2K-190/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-190/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00453-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.2;

2.1.2.12;

1.1.8.10.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. K. T. kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 14 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutarties.

Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu A. K. T. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, ši bausmė sudėta su Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi pakeista bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiems mėnesiams, ją atidedant vieneriems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir 1300 Lt (10 MGL) dydžio bauda.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartimi nuteistosios A. K. T. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. K. T. nuteista už tai, kad parodė nepagarbą teismui, t. y., siekdama paniekinti, pažeminti teisėją M. D. dėl jo veiklos (civilinės bylos Nr. 2-11277-826/2010), būdama (duomenys neskelbtini) prekybinės įmonės „M“ direktore, 2010 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismui, esančiam Klaipėdoje, S. Daukanto g. 8, pateikė 2010 m. lapkričio 29 d. atskirąjį skundą (reg. Nr. 20R-2115), kuriame nurodė teisėją M. D. įžeidžiančius žodžius „kerštaujantis, melagis, teisiškai neišprusęs, korumpuotas“. Taip A. K. T. viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėją M. D.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. K. T. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus panaikinti ir ją išteisinti.

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisingi, lėmę netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismai netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino BK 232 straipsnį, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad A. K. T. padarė jai inkriminuotą veiką. Jos teiginiai (išreikštas nepasitenkinimas) atskirtajame skunde susiję ne su asmeniu, bet su procesiniais santykiais – teisėjo priimtais procesiniais sprendimais civilinėse bylose, dėl kurių jos (kasatorės) vadovaujama įmonė patyrė didelių materialinių nuostolių. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad žodžiai „kerštaujantis, melagis, teisiškai neišprusęs, korumpuotas“ buvo pavartoti siekiant užgauliai pažeminti teisingumą vykdantį teisėją M. D. Tokie žodžiai ne visada turi būti vertinami tiesiogine prasme, reikia atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, t. y. veiksmų intensyvumą, išsakytų žodžių pobūdį, į tai, kokioje situacijoje jie buvo išsakyti, taip pat, ar tokiu elgesiu buvo siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Kasatorė tvirtina, kad, išsakydama kaltinime nurodytus žodžius, tyčios pažeminti ar įskaudinti M. D., kaip teisėjo ir žmogaus, neturėjo, juos pavartojo vaizdine, o ne tiesiogine turinio prasme. Ji, būdama ne teisininkė, tokia forma išreiškė nepasitenkinimą dėl teisėjo M. D. elgesio (teisėjas atmesdavo visus jos pareikštus prašymus) ir jo priimtų sprendimų, dėl kurių padaryta didelė žala jos įmonei (sustabdyta įmonės veikla). Nuteistosios teigimu, nepažeisdama įstatymų saugomų vertybių, ji pasinaudojo konstitucine teise turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), todėl jos nuteisimas už išsakytus žodžius buvo neteisėtas, apribojantis teisės aktų garantuojamą saviraiškos teisę.

Kasatorė nurodo, kad už padarytą veiką jai negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti ir taikyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Taigi už padarytą veiką asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn esant tam tikrai pusiausvyrai tarp realių veiksmų ir jų pavojingumo laipsnio.

Nuteistosios manymu, buvo padaryta ir esminių BPK pažeidimų – pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos amžių, teisinį išprusimą ir nepaskyrė gynėjo, taip pažeisdamas konstitucinę jos teisę į gynybą. Apeliacinis teismas nepagrįstai paliko pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimą su Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi pakeista bausme – 1300 Lt bauda. Ši bausmė nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jau buvo atlikta, nes bauda 2012 m. rugsėjo 16 d. buvo sumokėta.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad A. K. T. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 232 straipsnį. Byloje nustatyta, jog kasatorė, atskirajame skunde Klaipėdos miesto apylinkės teismui įrašydama žodžius apie teisėją „kerštaujantis, melagis, teisiškai neišprusęs, korumpuotas“, viešai raštu pažemino teisingumą vykdantį Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėją M. D. Abiejų instancijų teismai, įvertinę bylos duomenų visumą, pagrįstai konstatavo, kad atskirajame skunde įrašyti žodžiai apie civilinę bylą nagrinėjusį teisėją yra užgaulūs ir įžeidžiantys. Jais kasatorė ne tik išsakė savo niekinamą požiūrį į bylą nagrinėjusį teisėją, bet ir siekė jį pažeminti dėl savo veiklos. Teisėjo vadinimas kerštaujančiu, melagiu, teisiškai neišprususiu, korumpuotu yra ne nuomonė, bet užgaulus, žeminantis garbę ir orumą bei diskredituojantis visą teisingumo sistemą veiksmas, nukreiptas prieš konkretų teisėją, kuriuo formuojamas neigiamas ir nepagarbus požiūris į teisingumą vykdančius teisėjus, keliamas nepasitikėjimas jais bei visa valstybės teisingumo sistema. Iš kasatorės parašyto atskirojo skundo civilinėje byloje turinio, jos duotų parodymų pirmosios instancijos teisme akivaizdu, kad nuteistoji, pateikdama atskirąjį skundą su jame įrašytais negatyviai ir įžeidžiančiai teisėją apibūdinančiais žodžiais, suprato raštu viešai žeminanti teisėją M. D. ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Prokurorės teigimu, kasatorės argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo nepagrįsti. Pagal BPK 50, 51 straipsnių nuostatas A. K. T. gynėjas nebuvo būtinas, todėl pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 5 d. atidėjo teismo posėdį ir protokoline nutartimi iki kito teismo posėdžio įpareigojo kaltinamąją pačiai susirasti gynėją, tačiau ši to nepadarė, todėl byla buvo nagrinėjama nedalyvaujant gynėjui. Taigi nagrinėjamu atveju teismas, nepaskyręs kasatorei gynėjo, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Atsiliepimu M. D. prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti, atskirojo skundo turinys patvirtina A. K. T. pažeminus M. D., kaip teisėją, dėl jo veiklos, todėl ji pagrįstai nuteista pagal BK 232 straipsnį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 232 straipsnį

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Taip pat Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija – vykdyti teisingumą; teismai turi pareigą teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą: teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybinės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teisėjas neprivalo aiškintis dėl bylų nagrinėjimo ir priimamų sprendimų pagrįstumo, teisėjo argumentai ir motyvai išdėstomi priimtuose sprendimuose. (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisėjams keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai, jų reputacija turi būti nepriekaištinga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2013 m. liepos 3 d. nutarimai), jie turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

BK 232 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už nepagarbą teismui tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šia Baudžiamojo kodekso nuostata įstatymo leidėjas įtvirtina konstitucinių teismo procesinės veiklos garantijų apsaugą ultima ratio – kraštutinėmis priemonėmis.

Pateiktame kasaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad, išsakydama kaltinime nurodytus žodžius, tyčios pažeminti ar įskaudinti M. D., kaip teisėjo ir žmogaus, neturėjo, juos pavartojo vaizdine, o ne tiesiogine turinio prasme. Ji, būdama ne teisininkė, tokia forma išreiškė nepasitenkinimą dėl teisėjo elgesio (teisėjas atmesdavo visus jos pareikštus prašymus) ir jo priimtų sprendimų, dėl kurių padaryta didelė žala jos įmonei (sustabdyta įmonės veikla). Nuteistosios teigimu, nepažeisdama įstatymų saugomų vertybių, ji pasinaudojo konstitucine teise turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), todėl jos nuteisimas už išsakytus žodžius buvo neteisėtas, apribojantis teisės aktų garantuojamą saviraiškos teisę.

Su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad A. K. T. padarė veiką, numatytą BK 232 straipsnyje. Atskirajame skunde nurodyti žodžiai „kerštaujantis, melagis, teisiškai neišprusęs, korumpuotas“ yra pavartoti trečiuoju asmeniu ir adresuoti konkrečiai bylą nagrinėjusiam teisėjui, vertinant šiuos žodžius tiek tiesiogine, tiek ir platesne nuteistosios surašyto viso atskirojo skundo turinio konteksto prasme. Skunde be pagrindo apeliuojama į asmens saviraiškos laisvę, nes bet kuri laisvė yra susijusi su ribomis ir pareigomis.

Svarbią reikšmę aiškinant saviraiškos laisvės ribas turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis bei jo taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimuose praktika. EŽTT laikosi pozicijos, kad, nors jo praktikoje įtvirtintas prioritetinis ir esminis saviraiškos laisvės pobūdis demokratinėje visuomenėje, joje taip pat nustatytos šios laisvės ribos. Būtent kalba, kuri nesuderinama su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, pašalinama iš Konvencijos 10 straipsnio apsaugos ribų vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu (piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas) (Lehideux and Isorni v.

France, no. 24662/94, judgment of 23 September 1998; Garaudy v. France (dec.), no. 65831/01, 24 June 2003; W.P. and Others v. Poland (dec.), no.42264/98, 2 September 2004; Norwood v. the United Kingdom (dec.), no. 23131/03, 16 November 2004; Witzsch v. Germany (dec.), no. 7485/03, 13 December 2005; Ivanov v. Russia, no. 35222/04, decision of 20 February 2007; Kühnen v. Germany, no. 12194/86, Commission decision of 12 May 1988). Tai, kad, nuteistosios manymu, civilinės bylos proceso metu buvo nepagrįstai atmetami jos prašymai ir dėl teismo sprendimų įmonė patyrė nuostolius, nesuteikia teisės į teismo sprendimą reaguoti tokia forma.

Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistoji atskirajame skunde išreiškė nuomonę ne dėl procesinių santykių, o surašė raštą, kuriame išdėstė ne teisinius argumentus dėl skundžiamo procesinio dokumento, o užgaulius, bylą nagrinėjantį teisėją žeminančius, nepagrįstus teiginius. Pateikdama tokio turinio raštą nuteistoji suprato, kad viešai raštu išdėstė žeminančius, užgaulius ir nepagrįstus teiginius, nes jau anksčiau buvo teista pagal BK 232 straipsnį. Tai rodo, kad nuteistoji sąmoningai raštu, adresuotu Klaipėdos apygardos teismui ir Lietuvos Respublikos Prezidentei, siekė viešai pažeminti teisingumą civilinėje byloje Nr. 2-11277-826/2010 vykdžiusį teisėją.

Kasatorės argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo nepagrįsti. Pagal BPK 50, 51 straipsnių nuostatas A. K. T. gynėjas nebuvo būtinas, todėl pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 5 d. atidėjo teismo posėdį ir protokoline nutartimi iki kito teismo posėdžio įpareigojo kaltinamąją pačiai susirasti gynėją, tačiau ji to nepadarė, todėl byla buvo nagrinėjama nedalyvaujant gynėjui. Taigi nagrinėjamu atveju teismas, nepaskyręs kasatorei gynėjo, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas pagrįstai subendrino skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pakeista bausme, nes A. K. T. kitą nusikaltimą buvo padariusi iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios A. K. T. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Antanas Klimavičius

Alvydas Pikelis