A-261-1091-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1091/2014

Procesinio sprendimo kategorija: 11.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušra Dzičkanecienė

dalyvaujant pareiškėjos U. T. teisių perėmėjo J. A. R. atstovei advokatei Aldonai Kondratavičienei ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus atstovei Eglei Stanaitytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos U. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos U. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja U. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-9), kuriame prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 rugsėjo 26 d. išvadą Nr. 1559 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada); 2) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją parengti naują išvadą, kurioje būtų teisingai, pagrįstai bei sąžiningai apskaičiuota jai negrąžintos 0,8642 ha žemės, esančios Partizanų gatvės rajone, Kauno mieste, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, vertė.

Nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2007 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 02-01-8354 (9, 10 punktai) bei 2007 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 7441 pareiškėjai iš dalies yra atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra bendra daline nuosavybės teise su kitais buvusio savininko įpėdiniais 0,1487 ha žemės sklypo turėtoje vietoje, (duomenys neskelbtini), Kaune, į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0248 ha žemės. Sprendimo 5 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančią likusią žemės valdos dalį – 0,9923 ha bus atkurtos vėliau.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugsėjo 26 d. parengė išvadą Nr. 1559 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodė, kad pagal susitarimą pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,8642 ha žemės, kuri yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir kurios nominali vertė – 5 659,00 Lt. Partizanų gatvės teritorija, kurioje yra pareiškėjos tėvo A. S. nuosavybės teisėmis valdyta žemė, yra naudojama statiniams, pastatams ir įrenginiams eksploatuoti ir dėl šios priežasties ši žemė didžiąja dalimi yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Anot pareiškėjos, Kauno apskrities viršininko administracijos apskaičiuota ir minėtoje išvadoje nustatyta šios žemės vertė – 5 659,00 Lt, t. y., 65,48 Lt už arą, yra neteisinga. Pagal 2007 m. lapkričio 19 d. pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, registro įrašo Nr. 44/834358, minėto žemės sklypo ne rinkos vertė yra 37 901 Lt, t. y. 2 548, 82 Lt už arą, taigi rinkos vertė yra dar didesnė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1994 m. gegužės 27 d. nutarime, spręsdamas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) klausimą, konstatavo, kad jei nėra galimybės išlikusio turto grąžinti natūra, nuosavybės teisių atkūrimą užtikrina teisinga kompensacija. Taigi, kompensacija turi būti teisinga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597; 2002, Nr., 102-4574) esančios nuostatos, kuriomis vadovaujamasi apskaičiuojant valstybės išperkamo turto vertę, yra neteisingos, nesąžiningos ir neprotingos bei prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarime suformuotam principui bei Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų normų paskirčiai.

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 72-73) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 26 d. išvada Nr. 1559 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, yra priimta ne Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus, o Kauno apskrities viršininko. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Tvarkos 104 punktą apskrities viršininkas priima išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Teritoriniai žemėtvarkos skyriai tik padeda įgyvendinti dalį funkcijų, įstatymo priskirtų apskrities viršininkui.

Paaiškino, kad ginčo atveju valstybės išperkamos žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės lygiavertiškumo nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika) (Nutarimo 4.2.2 p.). Metodikos 3 punkte numatyta, jog pradiniai duomenys apie turėtos žemės sklypo vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis. Jeigu duomenų nepakanka (ne visa žemė įvertinta rūšimis) žemė, miškas, vandens telkiniai priskirtini IV rūšiai. Pagal Metodikos 4.1 punktą žemės ūkio paskirčiai naudota žemė įvertinta taip: I rūšies – 1 700 Lt/ha, II rūšies – 1 450 Lt/ha, III rūšies – 1 050 Lt/ha, IV – rūšies 650 Lt/ha. Metodikos 6 punkte yra nustatyti pataisos koeficientai teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui įvertinti. Pagal Metodikos 6.1.1 punktą Kauno miestui nustatytas koeficientas 8. Kauno apskrities viršininko administracija apskaičiavo valstybės išperkamos žemės vertę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką.

Manė, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 85-87) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad įstatymo nustatyta tvarka pareiškėja 1991 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. S. nuosavybės teise turėtą žemę. Remiantis archyviniais dokumentais, A. S. nuosavybės teise turėjo 7,12 ha žemės (ariamos III rūšies – 2 ha, ariamos IV rūšies – 1,5 ha, pievų III rūšies – 1 ha, pievų IV rūšies – 2,5 ha, neapdėtos mokesčiais – 0,12 ha) (duomenys neskelbtini) Kauno apskrityje.

Kauno apskrities viršininkas 2007 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 02-01-8354 ir Kauno apskrities viršininko administracija 2007 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 7441 atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į A. S. nuosavybės teise turėto 7,12 ha žemės sklypo jai priklausančios dalies – 1,0171 ha dalį – 0,0248 ha, grąžinant natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise 0,1487 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0248 ha. Kauno apskrities viršininkas 2008 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 02-01-5292 ir Kauno apskrities viršininko administracija tos pačios dienos sprendimu Nr. 8789 atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į A. S. nuosavybės teise turėto 7,12 ha žemės sklypo jai priklausančios dalies – 1,0171 ha dalį – 0,0081 ha, grąžinant natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise 0,0485 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0081 ha.

Kauno apskrities viršininkas 2007 m. rugsėjo 26 d. dėl 0,8642 ha valstybės išperkamos žemės priėmė išvadą Nr. 1559 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Pareiškėja, nesutikdama su Išvada, 2008 m. gruodžio 4 d. prašymu kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas 2008 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 4-2630 išnagrinėjo šį prašymą. Nesutikdama su šiuo raštu, 2009 m. gegužės 20 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2009 m. birželio 18 d. raštu Nr. 4B-(7.5)-T, K-332-596 išnagrinėjo šį prašymą. Skundas su priedais dėl Išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus Kauno apygardos administraciniam teismui išsiųstas 2009 m. liepos 8 d. Pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio neteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nėra praleidusi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino Išvadai ginčyti teisme.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl klaidingo, netikslaus Išvadoje nurodyto žemės vertės apskaičiavimo už valstybės išperkamą žemę (valstybės išperkama žemė – 0,8642 ha, nominali vertė – 5 659,00 Lt), bet laiko neteisingomis, nesąžiningomis ir neprotingomis, prieštaraujančiomis Konstitucijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ esančias nuostatas (konkrečiai kurios, nenurodo), kuriomis vadovaujamasi apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimu (Žin., 2003 m. kovo 7 d., Nr. 24-1004) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597, nauja redakcija 2002, Nr. 102-4574) 4.2.2 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (Žin., 1997, Nr. 90-2256, 2002, Nr. 93-3989, 2004, Nr. 53-1803), 105 punkto nuostatomis.

Teismas nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597, nauja redakcija 2002, Nr. 102-4574) patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško, ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. birželio 11 d. apskaičiavo ginčo valstybės išperkamos žemės vertę (b. l. 15) pareiškėjai, pageidaujančiai gauti žemės Kauno apskrityje, Kaišiadorių rajone, o Kauno apskrities viršininkas 2007 m. rugsėjo 26 d. priėmė ginčo Išvadą Nr. 1559 (b. l. 22). Ginčo valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuota vadovaujantis 2002 m. liepos 30 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjimo Nr. V10-1404-S (A. S. žemės byla Nr. 1392 b. l. 160) duomenimis, Metodikos 3, 4.1, 6 ir 6.1.1 punktų nuostatomis pagrįstai, teisėtai, ir teisingai, todėl paliktina nepakeista ir nėra pagrindo naikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 26 d. išvadą Nr. 1559 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ bei įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją parengti naują išvadą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skundo pagrįstumą, t. y. žemės kainos teisingumą, įrodinėja Nekilnojamo turto registre įregistruoto sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, nurodyta verte bei 8642/71200 žemės sklypo dalies retrospektyvinio vertinimo ataskaitos išvadoje nurodyta vertinamojo nekilnojamojo turto verte, kurios nuosavybės atkūrimo teisių procese netaikytinos.

III. Pareiškėja U. T. apeliaciniu skundu (b. l. 93-95) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597; 2002, Nr. 102-4574) patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 3 ir 4.1 punktai, kuriuose numatyta, kad pradiniai duomenys apie turėtos žemės sklypo vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis, nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui tuo aspektu, kuriuo tai siejasi su asmens prigimtine teise į nuosavybę bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatoms, reglamentuojančioms atlyginimą už miestams priskirtą ir valstybės išperkamą žemę.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Partizanų gatvės teritorija, kurioje yra pareiškėjos tėvo A. S. nuosavybės teisėmis valdyta žemė, yra naudojama statiniams, pastatams ir įrenginiams eksploatuoti, vadinasi, tai yra kitos (ne žemės ūkio) paskirties žemė. Pareiškėjos prašymu UAB „Naujas būstas“ ekspertui atlikus negrąžintos, priskirtos valstybės išperkamai 0,8642 ha žemės vertinimą, nustatyta, kad šios žemės rinkos kaina sudaro net 1 410 000,00 Lt (tai patvirtinantys dokumentai teismui pateikti), taigi, šio sklypo 1 aro kaina sudaro 16 315,67 Lt (1 410 000,00 Lt : 86,42 arų = 16 315,67 Lt). Taigi, Kauno apskrities viršininko administracijos apskaičiuota ir Išvadoje nustatyta šios žemės vertė – 5 659,00 Lt, t. y. 65 Lt 48 ct už arą, yra aiškiai neteisinga, prievartinė ir tiesiog žeminanti. Į bylą pateikti 2007 m. lapkričio 19 d. Pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, registro įrašo Nr. 44/834358, apie pareiškėjai bendra daline nuosavybės teise su kitais buvusio savininko įpėdiniais priklausančias 248 dalis iš 1487 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, į kurį jiems atkurtos nuosavybės teisės natūra kaip į laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, taip pat patvirtina teiginį apie neteisingą ir nepagrįstą minėtos žemės kainą, kadangi šio žemės sklypo ne rinkos vertė yra 37 901,00 Lt, t. y. 2 548 Lt 82 ct už arą. Tačiau šio sklypo reali rinkos vertė atitinka UAB „Naujas būstas“ vertinimo ataskaitoje nurodytą vertę, kadangi tai taip pat yra pareiškėjos ir kitų įpėdinių tėvo turėtos žemės dalis.

2. Ginčo Išvadoje valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimas atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597; 2002, Nr. 102-4574) 2.1.3, 2.2 bei 4.2.2 punktais, taigi, skaičiavimas atliktas atsižvelgiant į galiojančio teisės akto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo) reikalavimus ir formaliai šiame teisės akte esančių nuostatų nepažeidžia, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Tačiau pareiškėjos išdėstyti motyvai, patvirtinti teismui pateiktais rašytiniais įrodymais įrodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime išdėstyta žemės įvertinimo tvarka yra nesąžininga, neteisinga ir nepagrįsta, todėl teismas savo sprendime turėjo tai analizuoti, įvertinti ir dėl to pasisakyti. Pirmosios instancijos teismas ne tik kad šiuo aspektu pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą neanalizavo ir nevertino, bet apskritai savo sprendime dėl to nepasisakė, ir tokiu būdu pažeidė ne tik Konstitucijos 6 straipsnį, bet ir Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimo nuostatas, taip pat ir ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597; 2002, Nr. 102-4574) esančios nuostatos, kuriomis vadovaujamasi apskaičiuojant valstybės išperkamo turto vertę, yra ne tik kad neteisingos, nesąžiningos ir neprotingos, bet ir prieštarauja nurodyto Konstitucinio Teismo nutarime suformuotam principui bei Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų normų paskirčiai – užtikrinti asmens subjektinių nuosavybės teisių į jo turimą turtą apsaugą. Atsižvelgiant į Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, institucija privalo priimti sprendimą, paisydama konstitucinės normos, jog „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodo Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą bei pažymi jame esančias išvadas, tačiau kartu šias išvadas ir nuostatą apie teisingumą savininko ir visos visuomenės atžvilgiu ignoruoja, kadangi savo sprendime jomis visiškai nesivadovauja.

4. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597; 2002, Nr. 102-4574) patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 3 punkte numatyta, kad pradiniai duomenys apie turėtos žemės sklypo vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis. Akivaizdu, kad Metodikoje išdėstyti reikalavimai dėl žemės vertinimo iš esmės taikytini vertinant kaimo teritorijoje esančią žemės ūkio paskirties žemę, kadangi pagrindinis vertinimo kriterijus – žemės derlingumas (žemės vertinimas rūšimis, kaip numatyta Metodikos 4.1 punkte), kas ir buvo atlikta nagrinėjamoje byloje. Tačiau su tuo negalima sutikti, kadangi valstybės išperkama ir pareiškėjai negrąžinama žemė seniai priskirta Kauno miesto teritorijai. Pastebėtina ir tai, kad Metodikoje nėra nuostatų, numatančių, kaip turėtų būti apskaičiuota miestų teritorijoms nustatyta tvarka priskirta savininko turėta ir valstybės išperkama žemė. Tokioje situacijoje konstatuotina, kad Metodikos 3, 4.1 punktai nereglamentuoja miestų teritorijoms nustatyta tvarka priskirtos, savininko turėtos ir valstybės išperkamos žemės vertės nustatymo, vadinasi, prieštarauja ir minėtai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatai.

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 99-100) su juo nesutinka ir prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymi, kad teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimu (Žin., 2003, Nr. 24-1004), kuriame pabrėžta, jog valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Atsakovas mano, kad atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės lygiavertiškumo nustatymo metodikos 3 ir 4.1 punktų nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatoms.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 21 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė iki Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 6/2010, Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto nuostatos „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6000 Lt/ha“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.

2013 m. rugsėjo 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto nuostatos „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6000 Lt/ha“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai, kuris Valstybės žiniose paskelbtas 2013 m. rugsėjo 14 d. (Nr. 97-4815).

2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atnaujino administracinę bylą Nr. A261-2/2013 pagal pareiškėjos U. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos U. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2012 m. vasario 23 d. mirus pareiškėjai U. T., pareiškėju į bylą įtrauktas jos teisių perėmėjas J. A. R. (b. l. 132-135).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities viršininko Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 rugsėjo 26 d. išvados Nr. 1559 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada) teisėtumo ir pagrįstumo, bei Kauno apskrities viršininko administracijos įpareigojimo parengti naują išvadą, kurioje būtų teisingai, pagrįstai bei sąžiningai apskaičiuota jai negrąžintos 0,8642 ha žemės, esančios Partizanų gatvės rajone, Kauno mieste, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, vertė.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 27 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą, išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu, sutinka su pareiškėjos argumentu, kad jei nėra galimybės išlikusio turto grąžinti natūra, nuosavybės teisių atkūrimą užtikrina teisinga kompensacija, tačiau remdamasi Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimu (Žin., 2003, Nr. 24-1004), kuriame teismas pabrėžė, jog valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo žemės įvertinimas didesne nei Kauno apskrities viršininko administracijos apskaičiuota ir Išvadoje nustatyta verte, pažeistų visuomenės interesą.

Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, kad žemės sklypo vertė turėtų būti apskaičiuojama pagal realią rinkos vertę, kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatavęs, jog teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris lygiavertis paimamai nuosavybei.

Taigi, Lietuvos Respublika pasirinko ribotą restituciją, siekdama apsaugoti ne tik žemės savininkų, bet ir kitų visuomenės narių interesus, t. y. siekiama pusiausvyros tarp viešųjų ir privačiųjų interesų, nes kitaip, kaip pažymi pirmosios instancijos teismas, būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad valstybė nėra įpareigota atlyginti žalos, kilusios dėl neteisėto žemės nacionalizavimo, todėl, nuosavybės teisių į neteisėtai nacionalizuotą žemę atkūrimo atveju, tą daro savanoriškai, o tai suteikia teisę valstybei pačiai nustatyti kompensacijos dydį, kuris nepažeistų visuomenės interesų.

Pareiškėja nurodo, kad kompensacija yra neteisinga ir nepagrįsta, nes 65 Lt 48 ct už arą mieste esančios žemės yra akivaizdžiai per maža. Remdamasi tuo, pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597; 2002, Nr. 102-4574) patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 3 ir 4.1 punktai, kuriuose numatyta, kad pradiniai duomenys apie turėtos žemės sklypo vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis, nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui tuo aspektu, kuriuo tai siejasi su asmens prigimtine teise į nuosavybę bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatoms, reglamentuojančioms atlyginimą už miestams priskirtą ir valstybės išperkamą žemę. Pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjos reikalavimo netenkino. Teisėjų kolegija nepritarė tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui ir sustabdė bylą iki Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 6/2010.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 102-4574) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.

Nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos „atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ (kuri, kaip minėta, yra vienas iš Metodikos, inter alia jos 4 punkto, patvirtinimo teisinių pagrindų) atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui buvo tiriama konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtame Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša.

Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.

Remdamasi minėta Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika byloje Maria Atanasiu ir kt. prieš Rumuniją (Nr. 30767/05 ir 33800/06), kurioje pripažinta, kad valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti ir kad pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjos ginčijami Metodikos 3 ir 4.1 punktai prieštarauja Konstitucijai, o kompensacija, vertinant viešojo ir privataus intereso pusiausvyrą, ribotas valstybės materialines finansines galimybes, pripažintina teisinga. Kolegija pažymi, kad minėtoje Konstitucinio Teismo byloje Nr. 6/210 nebuvo nagrinėjami šioje byloje pareiškėjos ginčijami Metodikos punktai, tačiau Konstitucinio Teismo nuostatos yra taikytinos ir nagrinėjamai bylai bei taikomos vertinant ir aiškinant Metodikos 3 ir 4.1 punktus.

Teismo posėdžio metu, atsakovo atstovė rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013, įrodinėdama, jog aplinkybė, kad parengta išvada dėl žemės vertinimo, yra tik prielaida, tačiau pati savaime ši išvada, kol nėra realizuota, pareiškėjai negali sukelti kokių nors ginčytinų teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika nagrinėjamoje byloje netaikoma.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti pareiškėjos skundo iš esmės yra pagrįstas. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos U. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė