A-525-1394-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1394/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02226-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. P. su skundu (I t., b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, VTEK) 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. KS-49 „Dėl Ž. P.“ (toliau – ir Sprendimas).

Teigė, jog Komisijos Sprendimas, kad pareiškėjas nedeklaravo kilusio privataus pobūdžio ginčo su buvusia pavaduotoja E. S. kaip aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymo) 3 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį, bei, turėdamas privataus pobūdžio konfliktą su E. S., priėmė sprendimus dėl jos tėvo B. S. vadovaujamos Generalinės miškų urėdijos (toliau – ir Urėdija) ir dėl Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT) pozicijos teisme nagrinėjant bylą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos, prastovos paskelbimo bei jos tarnybos eigos, ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nepagrįstas, neteisėtas, priimtas pažeidžiant įstatymo nuostatas.

Sprendimas priimtas praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo tyrimo pradėjimo dienos ir daugiau nei 10 mėnesių nuo prašymų ištirti jo veiksmus gavimo dienos. Taigi Komisija pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – VTEK įstatymas) 26 straipsnio nustatytus reikalavimus, o Sprendime nepateikta nė vieno argumento, kuriuo būtų galima pateisinti šių reikalavimų nesilaikymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad E. S. su pareiškimu į Komisiją kreipėsi 2012 m. liepos 13 d., o tyrimą Komisija pradėjo 2012 m. rugsėjo 12 d., t. y. nuo skundo gavimo dienos praėjus 2 mėnesiams.

Pagal VTEK įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, Komisijos tyrimas turi būti pradėtas arba, vadovaujantis VTEK įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, atsisakyta nagrinėti pranešimą, per 5 darbo dienas nuo pareiškimo gavimo dienos ir per šį laikotarpį turi būti informuojami pareiškėjas ir asmuo, kurio veika tiriama. Šiuo atveju pareiškėjas apie atliekamą tyrimą informuotas tik 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu, taigi buvo pažeistos VTEK įstatymo 28 straipsnio nuostatos. Be to, Komisija reikalavo pateikti tyrimui būtinus duomenis, nors tyrimas dar net nebuvo pradėtas.

Tokie Komisijos veiksmai nesuderinami su VTEK įstatymo reikalavimais ir negali būti pripažįstami teisėtais. Komisija taip pat piktnaudžiavo jai suteiktais įgaliojimais, t. y. netinkamai taikė VTEK įstatymo 17 straipsnio 2 punkto ir 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas – nepradėjusi tyrimo, rinko dokumentus ir jų pagrindu po 2 mėnesių pradėjo tyrimą. Pareiškėjas nurodė, jog nekvestionuoja Komisijos teisės vykdant jai pavestas funkcijas rinkti ir gauti duomenis, tačiau tai turi būti daroma laikantis VTEK įstatyme nustatytų imperatyvių nuostatų.

Taip pat nurodė, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant VTEK įstatyme įtvirtintą nešališkumo principą, nes Komisija atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą nušalinti Komisijos narę E. V., kuri dar iki Sprendimo priėmimo buvo kreipusis į Respublikos Prezidentę su prašymu nušalinti pareiškėja nuo einamų pareigų, taip pat buvo kreipusis į Seimo kontrolierių ir kaltino pareiškėją biurokratizmu ir piktnaudžiavimu. Šiais veiksmais E. V. pademonstravo savo išankstinį neigiamą požiūrį į pareiškėją, todėl, siekdama išsklaidyti bet kokias abejones dėl šališkumo, privalėjo nusišalinti nuo Sprendimo priėmimo.

Pareiškėjo vertinimu, Komisija netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, klaidingai kvalifikavo bylai reikšmingas aplinkybes, o jos pateiktas Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies aiškinimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikai šios kategorijos bylose. Nagrinėjamu atveju Komisija nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas privalėjo deklaruoti kilusį privataus pobūdžio ginčą su buvusia pavaduotoja E. S. kaip aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.

Be to, Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktas deklaruojančiam asmeniui suteikia diskreciją nuspręsti, dėl kurių asmenų ar duomenų, jo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Pareiškėjo nuomone, E. S. nebuvo tas asmuo, dėl kurio galėjo kilti interesų konfliktas. Paaiškino, kad 2012 m. liepos 27 d. raštu Nr. 25/3-3-2-16054 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) kreipėsi į jį, kaip VPT direktorių, su prašymu informuoti, ar Urėdijai vykdant atvirą konkursą „Automatinės antžeminės miško gaisrų stebėjimo sistemos įdiegimas“ (pirkimo Nr. 79643) Europos Sąjungos paramos lėšomis finansuojamam projektui įgyvendinti buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) reikalavimai.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 4S-3857 informavo FNTT, kad VPT 2009 m. ir 2010 m. atliko šio viešojo pirkimo vertinimus bei perdavė FNTT išvadas. 2012 m. rugpjūčio 23 d. VPT gautas FNTT 2012 m. rugpjūčio 23 d. raštas Nr. 25/3-3-5-17596, kuriame prašoma nustatyti, ar Urėdija tinkamai vykdė pirkimo sutartį, sudarytą su tiekėjais jiems laimėjus atvirą konkursą „Automatinės antžeminės miško gaisrų stebėjimo sistemos įdiegimas“ (pirkimo Nr. 79643) Europos Sąjungos paramos lėšomis finansuojamam projektui įgyvendinti.

Vykdydama pastarajame FNTT rašte išdėstytą pavedimą, VPT direktoriaus pavaduotoja 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1S-240 sudarė darbo grupę minėtame rašte nurodytai informacijai ir pirkimo sutarčių įvykdymo rezultatams įvertinti. Šios faktinės aplinkybės – tyrimas VPT pradėtas gavus FNTT prašymą (pavedimą), o ne vienasmeniška pareiškėjo iniciatyva, tyrimo grupę įsakymu sudarė pareiškėjo pavaduotoja, o ne jis – paneigia Komisijos išvadą, jog pareiškėjas nuolat priiminėjo sprendimus E. S. tėvo B. S. vadovaujamos įstaigos (Generalinės miškų urėdijos) atžvilgiu, o tie sprendimai vertintini kaip kerštavimas dėl E. S. kreipimosi į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Tai vertintina kaip pareiškėjo nusišalinimas siekiant išvengti bet kokių abejonių dėl galimo jo asmeninio suinteresuotumo.

Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 56-62), kuriuo prašė pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, o Komisijos Sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad teiginys, jog Sprendimas priimtas praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo tyrimo pradėjimo ir taip pažeisti VTEK įstatymo 26 straipsnio reikalavimai, atmestinas, pirmiausia todėl, kad Sprendimo priėmimas užtruko 8 mėnesius ne dėl Komisijos neveiklumo, o dėl paties pareiškėjo vilkinimo pateikti tyrimui būtinus dokumentus. Komisija 2012 m. rugsėjo 12 d. posėdyje nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, o 2012 m. lapkričio 13 d. posėdyje tyrimą sustabdė, kol byloje pagal Komisijos 2012 m. spalio 31 d. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1274-142/2013, kuris įsiteisėjo 2013 m. gegužės 10 d., ir pareiškėjo atžvilgiu pradėtas tyrimas buvo atnaujintas. Taigi tyrimas beveik 6 mėnesius (nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. gegužės 10 d.) buvo sustabdytas. Tyrimas Komisijoje truko 2 mėnesius 20 dienų (nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 28 d.), todėl Įstatyme įtvirtintas 3 mėnesių terminas veikai ištirti nebuvo pažeistas.

Be to, VTEK įstatyme nustatytas tyrimo atlikimo terminas nėra naikinamasis. VTEK įstatymo 26 straipsnyje nustatyti pranešimų nagrinėjimo terminai skirti pranešimą pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams užtikrinti, nes būtent jis yra suinteresuotas subjektas, o pareiškėjui pranešimo nagrinėjimo terminas nesukelia nei materialinių, nei procesinių pasekmių. Šiuo atveju pranešėjai Lietuvos Respublikos Seimo narys V. Ž. ir E. S. pretenzijų Komisijai dėl jų pranešimų išnagrinėjimo terminų neturėjo. Komisija, gavusi Seimo nario V.

Ž. ir E. S. prašymus, nusprendė surinkti papildomą informaciją, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, ir klausimą dėl tyrimo pareiškėjo atžvilgiu pradėjimo atidėjo ateičiai. Šiuo procedūriniu pažeidimu (veikos tyrimas pradėtas ne iš karto gavus prašymus, o atlikus papildomos informacijos rinkimą) nebuvo pažeistas pranešimų nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Pranešimai buvo išnagrinėti tinkamai ir išsamiai, laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų, o užsitęsęs skundų nagrinėjimas nėra pagrindas ginčijamą sprendimą laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

Apie 2012 m. rugsėjo 12 d. posėdyje pradėtą tyrimą pareiškėjas informuotas per 5 dienas (2012 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. S-1530-(2.5), išaiškintos jo teisės. Pareiškėjas pasinaudojo teise teikti paaiškinimus, susipažinti su tyrimo medžiaga bei dalyvauti posėdyje svarstant jo veiklą, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir tai lėmė Sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė Komisijos narės E. V. šališkumas, t. y. privatus interesas, galėjęs nulemti šališką ir neteisingą sprendimą.

E. V. iki Sprendimo priėmimo nėra viešai komentavusi tyrimo dalyku buvusios pareiškėjo veikos ir taip išreiškusi išankstinio nusistatymo jo atžvilgiu. Siekdama užtikrinti tinkamą Seimo nario V. Ž. ir E. S. prašymų nagrinėjimą bei tyrimui būtinos medžiagos surinkimą, E. V., kaip laikinoji Komisijos pirmininkė, kreipėsi į Respublikos Prezidentę bei Seimo kontrolierių. Šiuos raštus E. V. pasirašė kaip institucijos vadovė, o ne kaip privatus asmuo, be to, juose nėra pateiktas pareiškėjo elgesio, susijusio su galimais Įstatymo pažeidimais, vertinimas.

Raštuose nepateikta nei nuomonė, nei išvados, ar tyrimo dalyku esantys veiksmai laikytini pažeidimu, ar ne. LVAT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo deklaruoti ne jau kilusius interesų konfliktus, o prielaidas tokiems konfliktams kilti. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privačių interesų deklaraciją privalo papildyti tuo atveju, jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privataus pobūdžio ginčas su buvusia pavaduotoja E. S. yra prielaida viešųjų ir privačių interesų konfliktui kilti, todėl pareiškėjas privalėjo deklaruoti minėtą ginčą kaip aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, o to nepadaręs pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį.

Komisija nereikalavo iš pareiškėjo deklaruoti atsiradusio poreikio vykdyti konkrečias tarnybines funkcijas – spręsti su E. S. tėvo vadovaujama įstaiga susijusius klausimus, priimti sprendimus dėl VPT pozicijos teisme nagrinėjant bylą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos, prastovos paskelbimo bei jos tarnybos eigos. Deklaruotinų aplinkybių vertinimas turi būti grindžiamas Įstatyme įtvirtinta privačių interesų sąvoka. Pareiškėjas, atleidęs savo pavaduotoją E. S. iš tarnybos, visuomenės informavimo priemonėse išsakė abejones dėl jos nėštumo, dėl to pastaroji privataus kaltinimo tvarka patraukė jį baudžiamojon atsakomybėn ir iškėlė civilinį ieškinį, kurio įvykdymui užtikrinti buvo areštuotas pareiškėjo turtas.

Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo tiek neturtinį, tiek turtinį suinteresuotumą ginčo su E. S. baigtimi (siekė apginti savo garbę byloje, kurioje buvo kaltinamas šmeižtu, ir norėjo išvengti finansinių pasekmių, jeigu būtų pripažintas kaltu) ir privalėjo šį interesą deklaruoti, tačiau nevykdė Įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas nedeklaravo aplinkybių, galinčių kelti interesų konfliktą, ir nenusišalino, kai vykdant tarnybines funkcijas jam kilo būtinybė spręsti klausimus, susijusius su Urėdija.

Priešingai, pareiškėjas, bylinėdamasis su E. S. dėl galimo šmeižto, nuolat priiminėjo sprendimus jos tėvo vadovaujamos įstaigos atžvilgiu (teikė nurodymus ir įpareigojimus, organizavo Urėdijos vykdytų viešųjų pirkimų ir sudarytų sutarčių patikrinimo veiksmus, pasirašė veiklos vertinimo išvadą ir kt.). Pareiškėjas nevengė interesų konflikto, nes plačiai komentavo Urėdijos veiklą visuomenės informavimo priemonėms. Be to, turėdamas privataus pobūdžio konfliktą su E. S., priiminėjo sprendimus dėl VPT pozicijos teisme nagrinėjant bylą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos.

Aplinkybė, kad tyrimas VPT buvo pradėtas ne pareiškėjo, o FNTT iniciatyva, ginčo situacijos nekeičia, nes pareiškėjas nenusišalino nuo klausimų, keliančių jam interesų konfliktą, svarstymo ir priėmimo. LVAT, aiškindamas Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto nuostatas, yra nurodęs, kad jose nustatytas įpareigojimas elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, suponuoja paties asmens prievolę įvertinti kiekvieną konkrečią situaciją tuo aspektu, ar joje galima įžvelgti jo privačių interesų konflikto su viešaisiais požymius.

Tačiau šio faktoriaus taikymas taip pat yra sietinas su Įstatymo bendrosiose nuostatose pakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai suformuluotomis sąvokomis „privatūs interesai“, „viešieji interesai“, „interesų konfliktas“ ir „asmeninis suinteresuotumas“. Šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengtų interesų konflikto, nors nusišalinimas yra kiekvieno valstybės tarnyboje dirbančio asmens asmeninė pareiga, kuri turi būti išreikšta aktyviais ir aiškiais veiksmais. Valstybės tarnyboje dirbantys asmenys privalo ne tik vengti interesų konflikto, bet ir elgtis taip, kad visuomenei net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Priešingu atveju gali kilti pagrįstų įtarimų, kad sprendimai priimami neskaidriai, o tai menkintų žmonių pasitikėjimą valdžios įstaigomis, silpnintų valdžios institucijų administracinius gebėjimus. Tokios reikšmingos institucijos kaip VPT vadovui taikomi aukščiausi elgesio standartai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu (III t., b. l. 26-36) pareiškėjo Ž. P. skundą tenkino. Panaikino Komisijos 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. KS-49 „Dėl Ž. P.“.

Teismas nustatė, kad Ž. P. yra VPT direktorius. Lietuvos Respublikos Seimo narys V. Ž. 2012 m. liepos 9 d. kreipėsi į Komisiją, prašydamas atlikti tyrimą dėl VPT direktoriaus Ž. P. veiksmų atitikties Įstatymui. Nurodė, kad kelia įtarimų tai, jog Ž. P., visuomenės informavimo priemonėms kalbėdamas apie miško gaisrų stebėjimo sistemos įsigijimo neskaidrumą, neatskleidė, jog jo santykis su pirkimus vykdžiusios Urėdijos vadovu B. S. nėra skaidrus ir kad jo laukia baudžiamoji byla, kurioje B. S. dukra jį kaltina šmeižtu, taip pat įtartina tai, kad Ž.

P. pirmiausia apsilankė Urėdijoje ir tik po to viešai pažėrė įtarimų dėl miškininkų vykdytų viešųjų pirkimų skaidrumo. Taip pat nustatyta, kad E. S. 2012 m. liepos 13 d. pateikė skundą Komisijai, be kita ko, prašydama ištirti Ž. P. elgesį. Nurodė, kad ji su VPT bylinėjasi dėl galimai neteisėto atleidimo iš darbo, o dėl direktoriaus Ž. P. šmeižto privataus kaltinimo tvarka teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, todėl Ž. P. tiesiogiai suinteresuotas abiejų teisminių procesų baigtimi. E. S. kilo abejonių dėl Ž.

P. veiksmų atnaujinti Urėdijos, kuriai vadovauja jos tėvas, vykdyto viešojo pirkimo konkurso miško gaisrų stebėjimo sistemai įsigyti etiškumo. Skunde Komisijai E. S. teigė, kad Ž. P. nuosekliai ir kryptingai persekioja jos tėvo vadovaujamą įstaigą, turėdamas asmeninį interesą, t. y. padaryti poveikį jai baudžiamojoje byloje dėl šmeižto ir administracinėje byloje dėl jos atleidimo. 2013 m. balandžio 25 d. E. S. papildė savo skundą ir nurodė, kad, toliau vykstant teisminiams procesams su Ž. P., jis prieš pat baudžiamosios bylos nagrinėjimą pradėjo jos tėvo atžvilgiu vykdyti jau įgyvendintų sutarčių patikrinimus ir ėmėsi atvirai komentuoti žiniasklaidai tyrimo rezultatus.

Pasak E. S., Ž. P. piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, siekdamas padaryti poveikį jai baudžiamojoje byloje. Komisija 2012 m. liepos 31 d. posėdyje apsvarstė klausimą, ar pradėti tyrimą dėl pareiškėjo veiklos, ir nutarė atidėti klausimo svarstymą, kol bus surinkta papildoma informacija. 2012 m. rugsėjo 12 d. posėdyje Komisija nutarė pradėti tyrimą dėl VPT direktoriaus Ž. P. veiklos. 2012 m. lapkričio 13 d. vykusiame Komisijos posėdyje, vadovaujantis VTEK įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nutarta sustabdyti tyrimą, kol teisme bus priimtas sprendimas byloje pagal Komisijos 2012 m. spalio 31 d. skundą.

Komisija, 2013 m. gegužės 28 d. posėdyje apsvarsčiusi Ž. P. veiklą, priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 3 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes, kilus privataus pobūdžio ginčui su generalinio miškų urėdo dukra, nedeklaravo aplinkybių, galinčių kelti interesų konfliktą, ir nepateikė aiškiai išreikšto ir dokumentais įforminto nusišalinimo, kai vykdant tarnybines funkcijas jam kilo būtinybė spręsti klausimus, susijusius su Urėdija.

Taip pat nuolat priiminėjo sprendimus E. S. tėvo vadovaujamos įstaigos atžvilgiu bei komentavo Urėdijos veiklą visuomenės informavimo priemonėms. Be to, turėdamas privataus pobūdžio konfliktą su E. S., priiminėjo sprendimus dėl VPT pozicijos teisme nagrinėjant bylą dėl jos atleidimo iš tarnybos ir prastovos paskelbimo.

Pasisakydamas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, teismas, pacitavo šias nuostatas ir pažymėjo, jog kaip matyti iš šioje byloje ginčijamo Komisijos sprendimo turinio bei atsiliepime išdėstytų argumentų, Komisija pareiškėjo Ž. P. asmeninį suinteresuotumą motyvuoja tuo, kad teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje E. S. privataus kaltinimo tvarka jį kaltino šmeižtu ir reikalavo atlyginti žalą, taigi pareiškėjas buvo suinteresuotas apginti savo garbę šioje byloje ir išvengti finansinių pasekmių, kurios būtų kilusios, jei jis būtų pripažintas kaltu.

Komisija mano, kad, esant nurodytai situacijai, pareiškėjas, spręsdamas su E. S. tėvo vadovaujama įstaiga (Urėdija) susijusius klausimus bei priimdamas sprendimus dėl VPT pozicijos administraciniam teismui nagrinėjant bylą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos, supainiojo viešuosius ir privačius interesus. FNTT 2012 m. balandį telefonu užklausė VPT direktoriaus Ž. P., ar VPT nemato galimybės atnaujinti tyrimą dėl Urėdijos vykdytų viešųjų pirkimų miško gaisrų stebėjimo sistemai įsigyti. Nustatyta, kad Ž. P., kaip VPT direktorius, 2012 m. gegužės 21 d. raštu nurodė Urėdijai pateikti Apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, elektroninės pardavimo sistemos papildomų paslaugų viešojo pirkimo Nr. 116588 ir Apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, elektroninės pardavimo sistemos administravimo paslaugų viešojo pirkimo Nr. 120530 dokumentus ir įpareigojo, jei pirkimų sutartys nesudarytos, nesudaryti jų iki VPT vertinimo išvadų pateikimo.

VPT 2012 m. liepos 4 d. raštu, kurį pasirašė pareiškėjas, Urėdiją informavo apie pradėtą tyrimą – Urėdijos vykdytų viešųjų pirkimų Nr. 116588 ir Nr. 120530 vertinimą, ir nurodė per tris darbo dienas pateikti tyrimui būtiną informaciją. VPT direktoriaus pavaduotoja, laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas, S. V. 2012 m. liepos 13 d. raštu informavo Urėdiją, kad Apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, elektroninės pardavimo sistemos papildomų paslaugų viešojo pirkimo Nr. 116588 ir Apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, elektroninės pardavimo sistemos administravimo paslaugų viešojo pirkimo Nr. 120530 VPĮ pažeidimų, galėjusių turėti įtakos pirkimams, nenustatė.

FNTT pateikė VPT 2012 m. liepos 27 d. raštą Nr. 25/3-3-2-16054, kuriuo prašė informuoti, ar Urėdijai vykdant 2009 m. spalio 14 d. leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 81 skelbtą atvirą konkursą „Antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos įdiegimas“ (pirkimo Nr. 79643) Europos Sąjungos paramos lėšomis finansuojamam projektui įgyvendinti buvo pažeisti VPĮ reikalavimai. VPT direktorius Ž. P. 2012 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 4S-3857 atsakė FNTT, kad buvo atlikti FNTT nurodyto viešojo pirkimo Nr. 79643 vertinimai 2009 metais ir 2010 metais, ir pridėjo vertinimo išvadų kopijas.

VPT 2012 m. rugpjūčio 24 d. gavo FNTT 2012 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. 25/3-3-5-17596, kuriame prašoma nustatyti, ar Urėdija tinkamai įvykdė pirkimo sutartį, sudarytą su tiekėjais jiems laimėjus atvirą konkursą „Antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos įdiegimas“ (pirkimo Nr. 79643) Europos Sąjungos paramos lėšomis finansuojamam projektui įgyvendinti, ir apie patikrinimo rezultatus informuoti FNTT. VPT direktorius įgaliojo pavaduotoją S. V. atlikti tyrimą dėl FNTT informacijos, todėl ši 2012 m. spalio 23 d. priėmė įsakymą Nr. 1S-240, kuriuo sudarė darbo grupę ir pavedė jai su Urėdijos pirkimo Nr. 79643 sutarties vykdymu susijusias užduotis.

VPT direktorius Ž. P. 2013 m. balandžio 24 d. pasirašė vertinimo išvadą Nr. 4S-1889, kurią parengė S. V. sudaryta darbo grupė, pasitelkusi ekspertus bei FNTT atstovus, vykdant FNTT pavedimą, kad Urėdija pažeidė VPĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taigi, kaip matyti, sprendimą įvertinti Urėdijos vykdytus viešuosius pirkimus bei atlikti tyrimą dėl sudarytų sutarčių vykdymo pareiškėjas priėmė ne savo asmenine iniciatyva, bet FNTT pavedimu. Be to, atlikti tyrimą dėl Urėdijos sudarytų sutarčių jis pavedė savo pavaduotojai, kuri sudarė darbo grupę, kuri atlikusi patikrinimą pateikė išvadą.

Teismas taip pat nustatė, kad Ž. P. 2013 m. vasario 21 d. priėmė įsakymą Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“, kurį ji 2013 m. kovo 22 d. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o pareiškėjas, kaip VPT direktorius, 2013 m. balandžio 10 d. pasirašė ir pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsiliepimą į skundą dėl galimai neteisėtos prastovos. Teismas pažymėjo, jog aptariamų Įstatymo nuostatų pažeidimai gali būti konstatuoti tik pripažinus, kad asmuo veikė (priėmė sprendimą, dalyvavo jį priimant) esant aplinkybėms, kurios sukelia interesų konfliktą, t. y. turėdamas asmeninį (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario) turtinį ar neturtinį suinteresuotumą.

Vadinasi, jei nenustatomas asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, nėra pagrindo ir tvirtinti, kad egzistuoja privatūs interesai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1533/2013). Komisija, kiekvienu atveju pripažindama, kad valstybės tarnautojas veikė esant interesų konfliktui, turi aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti, kokios faktinės aplinkybės patvirtina asmens turėtą turtinį ar neturtinį suinteresuotumą. Šių aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ir mažai tikėtinomis, hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais apie valstybės tarnautojo galimai turėtą ar ateityje būsiantį suinteresuotumą.

Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Komisijos išvados dėl Ž. P. asmeninio suinteresuotumo priimant sprendimus tikrinti E. S. tėvo vadovaujamą įstaigą (Urėdiją) bei pasirašyti atsiliepimą teismui yra grindžiamos tik subjektyviu manymu, kad tai suteiktų jam pranašumo baudžiamojoje byloje. Teismo nuomone, tai, ar VPT tikrino Urėdiją, ar ši vykdydama pirkimą laikėsi viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų, niekaip neįtakoja teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą ir priimančio vienokį ar kitokį procesinį sprendimą.

Taip pat Komisija nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tai galėjo turėti įtakos E. S. elgesiui baudžiamojoje byloje. Tai, kad pareiškėjas, būdamas VPT direktoriumi, kuris pasirašė įsakymą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos, o jai kreipusis į teismą pasirašė atsiliepimus administracinėje byloje dėl pareiškėjos atleidimo ar prastovos, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad jis pažeidė Įstatymą pasirašydamas procesinius dokumentus nagrinėjamoje administracinėje byloje, dėl to, kad buvo nagrinėjama baudžiamoji byla privataus kaltinimo tvarka.

Iš to, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje neįrodytos aplinkybės, kurios sukeltų interesų konfliktą, nes byloje nenustatytas pareiškėjo asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, todėl tokiu atveju, kaip nurodyta LVAT praktikoje, nėra pagrindo tvirtinti, kad egzistavo privatus interesas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neprivalėjo veikti Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu būdu, t. y. nusišalinti nuo sprendimų priėmimo. Iš išdėstytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų teismas darė išvadą, kad neįrodyta, jog pareiškėjas, kaip VPT vadovas, atlikdamas savo pareigas Urėdijos atžvilgiu, buvo šališkas, nesąžiningas ar netinkamai atliko savo pareigas, o pareigų atlikimas buvo susijęs su jo turtiniais ar neturtiniais privačiais interesais.

Kad byloje nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas savo elgesiu pirmenybę teikė ne viešam interesui, atsakovas taip pat neįrodė. Prieita prie išvados, kas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimai Sprendime konstatuoti nepagrįstai.

Pasisakydamas dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo, teismas vertino, tai, jog šių nuostatų pažeidimas Sprendime grindžiamas tuo, kad VPT direktorius Ž. P. nedeklaravo kilusio privataus pobūdžio ginčo su buvusia savo pavaduotoja E. S. kaip aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Pacitavęs pastarąsias nuostatas, teismas rėmėsi taip pat ir Įstatymo 2 straipsnio 2, 4 6 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A442-1422/2010 ir A662-1566/2013). Nurodė, jog iš bylos medžiagos nustatyta, kad Ž. P. deklaravo privačius interesus. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, privačių interesų deklaracija turi būti papildoma tik paaiškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, bet ne konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis, kurios tokias prielaidas paverčia interesų konfliktu. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad byloje neįrodytos aplinkybės, kurios sukeltų interesų konfliktą, nes nenustatytas pareiškėjo asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turėjo jo atžvilgiu nagrinėjamą baudžiamąją bylą pagal E. S. pareiškimą privataus kaltinimo tvarka deklaruoti kaip aplinkybę, dėl kurios gali kilti interesų konfliktas. Prieita prie išvados, kad Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog Ž. P. pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį.

Dėl procedūrinių pažeidimų teismo sprendime, remiantis VTEK įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalimi, tuo, jog Seimo nario V. Ž. raštas dėl pareiškėjo veiklos Komisijoje gautas 2012 m. liepos 12 d., o E. S. – 2012 m. liepos 16 d., prieita prie išvados, kad bendrasis 3 mėnesių prašymo išnagrinėjimo terminas baigėsi 2012 m. spalio 12 d. Duomenų, kad šis tyrimas būtų pratęstas, byloje nėra. Taip pat remtasi VTEK įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2 dalies 1 punktu, bei tuo jog Komisija, 2012 m. lapkričio 13 d. vykusiame posėdyje nutarė sustabdyti tyrimą, kol teisme bus priimtas sprendimas byloje pagal Komisijos 2012 m. spalio 31 d. skundą.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Komisija tyrimą sustabdyti nusprendė praėjus mėnesiui po to, kai pagal VTEK įstatymo nuostatas šis tyrimas jau turėjo būti baigtas. Nors Komisija turėjo procesinę galimybę tyrimą pratęsti, tačiau, kaip minėta, duomenų, kad pranešimo ištyrimo terminas buvo pratęstas iki 6 mėnesių, nėra. Nustatytas aplinkybes teismas laikė procedūriniu pažeidimu. Teismas nekvestionavo Komisijos teisės, negalėjus gauti įrodymų, kreiptis dėl įpareigojimo juos pateikti į teismą, tačiau pažymėjo, kad tyrimas turėjo būti pratęstas arba sustabdytas nepraėjus terminui, per kurį jis turi būti baigtas.

Remiantis VTEK įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, tuo, kad E. S. su pareiškimu į Komisiją kreipėsi 2012 m. liepos 13 d., o tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2012 m. rugsėjo 12 d., t. y. nuo skundo gavimo dienos praėjus 2 mėnesiams, o pareiškėjas apie atliekamą tyrimą informuotas tik 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu, teismas darė išvadą, kad Komisija pažeidė VTEK įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatytą 5 darbo dienų terminą. Atkreiptas dėmesys, kad Komisija 2012 m. liepos 31 d. posėdyje apsvarstė klausimą, ar pradėti tyrimą dėl pareiškėjo veiklos, ir nutarė atidėti klausimo svarstymą, kol bus surinkta papildoma informacija.

Taigi net ir sprendimas atidėti tyrimo pradėjimą priimtas pažeidus VTEK įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Teismo nuomone, ne tik pranešimą (skundą) Komisijai pateikęs asmuo, bet ir asmuo, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, yra suinteresuotas, kad tyrimas būtų atliktas per nustatytus terminus ir kaip įmanoma greičiau nustatytos visos reikšmingos aplinkybės ir išsiaiškinta, ar nebuvo pažeistos Įstatymo nuostatos, kadangi bet kokiu atveju tyrimo atlikimas asmeniui sukelia dvasinių išgyvenimų. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė Komisijos argumentus, kad pranešimo nagrinėjimo terminai pareiškėjui nesukelia pasekmių.

Iš VTEK įstatymo 18 straipsnio 1 punkte, 3 straipsnio 2 dalyje ir Komisijos darbo reglamento 39 punkto nuostatų teismas darė išvadą, kad Komisijos pirmininkas ar narys turi nusišalinti nuo svarstymo ne tik tada, kai kyla viešųjų ir privačių interesų konfliktas, bet ir esant kitų priežasčių, galinčių turėti įtakos klausimo nagrinėjimo nešališkumui. Tuo tarpu nustatyta, kad Komisijos narė E. V. dar iki sprendimo priėmimo kreipėsi į Respublikos Prezidentę su prašymu nušalinti Ž. P. nuo einamų pareigų atlikimo, kiek tai susiję su informacijos ir dokumentų teikimu Komisijai jo paties atžvilgiu vykdomo tyrimo ribose, ir paskirti nešališką asmenį pateikti Komisijai dokumentus, nes dokumentų nepateikimas gali būti suprantamas kaip siekis vilkinti tyrimą ir išvengti atsakomybės, bei į Seimo kontrolierių, prašydama ištirti, ar Ž.

P. veiksmuose nėra biurokratizmo ir piktnaudžiavimo, nes jis sąmoningai vilkina tyrimą, siekdamas išvengti atsakomybės. Nurodytos aplinkybės, kai E. V. kreipėsi į institucijas, iš kurių atsakymų matyti, kad jos atsisako nagrinėti pareiškimuose nurodytus klausimus ir priimti prašomus sprendimus dėl to, kad teisės aktai nepriskiria jų kompetencijai šiuos klausimus nagrinėti, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad Komisijos narė (laikinai ėjusios Komisijos pirmininko pareigas) E. V. galėjo turėti išankstinį neigiamą subjektyvų požiūrį į pareiškėją, kaip nevykdžiusį VTEK pavedimo.

Be kita ko, teismas darė išvadą, kad E. V., laikinai ėjusiai Komisijos pirmininko pareigas, teisės aktai, nurodyti atsakymuose, turėjo būti žinomi. Subjektyvusis nešališkumo aspektas reiškia, kad Komisijos narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Komisijos narys turi veikti taip, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės, keliančios nepasitikėjimą Komisijos nario nešališkumu. Taigi, siekdama išsklaidyti bet kokias abejones dėl šališkumo, Komisijos narė E. V. turėjo nusišalinti nuo sprendimo priėmimo.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad, atliekant tyrimą dėl Ž. P. veiksmų, buvo pažeistos VTEK įstatymo nuostatos dėl nagrinėjimo terminų bei priimamų sprendimų nešališkumo, todėl priimtas sprendimas ir dėl šių priežasčių negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

III. Atsakovas Komisija pateikė apeliacinį skundą (III t. b. l. 38-44; 47-53), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Komisijos 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. KS-49.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pažeidimo objektyviąją pusę, netinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir padarė nepagrįstas išvadas apie pažeidimo nebuvimą. Komisijos tyrimo objektu buvo ne baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo ar E. S. elgesys, o VPT direktoriaus Ž. P. elgesio atitiktis Įstatymo nuostatoms. Pareiškėjas negalėjo išlikti objektyvus ir nešališkas spręsdamas klausimus dėl Urėdijos, nes su įstaigos vadovo dukra bylinėjosi baudžiamojoje byloje dėl šmeižto. Aiškiai išreikštas pareiškėjo asmeninis turtinis (išvengti neigiamų finansinių pasekmių, nes byloje buvo pareikštas 100 000 Lt civilinis ieškinys, jo įvykdymo užtikinimui areštuotas tokios vertės pareiškėjo nekilnojamasis turtas) ir neturtinis (apginti savo garbę ir reputaciją) suinteresuotumas galėjo turėti įtakos ne baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui, bet paties pareiškėjo sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo elgesio sprendžiant E. S. tarnybos eigos klausimus, ką Komisija tyrimo pasekoje taip pat pripažino Įstatymo nuostatų pažeidimu, tik konstatavo, jog „nėra pagrindo teigti, kad jis [pareiškėjas] pažeidė Įstatymą pasirašydamas procesinius dokumentus“, tačiau tokiai savo išvadai pagrįsti jokių motyvų nenurodė. Akivaizdu, jog buvusios darbuotojos šmeižtu kaltinamas ir teisme dėl to besibylinėjantis pareiškėjas negalėjo nešališkai ir objektyviai spręsti dėl oficialios VPT pozicijos administracinėse bylose dėl darbuotojos atleidimo ar prastovos, taip pat priimti sprendimų, susijusių su jos tarnybinės eigos klausimais. Pareiškėjo ginčas su buvusia pavaduotoja E. S. baudžiamojoje byloje yra prielaida viešųjų ir privačių interesų konfliktui kilti jam atliekant tarnybines pareigas. Kadangi pareiškėjas turėjo tiek neturtinį, tiek turtinį suinteresuotumą ginčo su E. S. baigtimi, privalėjo deklaruoti minėtą ginčą kaip aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, o to nepadaręs pažeidė Įstatymo nuostatas.

2) Sprendimo priėmimas užtruko 8 mėnesius ne dėl Komisijos neveiklumo, o dėl paties pareiškėjo vilkinimo pateikti tyrimui būtinus dokumentus ir trukdymo Komisijos darbui. Kadangi pareiškėjas geranoriškai neteikė Komisijai informacijos, Komisija pradėjo tyrimą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, Lietuvos Respublikos Prezidentę ir net tada negaudama iš pareiškėjo būtinos informacijos kreipėsi į teismą. Procedūriniu pažeidimu, jog veikos tyrimas pradėtas ne iš karto gavus prašymus, o atlikus papildomos informacijos rinkimą, nebuvo pažeistas pranešimų nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Be to, tyrimas beveik 6 mėnesius buvo sustabdytas, todėl truko 2 mėnesius ir 20 dienų, nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto 3 mėnesių termino. Akcentuotina, jog VTEK įstatyme numatytas tyrimo atlikimo terminas nėra naikinamasis, yra skirtas pranešimą pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams užtikrinti. Pareiškėjas buvo per 5 dienas informuotas apie pradėtą tyrimą, jam buvo išaiškintos jo teisės, jis jomis naudojosi, tad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

3) Pirmosios instancijos teismo teiginiai apie Komisijos narės E. V. šališkumą remiasi prielaidomis, nerealiomis ir mažai tikėtinomis hipotezėmis bei spėliojimais apie galimai Komisijos narės turėtą suinteresuotumą. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad VPT laiku nepateikė reikiamų dokumentų, kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas. Pagal įstatymą visus raštus Komisijos vardu pasirašo Komisijos pirmininkas, todėl tiek pareiškėjo, tiek pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad E. V. (laikinai ėjusi Komisijos pirmininko pareigas) veikė vienasmeniškai turėdama asmeninį suinteresuotumą, yra nepagrįsti. Be to, raštuose Seimo kontrolieriui ir Respublikos Prezidentei nėra pateiktas pareiškėjo elgesio, susijusio su galimais Įstatymo pažeidimais, vertinimas. Minėtuose raštuose Komisija nepateikė nei nuomonės, nei išvadų apie tai, ar tyrimo dalyku esantys veiksmai laikytini pažeidimu ar ne. Ž. P., atvykęs į 2013 m. gegužės 28 d. posėdį, pateikė Komisijai prašymą nušalinti Komisijos narę E. V. nuo posėdžio, kuriame bus nagrinėjama jo byla. Komisija prašymą apsvarstė ir nusprendė netenkinti. Nagrinėjamu atveju Komisija nenustatė, jog E. V., laikinai eidama Komisijos pirmininkės pareigas, būtų veikusi vienasmeniškai ir turėtų privatų suinteresuotumą vertinant pareiškėjo elgesį, todėl pagrįstai nusprendė jos nenušalinti. Pareiškėjas apie šį Komisijos sprendimą buvo informuotas, su juo sutiko.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 55-66), kuriuo prašo atmesti Komisijos apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Komisijos Sprendime įrodinėjant pareiškėjo kaltę remiamasi vieninteliu argumentu – privataus kaltinimo byla, kurią iškėlė E. S., ir joje pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tad teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra įrodytos aplinkybės, kurios sukeltų interesų konfliktą, nes nenustatytas asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turėjo deklaruoti jo atžvilgiu nagrinėjamą baudžiamąją bylą pagal E. S. pareiškimą privataus kaltinimo tvarka kaip aplinkybę, dėl kurios gali kilti interesų konfliktas. Privataus kaltinimo byla buvo baigta priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo nustatytos būtinos nusikalstamai veikai objektyviosios ir subjektyviosios aplinkybės. Tai rodo, kad pareiškėjas ne tik, nepadarė neteisėtos veikos, tačiau ir nesuvokė, kad galėjo ją padaryti. Taigi jis ir nedeklaravo jokio interesų konflikto dėl iškeltos baudžiamosios bylos, nes tiesiog jo nesuvokė, o asmeniui, visiškai nesuvokusiam savo galimai neteisėtų veiksmų, negali būti taikoma atsakomybė. Pareiškėjas savo veiksmais (dalyvavimas E. S. atleidimo procedūrose, perduodant Urėdijai vykdytų viešųjų pirkimų tyrimą kitiems VPT darbuotojams) niekaip neįtakojo baudžiamosios bylos (nes byla yra nagrinėjama teismų, o ne Urėdijos ar E. S.), savo piniginių interesų (atlikti pareiškėjo veiksmai nepanaikino ir negalėjo panaikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių), savo moralinių interesų (ne pareiškėjas inicijavo tyrimus ar juos vykdė, pareiškėjas nesuvokė, kad galimai yra padaręs nusikalstamą veiką). Pareiškėjas negavo jokios konkrečios asmeninės ir apčiuopiamos naudos, todėl nebuvo jokio interesų konflikto ar pareigos deklaruoti tokį konfliktą. Be to, Komisija, teigdama, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nepateikė jokių argumentų ar konkrečių teisės normų, kurias neva pažeidė pareiškėjas, nors pagal LVAT praktiką (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013), turėjo tai padaryti. Taip pat remiasi LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1601/2013 pateiktais motyvais. Teismas vertino pareiškėjo vykdomų vidaus administravimo veiksmų įtaką E. S. ar teismui, nagrinėjusiam jos iniciatyva iškeltai privataus kaltinimo bylai, tačiau jos nenustatė.

2) Komisijos nurodomas pareiškėjo pažeidimas Urėdijos atžvilgiu, grindžiamas prielaida, kad pareiškėjas ir jo vadovaujama institucija yra tas pats asmuo. Komisija nesigilino į VPT, kaip institucijos, veiklą ir jos tikslus. Nei VPT, nei jos vadovas pareiškėjas neturėjo jokių išskirtinių kėslų ar suinteresuotumo kenkti Urėdijai ar jos vadovui, vykdė savo įprastinę, įstatymų nustatytą veiklą, nesuteikdami išskirtinio dėmesio Urėdijai, kaip perkančiajai organizacijai, ar tuo labiau jos vadovui, nesukėlė jiems neigiamų pasekmių, o Komisijos pozicija yra visiškai nepagrįsta ir kelia abejonių dėl jos objektyvumo. Komisija nepateikė objektyvių duomenų, kad tai galėjo turėti įtakos E. S. elgesiui baudžiamojoje byloje.

3) Nei Seimo kontrolierius bei Respublikos Prezidentė neturi kompetencijos ir negalėtų daryti teisinės įtakos VTEK atliekamam skundo nagrinėjimui, tad tuo negali būti pateisinamas ilgas Komisijos tyrimas. Dėl tyrimo atliko termino pažymi, jog jis yra naikinamasis, be to, procesiniams veiksmams atlikti įstatyme nustatyti terminai drausmina tyrimo dalyvius, užtikrina sklandesnę, operatyvesnę tyrimo eigą, teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkerta kelią proceso vilkinimui.

4) Komisijos kreipimaisi į Seimo kontrolierių ir Respublikos Prezidentę (kuri ministro pirmininko teikimu priima į pareigas VPT direktorių), ypač atsižvelgiant į tai, kad juose nurodyta, jog pareiškėjas siekia išvengti savo atsakomybės, taip implikuojant, kad jis yra kaltas, nors tuo metu dar nebuvo atliktas joks tyrimas ir net nesurinkti visi duomenys, vertintini kaip siekis kuo plačiau paskleisti neigiamą įvaizdį apie pareiškėją ir kaip neobjektyvus pareiškėjo bylos nagrinėjimas. Jei sprendimą dėl minėtų kreipusi priėmė Komisija, kaip kolegiali institucija, kyla klausimas dėl visų Komisijos narių objektyvumo nagrinėjat šią pareiškėjo bylą ir priimant Sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. KS-49 „Dėl Ž. P.“ (I t., b. l. 6-11; II t., b. l. 167-172), teisėtumo ir pagrįstumo.

Komisijos Sprendime nuspręsta, kad Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Ž. P. nedeklaravo kilusio privataus pobūdžio ginčo su buvusia savo pavaduotoje E. S. kaip aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ir tuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį. Taip pat nuspręsta, jog Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Ž. P., būdamas privataus pobūdžio konflikte su E. S., priiminėjo sprendimus dėl jos tėvo B. S. vadovaujamos Generalinės miškų urėdijos ir dėl Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos teisme nagrinėjant bylą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos, prastovos paskelbimo bei jos tarnybos eigos ir tuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, jog Komisijos Sprendime nurodytų Įstatymo nuostatų pažeidimai konstatuoti nepagrįstai, atliekant tyrimą dėl Ž. P. veiksmų buvo pažeistos VTEK įstatymo nuostatos dėl nagrinėjimo terminų bei priimamų sprendimų nešališkumo, todėl priimtą Komisijos Sprendimą laikė neteisėtu ir nepagrįstų ir pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Komisijos Sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies.

Dėl Komisijos nustatyto Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo

Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmenys, pretenduojantys dirbti ir dirbantys valstybinėje tarnyboje, taip pat kiti asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, privalo deklaruoti privačius interesus“.

Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po šių aplinkybių paaiškėjimo“.

Nagrinėjamu atveju Komisija sprendė, kad pareiškėjas nurodytas Įstatymo nuostatas pažeidė tuo, jog nedeklaravo kilusio privataus pobūdžio ginčo su buvusia savo pavaduotoje E. S. kaip aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.

Teisėjų kolegija su tokia Komisijos išvada nesutinka remdamasi žemiau išdėstytais motyvais.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, taip pat asmuo, pretenduojantis į pareigas valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją.

Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia, jog privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Asmeninis suinteresuotumas – valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas (2 str. 6 d.). Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (2 str. 4 d.).

Vertintina, jog Komisijos Sprendime nurodytas privatus pobūdžio ginčas tarp pareiškėjo ir buvusios jo pavaduotojos E. S. kilo 2012 m. sausio 16 d., tuomet, kai pareiškėjas, kaip VPT direktorius, 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu atleido E. S. iš VPT direktoriaus pavaduotojo pareigų, E. S., manydama, jog yra atleista neteisėtai, nes yra nėščia, 2011 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 15 d. visuomenės informavimo priemonėse išsakė neigiamą nuomonę apie E. S. nėštumą, pažymėdamas, jog, kiek jam žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai atsiduria tokioje situacijoje, todėl E. S. 2012 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl Ž. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už tikrovės neatitinkančios, niekinančios ir žeminančios informacijos paskleidimą bei pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 2010 m. liepos 14 d. deklaravo privačius interesus pateikdamas pirminę deklaraciją, o 2011 m. rugsėjo 9 d., 2011 m. spalio 12 d., 2011 m. spalio 21 d., 2011 m. spalio 28 d., 2012 m. sausio 3 d., 2012 m. sausio 12 d. pateikė deklaracijos duomenų patikslinimą/papildymą naujais duomenimis (II t., b. l. 33-46).

Taigi pareiškėjas iki privataus pobūdžio ginčo su buvusia pavaduotoje E. S. kilimo vykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą deklaruoti privačius interesus, taip pat tikslino deklaraciją paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.

Tad net ir sutinkant su Komisijos išvada, jog minėtas ginčas turėtų būti deklaruotas privačių interesų deklaracijoje, šiuo atveju turėtų būti vertinamas galimas Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, o ne 3 straipsnio 2 dalies, pažeidimas.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju privataus pobūdžio ginčas, t. y. E. S. inicijuotas teismo procesas pareiškėjo atžvilgiu, nelaikytinas privačiu interesu, kurį pareiškėjas, kaip VPT direktorius, turėjo deklaruoti.

Ši išvada grindžiama tuo, jog iš Įstatymo 6 straipsnio turinio matyti, jog Įstatymas nenumato pareigos privačių interesų deklaracijoje pateikti duomenų apie teisminius procesus, kuriuose dalyvauja privačius interesus turintis deklaruoti asmuo. Toks įpareigojimas būtų netikslingas tuo aspektu, jog teisminiai ginčai patys savaime yra vieši (Teismų įstatymo 7 straipsnis). Atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnyje nurodytus Įstatymo paskirtį ir uždavinius (suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje), tai, jog Įstatymu iš esmės siekiama išviešinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius interesus bei išvengti privačių interesų konflikto su viešaisiais interesais, vien fakto apie tai, jog privačius interesus turintis deklaruoti asmuo dalyvauja teisminiame procese kaip privatus asmuo, deklaravimas nepadės pasiekti Įstatymu siekiamų tikslų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies punkto, vertinama, jog aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu. Taigi reikia skirti aplinkybes, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, nuo konkrečių tarnybinės veiklos aplinkybių, kurios minėtas prielaidas paverčia interesų konfliktu. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, privačių interesų deklaracija turi būti papildoma tik paaiškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, bet ne konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis, kurios tokias prielaidas paverčia interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1774/2012; 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013)

Remiantis išdėstytais argumentais priėjus prie išvados, kad aplinkybės, dėl tarp pareiškėjo ir E. S. vykstančio teisminio ginčo, pareiškėjui nebuvo pagrindo nurodyti pateikiant ar tikslinant privačių interesų deklaraciją, ir atsižvelgiant į tai, jog minėta aplinkybė jau kurį laiką pareiškėjui buvo žinoma, ji nevertintina kaip naujai paaiškėjusi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies prasme. Vertintina, jog atsakovas nagrinėjamu atveju reikalauja, kad pareiškėjas deklaruotų ne aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas ateityje, bet jau patį dėl pareiškėjo tarnybinės veikos aplinkybių (dėl pareiškėjo veiklos, susijusios su sprendimų Urėdijos atžvilgiu priėmimu ir VPT pozicijos bylose dėl E. S. atleidimo, prastovos paskelbimo ir jos tarnybos eigos) kilusį interesų konfliktą. Įstatymas interesų konflikto kilimo atveju numato asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, nusišalinimą, o ne kilusio interesų konflikto deklaravimą (Įstatymo 11 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-185/2012). Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šiuo aspektu žiūrėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, Komisijos Sprendimo dalis, kuria nuspręsta, jog pareiškėjas VPT direktorius Ž. P. nedeklaravo kilusio privataus pobūdžio ginčo su buvusia savo pavaduotoje E. S. kaip aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ir tuo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį, laikytina neteisėta ir nepagrįsta, todėl pirmosios instancijos teismas Komisijos Sprendimą šioje dalyje panaikino pagrįstai.

Dėl Komisijos nustatyto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimo

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta: Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas (1 p.); teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 p.).

Pagal Įstatymo 11 straipsnį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (1 d.). Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (2 d.).

Minėta, Komisija Sprendime nurodė, kad pareiškėjas pastarąsias Įstatymo nuostatas pažeidė tuo, jog būdamas privataus pobūdžio konflikte su E. S., priiminėjo sprendimus dėl jos tėvo B. S. vadovaujamos Generalinės miškų urėdijos ir dėl VPT pozicijos teisme nagrinėjant bylą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos, prastovos paskelbimo bei jos tarnybos eigos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014).

Kiek tai susiję su pareiškėjui inkriminuotu Įstatymo pažeidimu, pastebėtina, jog Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013).

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013). Pagal administracinių teismų praktiką tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012).

Komisija pareiškėjo Ž. P. asmeninį suinteresuotumą motyvuoja tuo, kad teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje E. S. privataus kaltinimo tvarka jį kaltino šmeižtu ir reikalavo atlyginti žalą, taigi pareiškėjas buvo suinteresuotas apginti savo garbę šioje byloje ir išvengti finansinių pasekmių, kurios būtų kilusios, jei jis būtų pripažintas kaltu. Komisija mano, kad, esant nurodytai situacijai, pareiškėjas, spręsdamas su E. S. tėvo vadovaujama įstaiga (Generaline miškų urėdija) susijusius klausimus bei priimdamas sprendimus dėl VPT pozicijos administraciniam teismui nagrinėjant bylą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos, supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Teisėjų kolegijos nuomone, vykstant E. S. inicijuotam teisminiam ginčui dėl šmeižto, pareiškėjas, tikėtina, turėjo neigiamą nusistatymą E. S. atžvilgiu, neigiamą subjektyvų požiūrį, buvo suinteresuotas savo privačiais interesais – baudžiamosios bylos, kurioje buvo kaltinamas šmeižimu, baigtimi.

Bylos medžiaga patvirtina Komisijos Sprendime nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjas VPT direktorius Ž. P. 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1K-254 atleido E. S. iš direktoriaus pavaduotojo pareigų. Manydama, kad yra atleista neteisėtai, nes yra nėščia, E. S. 2011 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo“ 1.1. punktą; VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo“ ir grąžinti į iki atleidimo eitas pareigas VPT, priteisti neturtinę žalą – 10 000 litų (II t., b. l. 100-115).

Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 15 d. visuomenės informavimo priemonėse išsakė neigiamą nuomonę apie E. S. nėštumą, t. y. naujienų portalo 15min.lt straipsnyje „Ž. P. poste saugo laikas“ nurodyta, kad jam abejonių kyla dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos, ir pažymėjo, kad, kiek jam žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai tik atsiduria tokioje situacijoje.

E. S. 2012 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl Ž. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už tikrovės neatitinkančios, niekinančios ir žeminančios informacijos paskleidimą bei pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1522-562/2012 E. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo“ 1.1. punktą; VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo“, priteisė E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VPT, 5 000 Lt neturtinės žalos, kitoje dalyje skundą atmetė. Taip pat priteisė E. S. iš atsakovo VPT 2 093 Lt bylinėjimosi išlaidų (II t., b. l. 100-115).

VPT direktorius Ž. P. 2012 m. balandžio 17 d. apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo panaikinimo (II t., b. l. 93-99).

FNTT 2012 m. balandį telefonu užklausė VPT direktoriaus Ž. P., ar VPT nemato galimybės atnaujinti tyrimą dėl Generalinės miškų urėdijos vykdytų viešųjų pirkimų miško gaisrų stebėjimo sistemai įsigyti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi privataus kaltinimo byloje Nr. PK-335-865/2012 E. S. civiliniam ieškiniui užtikrinti laikinai apribojo Ž. P. nuosavybės teisę į 100 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, uždraudė juo disponuoti (II t., b. l. 57-58).

Pareiškėjas, kaip VPT direktorius, 2012 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 4S-2433 „Dėl dokumentų pateikimo“ nurodė Generalinei miškų urėdijai pateikti Apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, elektroninės pardavimo sistemos papildomų paslaugų viešojo pirkimo Nr. 116588 ir Apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, elektroninės pardavimo sistemos administravimo paslaugų viešojo pirkimo Nr. 120530 dokumentus ir paprašė, jei pirkimų sutartys nesudarytos, nesudaryti jų iki VPT vertinimo išvadų pateikimo (I t., b. l. 115-116).

VPT direktorius Ž. P. 2012 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Generalinės miškų urėdijos 2012 m. birželio 6 d. raštą Nr. 6B(9.5)-600 pavesti vykdyti Kontrolės skyriaus vedėjai J. V. (I t., b. l. 132).

VPT 2012 m. liepos 4 d. raštu Nr. 4S-3250, kurį pasirašė pareiškėjas, Generalinę miškų urėdiją informavo apie pradėtą tyrimą – Urėdijos vykdytų viešųjų pirkimų Nr. 116588 ir Nr. 120530 vertinimą, ir nurodė per tris darbo dienas pateikti tyrimui būtiną informaciją (I t., b. l. 117).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012 VPT apeliacinį skundą patenkino iš dalies: pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria panaikintas VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo” 1.1 punktas ir šioje dalyje E. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą; pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai E. S. iš VPT priteista 2 093 Lt bylinėjimosi išlaidų ir priteisė E. S. iš VPT 2 598 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Likusi teismo sprendimo dalis palikta nepakeista (II t., b. l. 78-91).

VPT direktoriaus pavaduotoja, laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas, S. V. 2012 m. liepos 13 d. raštu Nr. 4S-3420 „Dėl pirkimų įvertinimo“ informavo Generalinę miškų urėdiją, kad Apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, elektroninės pardavimo sistemos papildomų paslaugų viešojo pirkimo Nr. 116588 ir Apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, elektroninės pardavimo sistemos administravimo paslaugų viešojo pirkimo Nr. 120530 VPĮ pažeidimų, galėjusių turėti įtakos pirkimams, nenustatė (I t., b. l. 109).

FNTT pateikė VPT 2012 m. liepos 27 d. raštą Nr. 25/3-3-2-16054 „Dėl duomenų pateikimo“, kuriuo prašė informuoti, ar Generalinei miškų urėdijai vykdant 2009 m. spalio 14 d. leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 81 skelbtą atvirą konkursą „Antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos įdiegimas“ (pirkimo Nr. 79643) Europos Sąjungos paramos lėšomis finansuojamam projektui įgyvendinti buvo pažeisti VPĮ reikalavimai (I t., b. l. 33).

VPT direktorius Ž. P. 2012 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 4S-3857 „Dėl duomenų pateikimo“ atsakė FNTT, kad buvo atlikti FNTT nurodyto viešojo pirkimo Nr. 79643 vertinimai 2009 metais ir 2010 metais, ir pridėjo vertinimo išvadų kopijas (II t., b. l. 20).

VPT 2012 m. rugpjūčio 24 d. gavo FNTT 2012 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. 25/3-3-5-17596 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame prašoma nustatyti, ar Generalinė miškų urėdija tinkamai įvykdė pirkimo sutartį, sudarytą su tiekėjais jiems laimėjus atvirą konkursą „Antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos įdiegimas“ (pirkimo Nr. 79643) Europos Sąjungos paramos lėšomis finansuojamam projektui įgyvendinti, ir apie patikrinimo rezultatus informuoti FNTT (I t., b. l. 34; 136).

VPT direktorius Ž. P. 2012 m. spalio 17 d. pavedė FNTT 2012 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. 25/3-3-5-17596 vykdymą savo pavaduotojai S. V. (II t., b. l. 141; 143).

VPT direktoriaus pavaduotoja vykdydama FNTT pavedimą (2012 m. rugpjūčio 23 d. raštas Nr. 25/3-3-5-17596) ir vadovaudamasi VPĮ 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1S-240 sudarė darbo grupę iš VPT darbuotojų ir pavedė jai su Generalinės miškų urėdijos pirkimo Nr. 79643 sutarties vykdymu susijusias užduotis (I t., b. l. 137).

VPT direktorius Ž. P. 2013 m. vasario 21 d. priėmė įsakymą Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ (II t., b. l. 77).

E. S. 2013 m. kovo 22 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl VPT direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. P-61 panaikinimo (II t., b. l. 67-76).

VPT direktorius Ž. P. 2013 m. balandžio 10 d. pasirašė ir pateikė atsiliepimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui į E. S. skundą dėl VPT direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. P-61 panaikinimo (II t., b. l. 125-132).

2013 m. balandžio 19 d. pateiktos Pagal antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos įdiegimo rezultatų ekspertinio vertinimo paslaugų sutarties Nr. IIF-2 užduotis atliktų sisteminių tyrimų ir lauko bandymo rezultatų vertinimo išvados (I t., b. l. 158-162) su priedais (I t., b. l. 163-200; II t., b. l. 1-18), kurias pasirašė ekspertai A. K. ir D. J., tyrimuose ir bandymuose taip pat dalyvavo VPT 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1S-240 sudarytos darbo grupės nariai.

VPT direktorius Ž. P. 2013 m. balandžio 24 d. pasirašė raštą Nr. 4S-1889, kuriame VPT, atsakydama į FNTT 2012 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. 25/3-3-5-17596, nurodė, kad Generalinė miškų urėdija pažeidė VPĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodyta, jog ši išvada prieita Tarnybai kartu su pasitelktais ekspertais atlikus Generalinės miškų urėdijos ir UAB „Telekonta“ 2010 m. kovo 9 d. sudarytos preliminarios sutarties Nr. 9F-6, bei jos pagrindu su kiekviena miškų urėdija atskirai sudarytų sutarčių vertinimą, pridėtos minėtos 2013 m. balandžio 19 d. išvados (I t., b. l. 156-157; II t., b. l. 152-153).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog kilus privataus pobūdžio į teisminį ginčą išsivysčiusiam ginčui tarp pareiškėjo ir E. S., kuri yra generalinio miškų urėdo B. S. dukra, pareiškėjas, jam pagal tarnybines funkcijas kilus būtinybei spręsti klausimus susijusius su Generaline miškų urėdija, savo tarnybines pareigas atliko netinkamai, nes nenusišalino nuo šių klausimų sprendimo, dalyvavo priimant su Urėdijos veikla susijusius sprendimus (prašė pateikti duomenis, nesudarinėti sutarčių, pasirašė VPT raštą FNTT dėl nustatytų VPĮ pažeidimų), nors tai kėlė abejonių dėl egzistuojančio interesų konflikto, pareiškėjo šališkumo. Taip buvo pažeistos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Tai, kad sprendimą įvertinti Generalinės miškų urėdijos vykdytus viešuosius pirkimus bei atlikti tyrimą dėl sudarytų sutarčių vykdymo pareiškėjas priėmė ne savo asmenine iniciatyva, o FNTT pavedimu, šių pažeidimų sudėčių nepaneigia. Taip pat pažymėtina tai, jog nors darbo grupė tyrimui dėl Generalinės miškų urėdijos sudarytų sutarčių buvo sudaryta VPT direktoriaus pavaduotojos, pareiškėjui tyrime nedalyvaujant, vertintina tai, jog atsakymas FNTT buvo pasirašytas pareiškėjo, pareiškėjas nenusišalino nuo šio klausimo sprendimo. Tai leidžia vertinti, jog Komisija Sprendime pagrįstai konstatavo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimą.

Teisėjų kolegija su Komisijos argumentais sutinka ir ta apimtimi, kiek Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas pažeidė ir tuo, jog priiminėjo sprendimus dėl VPT pozicijos teisme nagrinėjant bylą dėl E. S. atleidimo iš tarnybos ir prastovos paskelbimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog viena vertus, vykstant teisminiam ginčui dėl šmeižimo tarp E. S. ir pareiškėjo, kaip privataus asmens, kita vertus, kituose teisminiuose ginčuose dėl E. S. atleidimo iš TVP ir prastovos skelbimo pareiškėjui pasirašinėjant VPT teismui teikiamus procesinius dokumentus, t. y. formuojant ir pateikiant teismui VPT, kaip institucijos, poziciją šiuose ginčuose, kyla abejonių dėl egzistuojančio interesų konflikto, pareiškėjo šališkumo tinkamai, sąžiningai atliekant tarnybines pareigas, todėl pareiškėjas turėjo nusišalinti, tačiau to nepadarė.

Vertinant pareiškėjo elgesį aptartose situacijose, jo galimybes įvertinti egzistuojantį interesų konfliktą, galinčias kilti abejones dėl jo šališkumo priimant atitinkamus sprendimus, akcentuotina ir tai, jog pareiškėjui, kaip valstybės institucijos vadovui, taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai ir visuomenė turi pagristų lūkesčių, kad valstybės institucijos vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012).

Dėl Komisijos Sprendimo priėmimo procedūrinių aspektų

Pareiškėjas Komisijos Sprendimo neteisėtumą grindė, be kita ko, procedūriniais pažeidimais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atliekant tyrimą dėl Ž. P. veiksmų, buvo pažeistos VTEK įstatymo nuostatos dėl nagrinėjimo terminų bei priimamų sprendimų nešališkumo, todėl priimtas sprendimas ir dėl šių priežasčių negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dėl žemiau išdėstytų motyvų, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka tik iš dalies.

VTEK įstatymo 26 straipsnis numato, jog pranešimas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos (1 d.). Dėl pranešime nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio pobūdžio VTEK šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimo ištyrimo terminą gali pratęsti iki 6 mėnesių. Apie pranešimo tyrimo termino pratęsimą pareiškėjas informuojamas raštu (2 d.).

VTEK įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tyrimas pradedamas VTEK pirmininko ar jį pavaduojančio VTEK nario nurodymu arba VTEK sprendimu. Apie tyrimo pradžią per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos raštu informuojamas pareiškėjas, asmuo, kurio veika tiriama, ir valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje jis dirba, vadovas.

VTEK įstatymo 29 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi Komisijos atlikto tyrimo ir Sprendimo priėmimo metu) numatė, jog VTEK, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą: 1) pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; 7) sustabdyti tyrimą. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas sprendimas sustabdyti tyrimą priimamas: 1) iki bus atlikti kitų įgaliotų institucijų ar įstaigų veiksmai, susiję su skundžiamo asmens veika; 2) jei asmuo, kurio pranešimas ar skundžiami veiksmai tiriami, serga arba yra išvykęs, o jam nedalyvaujant neįmanoma priimti sprendimo (29 str. 2 d.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad Seimo nario V. Ž. raštas dėl pareiškėjo veiklos Komisijoje gautas 2012 m. liepos 12 d., o E. S. – 2012 m. liepos 16 d. Komisijos Sprendimas priimtas 2013 m. gegužės 28 d. Duomenų, kad tyrimas buvo pratęstas byloje nėra.

Taigi, remiantis aukščiau pacituotomis VTEK įstatymo nuostatomis, sutiktina su argumentu, jog bendrasis 3 mėnesių terminas prašymo ištyrimui, skaičiuojamas nuo pranešimo gavimo Komisijoje dienos, buvo praleistas.

Tačiau vertintina tai, jog, kaip paaiškino atsakovas, gavusi Seimo nario V. Ž. ir E. S. prašymus, 2012 m. liepos 31 d. posėdyje Komisija nusprendė surinkti papildomą informaciją, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, ir klausimą dėl tyrimo pareiškėjo atžvilgiu pradėjimo atidėjo. Pareiškėjui geranoriškai neteikiant duomenų, Komisija tyrimą pradėjo 2012 m. rugsėjo 12 d. 2012 m. lapkričio 13 d. tyrimą nutarta sustabdyti iki teisme bus priimtas sprendimas byloje pagal Komisijos 2012 m. spalio 31 d. skundą. Teismo sprendimas priimtas 2013 m. balandžio 25 d., įsiteisėjo 2013 m. gegužės 10 d. Nuo šios dienos pareiškėjo atžvilgiu pradėtas tyrimas atnaujintas, Komisijos Sprendimas, minėta, priimtas 2013 m. gegužės 28 d.

Taigi iš esmės konstatuotina, jog procedūrinės normos buvo pažeistos ta apimtimi, kad tyrimas buvo pradėtas ne iškart (per 5 darbo dienas) nuo pranešimų gavimo, o vėliau. Tyrimo terminą skaičiuojant nuo tyrimo pradžios (2012 m. rugsėjo 12 d.), įvertinus laiką, kai tyrimas buvo sustabdytas, laikytina, jog bendrasis 3 mėnesių tyrimo terminas nebuvo praleistas.

Teisėjų kolegijos vertinimu šis pažeidimas (tyrimo pradėjimas ne iškart gavus pranešimus), o atlikus papildomos informacijos rinkimo veiksmus, negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti Komisijos Sprendimo neteisėtumą, nes tuo nebuvo pažeistas prašymo nagrinėjimo ir Sprendimo priėmimo objektyvumas.

Akcentuotina ir tai, jog cituotose VTEK įstatymo 26 ir 28 straipsnių nuostatose nustatyti terminai yra procesiniai, o ne naikinamieji (materialiniai).

Administracinėje teisėje yra materialiniai ir procesiniai terminai. Materialinis terminas – tai laiko tarpas, per kurį asmenims gali atsirasti teisės ar pareigos administraciniame teisiniame santykyje. Materialinio termino pasibaigimas panaikina galimybę įgyti teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1189-2013). Procesiniai terminai gali būti dvejopo pobūdžio: 1) procesinių veiksmų atlikimo terminai, nustatyti administracinės bylos (nagrinėjamos viešojo administravimo institucijoje) šalims, asmuo praleidęs terminą atlikti procesinį veiksmą, netenka teisės atlikti šį veiksmą; 2) procesiniai terminai, nustatyti viešojo administravimo subjektams, per kuriuos jie turi priimti administracinį sprendimą ar atlikti veiksmus, šie terminai nėra naujinami šalių prašymu, šių terminų pasibaigimas tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių padarinių, tik prailgina administracinį procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose A602-1079/2013, A602-1192/2012) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1333/2013).

Pareiškėjas taip pat nurodė, o pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu argumentu tai, kad Komisijos Sprendimas laikytinas šališku, nes nuo jo priėmimo nenusišalino Komisijos narė E. V..

Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė iš esmės tuo, jog Komisijos narė E. V. iki Sprendimo priėmimo kreipėsi į Respublikos Prezidentę su prašymu nušalinti Ž. P. nuo einamų pareigų atlikimo, kiek tai susiję su informacijos ir dokumentų teikimu Komisijai jo paties atžvilgiu vykdomo tyrimo ribose, ir paskirti nešališką asmenį pateikti Komisijai dokumentus (t. I, b. l. 122), nes dokumentų nepateikimas gali būti suprantamas kaip siekis vilkinti tyrimą ir išvengti atsakomybės, bei į Seimo kontrolierių R. V. (t. I, b. l. 118), prašydama ištirti, ar Ž. P. veiksmuose nėra biurokratizmo ir piktnaudžiavimo, nes jis sąmoningai vilkina tyrimą, siekdamas išvengti atsakomybės. Nurodytos aplinkybės, kai E. V. kreipėsi į institucijas, iš kurių atsakymų matyti, kad jos atsisako nagrinėti pareiškimuose nurodytus klausimus ir priimti prašomus sprendimus dėl to, kad teisės aktai nepriskiria jų kompetencijai šiuos klausimus nagrinėti, pirmosios instancijos teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad Komisijos narė (laikinai ėjusios Komisijos pirmininko pareigas) E. V. galėjo turėti išankstinį neigiamą subjektyvų požiūrį į pareiškėją, kaip nevykdžiusį VTEK pavedimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pasisakydama šiuo aspektu pažymi, jog tiek kreipimasis į Seimo kontrolierių, tiek į Respublikos Prezidentę buvo išsiųsti tyrimo, kurio pagrindu priimtas Komisijos Sprendimas, metu, Komisijos, vykdžiusios tyrimą, vardu. Taigi, pagrindo konstatuoti Komisijos narės E. V. šališkumą priimant Komisijos Sprendimą nėra.

Taip pat vertintina tai, jog, kaip matyti iš 2013 m. gegužės 28 d. Komisijos posėdžio protokolo (II t., b. l. 162-166), pareiškėjas prašymą nušalinti Komisijos narę E. V. nuo posėdžio, kuriame bus nagrinėjama jo bylą, Komisijai pateikė atvykęs į 2013 m. gegužės 28 d. posėdį. Komisija prašymą apsvarstė ir nusprendė jo netenkinti. Posėdžiui pirmininkavusi D. P. posėdžio pradžioje informavo pareiškėją, posėdyje dalyvaujančius asmenis, kad prieš prasidedant posėdžiui Komisija gavo Ž. P. prašymą dėl Komisijos narės E. V. nušalinimo motyvuojant tuo, kad ji, laikinai eidama Komisijos pirmininko pareigas, pasirašė keletą raštų į įvairias institucijas ir „Komisija nutarė nenušalinti E. V., nes neįžvelgė jos privačių interesų, E. V. vykdė laikinosios pirmininkės pareigas“. Kaip teigia atsakovas, toks sprendimas priimtas nenustačius, kad E. V., laikinai eidama Komisijos pirmininkės pareigas, būtų veikusi vienasmeniškai ir turėtų privatų suinteresuotumą vertinti pareiškėjo elgesį. Teisėjų kolegija, remiantis ir aukščiau pateiktais motyvais, šiuos argumentus laiko pagrįstais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 5 500 Lt bylinėjimosi išlaidas už bylos medžiagos analizę ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (III t., b. l. 67). Kartu pateikė advokato Stepono Virkečio išrašytą 5 500 Lt sąskaitą faktūrą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei banko vietinio mokėjimo nurodymo kopiją, patvirtinančią, kad ši suma pareiškėjo buvo sumokėta advokatui (III t., b. l. 68-69). Byloje yra advokato orderis, kuriame nurodyta, jog advokatui Steponui Virkečiui pavedama atstovauti Ž. P. administracinėje byloje Nr. I-4245-171/2013 (III t., b. l. 2).

Remiantis ABTĮ 44, 45 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8. 11 punktu, atsižvelgiant į šia galutine teismo nutartimi patenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dalį, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies, pareiškėjui priteisiant pusę maksimalios už atsiliepimą į apeliacinį skundą Rekomendacijose nurodytos sumos – 750 Lt (1.5 x 1 000/2).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo Ž. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. KS-49 „Dėl Ž. P.“ dalį, kurioje nuspręsta, jog Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Ž. P. nedeklaravo kilusio privataus pobūdžio ginčo su buvusia savo pavaduotoje E. S. kaip aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.“.

Priteisti pareiškėjui Ž. P. iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 750 Lt (septyni šimtai penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė