A-552-230-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-230/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03787-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. G. skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (11.1)1-7581; panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; įpareigoti atsakovą vykdyti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 6-24-6294 ir išmokėti nuo 2010 m. liepos 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai) jai nuo 2010 m. balandžio 5 d. yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 6-24-6294 visam vaiko priežiūros laikotarpiui apskaičiavo motinystės (tėvystės) pašalpą: pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) – 4 593,03 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį, antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 3 907,45 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1-3 dalių nuostatomis buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti paskirtas motinystės pašalpas. Skiriant jai motinystės pašalpą, įstatymai, reglamentuojantys motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimą, jų perskaičiavimo galimybių nenumatė, todėl ji pagrįstai tikėjosi, kad nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą dvejų metų laikotarpį. Pareiškėjos manymu, motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją bei pagrindinius teisės principus – valdžių padalijimo ir teisės aktų hierarchijos, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę bei proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 32-35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsnio 1-3 dalių nuostatomis, 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks vieneri metai taikant 90 procentų, o iki vaikui sukaks dveji metai – 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi perskaičiuota N. G. motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai (272,90 Lt x 90 % x 21,2 d. d. = 5 206,93 Lt) viršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1170 x 4 = 4680 Lt), o perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai (285,46 Lt x 75 % x 21,20 d. d. = 4538,81 Lt) viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 x 75 % = 3510 Lt), pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks vieneri metai paskirta maksimali 4 680 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa, o laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – maksimali 3 510 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. balandžio 5 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, todėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa skundžiamu Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į skundą (b. l. 20-22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Valdyba vadovavosi motyvais, išdėstytais atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusia pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo metu, Nuostatų 9, 52 punktais, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakcija, galiojusia iki 2010 m. birželio 30 d., Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi (2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-709, 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija), Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi (2009 m. rugsėjo 22 d. įstatymo Nr. XI-420 redakcija). Teismas nustatė, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. balandžio 5 d., todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir Nuostatų 9 punktu, vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo apskaičiuotas pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., ir sudarė 272,90 Lt (69 044,62 Lt : 253 d. d.).

Teismas rėmėsi Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjai taikant 272,90 Lt vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais sudarė 5 785,48 Lt per mėnesį (272,90 Lt X 21,2 (socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintas vidutinis 2008 m. mėnesio darbo dienų skaičius) x 100%), o antraisiais – 4 917,66 Lt per mėnesį (272,90 Lt x 21,2 d. d. x 85%). Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalimis, 10 straipsnio 1-3 dalimis, nustatė, kad Valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo N. G. motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks vieneri metai, taikydamas 90 procentų pareiškėjos kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį, o iki vaikui sukaks dveji metai – 75 procentų.

Kadangi perskaičiuota N. G. motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai (272,90 Lt x 90 % x 21,2 d. d. = 5 206,93 Lt) viršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 x 4 = 4 680 Lt), o perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai (272,90 Lt x 75 % x 21,2 d. d. = 4 339,11 Lt) viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 x 75 % = 3 510 Lt) pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks vieneri metai paskirta maksimali 4 680 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa, o laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – maksimali 3 510 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, nustatė, kad N. G. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. balandžio 5 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad motinystės (tėvystės) pašalpų, į kurias teisė įgyta po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimo reglamentavimas, remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas darė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, remdamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis.

III. Pareiškėja N. G. apeliaciniu skundu (b. l. 79-82) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valdybos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (11.1)I-7581 ir Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių vykdyti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 6-24-6294, išmokant pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas, nurodytas Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 6-24-6294; priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.

Pareiškėjos manymu, nepriklausomai nuo Konstitucinio Teismo nutarimo išvadų, teismas turėjo nagrinėti ir vertinti visus pareiškėjos skundo argumentus, pasisakyti dėl jų sprendime, vertinti pareiškėjos argumentus dėl pašalpos sumažinimo atitikties pagrindiniams teisės principams. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimus ir pabrėžia, kad perskaičiavus galiojusių teisės aktų pagrindu visam laikotarpiui paskirtą socialinio draudimo pašalpą buvo pažeisti teisėtų lūkesčio, teisinio saugumo, teisinio tikrumo ir įstatymo negaliojimo atgal principai. Pareiškėja pažymi, kad motinystės (tėvystės) pašalpa savo esme yra panaši į netekto darbingumo pensiją, todėl daro išvadą, kad teismas skirtingai vertino teisine prigimtimi panašių išmokų skyrimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą. Pareiškėja pažymi, kad atmetus jos reikalavimus, iš esmės paneigiama jos teisė į nuosavybę, pažeidžiami lygiateisiškumo ir teisingumo principai. Pareiškėjos manymu, įstatymų leidėjas, perskaičiuodamas jos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, turėjo numatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau toks mechanizmas buvo numatytas tik valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo pensijų atveju, taip diskriminuojant asmenis, gaunančius motinystės (tėvystės) pašalpas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 93-94) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės ginčija Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą. Kadangi pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. balandžio 5 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, atsakovas daro išvadą, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota pagal Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96-99) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Valdyba pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas patikrino Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumą, todėl nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindinius teisės principus. Valdyba atkreipia dėmesį, kad Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. liepos 1 d., nustatė, kad šio įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d., taigi iš anksto nustatė motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius. Valdyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir jos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis dar 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Valdyba daro išvadą, kad pareiškėjos teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti, taip pat nebuvo pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas. Valdyba remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu ir daro išvadą, kad yra nepagrįsti pareiškėjos argumentai dėl teisės į nuosavybę, lygiateisiškumo, teisingumo principų pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, kuri susidarė dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuoti 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 6-24-6294 paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatomis, panaikinimo.

Nustatyta, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą N. G. įgijo 2010 m. balandžio 5 d. (b. l. 11). Vadovaujantis jos vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį aktualia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymas Nr. XI-71) redakcija, kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Tačiau vėlesniu teisės aktu (nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi) įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, pagal kurią nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsnio 1- 3 dalimis.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, prieštaravo: 1) Laikinojo įstatymo 9 str. 1 d. nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo; 2) Laikinojo įstatymo 10 str. 2 d. tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; 3) Laikinojo įstatymo 10 str. 3 d. tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Nustatyta, kad pareiškėjai vaikas gimė 2010 m. vasario 5 d. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 str. 1 d. (redakcija, galiojusi motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjai skyrimo metu) teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, apdraustas Ligos ir motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir turintis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Pagal minėto įstatymo 20 str. 2 d. motinystės (tėvystės) pašalpa turintiems teisę ją gauti apdraustiesiems asmenims skiriama nuo vaiko gimimo dienos, tik jeigu motina negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Pareiškėjai už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį buvo skirta motinystės pašalpa, taigi darytina išvada, kad pareiškėja, kaip teisingai nurodo ir atsakovas, teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo nuo 2010 m. balandžio 5 d., t. y. nuo vaiko priežiūros atostogų pradžios. Taigi teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo jau po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, vadinasi, pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis nuostatomis, kurios nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Minėtos Konstitucinio teismo išvados iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėja), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene. Atsižvelgiant į tai, dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 5 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes apeliaciniu skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas