eA-2724-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2724-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05758-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.4; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. P. (Y. P.), D. P. (D. P.) ir M. P. (M. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Y. P., D. P. ir M. P., kurių atstovė pagal įstatymą yra Y. P., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Y. P. ir jos atstovaujamos D. P. ir M. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-119 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Ukrainos pilietei Y. P. ir jos nepilnametėms dukroms Ukrainos pilietėms M. P. ir D. P.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą.

Pareiškėja paaiškino, kad Departamentas ginčijamu sprendimu nesuteikė jai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Pareiškėja nesutiko su Departamento išvadoje Nr. (15/6-13)13PR-119RN (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu priimtas sprendimas, nurodytais argumentais, nes, jos manymu, nebuvo tinkamai ištirtos visos aplinkybės, nesurinkta informacija apie gresiantį pavojų jos gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini), kuris yra Ukrainoje. Pareiškėja nurodė, kad Donecko ir Luhansko sritys yra ne vienintelės teritorijos, kuriose vyksta žmogaus teisių pažeidimai. Pavieniai Rusijos Federacijos remiamų sukilėlių išpuoliai vykdomi ir kitose teritorijose, taip pat ir (duomenys neskelbtini) mieste, dėl to kyla tiesioginė grėsmė gyvybei ir sveikatai. Bet kuriuo metu tokie veiksmai gali peraugti į atvirus karinius veiksmus. Pareiškėja su dukromis yra už kilmės valstybės ribų ir negali į ją grįžti ne tik dėl to, kad neturi gyvenamosios vietos, bet ir dėl to, kad egzistuoja visiškai pagrįsta (objektyvi) baimė, jog yra grėsmė jos gyvybei ir sveikatai, saugumui ir laisvei. Netgi jei ji ir jos šeimos nariai bandytų pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe, jos realizavimas būtų sudėtingas, kadangi Ukrainos valdžia nėra pajėgi suteikti būtinąją pagalbą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai negali būti suteikiama papildoma apsauga, nes (duomenys neskelbtini) nekyla pavojus jos gyvybei ar sveikatai. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mieste buvo pavienių incidentų, kurių metu žuvo vienas žmogus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad papildoma apsauga pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą gali būti suteikiama tais atvejais, kai asmeniui vien dėl buvimo tam tikroje šalies teritorijoje gresia pavojus dėl paplitusios prievartos. Iš pareiškėjos pateiktų duomenų matyti, kad vienas žmogus žuvo ir keletas buvo sužeista, tačiau to, atsakovo vertinimu, negalima laikyti paplitusia prievarta ir konstatuoti, kad vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) mieste pareiškėjos sveikatai ir gyvybei gresia pavojus. Atsakovas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Teisingumo ministerijos valstybės sekretorių byloje Nr. C-465/07 ir teigė, kad sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų yra pavojus patirti rimtą asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių, tokia grėsmė gali būti išimtinai pripažinta įrodyta, kai dėl papildomos apsaugos prašymo sprendžiančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo jų teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas rėmėsi 1951 m. Ženevos konvencija, ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85, Įstatymu, 2011 m. gruodžio 13 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), kuria keičiama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB).

Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 83 straipsnio 1, 2 dalimis, 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad Įstatymo 71, 83 straipsniuose įtvirtintos nuostatos dėl prieglobsčio prašytojo patikimumo ir pareigų iš esmės atitinka Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 5 dalies a–e punktuose nustatytus kriterijus. Teismas rėmėsi Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3, 4 dalimis, atkreipė dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General (C-277/11), parag. 60–67, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje A756-204/2014, nustatė, kad pareiškėja 2014 m. gruodžio 3 d. apklausos protokole nurodė, jog iš kilmės valstybės Ukrainos išvyko dėl sunkių ekonominių sąlygų (šalyje auga skurdas, darosi sunku gyventi) ir dėl nesaugios padėties (žmonės įtraukiami į karinius veiksmus). Teismo posėdyje pareiškėja papildomai paaiškino, kad išvykimo priežastis yra baimė dėl dukrų saugumo.

Teismas, įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjai ir jos dukroms negali būti suteikiama papildoma apsauga dėl sunkios ekonominės padėties kilmės šalyje. Nėra pakankama priežastis apsaugos suteikimui ir baimė dėl vaikų saugumo. Nurodytos priežastys nesietinos su konkrečiam asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis, todėl neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų kriterijų, keliamų papildomai apsaugai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai taip pat negali būti suteikta papildoma apsauga ir dėl nesaugios padėties šalyje. Teismas nurodė, kad byloje duomenų, jog pareiškėjai kiltų grėsmė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte ar Direktyvos 15 c punkte nurodytų pagrindų, dėl kurių jai galėtų būti suteikta papildoma apsauga, nenustatyta. Pagal Departamento įvertintą pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, ginčijamo sprendimo priėmimo metu padėtis Ukrainos rytiniuose bei pietiniuose rajonuose apibūdinama kaip itin nestabili, greitai kintanti, šalies Donecko ir Luhansko sritys yra kontroliuojamos separatistų, o Ukraina vykdo karines operacijas prarastoms teritorijoms susigrąžinti, dėl to žūva ir sužeidžiami šimtai civilių, todėl teritorija, kurioje vyksta kariniai veiksmai, yra itin pavojinga civiliams gyventoms. Kaip patvirtino ir pati pareiškėja, (duomenys neskelbtini) mieste ir jo apylinkėse tiesioginiai kariniai veiksmai nevyko ir iki šiol nevyksta, jie vyksta daugiau kaip už 200 km. Tokia išvada darytina ir įvertinus pareiškėjos pateiktos spaudos straipsnius.

Teismas konstatavo, kad Departamentas, įvertinęs situaciją kilmės valstybėje (karinis konfliktas pareiškėjos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – nevyksta), padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos patiriamas nesaugumo ir baimės jausmas negali būti pagrindas suteikti jai papildomą apsaugą, nes nėra jokių duomenų, kad jos grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju jai grėstų pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Teismas darė išvadą, kad atsakovas išsamiai ir nuodugniai įvertino reikšmingas aplinkybes sprendimui dėl papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo priimti ir pagrįstai atsisakė suteikti papildomą apsaugą. Teismas nenustatė pagrindų, dėl ko šis atsakovo sprendimas turi būti naikinamas. Netenkinęs pirmojo pareiškėjos reikalavimo panaikinti sprendimą, teismas nurodė, kad negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. Pareiškėjos Y. P., D. P. ir M. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. eI-6048-171/2015 ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-13)-12PR-119 ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti Y. P. ir jos nepilnamečių dukrų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjos manymu, nei pirmosios instancijos teismas, nei Departamentas neįsigilino ir netyrė dabartinės karinio konflikto rytų Ukrainoje padėties, jo tolesnės eigos galimybių ir prognozių. Pareiškėjos nurodo, kad jų nuolatinės gyvenamosios vietos miestas (duomenys neskelbtini) yra Rytų Ukrainai priklausančioje (duomenys neskelbtini) srityje, kuri priskirtina Rytų Ukrainos separatistų ir Rusijos interesų zonoms. Šią aplinkybę patvirtina įvykiai (duomenys neskelbtini) srityje. Pareiškėjų teigimu, yra objektyvi grėsmė, kad separatistai ir Rusija pretenduos į visą (duomenys neskelbtini) sritį ir artimiausiu metu pradės atitinkamus karinius veiksmus, kurie išsiplės ir iki (duomenys neskelbtini) srities ir (duomenys neskelbtini) miesto. Aplinkybę, kad tokios grėsmės yra realios, pareiškėjų manymu, netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos Minske pasirašyti susitarimai ekspertų vertinami tik kaip laikinos paliaubos. Pareiškėjos daro išvadą, kad naujų karinių veiksmų pavojus Ukrainoje yra realus, prasidėjus tolimesniems kariniams veiksmams yra didelė tikimybė, jog jie persikeltų į (duomenys neskelbtini) sritį, kurioje yra ir (duomenys neskelbtini) miestas. Pareiškėja pabrėžia, kad yra didelė tikimybė, jog Ukrainos vidaus konfliktas artimiausiu metu persikels į (duomenys neskelbtini) sritį, kas sukels rimtą grėsmę pareiškėjai ir jos mažametėms dukroms. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad iš prieglobsčio prašymo byloje esančios pažymos apie padėtį Ukrainoje taip pat matyti, kad Ukraina nėra pasirengusi tinkamai užtikrinti asmenims vidinio persikėlimo galimybes, todėl vien tokios galimybės buvimas, nesant realių jo įgyvendinimo priemonių ir mechanizmų, negali būti vertinama kaip tinkama alternatyva papildomos apsaugos suteikimui Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Įstatymo 87 straipsnio 3 punktu, atkreipia dėmesį į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą. Atsakovas pabrėžia, kad Departamentas tiria ir vertina prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu esančią realią situaciją prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje ir negali vertinti aplinkybių, kurios gali būti ateityje. Atsakovas nurodo, kad pagal tarptautinės visuomenės nuostatas, Europos Sąjungos tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai Ukrainoje vyksta tik Donecko ir Luhansko srityse. Pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini) srityje esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame šiuo metu nevyksta jokie veiksmai, kuriuos būtų galima vertinti kaip beatodairišką smurtą tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, todėl atsakovo manymu, pareiškėjai ir jos vaikams nėra pagrindo suteikti papildomą apsaugą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-119, kuriuo Ukrainos pilietei Y. P. ir jos nepilnametėms dukroms Ukrainos pilietėms M. P. ir D. P. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendime, pripažinęs, kad Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. (15/6-13)12PR-119 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjų skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas.

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjoms pabėgėlio statuso, nes jų pateikti argumentai, atsakovo vertinimu, nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Be to, ginčijamu sprendimu pareiškėjoms nuspręsta nesuteikti ir papildomos apsaugos, kadangi jos neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų kriterijų, keliamų papildomai apsaugai. Pirmosios instancijos teismas šioms atsakovo išvadoms pritarė, pažymėjęs, jog pareiškėjos nurodomas pagrindas suteikti jai ir jos nepilnametėms dukroms pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, t. y. jos nenoras grįžti į Ukrainą dėl sunkių ekonominių sąlygų (šalyje auga skurdas, darosi sunku gyventi) ir nesaugios padėties (žmonės įtraukiami į karinius veiksmus), nagrinėjamu atveju nesietinas su konkrečiam asmeniui gręsiančiomis individualiomis grėsmėmis, todėl neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų kriterijų, keliamų papildomai apsaugai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija bylą patikrino vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjų skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste išsamiai patikrino Departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, nes teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjų teiginius ir motyvus. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir argumentams, jų iš naujo nekartoja.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sudėtinga šalies saugumo prasme padėtis Ukrainoje (karinis konfliktas) nagrinėjamu atveju savaime nesudaro pagrindo pareiškėjoms gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Be to, kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, karinis konfliktas, t. y. kariniai veiksmai pareiškėjų gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) ir betarpiškai šalia jos nevyko jų išvykimo metu, nevyksta ir dabar.

Pažymėtina, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjos turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus individualaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjos tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, o Departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėjas, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jų kilmės valstybėje, tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjoms papildomą apsaugą. Pareiškėjos nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjoms. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas situaciją Ukrainoje, pagrįstai konstatavo, kad papildoma apsauga, remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje, negali būti suteikta.

Anksčiau paminėtos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjos nebuvo persekiojamos dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Byloje pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos suteikti papildomą apsaugą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų Y. P., D. P. ir M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius