pagrindo įpareigoti NŽT iš naujo ištirti ir įvertinti pareiškėjos pateiktus įrodymus.

III. Pareiškėja O. I. M. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 138–144) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja nesutinka, kad jos pateikti įrodymai – 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės aprašymas ir 1941 m. žemės pirkimo korta – nepatenka į nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sąrašą, mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkto nuostatas ir teigia, jog, pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą, 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės aprašymas turėtų būti laikomas „žemės tyrimo žiniaraščiu“, nes juo remiantis sudarytas 1938 m. mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų sąrašas, o 1941 m. žemės pirkimo korta, kaip žemės perleidimo aktas (sutartis), turėtų būti pripažinta nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, nepriklausomai nuo jos sudarymo datos. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad minėti dokumentai anksčiau nėra buvę svarstyti NŽT Komisijos, jie buvo gauti vėliau nei įvyko 2011 m. gegužės 27 d. Komisijos posėdis. Be kita ko pažymi, jog 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės aprašymas turėtų būti vertinamas kitų dokumentų kontekste, t. y. kaip papildantis 1938 m. mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų sąrašą, nes jame yra nurodyti žemės matavimo vienetai. Teigia, jog remiantis Metodinių nurodymų 3.4 ir 3.5 punktais, pareiškėjos naujai pateikti įrodymai turėjo būti įvertinti Komisijos posėdyje,o jų vertinimas turėjo būti įformintas protokolu, tačiau šiuo atveju ir NŽT pripažino, kad to padaryta nebuvo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų: teismas, nepagrįstai neatsižvelgęs į pareiškėjos pateiktą 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės aprašymą, nustatė, kad 1938 m. mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų sąrašas ir matavimo duomenys nesvarstytini, nes juose nenurodyti žemės matavimo vienetai ir, pareiškėjos nuomone, be jokių motyvų, konstatavo, kad NŽT pagrįstai nesvarstė pareiškėjos pateiktų duomenų. Taip pat mano, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp šių jo nustatytų aplinkybių: jog 2011 m. balandžio 21 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistai, kartografavę (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas, nustatė buvusio kaimo plotą – 18,6524 ha; kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigoje kartografavus (duomenys neskelbtini) kaimą, konstatuota, kad bendras jo plotas sudarė 22,3142 ha, tačiau atėmus buvusio savininko M. D. sklypą, nustatytas kaimo plotas lygus 12,4266 ha; jog pagal bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos pateiktą, 2013 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtą, (duomenys neskelbtini) kaimo planą, kaimo plotas apima ne daugiau nei 9 ha, o būtent tokios (duomenys neskelbtini) kaimo ribos, pareiškėjos teigimu, ir buvo panaikintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-491-580/2009. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja nurodo, kad NŽT netinkamai įgyvendino minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą, nes pareiškėjos teisių pažeidimai iki šiol nėra pašalinti.

Pareiškėja paaiškina bylos nagrinėjimo metu ji pateikė liudytojų parodymus bei eksperto išvadą, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir dėl jų nepasisakė skundžiamame sprendime. Pažymi, kad nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad žemė buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime būtų buvusi atidalinta iš rėžinio kaimo, kas prieštarauja atsakovo nurodytoms aplinkybėms, ir pabrėžia, kad NŽT, taip pat nesivadovavo minėtais liudytojų parodymais, niekuo neargumentuodama tokio sprendimo. Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

Papildomai pareiškėja pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas šioje administracinėje byloje gali turėti įtakos ir jų teisėms ir pareigoms, teismas nepagrįstai į bylos nagrinėjimą neįtraukė kitų pretendentų atkurti nuosavybę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 154–158) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Be atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytų argumentų, atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 634, kuriuo patvirtinta Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarka, 2 punktu yra apibrėžta Metodinių nurodymų taikymo sritis, t. y. kad jais privaloma vadovautis nagrinėjant dokumentus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, kurio 1.1 punktas numato papildomus dokumentus, galinčius būti žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiais dokumentais. Pažymi, kad į šį sąrašą pareiškėjos naujai pateikti dokumentai – 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės aprašymas ir 1941 m. žemės pirkimo korta – nepatenka. Atkreipia dėmesį, jog minėtame sąraše nurodytus dokumentus siejantis požymis – kad visi jie yra atitinkamos įstaigos išduoti oficialūs dokumentai, tuo tarpu 1941 m. pirkimo korta yra privačių asmenų raštu išreikštas susitarimas, nepatvirtintas jokios institucijos. Pažymi, jog Metodiniai nurodymai buvo patvirtinti siekiant įgyvendinti Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatą, jog piliečiams pateikus tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Teigia, kad pareiškėjos argumentas, kad NŽT nesilaikė Metodinių nurodymų yra nepagrįstas.

Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos nurodyti liudytojų parodymai ir eksperto išvada yra vėlesni nei pareiškėjos Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotas skundas, o patį atsakovą jie pasiekė jau teisminio nagrinėjimo metu (2013 m. gegužės 20 d.), todėl nurodo, kad byloje nagrinėjamo skundo dalyku nebuvo šių naujų, net nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai nepateiktų, dokumentų vertinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos atsisakymo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjos pateiktus dokumentus, reikšmingus sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į rėžinio kaimo žemę klausimą.

Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją ir atmetė skundą, nurodęs, jog pareiškėjos papildomai pateikti dokumentai nepatenka į nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sąrašą, todėl (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų bei ploto nustatymas buvo atliktas teisingai.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkto nuostatas, nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų ir neįtraukė visų bylos nagrinėjimu suinteresuotų asmenų.

Pareiškėjos kreipimosi į atsakovą metu galiojusio Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktas numatė, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema, žemės sklypas nekartografuojamas. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai išvardyti Tvarkos 12 punkte, kuris nukreipia ir į kitus poįstatyminius teisės aktus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 349, 1993 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 407), kuriais patvirtinti Žemės valdymo nuosavybės teise valdymo faktą patvirtinančių papildomų dokumentų sąrašai. Tvarkos 13 punkte reglamentuota, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtinta Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarka numatė ir reglamentavo žemėtvarkos skyrių pareigūnų privalomus atlikti veiksmus, atkuriant asmenims nuosavybės teises, juose išvardytas sąrašas darbų, kuriuos turi atlikti miestų žemėtvarkos skyriai, įgyvendindami Atkūrimo tvarkoje nustatytą pavedimą dėl turėtų žemės sklypų/kaimo ribų ir ploto kartografavimo.

Metodinių nurodymų (2011 m. vasario 4 d. redakcija) 3.3 punktas numatė, jog žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus. Metodikos 3.4 punktas įtvirtino, kad dokumentacijos tyrimas įforminamas protokolu. Metodinių nurodymų 3.6 punktas numatė, kad tiriant tikslinga, be kita ko, panaudojant Lietuvos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1947–1948 metų žemės apskaitos žiniaraščius iškartografuoti kaimo (kelių kaimų) aplinkines ribas ir išskaičiuoti bendrą plotą, sulyginti su apskaitytu žiniaraščiuose.

Esant nežymiems skirtumams laikytina, kad kaimo plotas, įrašytas žiniaraščiuose, yra priimtinas, kartografuoti atskirus sklypus reikia tik tuomet, kai iškyla neaiškumų. Jei kaimas yra rėžinis (neišskirstytas į vienkiemius), būtina vietoje kartografuoti kaimo aplinkines ribas ir nustatytą bei apskaičiuotą kaimo plotą, taip pat savininkų, turėjusių žemės valdas šiame kaime, skaičių palyginti su pateiktu sąrašuose. Rėžinio kaimo kartografavimo darbų atlikimo data ne vėliau kaip prieš 10 dienų paskelbiama vietinėje spaudoje arba piliečiai iškviečiami raštu.

Jei kartografuojant rėžinio kaimo ribas kyla ginčai dėl kaimo ribų ar ploto, kartografavimą atliekantis specialistas išnagrinėja gautas pretenzijas ir pateikia komisijai pasiūlymus dėl ginčų išsprendimo būdo. Parengus dokumentaciją, teritorinio žemėtvarkos skyriaus skelbimų lentoje yra skelbiama tyrimo medžiagos svarstymo data ir vieta. Į komisijos posėdį visi pretendentai, pageidaujantys gauti žemę šiame kaime, raštu kviečiami tuo atveju, jei kartografuojant rėžinio kaimo ribas kilo ginčų dėl kaimo ribų ar ploto.

Sprendimas, kuris priimamas komisijos narių paprasta balsų dauguma, skelbiamas teritorinio žemėtvarkos skyriaus skelbimų lentoje.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktais detaliai reglamentuojama atsakovo kompetencija, vykdant Atkūrimo tvarkos 1061 punkte ir Metodiniuose nurodymuose jam pavestas funkcijas, kada kaimo ribos turi būti kartografuojamos, kad kartografuojant rėžinio kaimo ribas ir nustatant plotą, atsakovas privalo panaudoti visą jo žinioje esančią archyvinę medžiagą (grafinę ir tekstinę) bei kitus informacijos šaltinius (esant reikalui liudytojus) ir pažymėti kartografuojamo rėžinio kaimo ribas ir plotą teisės aktų nustatyta tvarka.

Po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo atsakovas buvo įpareigotas iš naujo nustatyti (duomenys neskelbtini) kaimo ribą, plotą ir buvusių savininkų skaičių. NŽT specialistai, vykdydami minėtą teismo sprendimą, 2011 m. balandžio 21 d. pakartotinai kartografavo (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas remdamiesi 1922 m. M. D. žemės sklypo planu ir 1937 m. žemėvaldų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, planu. 2011 m. gegužės 27 d. Komisijos posėdyje buvo įvertinti nuosavybės teisių atkūrimo procese surinkti dokumentai, tarp jų ir – minėtas 1937 m. planas. Taigi atsakovo darbuotojai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą ir iš naujo atlikdami reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui veiksmus, įvertino visus jų žinioje tuo metu buvusius dokumentus. Šis Komisijos ir teritorinio žemėtvarkos skyriaus sprendimas nėra nuginčytas, dėl jo nebuvo gauta pretenzijų. Vėliau pareiškėjos pateiktus papildomus dokumentus atsakovas privalėjo tirti tik tada, jei jie teisės aktų būtų priskiriami dokumentams, įrodantiems nuosavybės teises.

Pareiškėjos pateikti (duomenys neskelbtini) žemės aprašymas, papildantis mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų 1938 m. sąrašą, 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės aprašymas ir V. M. 1941 m. žemės pirkimo korta nėra tiesiogiai priskiriami Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ nurodytoms dokumentų rūšims, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas jų nagrinėti neprivalėjo.

Atsakydama į apeliacinio skundo teiginius, esą pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas dėl įrodymų teikimo nustato bendrąją taisyklę, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šių procesinio įstatymo reikalavimų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai, objektyviai, ištyrė visus dokumentus, susijusius su (duomenys neskelbtini) kaimo ribų nustatymu, tame tarpe ir pareiškėjos pateiktus 1935 m. kaimo žemės aprašymą, 1938 m. žemės sklypų sąrašą, 1941 m. žemės pirkimo kortą. Teismas minėtus įrodymus įvertino pagal įrodymų vertinimo taisykles ir nurodė argumentus dėl kurių nesirėmė kai kuriais rašytiniais įrodymais. Skundžiamas teismo sprendimas atitinka šio procesinio dokumento turiniui keliamus reikalavimus. Pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai iš esmės yra nesutikimas su teismo priimtu sprendimu pakartojant aplinkybes, kurias teismas įvertino. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma (ABTĮ 57 str. 6 d. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks įrodymų vertinimas atitinka ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu šio teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., pvz., sprendimą byloje Hirvisaari v. Finland, pareiškimo Nr.4968/99).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl paskutiniojo apeliacinio skundo argumento, pažymi, kad pagal ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Viena iš sąlygų visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui yra ginčo (administracinės bylos) ir bylos proceso šalių ( ABTĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalys) tinkamumo ir apimties klausimo išsprendimas. Jei teismui priėmus pareiškėjo skundą iš ginčo šalių pateiktos į bylą medžiagos paaiškėja, kad ginčas yra susijęs su teisėmis ar pareigomis asmenų, kurių pareiškėjas savo skundu į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukė, tokius asmenis nutartimi įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis turėtų teismas savo iniciatyva.

Patikrinus bylą nustatyta, kad joje ginčas yra kilęs ne tiesiogiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet dėl NŽT atsisakymo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjos pateiktus papildomus dokumentus. Šiuo aspektu ginčas nėra tiesiogiai susijęs su kitų asmenų, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemę, teisėmis ir pareigomis. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pareiškėjos skunde nenurodytų asmenų įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis ir šis apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos O. I. M. apeliacinį skundą atmesti .

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas