A-2117-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2117-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-05035-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. T. (L. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 2) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už prarastus rūbus; 3) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 500 Eur atlyginimą už prarastus rūbus.

Pareiškėjas teigė, kad jo kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime prilygo žiauriam nežmoniškam ir orumą žeminančiam elgesiui, kurį draudžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2013 m. spalio mėnesio iki 2014 m. gegužės mėnesio, o kameros, kuriose jie buvo kalinami keturiese, buvo 4 m ilgio ir 3 m pločio, kamerose buvo 2 dviaukštės lovos, striukes kabindavo ant metalinės pakabos, langas kameroje buvo 100 cm pločio ir 60 cm aukščio, iš vidaus ir iš lauko buvo grotos, dėl kurių langas atsidarydavo tik 5 cm pločiu, kameroje veikė viena 40 vatų lemputė, nebuvo karšto vandens, kriauklė surūdijusi, tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, nebuvo unitazo, tualeto vamzdžiuose nebuvo alkūnės, kuri neleistų sklisti blogam kvapui, vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai, tualetinis popierius buvo blogos kokybės, naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę, kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, buvo draudžiama turėti šiltus pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus, maistas buvo neskanus ir blogo kvapo, jo energetinė vertė buvo nuo 1000 kcal iki 1300 kcal, o giminėms ir draugams nebuvo leidžiama atnešti maisto, buvo draudžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, pastato konstrukcijose yra asbesto.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pasivaikščioti buvo leidžiama tik valandą per dieną, tačiau Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (1992 m. balandžio 13 d. pranešimas Nr. CPT/Inf (92)3) pranešime ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, aiškinant Konvencijos 3 straipsnį, nustatyta, kad turi būti leidžiama praleisti 8 valandas lauke.

Pareiškėjas pažymėjo, kad EŽTT jurisprudencijoje nustatyta, jog gyvenamasis plotas vienam suimtajam ar nuteistajam turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m, atskaičiavus baldus, tualetą, praustuvę, bei valstybė privalo užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, praustuvę, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ar graužikų. Be to, buvo pažeisti Konvencijos 6 ir 8 straipsniai, kadangi laisvės atėmimo vietos pareigūnai skaitė pareiškėjo ir jo advokato laiškus.

Pareiškėjas nurodė, kad, siekdamas surinkti įrodymus dėl kalinimo sąlygų, kreipėsi į visus valstybės administravimo subjektus su prašymais pateikti informaciją, tačiau pareigūnai grasino nuobaudomis, iš institucijų gaudavo netikslią ir melagingą informaciją arba institucijos išvis atsisakydavo pateikti informaciją.

Pareiškėjo teigimu, valstybė pažeidė Konvencijos 3, 8 straipsnius, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalį, kadangi jis buvo kalinamas nežmoniškomis, žeminančiomis orumą sąlygomis, kurios sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius išgyvenimus, sutriko pareiškėjo sveikata, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo su darbiniais rūbais, ant kurių buvo įmonės, kurioje jis dirbo, inicialai, kai jį suėmė. Anot pareiškėjo, rūbai iš jo buvo paimti ir jam buvo duoti labai prastos kokybės rūbai, dėl kurių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iš jo tyčiojosi, todėl pareiškėjas patyrė daug neigiamų emocijų ir išgyvenimų. Pareiškėjas teigė, kad jam rūbai taip ir nebuvo grąžinti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 27 d.; nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 7 d.; nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 24 d.; nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 20 d.; nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovas teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, ir akcentavo, jog kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.

Atsakovas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, o apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose; pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas 2 kartus per mėnesį, o kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai; vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo asmenims 1 kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše; pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore; vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo 3.1 punktu, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami; pasimatymai Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime vykdomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis; suimtieji ir nuteistieji Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d.

įsakymu Nr. 253 Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4 / 07-117 įsakymu Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo patvirtintomis mitybos normomis, o valgiaraščius parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Atsakovas teigė, jog šių teisės aktų nepažeidė.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, ir pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, ir pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad vykdant Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį pareiškėjas buvo sulaikytas, o sulaikymo metu bei pareiškėjui būnant areštinėje jis nepateikė jokių prašymų bei skundų dėl daiktų ir drabužių. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo minimi drabužiai buvo paimti kaip daiktiniai įrodymai, pradėjus ikiteisminį tyrimą, ir nustatyta tvarka saugoti Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariate, tačiau vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu, rūbai buvo grąžinti pareiškėjui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo L. T. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nagrinėjamu laikotarpiu ne mažą laiko dalį vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį (46 paros) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) bei patikrinimų metu tam tikrose kamerose, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas, išmatuotas natūralus apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir Higienos norma) 22 ir 26 punktų reikalavimų, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos bei Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pažeidė higienos normų reikalavimus.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo kameros kortelės matyti, jog pagal nustatytas normas pareiškėjui buvo išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai ir patalynė; suimtųjų pasivaikščiojimas vykdavo dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje; atsakovas teigė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nebenaudojami, o kitų duomenų byloje nėra; byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų; pareiškėjas neteikė skundų dėl maitinimo tvarkos pažeidimų, maisto kokybės nei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms; byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus; byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas skundėsi dėl to, kad administracija skaitė jo laiškus.

Teismas pabrėžė, kad Higienos normos 60 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, o esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla, ir atkreipė dėmesį, jog administracinėje byloje yra pateikta 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, sudaryta su uždarąja akcine bendrove Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, pagal kurią minėta įmonė privalo prižiūrėti, be kita ko, miegamąsias patalpas, siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų buvimą, ir atlikti jų naikinimo darbus, nurodyta sutartis galiojo iš esmės visu pareiškėjo įvardytu laikotarpiu ir nėra pateikta duomenų, kad ji būtų nutraukta; pareiškėjas nenurodė, kokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo minimi drabužiai buvo paimti kaip daiktiniai įrodymai pareiškėją sulaikius ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, o rūbai pareiškėjui buvo grąžinti po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendis, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti prašomos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, 6.271 straipsniu, Higienos norma, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, Konvencijos 3 straipsniu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo 1.3.1 punktu, EŽTT praktika (2001 m. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95; 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010; 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2844/2012; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008), konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką bei jam nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, todėl jis patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (46 paros), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur (690,56 Lt).

III. Pareiškėjas L. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido įkalintas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi teismas taikė ne EŽTT praktikoje nustatytą 4 kv. m standartą, kuris skaičiuojamas neįtraukiant baldų, o lietuvišką – 3,6 kv. m standartą, kuris skaičiuojamas įtraukiant baldus į tenkantį plotą.

2. Teismas neteisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos teise, kadangi pareiškėjas neprašė to daryti.

3. Teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių priteisė mažesnę sumą nei EŽTT. Žalos atlyginimas, kuris siejamas su minimaliu mėnesiniu atlygiu, yra diskriminacinis, todėl pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį bei neatitinka EŽTT praktikos (C. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09).

4. Teismo sprendimas nemotyvuotas.

5. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas neigė savo kaltę ir nepateikė visų turimų dokumentų, todėl teismas neišsamiai išnagrinėjo šią bylos dalį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad abejotina, jog rūbų vertė galėtų būti 500 Eur, nes nuo to laiko, kai buvo paimti drabužiai, praėjo 2 metai, šiais drabužiais pareiškėjas vilkėjo smurtinių nusikaltimų padarymo metu, todėl, tikėtina, kad jie buvo sutepti krauju, neaišku, už kokią sumą jie buvo įsigyti, kiek laiko dėvėti ir kokia jų būklė buvo iki to, kai jie tapo daiktiniais įrodymais ikiteisminiame tyrime. Atsakovas pažymi, kad ankstesniame pareiškėjo skunde tie patys drabužiai buvo įvertinti 210 Lt. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjo teiginys, jog jis suėmimo metu dėvėjo darbinius drabužius, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas sulaikymo metu niekur nedirbo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui L. T. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, už prarastus rūbus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių išsakytus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas 46 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas nei nustatyta Įsakyme, patikrinimų metu tam tikrose kamerose, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas natūralus apšvietimas neatitiko Higienos normos reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 200 Eur (690,56 Lt) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, už prarastus rūbus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, prašo jį panaikinti ir patenkinti skundą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi teismas turėjo taikyti ne Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam kaliniui, reikalavimą, o nustatydamas priteistinos žalos atlyginimą privalėjo vadovautis EŽTT praktika, teismas negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teise. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nemotyvavo savo sprendimo ir neišsamiai išnagrinėjo prašymą dėl žalos priteisimo dėl rūbų, kuriuos iš jo paėmė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Teisėjų kolegija, atmesdama minėtus apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03), todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad kiekvienam kaliniui turi tekti bent po 4 kv. m, atskaičius baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas.

Be to, nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos, ir todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

Lietuvos Respublikoje kiekvienam suimtajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Lietuvos Respublikos teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent minėtu 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimu, kuriuo remiasi teismai, spręsdami, ar sulaikytam asmeniui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ir teisingai apskaičiavo dienų, praleistų teisės aktų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis, skaičių.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį, jog EŽTT jurisprudencijoje nėra įtvirtintas reikalavimas nacionaliniams teismams priteisti ekvivalentiškas sumas pareiškėjams, gyvenantiems skirtingose valstybėse narėse. EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją, pareiškimo Nr. 36813/97). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatavo, kad EŽTT atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/99) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT sprendimu, priimtu byloje Canali prieš Prancūziją (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 40119/09) (pareiškėjas apeliaciniame skunde šią bylą nurodo kaip C. prieš Prancūziją, tačiau iš pareiškimo numerio matyti, kad tikrasis bylos pavadinimas yra Canali prieš Prancūziją), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytais kriterijais dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, prašymus atlyginti neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. balandžio 14 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 5 eurų (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo nurodomus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, įvertinęs visas byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos dydžio nustatymu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo nustatyti Higienos normos pažeidimai ir pareiškėjas 46 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, pareiškėjas šiuo laikotarpiu patyrė nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus suvaržymus, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, pareiškėjas nesikreipė nei į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją, nei į kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi daugiau nei po pusės metų po to, kai buvo perkeltas į kitą kalinimo įstaigą. Atkreiptinas dėmesys į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas nepateikė visų įrodymų, o pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo šią bylos dalį. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios sudarė skundo pagrindą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų, atsakovo atsikirtimus, byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad nėra CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant atlyginama žala dėl valstybės institucijos ir / ar jos pareigūnų kaltės. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, nustatęs, kad pareiškėjo minimi drabužiai buvo paimti kaip daiktiniai įrodymai pareiškėją sulaikius ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, o rūbai pareiškėjui buvo grąžinti po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendis, t. y. kad ne dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų ar priimtų sprendimų iš pareiškėjo buvo paimti drabužiai. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėta išvada, apeliaciniame skunde nenurodo, kokie įrodymai nebuvo pateikti, kas juose nurodyta, bei nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti priešingą išvadą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99). Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Huk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis CK normomis bei atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur, t. y. teismas aiškiai nurodė kriterijus, pagal kuriuos nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis. Taip pat sprendime nurodyti motyvai, dėl kurių nebuvo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo skundžiamo sprendimo. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip jas vertino pareiškėjas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį (išskyrus pirmiau aptartą pareiškėjo nurodytą EŽTT bylą Canali prieš Prancūziją (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 40119/09), nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. T. (L. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė