A-662-2701-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2701/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01033-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 26; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstolei P. K. dėl aktų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. vasario 20 d. padavė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir VAGK, Komisija) (VAGK byla Nr. AG-88/01-2013). Skunde pareiškėjas prašė atlyginti žalą, panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerijos) 2013 m. sausio 24/28 d. raštą Nr. (1.34.)-7R-697, taip pat prašė atlikti valstybės tarnautojų atestaciją. VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 3R-110(AG-88/01-2013), kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (toliau – ir VAGK sprendimas).

VAGK sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui priklausančios išmokėti lėšos (neturtinės žalos atlyginimas) buvo Teisingumo ministerijos dispozicijoje, o gavus antstolės patvarkymą tos lėšos buvo pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą teisėtai (vadovaujantis nurodytais teisės aktais), taip pat tuo, kad skundžiamas Teisingumo ministerijos raštas nėra ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, sprendimas ar veiksmai, o yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reglamentuojami vykdymo proceso veiksmai ir informacijos pateikimas pareiškėjui, tuo, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo procedūrose.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti VAGK 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 3R-110(AG-88/01-2013) ir Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 24/28 d. raštą Nr. (1.34)7R-697, priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad VAGK išnagrinėjo jo skundą ir priėmė sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka. 2012 m. gegužės 14 d. priimtas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-582-406/2012, kuriuo pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą.

Teisingumo ministerijoje 2013 m. sausio 21 d. gautas antstolės P. K. patvarkymas, kuriame nurodyta, kad antstolei vykdyti yra pateiktas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo vykdomasis dokumentas Nr. A2.2-1518-88/09, išduotas 2009 m. kovo 19 d., dėl 700 Lt, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo vykdomasis dokumentas Nr. A2.2-1644-582/2011, išduotas 2011 m. kovo 9 d., dėl 500 Lt išieškojimo iš pareiškėjo. Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 24/28 d. raštu Nr. (1.34)7R-697 nurodė, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas bus pervestas į antstolės depozitinę sąskaitą.

Pareiškėjas VAGK skundė Teisingumo ministerijos valdininkų neteisėtus veiksmus, nurodė, kokiais jų veiksmais pažeistos teisės aktų nuostatos. Pareiškėjo manymu, Teisingumo ministerijos valdininkų veiksmai yra biurokratiški ir savavališki, šie valdininkai negali eiti savo pareigų. Nurodė, kad Komisija rėmėsi teisės normomis ir jas aiškino tik atsakovo naudai. Pareiškėjas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865 (6, 13, 14 str.).

Teigė, kad yra diskriminuojamas. Teisingumo ministerija privalėjo veikti taip, kad nebūtų netinkamo elgesio su pareiškėjais. Dėl netinkamų veiksmų Teisingumo ministerijos raštas turi būti panaikintas. VAGK neįvertino žalos kompensavimo esmės ir to, kad žalos atlyginimui netaikytini antstolių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Teisingumo ministerijos veiksmais pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Neturtinė žala padaryta todėl, kad pareiškėjas buvo priverstas kankintis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo ribojamos daugiau negu numatyta įstatymuose.

Manė, kad yra visos įstatyme numatytos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Taip pat nurodė, kad žala turi būti atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime pažymėjo, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia skundo reikalavimą, yra paremtos emocijomis, o ne teisiniais argumentais. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių teisės aktų ar viešojo administravimo principų pažeidimo faktų. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo.

Teisingumo ministerija 2012 m. lapkričio 20 d. gavo iš Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-582-406/2012, kuriuo iš valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pareiškėjui priteista 300 Lt neturtinės žalos. Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 16 d. gavo antstolės P. K. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0093/10/06432, kuriuo antstolė areštavo pareiškėjui, kaip skolininkui, priklausančias bei išmokėtinas pinigines lėšas ir įpareigojo pervesti lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą.

Apie tai, kad Teisingumo ministerija negali išmokėti pareiškėjui priteistos pinigų sumos, nes privalo įvykdyti antstolės nurodymą, pareiškėjas buvo informuotas Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 24/28 d. raštu Nr. (1.34.)7R-697. Antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims, todėl vykdant šį patvarkymą, pareiškėjui priteistas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas buvo pervestas į antstolės P. K. depozitinę sąskaitą. Taigi Teisingumo ministerija teisėtai įvykdė antstolės patvarkymą ir pervedė pareiškėjui priklausančias lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą.

Antstolio procesiniai veiksmai (šiuo atveju patvarkymo surašymas) gali būti skundžiami pirmiausia pačiam antstoliui, o antstoliui nepatenkinus skundo, jis perduodamas nagrinėti teismui. Tokiu būdu Teisingumo ministerija negali vertinti antstolės P. K. veiksmų. VAGK pareiškėjo skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad iš teisinio santykio ir skundžiamo rašto turinio matyti, jog 2013 m. sausio 24/28 d. raštas Nr. (1.34.)7R-697 nėra susijęs su Teisingumo ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, individualiais administraciniais sprendimais ar veiksmais, vykdant Teisingumo ministerijos turimas valstybės pavestas funkcijas viešojo administravimo srityje.

Teisingumo ministerijos veiksmai yra susiję su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reglamentuojamu antstolio reikalavimų vykdymo procesu ir jo turinio eigoje besiklostančiais teisiniais santykiais. Pareiškėjui Kauno apygardos administracinio teismo priteistos piniginės lėšos (300 Lt) dėl neturtinės žalos atlyginimo nepatenka į tas pinigines lėšas, iš kurių antstolis negali vykdyti išieškojimo (CPK 739 str.). Ministerijos teisės ir pareigos šiuo atveju yra tokios pat, kaip ir visų kitų subjektų, kurių veiksmus reglamentuoja CPK.

Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 24/28 d. raštas Nr. (1.34.)7R-697 yra informavimas apie antstolės veiksmus ir tai, ką ministerija privalo tokiu atveju daryti. Nesutiko ir su reikalavimu atlyginti žalą. Paaiškino, kad pareiškėjas savo skunde teismui apsiribojo tik neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu dėl jos atsiradimo, nepaisydamas jam tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos atsiradimo aplinkybės yra abstrakčios, visiškai neparemtos konkrečiais įrodymais. Jo teiginiai apie padarytą žalą yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamam reikalavimui patenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 24 d. rašto Nr. (1.34)7R-697 panaikinimo, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 3R-110(AG-88/01-2013) paliko nepakeistą, kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 14 d. priimtas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisingumo ministerijoje 2013 m. sausio 21 d. gautas antstolės P. K. patvarkymas vykdomojoje byloje Nr. 0093/10/06432, kuriuo antstolė areštavo pareiškėjui, kaip skolininkui, priklausančias bei išmokėtinas pinigines lėšas ir įpareigojo pervesti lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą. Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 24/28 d. raštu Nr. (1.34)7R-697 nurodė, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas bus pervestas į antstolės depozitinę sąskaitą. Pareiškėjas 2013 m. vasario 20 d. padavė skundą VAGK. Skunde pareiškėjas prašė atlyginti žalą, panaikinti Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 24/28 d. raštą Nr. (1.34.)-7R-697, taip pat prašė atlikti valstybės tarnautojų atestaciją. VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 3R-110(AG-88/01-2013), kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas prašė panaikinti VAGK 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 3R-110(AG-88/01-2013) ir Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 24/28 d. raštą Nr. (1.34)7R-697, priteisti 1 000 Lt turtinei žalai ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi laikė nepaduotu skundą dėl 1 000 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Įvertinus byloje esančius dokumentus padaryta išvada, kad skundžiamas VAGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Komisija nesprendžia bylų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 19 straipsnio 2 dalyje, kurios 3 punkte nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Todėl VAGK neturėjo kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šios skundo dalies nenagrinėjo.

Dėl reikalavimo atestuoti valstybės tarnautojus teismas konstatavo, kad valstybės tarnybos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Pareiškėjas nėra šių santykių dalyvis, todėl negali reikalauti, kad darbdavys atliktų kokius nors veiksmus. Pareiškėjas gali tik teikti darbdaviui (šiuo atveju Teisingumo ministerijai) pranešimus apie valstybės tarnautojų daromus teisės pažeidimus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas Teisingumo ministerijai dėl šio ginčo būtų skundęs tarnautojų veiksmus.

Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 24/28 d. raštas Nr. (1.34)7R-697 yra informacinio pobūdžio raštas apie veiksmus, kuriuos Teisingumo ministerija atliks, vykdydama 2013 m. sausio 16 d. gautą antstolės P. K. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0093/10/06432 ir turėdama savo žinioje pareiškėjui priklausančias išmokėti pinigines lėšas. Pareiškėjas nei skunde VAGK, nei skunde teismui nėra nurodęs, kad antstolės P. K. patvarkymas buvo nepagrįstas ir neteisėtas, kad jokie išieškojimai iš pareiškėjo lėšų ar turto nėra vykdomi, nors tai taip pat neturėtų reikšmės sprendžiant šią bylą. Pareiškėjas antstolės vykdymo veiksmus galėjo skųsti tik CPK nustatyta tvarka (CPK 510, 512 str.). Teisingumo ministerija privalėjo vykdyti gautą antstolės patvarkymą. Rašant šį informacinį raštą, pareiškėjui priklausanti išmokėti pagal teismo sprendimą 300 Lt suma dar nebuvo pervesta į antstolės depozitinę sąskaitą (ši suma pervesta tik 2013 m. vasario 28 d.). Rašte tik informuojama, jog 300 Lt suma bus pervesta į antstolės depozitinę sąskaitą, taigi pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skųsti antstolės patvarkymą. Teismas darė išvadą, kad šis raštas pareiškėjui jokių teisinių padarinių nesukėlė, jo panaikinimas neturės jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Dėl to bylos dalis, kurioje skundžiamas informacinio pobūdžio raštas, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai ir nutrauktina pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.

Dėl Teisingumo ministerijos veiksmų teismas nurodė, jog antstolė P. K. vykdomojoje byloje Nr. 0093/10/06432 priėmė patvarkymą dėl skolininkui priklausančių mokėtinų piniginių lėšų arešto ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, adresuotą Teisingumo ministerijai (b. l. 12, 48). Patvarkyme nurodoma, kad antstolei yra pateiktas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo vykdomasis dokumentas Nr. A2.2-1518-88/09, išduotas 2009 m. kovo 19 d., dėl 700 Lt, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo vykdomasis dokumentas Nr. A2.2-1644-582/2011, išduotas 2011 m. kovo 9 d., dėl 500 Lt išieškojimo iš V. S. išieškotojo valstybės naudai. Patvarkyme nurodoma, kad Teisingumo ministerija gali turėti skolininkui mokėtinų piniginių lėšų ar skolininkui perduotino jam nuosavybės teise priklausančio turto. Turto arešto mastas nustatytas 1 590 Lt (iš jų 390 Lt vykdymo išlaidų). Nuo patvarkymo gavimo dienos Teisingumo ministerijos prašoma visas pareiškėjui priklausančias bei mokėtinas sumas pervesti į P. K. depozitinę sąskaitą. Iš spaudo patvarkyme daroma išvada, kad jis gautas Teisingumo ministerijoje 2013 m. sausio 21 d., tai patvirtina ir Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjos 2013 m. vasario 19 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 65). Pinigai buvo pervesti 2013 m. vasario 26 d. (b. l. 66). Taigi pinigai pervesti gavus antstolės patvarkymą ir daugiau nei po mėnesio bei praėjus mėnesiui po to, kai pareiškėjas buvo informuotas apie tokį būsimą veiksmą. Tik nuginčijus šį patvarkymą CPK nustatyta tvarka, Teisingumo ministerija galėtų jo nevykdyti.

Pareiškėjas skundą teismui iš esmės grindė tik tuo, kad antstolei perduotoji suma (300 Lt) buvo neturtinės žalos atlyginimas, kuris jam priteistas teismo, o neturtinės žalos paskirtis yra kompensuoti pareiškėjo dvasinius išgyvenimus ir kitus neturtinius praradimus, todėl ši suma iš jo negali būti atimama ir perduodama kitiems tikslams. Fakto, kad 300 Lt buvo pareiškėjui teismo priteista iš valstybės neturtinei žalai atlyginti, proceso šalys neginčija. Tačiau šis pareiškėjo argumentas neatitinka įstatymo reikalavimų. CPK 739 straipsnis pateikia galutinį sąrašą pinigų sumų, iš kurių išieškoti negalima. Neturtinės žalos atlyginimas nepriskirtas tokiai kategorijai.

Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymą Teisingumo ministerija valdo asignavimus, kurie skirti žalai, priteistai vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, atlyginti. Teisingumo ministerijos žinioje buvo ir V. S. pagal teismo sprendimą priteisti 300 Lt neturtinei žalai atlyginti, ši suma buvo areštuota antstolės patvarkymu, todėl pervesta į antstolės depozitinę sąskaitą teisėtai ir pagrįstai. Teismas darė išvadą, kad Teisingumo ministerijos veiksmai pervedant pareiškėjui priklausančią 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą į antstolės depozitinę sąskaitą, buvo teisėti. Kadangi nėra nustatyti neteisėti valdžios institucijos (Teisingumo ministerijos) veiksmai, todėl nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla.

III. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, jog nesutinka su priimtu sprendimu, paaiškina, jog skunde VAGK nekėlė reikalavimo atlyginti žalą. Teismas sprendime nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjas antstolio veiksmus gali skųsti civiline tvarka. Nurodo, jog atsakovas sistemingai pažeidžia įstatymo reikalavimus versti į valstybinę (lietuvių) kalbą institucijos gaunamus apeliantų prašymus, parašytus ne valstybine kalba (Valstybinės kalbos įstatymo 5 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 1491 „Dėl piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos patvirtinimo“ 10 punkto reikalavimų). Pareiškėjo dokumentai byloje nebuvo išversti į lietuvių kalbą, dėl to daro išvadą, jog skundžiamą sprendimą atsakovas rengė nesuprasdamas pareiškėjo prašymo esmės, taip pat teismas nagrinėjo bylą nesuprasdamas ginčo esmės. Nesutinka su teismo išvada dėl neturtinės žalos nepriteisimo ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą Nr. 871/02.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo buvo atmestas V. S. skundas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų vertinimo pervedant Kauno apygardos administracinio teismo priteistą piniginę sumą (300 Lt) antstolei, pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

Dėl atsakovo ginčijamo rašto.

Byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2013 m. sausio 24/28 d. raštu Nr. (1.34)7R-697 informavo V. S., jog 2013 m. sausio 16 d. gavo antstolės P. K. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0093/10/06432, kuriuo areštavo skolininkui V. S. priklausančias bei išmokėtinas lėšas ir įpareigojo pervesti lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nepripažįstami informacinio pobūdžio dokumentai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011). Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, nustatytos teisės bei juridinės pareigos.

Nustatant, ar tam tikras dokumentas, kaip galimas ginčo dalykas, administraciniame teisme, atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, taip pat vertintina, ar jis atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatas individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Iš šių teisės normų matyti, kad pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas ir institucijos valia konkretaus subjekto atžvilgiu, įtakojantis šio subjekto teisinį statusą (subjektines teises ir juridines pareigas).

Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 24/28 d. raštas Nr. (1.34)7R-697 yra informacinio pobūdžio dokumentas ir jame jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui nėra, jame nėra suformuota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui ar apibrėžtai subjektų grupei, nėra nustatyta V. S. privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo bylos dalis dėl rašto panaikinimo pripažintina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai ir nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl žalos atlyginimo.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti turtinės (1000 Lt) ir neturtinės (1000 Lt) žalos, kurią, V. S. teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. dėl antstolio patvarkymo įvykdymo, atlyginimą.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. Tai reiškia, jog Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš antstolio patvarkymo vykdymo pasėkoje kilusių pasekmių. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) 585 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas antstolio reikalavimų privalomumas, t. y. antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Minėto kodekso 688 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų.

Tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo faktines aplinkybes ir teisės normas, reguliuojančias šiuos santykius, padarė teisingas išvadas, kad ginčas nėra susijęs su Ministerijos veiksmais vykdant pastarajai institucijai pavestas viešojo administravimo funkcijas, o pareiškėjas skundžiasi veiksmais, kurie atsirado antstolės patvarkymo vykdymo procese ir jo manymu pažeidžia jo teises. Dėl antstolio veiksmų, atliktų vykdymo proceso metu, pareiškėjas gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Ministerija privalėjo vykdyti antstolio reikalavimą (patvarkymą) bei tokie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ar kaip neteisėtas neveikimas, t. y. atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Taigi pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1031 redakcija) 9 straipsnio 2 dalį, Vyriausioji administracinių ginčų komisija nesprendžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje, 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), taip pat mokesčių bylų (1 punktas) bei administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką (2 punktas). Tai reiškia, jog nurodytų bylų, tame tarpe ir dėl žalos, atsiradusios dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), nagrinėjimas priskirtinas išimtinei teismo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 3 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VAGK neturėjo kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat teisinga VGAK ir teismo padaryta išvada ir dėl pareiškėjo reikalavimo atestuoti atsakovo valstybės tarnautojus.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Dainius Raižys Vaida Urmonaitė-Maculevičienė