2K-342/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–342/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00310-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Priteista iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajai J. Ž. 8000 Lt neturtinės žalos ir 3500 Lt už advokato paslaugas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas. Priteista iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajai J. Ž. 500 Lt atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. D. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 17 d., nuo 00.00 iki 03.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš J. Ž.: neleisdamas išeiti nukentėjusiajai iš buto, paėmęs ją už abiejų riešų, nusitempė į kambarį prie virtuvės, neleisdamas jai išeiti iš kambario, nustūmė ją prie kambaryje buvusios sofos, numovė kelnes ir kelnaites, paguldė ant nugaros, J. Ž. priešinantis, verkiant, prašant paleisti ir stumiant jį nuo savęs, ją užgulė savo kūnu, jai rėkiant, užspaudė burną delnu, taip palaužęs nukentėjusiosios valią ir atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią įvedė savo varpą J. Ž. į makštį ir lytiškai su ja santykiavo;

tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje tiksliai nenustatytu laiku paėmęs J. Ž. už riešų ir jėga iš koridoriaus nuvedęs į tą patį kambarį prie virtuvės, paėmęs už pečių nustūmė ant tos pačios lovos, jėga nutraukė nukentėjusiosios kelnes ir kelnaites, grasindamas J. Ž., kad ją išžagins bei seksualiai išprievartaus kitame kambaryje esantys vaikinai, jei ši nepatenkins jo lytinės aistros, nukentėjusiajai stumiant jį nuo savęs, verkiant ir prašant leisti jai važiuoti namo, taip palaužęs nukentėjusiosios valią ir atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią įvedė savo varpą J. Ž. į makštį ir lytiškai su ja santykiavo;

tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje tiksliai nenustatytu laiku kambaryje užmovęs kelnes, pakėlęs už riešų nuo sofos, nutempė nukentėjusiąją į vonią, užrakino duris, ją apsuko nugara į save, numovė kelnes ir kelnaites, grasindamas J. Ž., kad ją išžagins bei seksualiai išprievartaus kitame kambaryje esantys vaikinai, jei ši nepatenkins jo lytinės aistros, pats stovėdamas iš už nugaros nukentėjusiajai, taip atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią vėl įvedė savo varpą J. Ž. į makštį ir lytiškai su ja santykiavo, dėl šių veiksmų nukentėjusiajai J. Ž. konstatuotas psichikos sutrikimas – potrauminio streso sindromas, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Visų pirma, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius prieš nukentėjusiąją panaudojo fizinį smurtą. Fizinio smurto panaudojimo padariniai neužfiksuoti ir specialisto išvadoje, kurioje nustatyta, kad nukentėjusiajai išoriniuose ir vidiniuose lytiniuose organuose bei kitur kūne mechaninės traumos požymių nekonstatuota.

Be to, teismas buvo šališkas, nes neįsigilino į bylos medžiagą, išaiškino tik dalį bylos aplinkybių. Antai nukentėjusiosios 2010 m. rugsėjo 17 d. protokole-pareiškime ir 2010 m. rugsėjo 17 d. vykusios apklausos metu ji parodė, kad prievartą naudojo „A“ ir „M“ (stūmė, tempė, delnu užkimšo burną.), o ne kasatorius. Be to, nukentėjusioji į butą atėjo savo noru, nesipriešino. 2010 m. lapkričio 8 d. vykusios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad būdama bute išgėrė brendžio ir apsvaigo, todėl įvykius atsimena netiksliai, nėra tikra, ar bute buvusieji vaikinai atliko su ja lytinį aktą, t. y. nežino, ar jie buvo įkišę jai į makštį savo varpas, nes jos nebuvo sustandėjusios, todėl nemano, kad galėjo būti spermos pėdsakų ant drabužių, o parėjusi namo savo apatinius drabužius išskalbė, o pati išsimaudė. Nukentėjusioji taip pat pažymėjo, kad turėjo galimybę pabėgti iš buto ir taksi automobilio, tačiau nebėgo.

Kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis anksčiau minėtais nukentėjusiosios parodymais, 2011 m. lapkričio 15 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau 2010 m. gruodžio 2 d. nukentėjusioji vėl pakeitė savo parodymus, nurodydama, kad smurtas prieš ją buvo panaudotas nuo to momento, kai ji išėjo iš savo namo laiptinės, taip pat, kad ji buvo jėga atvežta į butą, vaikinai ją stumdė, neleido išeiti, „M“ ir „A“ grasino, kad papjaus, išmes per balkoną, o po to visi trys ją žagino. Tačiau kasatorius pabrėžia, kad šiuos nukentėjusiosios parodymus paneigė specialisto išvados, kurioje nurodyta, jog nė vienoje nukentėjusiosios kūno dalyje ar lytiniuose organuose mechaninių sužalojimų nenustatyta.

Kasatorius nurodo, kad jis nuo pirmosios apklausos, vykusios 2010 m. rugsėjo 17 d., davė nuoseklius parodymus, t. y. kad 2010 m. rugsėjo 16 ir 17 d. naktį jis su nukentėjusiąja lytinių santykių neturėjo ir jos nežagino.

Skunde pažymima, kad teismas nuosprendį grindė prielaidomis, nes byloje nėra tiesioginių įrodymų. Taip pat teismai netinkamai vertino byloje esančią 2012 m. sausio 16 d. Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą, iš kurios turinio išklaukia, jog ant tyrimui pateiktų kasatoriaus glaudžių rasta jo sperma ir nukentėjusiosios biologiniai pėdsakai. Anot kasatoriaus, tiek jis, tiek nukentėjusioji niekada neneigė, kad iki 2010 m. rugsėjo 17 d. turėjo lytinių santykių, nes buvo pora, be to, paskutinį kartą lytiškai santykiavo likus kelioms dienoms iki įvykio. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai T. B. ir D. L.

Byloje apklausta specialistė Ž. R., kuri atliko aukščiau minėtą tyrimą ir surašė išvadą, patvirtino, kad ant glaudžių surastos dėmės negalėjo atsirasti nuo sperminio skysčio, tai turėjo būti sperma, kuri gali išlikti net po audinio skalbimo. Šiuos specialistės parodymus teismas turėjo vertinti kartu su kitais įrodymais, tačiau to nepadarė. Kadangi nukentėjusioji teigė, kad kasatorius ją žagindamas nebaigė lytinio akto, iš to matyti, jog kasatorius lytinių santykių 2010 m. rugsėjo 16 ir 17 d. su nukentėjusiąją neturėjo, o spermos pėdsakai ant kasatoriaus glaudžių su nukentėjusiosios genotipu galėjo likti po lytinio akto, kuris buvo atliktas iki 2010 m. rugsėjo 16 ir 17 d.

Kasatoriaus manymu, apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai buvo grindžiamas ta aplinkybe, kad bute rasti jo pirštų atspaudai, nes jis niekada neneigė, jog iki atvykstant nukentėjusiai į šį butą jame jau buvo. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad iš kasatoriaus naudotų mobiliojo ryšio telefonų išklotinių ir bazinių stočių (celių) adresų matyti, jog jo telefonai nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. 23.47 val. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. popietės veikė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), t. y. netoli nusikaltimo padarymo vietos, tačiau šie duomenys negali būti laikomi įrodymu, nes jie nei patvirtina, nei paneigia, jog kasatorius padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Kasatorius pažymi, kad teismas padarė nepagrįstą ir bylos įrodymams prieštaraujančią išvadą, jog nukentėjusiajai po 2010 m. rugsėjo 17 d. įvykio nustatytas psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas atsirado dėl kasatoriaus nusikalstamų veikų. Priešingai, nukentėjusioji teigė, kad fizinį ir psichinį smurtą prieš ją naudojo „A“ ir „M“.

Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, o perrašė pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad galima iš dalies sutikti su kasatoriaus teiginiais, jog nukentėjusios parodymai ikiteisminio tyrimo eigoje kito. Tačiau pažymėtina, kad tik vienos apklausos (2010 m. lapkričio 8 d. nukentėjusiosios apklausa ikiteisminiame tyrime) metu nukentėjusioji davė kitokius parodymus ir pirmosios instancijos teisme juos pagarsinus paaiškino, kad „čia melagingi parodymai, nes man taip patarė parašyti ir nutraukti bylą“. Todėl, pasak prokuroro, kasatoriaus teiginiai apie nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą yra nepagrįsti ir teismai motyvuotai ir teisėtai nukentėjusiosios parodymais vadovavosi.

Kasatorius taip pat bando kitus byloje esančius įrodymus vertinti kiekvieną atskirai, teigdamas, kad nė vienas iš jų jo kaltės neįrodo, tačiau toks kasatoriaus motyvas nepagrįstas. Pažymėtina, kad teismai vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą. Tai, kad ant kasatoriaus glaudžių rasti kasatoriaus DNR sumišę su nuketėjusiosios DNR rodo, kad lytinis santykiavimas su nukentėjusiąja buvo. Šiuo atveju kasatoriaus bandymai teigti, kad šie biologiniai pėdsakai liko nuo ankstesnių lytinių santykių, yra paneigti. Nors teisme kasatorius teigia turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja 2-3 dienos iki įvykio, tačiau nukentėjusioji nurodo, kad šie santykiai buvo rugsėjo 1-ąją, t. y. 16 dienų iki įvykio. Beje, kasatorius šių nukentėjusiosios parodymų neginčija. Akivaizdu, kad 16 dienų glaudžių nuteistasis nenešiojo, to jis ir pats netvirtina, o galimybė išlikti spermos pėdsakams po skalbimo specialistės Ž. R. nei patvirtinta nei atmesta, nurodant, kad tam reikalingi papildomi tyrimai. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis lytinio akto nebaigė. Byloje esančios kasatoriaus mobiliojo telefono veikimo zonų išklotinės, įvykio vietoje aptikti kasatoriaus rankų pėdsakai taip pat patvirtina, kad įvykio metu nuteistasis buvo nukentėjusiosios nurodytoje vietoje, o tai patvirtina ir nukentėjusiosios parodymų teisingumą dėl įvykio laiko ir vietos.

Kasatoriaus teiginiai, kad jis fizinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, paneigti bylos medžiaga. Duomenų, kad kasatorius būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajai, tikrai byloje nenustatyta, tačiau tuo jis ir nebuvo kaltinamas. Šiuo atveju fizinis smurtas pasireiškė nukentėjusiosios stumdymu ir tampymu derinant tai su psichologiniu smurtu – grasinimais „palikti ją kitiems bute esantiems vaikinams“. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatorius ginčija tik fizinio smurto naudojimą ir nieko nepasisako dėl jo panaudoto psichinio smurto. Maža to, kasatorius bando teigti, kad fizinį smurtą naudojo kiti asmenys, ir neigia santykiavęs su nukentėjusiąja. Kadangi nuteistais nurodo, kad tik atėjus nukentėjusiajai jis išėjo iš buto, lieka neaišku, kaip jis galėjo matyti kitų asmenų smurtą. Dar keisčiau atrodo kasatoriaus pateikta versija, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo bijodama kitų dviejų ją išžaginusių asmenų, juo labiau žinant, kad nukentėjusioji nurodė ir kitus du ją po nuteistojo išžaginusius asmenis. Todėl ši versija apie tariamą kasatoriaus apkalbėjimą yra paneigta bylos įrodymais.

Galima iš dalies sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad potrauminį stresą nukentėjusiajai galėjo sukelti ne tik jo, bet ir kitų dviejų ją išžaginusių asmenų veiksmai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad būtent kasatorius buvo nukentėjusiosios atvežimo į įvykio vietą, ją apgaule išviliojant iš namų, iniciatorius, būtent kasatorius pirmasis ėmė grasinti nukentėjusiajai ir reikalauti lytinių santykių, o po jų nesiėmė priemonių kitų asmenų nusikalstamiems veiksmams išvengti. Todėl tarp kasatoriaus atliktų veiksmų ir kilusių padarinių yra akivaizdus tiesioginis ryšys.

Kasatoriaus teiginiai apie neva neišnagrinėtą jo apeliacinį skundą, pasak prokuroro, yra deklaratyvūs ir nekonkretūs. Tai, kad apeliacinio teismo išvados neatitiko apelianto lūkesčių, dar neduoda pagrindo teigti apie byloje padarytą esminį procesinį pažeidimą. Juolab kad ir pats kasatorius nenurodo, kuo pasireiškė neišsamus jo apeliacinio skundo išnagrinėjimas ir į kuriuos esminius to skundo motyvus apeliacinėje nutartyje neatsakyta.

Nuteistojo A. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi

Kasaciniame skunde nuteistasis A. D. nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdamas šiuos teiginius, kasatorius kelia savo versijas, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes (pavyzdžiui, neigia 2010 m. rugsėjo 16 ir 17 d. naktį su nukentėjusiąja turėjęs lytinių santykių; kad prieš ją naudojo fizinį smurtą), bando sumenkinti liudytojų parodymų, ypač nukentėjusiosios parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų (pavyzdžiui, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, specialistų išvadų), įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. D. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Antai iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama liudytojų, nukentėjusiosios parodymais, specialistų išvadomis, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, telefoninių pokalbių išklotinių analize, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami; nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus.

Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatoriaus teiginiai, kad teismai buvo šališki – deklaratyvūs, pagrįsti iš esmės tik jo nesutikimu su teismų išvadomis, todėl atmestini.

Antai vienas iš kasacinio skundo argumentų, kuriais yra grindžiamas minėtų BPK nuostatų pažeidimas, yra tai, kad teismai prioritetą teikė nukentėjusiosios parodymams, nors jie, pasak kasatoriaus, buvo nenuoseklūs ir neišsamūs, nukentėjusioji juos ne kartą keitė. Iš tiesų pagal bylos medžiagą matyti, kad nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu kito. Tačiau pažymėtina, kad tik vienos apklausos (2010 m. lapkričio 8 d. nukentėjusiosios apklausa ikiteisminiame tyrime) metu nukentėjusioji davė iš esmės kitokius parodymus ir pirmosios instancijos teisme juos paskelbus paaiškino, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis per 2010 m. lapkričio 8 d. apklausą ji davė parodymus, jog A. D. jos nežagino. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklausta tyrėja R. R. Būtent po šios apklausos ir bylos nutraukimo nukentėjusioji kreipėsi į advokatą ir inicijavo bylos atnaujinimą. Vėlesni jos parodymai atitiko pirminius ir nebesikeitė. Konstatuotina, kad vien ta aplinkybė, jog nukentėjusioji per 2010 m. lapkričio 8 d. apklausą davė parodymus, kurie skiriasi nuo parodymų, duotų per kitas apklausas, šiuos parodymus įvertinus ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste, savaime nereiškia, kad būtent nukentėjusiosios parodymai per 2010 m. lapkričio 8 d. apklausą buvo teisingi, o kitais atvejais buvo duoti melagingi parodymai apkalbant A. D. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai buvo vertinami įrodymų viseto kontekste, lyginami su kitais byloje surinktais duomenimis. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami A. D. kaltu dėl BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nepagrįstai vadovavosi ir nukentėjusiosios parodymais, pagal kuriuos ją išžagino A. D.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus paaiškindamas, kodėl nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami sprendimus dėl A. D. kaltės padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas – iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes A. D. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Armanas Abramavičius