A-552-260-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-260/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01272-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. skundu (b. l. 1-10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 1P-462 ir grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas priteisiant jam atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Pareiškėjo teigimu, Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-934 sudarytos komisijos 2013 m. vasario 12 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 7B-618 (toliau – ir Išvada) nepagrįstai nurodyta, jog jis, neturėdamas teisės atlikti pašto siuntos detalaus tikrinimo bei nebūdamas paskirtas dirbti į darbo vietas, kuriose atliekamas pašto siuntų detalus tikrinimas, savavališkai aktyviais veiksmais atliko pašto siuntos detalų tikrinimą. A. B. atkreipė dėmesį, kad tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija Išvadoje nenurodė, kuo remiasi, nustatydama, kad detalų pašto siuntos patikrinimą atliko pareiškėjas, o ne inspektorius V.

J., kuriam buvo pavesta atlikti patikrinimą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Išvadoje nurodytu kaltinimu, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka nesulaikė siuntoje buvusių prekių, nors šias prekes akivaizdžiai galėjo ir turėjo matyti bei privalėjo jas sulaikyti surašant prekių sulaikymo protokolą. A. B. pažymėjo, kad negalima tapatinti prekių muitinį įforminimą bei muitinį tikrinimą atlikusių pareigūnų su prekių sulaikymo protokolą surašiusiu pareigūnu. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl darbuotojų trūkumo dažnai prekių sulaikymo protokolai yra rašomi darbo vietoje dirbančio pareigūno, o ne muitinį įforminimą ar tikrinimą atlikusio asmens.

A. B. atkreipė dėmesį, kad jis nėra ekspertas ir jam paskirta darbo vieta bei funkcijos jo neįpareigojo tikrinti ir nustatyti, kas yra maisto papildai, o kas ne, prekių sulaikymo protokolą surašė pagal patikrinimą atlikusio pareigūno surašytą prekių patikrinimo aktą ir muitinį įforminimą atlikusio asmens nurodymus. Pareiškėjas taip pat nesutiko su jo veiksmų kvalifikavimu kaip piktnaudžiavimu tarnyba, teigdamas, kad jo veiksmai nebuvo sąlygoti pasinaudojimo tarnybine padėtimi, savanaudiškumo, įgaliojimų viršijimo, kadangi jis neatliko jokio veiksmo valstybės pareigūno vardu, taip pat ir savivaliavimo, nes neatliko jam nepriklausančių atlikti veiksmų.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo komisijos narys K. P., kuris pareiškėjo veiklą įvertino nepatenkinamai, dar iki jo skyrimo į komisiją bei neatlikus tarnybinio patikrinimo pareiškė savo išankstinę nuomonę bei jos pagrindu jau buvo atlikęs pareiškėjo veiksmų vertinimą. 2013 m. sausio 28 d. keitėsi komisijos nariai. Įgaliojimus gavo tik 2013 m. vasario 12 d., tačiau jau tą pačią dieną buvo surašyta Išvada. Pareiškėjo nuomone, per tokį trumpą laiką nauji komisijos nariai negalėjo savarankiškai įvertinti visos tarnybinio patikrinimo medžiagos.

A. B. manymu, buvo pažeisti tarnybinio patikrinimo atlikimo terminai, Išvada yra nepagrįsta, surašyta tendencingai, atskiriems komisijos nariams turint išankstinę nuomonę bei tikslą pareiškėją nubausti, dėl ko patikrinimas atliktas paviršutiniškai ir neobjektyviai.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, Išvadoje buvo išsamiai išnagrinėtos pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės, nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis ir pateiktas pagrįstas tarnybinio nusižengimo teisinis įvertinimas, nustatyta, kad nors pavedimas atlikti detalų pašto siuntos tikrinimą buvo duotas V. J., faktiškai pašto siuntos, kuria buvo gabenami maisto papildai, tikrinime neteisėtai dalyvavo ir A. B. Departamentas pažymėjo, kad tokią aplinkybę patvirtina AB „Lietuvos pašto“ pateikta vaizdo medžiaga, V. J. bei S. I. paaiškinimai. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas dalyvavo pašto siuntos, kuria buvo gabenami maisto papildai viršijant leistinas normas, detaliame tikrinime ir matė, kad siuntoje yra akivaizdžiai didesnis maisto papildų kiekis nei jis sulaikė surašydamas prekių sulaikymo protokolą. Departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad kai prekių sulaikymo protokolą surašo prekių tikrinime nedalyvavęs pareigūnas, duomenys imami iš prekių patikrinimo akto ir iš muitinį įforminimą atliekančio pareigūno pateiktų duomenų, nes tai prieštarauja teisės aktų nuostatoms bei faktinėms aplinkybėms. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo užimamos Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigybės aprašymo 8.5 punkte numatyta teisė reikalauti ir gauti informaciją, reikalingą pareigybės aprašyme nustatytoms pareigoms atlikti. Departamentas nurodė, kad A. B. sulaikė tik 5 maisto papildų pakuotes iš tariamai gabenamų 15 pakuočių, nors faktiškai pašto siuntoje buvo 116 pakuočių maisto papildų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas dalyvavo pašto siuntos detaliame tikrinime, nors tokių įgaliojimų jis neturėjo, jam buvo pavesta vykdyti kitas pareigas kitose darbo vietose, todėl pareiškėjo elgesys, kuriuo jis viršijo suteiktus įgaliojimus, pagrįstai traktuojamas kaip piktnaudžiavimas tarnyba.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 1, 2 dalimis, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 30 straipsnio 7 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2012 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-285, 7.1, 7.4, 7.11, 7.21 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Vilniaus teritorinės muitinės pašto posto vidaus darbo taisyklių, patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3B-37, 21.5.1, 21.5.2, 63.4 punktais, Muitinės deklaracijos, kartu su ja pateiktų dokumentų ir deklaruojamų prekių muitinio tikrinimo muitinio įforminimo metu taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1B-815 (toliau – ir Muitinio tikrinimo taisyklės) 23, 26, 31 punktais.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo pavesta atlikti pašto siuntų tikrinimo 11 ir 12 darbo vietose (sektorius B1), detalusis tikrinimas buvo pavestas inspektoriui V. J., 2012 m. vasario 2 d. pašto siuntos Nr. CP246249611CN patikrinimą atliko V. J., tikrinime dalyvavo V. J., tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas faktiškai dalyvavo šios siuntos tikrinime, nors tokio pavedimo nebuvo gavęs. Teismas, įvertinęs video medžiagą, A. B., V. J., S. I. paaiškinimus bei muitinės pareigūnų darbo vietos schemą, darė išvadą, kad pareiškėjas faktiškai siuntos Nr. CP246249611CN tikrinime, kuri atlikta darbo vietoje Nr. 11, 12, dalyvavo, o jo skundo argumentą, kad neaišku, ar video įraše užfiksuotas būtent šios siuntos tikrinimas, teismas vertino kaip pareiškėjo pasirinktą gynybos poziciją siekiant išvengti atsakomybės.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas detalaus tikrinimo atlikti negalėjo, tačiau jį faktiškai atliko, todėl tai turėjo atlikti teisės aktuose numatyta tvarka. Palyginęs 2012 m. gruodžio 2 d. patikrinimo akte, 2012 m. vasario 2 d. prekių sulaikymo protokole Nr. 2VP1001626 užfiksuotus duomenis su 2012 m. gruodžio 3 d. pašto siuntos patikrinimo akte Nr. 12LTVM00000046071 ir 2012 m. gruodžio 3 d. prekių sulaikymo protokole Nr. 2VP1001629 nustatytais duomenimis (rastos ir sulaikytos 88 dėžutės ir 33 pakuotės maisto papildų) teismas nustatė akivaizdų jų nesutapimą, todėl darė išvadą, jog A. B. netinkamai užpildė prekių sulaikymo protokolą, nepagrįstai sulaikė tik dalį prekių.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog prekių sulaikymo protokolą surašė pagal patikrinimą atlikusio pareigūno surašytą prekių patikrinimo aktą ir muitinį įforminimą atlikusio asmens nurodymus. Teismas pažymėjo, kad, surašydamas prekių sulaikymo protokolą, pareiškėjas privalėjo vadovautis Prekių sulaikymo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklėmis, patvirtintomis Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1B-8, kuriose nėra reglamentuojama, jog prekių sulaikymo protokolo surašymo pagrindas yra prekių patikrinimo aktas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas faktiškai dalyvavo pašto siuntos patikrinime, todėl negalėjo nematyti ženkliai didesnio maisto papildų kiekio už tą, kurį sulaikė.

Teismas atmetė pareiškėjo nesutikimą, kad jis savavališkai nustatė sau darbo vietą, ne jam paskirtoje darbo vietoje vykdė nepriskirtas funkcijas, kadangi pareiškėjas 2012 m. gruodžio 2 d., nuo 16.05 val. iki 16.08 val., buvo 11, 12 darbo vietose (B1 sektorius), nors jose nebuvo paskirtas dirbti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nuobauda skirta ne už pagalbos kolegai suteikimą, o konstatavus veiksmų neteisėtumą, įvertinus pareiškėjui nepaskirtų funkcijų vykdymą (pareiškėjas be pavedimo faktiškai tikrino pašto siuntą, neturėdamas tam teisės), savavališką savo darbo vietos palikimą. Teismas negalėjo pareiškėjo atliktų veiksmų vertinti kaip konsultaciją ar pagalbą kolegai, nes pareiškėjas aktyviai dalyvavo jam nepavestų darbų vykdyme (iš dėžės išėmė prekes, jas sukrovė atgal).

Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas atliko pašto siuntos tikrinimą, nors tokie įgaliojimai jam nebuvo suteikti, be leidimo nebuvo paskirtoje darbo vietoje, t. y. viršijo suteiktus įgaliojimus ir savivaliavo. Teismas darė išvadą, kad tokiais veiksmais pareiškėjas ne tik piktnaudžiavo tarnyba, bet ir pašto siuntos patikrinimą atliko nekompetentingai, todėl darė išvadą, kad A. B. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 4 p.).

Teismas nustatė, kad šiuo atveju kyla Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių, patvirtintų finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237, ir Taisyklių normų kolizija. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2012 m. birželio 5 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, nuo 2012 m. lapkričio 1 d. statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnis ir jo 7 dalis, kurioje pateikta nuoroda į Vyriausybės nustatytą tvarką, taikytiną tarnybinio tyrimo, nuobaudos skyrimo procese, taikomas be išlygų. Teisės norma, nukreipianti į Taisykles, yra priimta vėliau nei Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklės, todėl teismas darė išvadą, kad esant šių teisės aktų kolizijai galioja principas lex posterior derogat legi priori (taikomas vėliau priimtas įstatymas) ir taikytinos Taisyklės. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių nuostatomis ir jose nustatytais terminais.

Teismas rėmėsi Taisyklių 3 punktu, pažymėjo, kad medžiaga dėl galimo tarnybinio nusižengimo Departamentui perduota 2012 m. gruodžio 6 d., Departamento įsakymas Nr. 1B-934 „Dėl komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti sudarymo“ priimtas 2012 m. gruodžio 13 d., t. y. per 5 darbo dienas po oficialios informacijos apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą gavimo. Teismas vadovavosi Taisyklių 7 punktu, nustatė, kad tarnybinis pranešimas pareiškėjui surašytas 2012 m. gruodžio 20 d., t. y. nustatytu terminu. Teismas rėmėsi Taisyklių 11, 13 punktais, nustatė, kad Išvada surašyta 2013 m. vasario 12 d., 2013 m. sausio 16 d. komisija protokoliniu sprendimu nutarė visą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą perduoti Muitinės kriminalinei tarnybai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo priėmimui ir sustabdyti tarnybinio nusižengimo tyrimą, todėl, remiantis Taisyklių 18 punktu, nustatyti terminai nebuvo pažeisti. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas įsakymas priimtas nepažeidžiant nustatytų terminų, pareiškėjas su juo supažindintas per numatytą 3 darbo dienų terminą.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje yra įrodytas tarnybinio nusižengimo faktas – netinkamas prekių sulaikymo protokolo surašymas, detalaus prekių tikrinimo atlikimas neturint tam įgaliojimų, savavališkas darbo vietos pakeitimas (Statuto 37 str. 2 d. 3 p.), Išvadoje nurodyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – neteisėtos veikos; tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė – pareiškėjas veikas atliko tyčia (nors ir neturėdamas teisės atlikti siuntos detaliojo tikrinimo, šią procedūrą galėjo atlikti tinkamai, teisingai surašyti prekių sulaikymo protokolą). Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai kaip sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad pareiškėjas per vienerius metus nuo tarnybinės nuobaudos skyrimo padarė kitą tarnybinį nusižengimą ir ginčijamame įsakyme vienu iš atleidimo pagrindų nurodė Statuto 37 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 1995 metų įvairiomis drausminėmis nuobaudomis yra baustas daugiau nei 8 kartus, tačiau darė išvadą, kad šiuo atveju pakankamu atleidimo pagrindu laikytinas Statuto 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas – už piktnaudžiavimą tarnyba.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 1-8, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 1P-462 ir grąžinti jį į buvusias pareigas priteisiant atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Pareiškėjo teigimu, V. J. ne tik pasirašė, bet ir pats surašė patikrinimo aktą, atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog koks nors sąrašas buvo, kada jis buvo pateiktas, kieno surašytas, vaizdo medžiaga neparodo, kad kokie nors prekių sąrašai buvo surašyti ir perduoti V. J., taip pat neparodo, kad buvo tikrinama būtent ginčo siunta (nematyti nei siuntos numerio, nei turinio). Pareiškėjas remiasi Muitinio tikrinimo taisyklių 23, 31 punktais ir paaiškina, kad nebūtų galėjęs įforminti tikrinimo rezultatų, nes ne jam buvo duotas pavedimas atlikti patikrinimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis dažniausiai surašydavo prekių sulaikymo protokolus, S. I. jam perdavė V. J. patikrinimo aktą bei penkias maisto papildų pakuotes, nurodydama, kad šioms penkioms pakuotėms reikia surašyti prekių sulaikymo protokolą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sprendimą dėl prekių sulaikymo taip pat priima muitiniam tikrinimui vadovaujantis pareigūnas, t. y. S. I. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktai nustato, jog gali būti įvežamas ir didesnis maisto papildų kiekis, jeigu gaunamas atitinkamas leidimas juos įvežti.

Pareiškėjas pabrėžia, kad, surašydamas prekių sulaikymo protokolą, jis nežinojo, jog siuntoje gali būti daugiau maisto papildų nei nurodyta V. J. surašytame patikrinimo akte, taip pat negalėjo žinoti, ar maisto papildams nėra išduotas leidimas juos įvežti. Pareiškėjas pažymi, kad darbo vietos 6 aprašas numato tik galimybę surašyti prekių sulaikymo protokolą, tačiau nenumato galimybės protokolą surašančiam asmeniui atlikti prekių tikrinimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sulaikymo protokole nurodomos ne visos siuntoje buvusios prekės, o tik tos, kurios yra sulaikomos.

Prekių sulaikymo pagrindu yra ne prekių patikrinimo aktas, o muitiniam tikrinimui vadovaujančio pareigūno sprendimas sulaikyti prekes ar jų dalį. Pareiškėjo manymu, teismas neatsižvelgė, kad sulaikymo protokolą surašantis pareigūnas neatlieka pakartotinio visos siuntos patikrinimo, pašto siunta jam neperduodama protokolo surašymui. Pareiškėjas paaiškina, kad net jeigu būtų remiamasi netinkamu įrodymu – vaizdo medžiaga, jis prie siuntos buvo tris minutes, todėl nebuvo įmanoma nustatyti, ar siuntoje esantys daiktai yra maisto papildai, be to, net jei siuntoje ir buvo daugiau maisto papildų, pareiškėjas jų neturėjo įrašyti į sulaikymo protokolą, nes nurodymo sulaikyti kitas prekes jam nedavė muitinį tikrinimą vykdęs pareigūnas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad be bendrųjų nuostatų, taikytinų muitinei, nenurodomas nei vienas taikytinas teisės aktas, kurį pareiškėjas pažeidė, todėl daro išvadą, kad jo veika nėra teisiškai kvalifikuota. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė, ką laiko siuntos tikrinimu, kokį rezultatą sukelia dalyvavimas kolegai tikrinant siuntą, kokias teisines pasekmes toks dalyvavimas sukelia. Pareiškėjas pabrėžia, kad net darant prielaidą, jog jis buvo prie siuntos, padėjo ją nešti, apžiūrėjo vieną ar kitą siuntos pakuotę, nereiškia, jog buvo atliktas muitinio tikrinimo veiksmas ir nesukuria jokių teisių ar pareigų muitinei.

Pareiškėjo manymu, vien tai, kad jis, paprašytas kolegos, trims minutėms paliko savo darbo barą ir nuėjo iki pastarojo darbo vietos, stengdamasis padėti, formaliai gali būti vertinamas kaip pasišalinimas iš darbo vietos, tačiau įvertinant pasišalinimo tikslą, trukmę ir vietą (ta pati salė, be jokių kontrolės praėjimų), tai neturėtų būti vertinama kaip šiurkštus pažeidimas. Pareiškėjas paaiškina, kad vidaus darbo taisyklės dėl darbo vietų realiai nebuvo taikomos, nes poste trūkstant darbuotojų atskirais atvejais buvo dirbama keliose darbo vietose vaikščiojant / pereinant į bendrą salę ir pan.

Pareiškėjas dėl piktnaudžiavimo tarnyba pabrėžia, kad veiksmai, kurie nesukuria teisių ir pareigų muitinei, negali būti laikomi nei pareigų atlikimu, nei įgaliojimų viršijimu. Pareiškėjas paaiškina, kad jo veiksmai nebuvo sąlygoti pasinaudojimo tarnybine padėtimi, savanaudiškumo, įgaliojimų viršijimo, nes jis neatliko jokio veiksmo valstybės pareigūno vardu, taip pat neatliko jam nepriklausančių atlikti veiksmų. Pareiškėjo manymu, esant teisės normų konkurencijai, taikytinos tos teisės normos, kurios palankiau reglamentuoja atsakomybėn traukiamo asmens statusą, todėl daro išvadą, kad tarnybinio pažeidimo nagrinėjimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūriniai terminai buvo pažeisti, taip pat pažeistos pareiškėjo teisės pasiaiškinti, turėti savo atstovą ir pan.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į komisijos narių sudėtį, jos pasikeitimus, atskirų jos narių išankstinę nuomonę ir daro išvadą, kad komisijos išvados buvo tendencingos ir šališkos. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas neturėjo vertinti drausminių nuobaudų jam skirtų prieš eilę metų, nes jų galiojimo terminai yra pasibaigę. A. B. nurodo, kad valstybės tarnyboje dirbo daugiau nei 20 metų, atleidimo metu jau turėjo teisę į pensiją, 2012 m. kartu su dar trimis darbuotojais pateikė muitinei pareiškimą dėl atskirų vadovaujančių pareigūnų veiksmų, po kurių pastarieji buvo perkelti į kitas pareigas, o du pareiškimą pasirašę kolegos perkelti į kitus postus.

Pareiškėją buvo pradėta persekioti, per trumpą laiką pradėti tris tarnybiniai patikrinimai. A. B. manymu, su juo buvo susidorota.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 12-16, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pabrėžia, kad tai, jog faktiškai pašto siuntos tikrinime dalyvavo ir A. B., teismas nustatė ne tik remdamasis vaizdo medžiaga, bet ir V. J. bei S. I. rašytiniais paaiškinimais, muitinės pareigūnų darbo vietos schema. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dalyvavo pašto siuntos detaliame tikrinime, neturėdamas tokios teisės, matė pašto siuntoje esančių maisto papildų kiekį, tačiau prekių sulaikymo protokole įrašė žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis apie siuntoje rastas prekes. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo užimamos pareigybės aprašymo 8.5 punkte numatyta teisė reikalauti ir gauti informaciją, reikalingą pareigybės aprašyme nustatytoms pareigoms atlikti, todėl, atsakovo teigimu, jei pareiškėjas manė, kad prekių sulaikymui trūksta informacijos, jis turėjo realias galimybes reikalauti, kad ši informacija jam būtų pateikta. Departamentas pabrėžia, kad A. B. nesilaikė jo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nustatančių pašto siuntų muitinį tikrinimą, prekių sulaikymo protokolo surašymą, importo draudimo ir apribojimų taikymą, pareigūnui nustatytų funkcijų atlikimą tam tikroje vietoje ir padarė tarnybinį nusižengimą. Atsakovas paaiškina, kad prekių ir dokumentų muitinio tikrinimo organizavimas etapais atskirose darbo vietose yra viena iš korupcijos prevencijos priemonių, kad pareigūnai negalėtų suderinti neteisėtų veiksmų. Atsakovas pažymi, kad pasibaigus pašto siuntos tikrinimui į papildomus dokumentus buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tikrinime rastų maisto papildų kiekį ir sudarytos sąlygos neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežti maisto papildus neturint reikiamo leidimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, jis turėjo dvi galiojančias tarnybines nuobaudas, paskirtas už neteisėtą prekių išleidimą į laisvą apyvartą nepaskaičiavus mokesčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs tarnybinis ginčas dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 1P-462 (b. l. 25, I t.), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. B. buvo statutinis valstybės tarnautojas – Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorius, atliekantis pareigas Vilniaus pašto poste. Atlikus tarnybinį patikrinimą 2013 m. vasario 12 d. surašyta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. 7B-618 (b. l. 11-24, I t.), be kita ko, dėl galimo A. B. tarnybinio nusižengimo, kuria pasiūlyta pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti jo skundžiamą atsakovo įsakymą, nustatęs, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingas aplinkybes, todėl A. B. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra teisėta ir pagrįsta.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu visu pirma iš esmės neigia paties tarnybinio nusižengimo padarymo faktą, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520–2635/2012; 2013 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520–971/2013). Valstybės tarnautojų tarnybiniai nusižengimai daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui.

Kaip minėta, pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, kurio statusą bei atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Tarnybos muitinėje statutas. Muitinės pareigūnų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja Statuto VIII skirsnis. Muitinės pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn (Statuto 33 str. 1 d.). Kai yra duomenų apie muitinės pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas (Statuto 42 str. 1 d.). Už tarnybinius nusižengimus muitinės pareigūnams gali būti skiriama viena iš šių nuobaudų: pastaba; papeikimas; griežtas papeikimas; perkėlimas į žemesnės kategorijos pareigas; atleidimas iš pareigų (Statuto 34 str. 1 d.). Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į muitinės pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į muitinės pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į informaciją, pateiktą Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka (Statuto 37 str. 1 d.).

Ginčo laikotarpiu galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomas šio įstatymo 30 straipsnis. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams ir sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarką, taip pat šio straipsnio 2 dalyje nurodytų motyvuotų išvadų apie tyrimų rezultatus ir priimtų sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą perdavimo atitinkamiems asmenims terminus ir tvarką nustato Vyriausybė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas nuostatas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Vyriausybės patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, kuriose įtvirtinta nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo tvarka, o ne finansų ministro patvirtintos Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklės. Atsakovas tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje tinkamai vadovavosi būtent Taisyklių nuostatomis. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-239/2014. Apelianto argumentai dėl būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti finansų ministro patvirtintas Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisykles atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi Išvadą ir jos pagrindu priimtą įsakymą, kuriuose atsispindi tarnybinio patikrinimo rezultatai, taip pat kitą tarnybinio patikrinimo medžiagą, nenustatė, kad būtų iš esmės pažeisti tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros reikalavimai, nustatyti Taisyklėse. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepagrindė, kaip atsakovas pažeidė jo nurodomą teisę pasiaiškinti ir turėti savo atstovą. Priešingai, byloje yra pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai atsakovui (b. l. 96, 97), A. B. ir jį atstovaujantis advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų kaip nors suvaržęs pareiškėjo teisę turėti savo atstovą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A146-700/2010, A62-200/2011) yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A143-956/2010, Nr. A146-1459/2010), motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis. Todėl teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik šio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį.

Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, be kita ko, yra grindžiamas 2013 m. vasario 12 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. 7B-618 (b. l. 11-24, I t.), kurioje nustatyta, kad pareiškėjas savo veika (netinkamu veikimu surašant prekių sulaikymo protokolą, atliekant detalų prekių tikrinimą, savavališkai pakeičiant darbo vietas) pažeidė Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-124, 16, 17 punktus, Prekių sulaikymo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklių, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1B-8, 3, 9 punktus, Vilniaus teritorinės muitinės pašto posto vidaus darbo taisyklių, patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3B-37, 63.4 punktą, Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2012 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-285, 7.1, 7.4, 7.11. 7.21 punktus. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nustatyta, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė pritaikyta už tai, jog jis savavališkais aktyviais veiksmais atliko pašto siuntos detalų tikrinimą ne savo darbo vietoje. Be to, netinkamai surašė prekių sulaikymo protokolą, t. y. į jį įrašė žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis apie pašto siuntoje rastas prekes (nurodė, jog rasta 15 pakuočių, kai buvo 116 pakuočių maisto papildų), nesulaikė kitų pašto siuntoje buvusių prekių. Šie pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip tyčinis, šiurkštus tarnybinis nusižengimas.

Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-124, 16 punkte nustatyta, kad pašto siuntomis atsiųstos prekės, deklaruotos pateikus įprastinę importo deklaraciją, pateikiamos muitinei ir jų muitinis tikrinimas bei įforminimas atliekamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal šių taisyklių 17 punktą, muitinė tikrina pašto siuntas vadovaudamasi prekių muitinio tikrinimo tvarką reglamentuojančiais teisės aktais.

Gautose pašto siuntose radusi prekių, kurias į Bendrijos muitų teritoriją galima atsiųsti tik su atitinkamų valstybės institucijų leidimais, ir nustačiusi, kad šie leidimai muitiniam tikrinimui nebuvo pateikti, muitinė apie tai informuoja deklarantą ir, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 250 straipsnio 1 dalimi, nustato terminą, per kurį deklarantas privalo pateikti reikalingus leidimus. Jeigu per nustatytą terminą šie dokumentai nepateikiami, AB „Lietuvos paštas“ siuntą grąžina siuntėjui arba, turėdamas disponavimo pašto siunta teisę ar siuntėjo nurodymą, priima sprendimą dėl prekių perdavimo valstybės nuosavybėn arba sunaikinimo.

Prekių sulaikymo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1B-8, 3 punkte įtvirtinta, kad prekės sulaikomos Bendrijos muitinės kodekso, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų, reglamento (EB) Nr. 1383/2003, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais. Šių taisyklių 9 punkte detaliai išvardinta, kas yra nurodoma surašomame protokole sulaikant prekes.

Vilniaus teritorinės muitinės pašto posto vidaus darbo taisyklių, patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3B-37, 63.4 punkte nustatyta, kad posto pareigūnams draudžiama palikti darbo vietą be pamainos viršininko žinios, būti ne tarnybos metu poste, išskyrusi atvejus, kai tai sąlygoja tarnybinis būtinumas, muitinės posto viršininkui leidus. Kaip minėta, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje taip pat nurodoma, jog pareiškėjas pažeidė Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2012 m. balandžio 13 d.

įsakymu Nr. 1B-285, 7.1, 7.4, 7.11, 7.21 punktus. Šiuose punktuose įtvirtintos Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigas einančio statutinio valstybės tarnautojo pareigos: atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų, transporto priemonių, keleivių ir bagažo muitinį tikrinimą bei įforminimą vadovaujantis teisės aktais (7.1 p.); taikyti importo, eksporto ir tranzito draudimus bei apribojimus, vykdyti kontrabandos, muitų taisyklių pažeidimų prevenciją (7.4 p.); nustačius įstatymų ir kitų teisės aktų, už kurių įgyvendinimą atsakinga muitinė, pažeidimus, nustatyta tvarka sulaikyti asmenis, prekes, transporto priemones, atlikti asmens apžiūrą (7.11 p.); vykdyti kitas įstatymų ir kitų teisės aktų numatytas pareigas (7.21 p.).

Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-384/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Apeliantas teisingai nurodo, kad jam nebuvo duotas pavedimas atlikti detalų pašto siuntos tikrinimą, to neneigia ir atsakovas. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo pašto siuntos, kuria buvo gabenami maisto papildai, tikrinime. Tai patvirtina byloje esanti vaizdo medžiaga, V. J. 2012 m. gruodžio 5 d., 2013 m. sausio 3 d., 2013 m. sausio 14 d. paaiškinimai (b. l. 98-100, I t.), S. I. 2013 m. vasario 18 d. paaiškinimas (b. l. 101-102, I t.). Apeliantas tvirtina, kad vaizdo įrašas neparodo, jog buvo tikrinama būtent ginčo siunta. Tokie pareiškėjo argumentai atmestini ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esanti vaizdo medžiaga, iš kurios aiškiai matyti, jog pareiškėjas paima siuntą, padeda ją ant stalo, ją atidaro, išiminėja iš siuntos prekes, apžiūrėjęs deda ant stalo, sudeda prekes į siuntą, vėliau nuo jos nueina, taip pat kita bylos medžiaga (pareiškėjo, V. J., S. I. paaiškinimai ir kt.) patvirtina pareiškėjo dalyvavimą ginčo siuntos tikrinime. Iš Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. gruodžio 5 d. rašto Nr. (14.5/58)-2B-26108 (b. l. 76, I t.) matyti, kad Vilniaus teritorinėje muitinėje buvo gautas Vilniaus teritorinės muitinės Pašto posto viršininko teikimas dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, be kita ko, pareiškėjui atliekant pašto siuntos Nr. CP246249611CN muitinį tikrinimą, ir pridėta surinkta medžiaga kartu su vaizdo fiksavimo įrašu. Atkreiptinas dėmesys, kad V. J. 2013 m. sausio 14 d. paaiškinime (b. l. 100, I t.) patvirtino, jog vaizdo įraše atpažįsta, kad yra apžiūrima būtent siunta Nr. CP246249611CN 2012 m, vasario 2 d., dalyvaujant V. J., A. B. ir S. I.. Toks paaiškinimas nėra palankus pačiam V. J., dėl kurio veikos taip pat buvo atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, todėl pareiškėjo abejonės dėl V. J. paaiškinimų šiuo aspektu atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-239/2014 atmetė analogišką pareiškėjos argumentą dėl tapataus vaizdo įrašo, kaip įrodymo, vertinimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas faktiškai dalyvavo pašto siuntos patikrinime, todėl negalėjo nematyti ženkliai didesnio maisto papildų kiekio už tą, kurį sulaikė. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats atidarė siuntos dėžę, išėmė dalį joje esančių pakuočių, jas apžiūrinėjo, todėl negalėjo objektyviai teigti, kad buvo rastos tik 15 pakuočių, kai iš viso jų buvo virš šimto. Iš byloje esančio 2012 m. gruodžio 2 d. prekių sulaikymo protokolo Nr. 2VP1001626 (b. l. 81, I t.) matyti, kad jį pasirašė pareiškėjas, jame nurodyta, jog pašto siuntoje Nr. CP246249611CN rastos 15 pakuočių maisto papildų, sulaikytos 5 pakuotės. Darytina išvada, kad bylos medžiaga patvirtina, jog A. B. 2012 m. gruodžio 2 d. pasirašė prekių sulaikymo protokolą Nr. 2VP1001626, kuriame įrašyti jam žinomai neteisingi duomenys apie ginčo pašto siuntoje rastą maisto papildų pakuočių skaičių. Tokiu būdu pareiškėjas surašė prekių sulaikymo protokolą ir atliko prekių tikrinimą pažeisdamas Išvadoje nurodytas teisės aktų nuostatas. Įvertinus šias aplinkybes atmestini apelianto argumentai, kad jis negalėjo žinoti, jog siuntoje gali būti daugiau nei 15 maisto papildų pakuočių.

Nagrinėjamu atveju, vertindama apelianto nuorodas į Muitinio tikrinimo taisyklių 23, 31 punktus ir teiginius, kad ne jam buvo duotas pavedimas atlikti patikrinimą, jis negalėjo įforminti tikrinimo rezultatų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kaltintas netinkamu veikimu surašant prekių sulaikymo protokolą, o ne prekių tikrinimo aktą. A. B. teiginiai, kad S. I. jam nurodė surašyti prekių sulaikymo protokolą penkioms pakuotėms, nagrinėjamu atveju nepaneigia, kad pareiškėjas pasirašė prekių sulaikymo protokolą, kuriame nurodyti jam žinomai neteisingi duomenys, jog siuntoje rastos tik 15, vietoj 116 pakuočių. Kitos apelianto nurodytos abejonės dėl jo nežinojimo apie ginčo siuntoje esančias pakuotes atmestinos kaip nepagrįstos. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo užimamos pareigybės aprašymo 8.5 punkte yra numatyta šias pareigas užimančio pareigūno teisė reikalauti ir gauti informaciją, reikalingą pareigybės aprašyme nustatytoms pareigoms atlikti, todėl pareiškėjui kilus abejonėms dėl informacijos teisingumo, jis turėjo pasinaudoti savo teise reikalauti, kad jam būtų suteikta reikiama informacija.

Byloje nėra ginčo ir teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad A. B. 2012 m. gruodžio 2 d., nuo 7.00 iki 19.00 val., buvo paskirtas į 6, 7, 8, 9 darbo vietas ir jam nebuvo pavesta atlikti ginčo pašto siuntų tikrinimo 11, 12 darbo vietose, pareiškėjas jam paskirtą darbo vietą paliko be posto viršininko leidimo. Apelianto argumentas, kad darbo vietos 6 aprašas numato tik galimybę surašyti prekių sulaikymo protokolą, bet nenumato galimybės protokolą surašančiam asmeniu atlikti prekių tikrinimo, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas tikrino ginčo siuntą, būdamas kitoje nei jam paskirta darbo vietoje.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo veikoje buvo jam inkriminuoto nusižengimo sudėtis, todėl jis pagrįstai ir teisėtai buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Teisėjų kolegija pažymi, kad Išvadoje yra detaliai nurodyta, kokiais veiksmais pasireiškė pareiškėjo neteisėtas elgesys, atskleista objektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė (nurodyti pareiškėjo veiksmai, kuriais jis pažeidė atitinkamas teisės normas), taip pat atskleista subjektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė – aptarta tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė (tyčia), nurodyta, kad neigiamos pasekmės nekilo tik todėl, jog buvo atlikta ginčo siuntos rekontrolė. Įvertinusi atsakovo Išvadoje užfiksuotas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus, vertinant Išvados bei skundžiamo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis teigia nepadaręs tarnybinio nusižengimo. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami objektyviai paneigti atsakovo tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje A. B. inkriminuotas veikas.

Tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).

Tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Už tarnybinius nusižengimus muitinės pareigūnams gali būti skiriama viena iš Statuto 34 straipsnyje numatytų nuobaudų. Kaip matyti iš skundžiamo įsakymo, pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, skirta vadovaujantis Statuto 37 straipsnio 25 dalies 3, 12 punktais, pagal kuriuos tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, gali būti skiriama už piktnaudžiavimą tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų arba privilegijų sau arba kitiems (3 p.) bei už tarnybinį nusižengimą, padarytą turint galiojančią tarnybinę nuobaudą, nustatytą Statuto 34 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose (griežtas papeikimas; perkėlimas į žemesnės kategorijos pareigas) (12 p.), taip pat atsižvelgus į tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą.

Išvadoje konstatuota, kad A. B., pažeisdamas nurodytas teisės aktų nuostatas, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą tyčia, o dėl pažeidimo pasekmės nekilo tik dėl to, kad laiku buvo atlikta pašto siuntos rekontrolė ir laiku nustatyti galimi pareiškėjo tarnybinio nusižengimo požymiai. Išvadoje A. B. tyčia konstatuota nustačius, kad jis savavališkai atliko detalų tikrinimą ir nors turėjo ir galėjo jį atlikti tinkamai, sulaikyti visus, o ne dalį maisto papildų, gabenamų viršijant teisės aktais leidžiamą kiekį, bei teisės aktų nustatyta tvarka surašyti prekių sulaikymo protokolą ir į jį įrašyti tikrovę atitinkančius duomenis, tačiau sąmoningai, iš anksto žinodamas apie didelį kiekį maisto papildų tikrinamoje siuntoje bei atlikdamas detalų prekių tikrinimą ir akivaizdžiai matydamas siuntoje esančias prekes, šių veiksmų tinkamai ir sąmoningai neatliko. Išvadoje konstatuotas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, nes A. B. savavališkai palikdamas jam paskirtas darbo vietas ir atlikdamas jam nepavestą darbą kitoje darbo vietoje piktnaudžiavo tarnyba (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 4 p. – šiurkščiu pažeidimu laikoma piktnaudžiavimas tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas). Pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatyta tai, kad A. B. per vienerius metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarė kitą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas padarytas tyčia, pareiškėjas tarnavo muitinėje 18 metų, iš kurių net 9 kartus jo atžvilgiu taikyta tarnybinė atsakomybė, iš paskirtų tarnybinių nuobaudų net 5 kartus skirti griežti papeikimai, skundžiamo įsakymo priėmimo metu pareiškėjas turėjo dvi galiojančias tarnybines nuobaudas, padarytas tarnybinis nusižengimas nesukėlė neigiamų pasekmių tik todėl, kad buvo atlikta ginčo pašto siuntos rekontrolė ir laiku nustatyti A. B. tarnybinio nusižengimo požymiai, kas paneigia apelianto argumentus dėl piktnaudžiavimo tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu įsakymu buvo paskirta padarytam tarnybiniam nusižengimui proporcinga tarnybinė nuobauda, kuri įvertinus bylos medžiagą nėra aiškiai per griežta.

Apelianto nurodomos aplinkybės nepatvirtina jo pozicijos, kad su pareiškėju jį atleidžiant iš pareigų buvo susidorota. Tokios apelianto pozicijos kritišką vertinimą sustiprina ir bylos duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjui tarnaujant muitinėje nuo 1995 m. buvo pastoviai skiriamos tarnybinės nuobaudos (iš viso devynios, iš kurių penkis kartus skirti griežti papeikimai). Byloje nėra duomenų, kad A. B. per visą šį laikotarpį būtų skatintas. Pareiškėjo nurodyti tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusios komisijos sudėties pasikeitimai taip pat nepatvirtina jo teiginių, kad komisija buvo šališka ir tendencinga. Priešingai, kaip matyti, pvz., K. P. buvo pakeistas kitu komisijos nariu jam nusišalinus siekiant, kad sprendimas atliekamame tyrime būtų priimtas be išankstinio nusistatymo, objektyviai ir nešališkai (b. l. 70, I t.).

Kadangi pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl skundžiamo atsakovo įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo, todėl pagrįstai netenkino ir išvestinių skundo reikalavimų, kuriais buvo prašoma grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas priteisiant jam atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neadekvati arba neproporcinga padarytam nusižengimui. Konstatuotina, jog atsakovas laikėsi tarnybinio nusižengimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procedūros reikalavimų bei bendrųjų tarnybinės nuobaudos skyrimo principų. Visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo padarytu tarnybiniu nusižengimu, ištirtos ir įvertintos Išvadoje. Įsakyme dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos aiškiai nurodyta kokiu pagrindu ir kuo vadovaujantis pareiškėjas atleidžiamas iš tarnybos, todėl vertintina, jog skundžiamas atsakovo įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas