A-575-1343-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1343/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03559-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti po 120 Lt už kiekvieną laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) dieną.

Nurodo, kad nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų, dėl to nuolatos jautėsi blogai, žeminančiai, kankinamai. Pažymėjo, jog kamerų, kuriose buvo laikomi 3-4 asmenys, plotas buvo 7.94 kv. m. Be to, kamerose nebuvo stalo, maistas išduodamas visiems vienu metu, dėl to nebūdavo kur pasidėti maisto. Manė, jog tokios laikymo sąlygos yra nežmoniškos, žeminančios jo orumą, dėl ko jis nuolat jautėsi nepatogiai, nepagrįstai baudžiamas, kankinamas, dvasiškai gniuždomas.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3.6 kv. m. ploto.

Išdėstė, jog pareiškėjui laikotarpiais: nuo 2011 m. balandžio 20 d. vakaro iki 2011 m. balandžio 21 d. vakaro, nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. ryto, nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. ryto, 2011 m. gruodžio 3 d. vakare, 2011 m. gruodžio 4 d. ir 2011 m. gruodžio 6 d. ryte, nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. kovo 9 d. ryto, 2012 m. balandžio 30 d. ryte, nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. birželio 18 d., 2012 m. birželio 19 d. ryte, 2012 m. birželio 21 d. vakare, nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 9 d., 2012 m. liepos 10 d. vakare, nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 9 d., 2012 m. liepos 10 d. vakare, nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2011 m. liepos 19 d., 2011 m. liepos 20 d. ryte, nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2013 m. liepos 15 d., 2013 m. rugsėjo 2 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2011 m. spalio 28 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs.

Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Įsakymu didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 29. Taip pat, vadovaujantis teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 punkte yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, t. y. pagal 11.1 punktą – Lukiškių TI-K neturi viršyti – 300 (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys. Tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį ten laikomų žmonių sudaro suimtieji, taip pat yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į Lukiškių TI-K. A., kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme.

Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi SVĮ 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Be to, kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pridūrė, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Konkrečiu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas apžvelgė byloje nustatytas faktines aplinkybes: pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. balandžio 20 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 123, kurios plotas 7.42 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2011 m. balandžio 21 d. kameroje ryte buvo 3 asmenys; 2011 m. balandžio 21 d. vakare buvo perkeltas į kamerą Nr. 232, kurios plotas 6.80 kv. m, kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. kameroje buvo 1 asmuo; 2011 m. gegužės 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 80, kurios plotas – 7.94 kv. m, kurioje ryte buvo 1, vakare – 2 asmenys; nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2011 m. rugpjūčio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 77, kurios plotas 7.94 kv. m, kurioje ryte buvo 1, vakare – 2 asmenys; nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2011 m. rugsėjo 2 d. kameroje ryte buvo 1, vakare – 2 asmenys; nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2011 m. rugsėjo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 89, kurios plotas – 7.86 kv. m, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2011 m. rugsėjo 29 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2011 m. spalio 24 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2011 m. spalio 25 d. išvyko į Šiaulių TI; 2011 m. 10-28 atvyko iš Šiaulių TI ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 125, kurios plotas – 6.48 kv. m, kurioje vakare buvo 4 asmenys; nuo 2011 m. spalio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. kameroje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2011 m. lapkričio 2 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 89, kurios plotas – 7.86 kv. m, kurioje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 2 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2011 m. gruodžio 3 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 1 asmuo; 2011 m. gruodžio 4 d. kameroje ryte buvo 1, vakare – 3 asmenys; 2011 m. gruodžio 5 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. kovo 8 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2012 m. kovo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 87, kurios plotas – 7.90 kv. m, kurioje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; nuo 2012 m. kovo 10 d. iki 2012 m. balandžio 29 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. balandžio 30 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 13 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. birželio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 89, kurios plotas – 7.86 kv. m, kurioje ryte buvo 1, vakare – 2 asmenys; nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2012 m. birželio 18 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2012 m. birželio 19 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; 2012 m. birželio 20 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. birželio 21 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 2 asmenys; nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 9 d., nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 19 d. ir nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2012 m. liepos 10 d. ryte buvo 3, vakare – 2 asmenys; 2012 m. liepos 20 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; 2012 m. rugsėjo 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 240, kurios plotas – 7.86 kv. m, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2012 m. rugsėjo 5 d. kameroje buvo 1 asmuo; 2012 m. rugsėjo 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 235A, kurios plotas – 5.44 kv. m, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. kameroje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2012 m. rugsėjo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 91, kurios plotas – 7.94 kv. m, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. spalio 8 d., nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. ir nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2012 m. spalio 9 d. ir 2013 m. balandžio 3 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 1 asmuo; nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. kameroje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2013 m. balandžio 24 d. kameroje ryte buvo 1, vakare – 2 asmenys; 2013 m. balandžio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 98, kurios plotas – 7.94 kv. m, kurioje ryte buvo 1, vakare – 2 asmenys; nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. ir nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 15 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2013 m. rugsėjo 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 99, kurios plotas – 7.94 kv. m, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys.

Teismas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.249, 6.250, 6.251 ir 6.271 straipsniais, taip pat apžvelgė valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas bei neturtinės žalos sąvoką ir turinį.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma), galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas vienam žmogui. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tačiau šioje higienos normoje nėra nustatytas minimalus kamerų tipo patalpų plotas, tenkantis vienam joje kalinamam asmeniui. Įsakymo, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3.6 kv.m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Konstatavo, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, išskyrus laikotarpius nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. (kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui teko 3.95 kv. m ploto, kameroje maksimaliai buvo laikomi 2 asmenys); nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2011 m. spalio 27 d. buvo išvykęs į Šiaulių TI; nuo 2011 m. spalio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. kameroje, kurios plotas – 6.48 kv. m, ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. kovo 8 d. kameroje, kurios plotas – 7.86 kv. m, ryte ir vakare buvo 2 asmenys, vienam asmeniui teko 3.93 kv. m; 2012 m. birželio 14 d. kameroje, kurios plotas – 7.86 kv. m, kurioje ryte buvo 1, vakare – 2 asmenys; nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2012 m. birželio 18 d., nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 9 d., nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 19 d. ir nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys, vienam asmeniui teko 3.93 kv. m; nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 240, kurios plotas – 7.86 kv. m, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. kameroje, kurios plotas – 5.44 kv. m, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. kameroje, kurios plotas – 7.94 kv. m, kurioje ryte ir vakare maksimaliai buvo laikomi 2 asmenys (vienam asmeniui teko 3.97 kv. m ploto); nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. liepos 15 d. kameroje, kurios plotas – 7.94 kv. m, kurioje maksimaliai buvo laikomi 2 asmenys (vienam asmeniui teko 3.97 kv. m ploto); nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. perkeltas į kamerą, kurios plotas – 7.94 kv. m, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei Įsakymu nustatyto dydžio (3.6 kv. m), t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pridūrė, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (rėmėsi administracine byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (rėmėsi 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Sprendė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis jis patyrė nepatogumus, yra įrodyti. Tačiau pridūrė, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, kuriais vadovaujamasi priteisiant neturtinės žalos dydį, bei pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Akcentavo, jog EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (rėmėsi EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimu byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimu byloje L. L. prieš Prancūziją). Pridūrė, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (rėmėsi EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu byloje M. prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje S. Š. prieš UAB Nr. 3K-7-2/2008, LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012 ir kt.).

Konstatavo, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas 2011 m. balandžio 21 d., nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. spalio 24 d., 2011 m. spalio 28 d., nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d., nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. birželio 13 d., nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2012 m. birželio 21 d., 2012 m. liepos 10 d., 2012 m. liepos 20 d. ir nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d., Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas. Apibendrino, jog iš viso 191 dieną pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose numatytą minimalaus kameros ploto reikalavimą, todėl jo prašoma priteisti neturtinė žala (po 120 litų už kiekvieną dieną) konkrečiu atveju sudarytų 22 920 Lt. Sprendė, jog atsižvelgiant į pažeidimo mąstą, jo trukmę, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, jam priteisiamas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d., išskyrus laikotarpius nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d.; nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2011 m. spalio 27 d.; nuo 2011 m. spalio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d.; nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. kovo 8 d.; nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. birželio 18 d.; nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 9 d.; nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 19 d. ir nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d.; nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d.; nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. balandžio 29 d.; nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. liepos 15 d. ir 2013 m. rugsėjo 2 d., kuomet kamerų tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui.

Pažymėjo ir tai, jog atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų skaičiui, dėl to neturėjo galimybių pareiškėją patalpinti į kamerų tipo patalpas, atitinkančias nustatytus reikalavimus, nėra svarbi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltę, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pridūrė, jog pareiškėjas teiginiams, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad kamerose nebuvo stalo, ant kurio galėtų pasidėti maistą, pagrįsti nepateikė įrodymų: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyta, kad kameroje privalo būti stalas; duomenų apie tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. būtų skundęsis dėl laikymo sąlygų, nėra.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą pakeisti, priteisiant už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d., kurį jis praleido Lukiškių TI-K, po 120 litų.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas jam 1000 litų neturtinės žalos atlyginimo, nepakankamai įvertino jo išgyvenimus, patirtus laikant netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pabrėžė, jog 1000 litų nėra ta suma, kuri adekvačiai atlygintų tai, ką jis turėjo patirti dėl valstybės kaltės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam 1000 litų neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad laisvės atėmimo įstaigoje tam tikrą laiko tarpą jis buvo laikomas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Tačiau teisėjų kolegija, remiantis žemiau išdėstytų motyvų visuma, nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir kt. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01) ir kt.).

Konkrečiu atveju pareiškėjas žalą kildino iš jo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu jam ginčo laikotarpiu tenkantis minimalus plotas negalėjo būti mažesnis nei 3.6 kv. m.

Teisėjų kolegijai, patikrinus bylos duomenis, nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėjas Įsakymo 1.3.1. punkto neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo kalinamas 191 dieną. Minėtos netinkamo kalinimo trukmės teisingumo neginčija nei pareiškėjas, nei atsakovas, todėl konkrečiu atveju nėra būtinybės kartoti pirmosios instancijos teismo apžvelgtų duomenų, kiek konkrečiais pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiais jam tekdavo gyvenamojo ploto ir ar jis atitikdavo, ar pažeisdavo normą, numatytą teisės aktuose.

Tačiau pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su jam už 191 dieną kalinimo pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus priteista neturtinės žalos suma (1000 Lt), teigdamas, jog ji nėra adekvati jo dėl žeminančių kalinimo sąlygų patirtiems išgyvenimams. Vietoje minėtos sumos, pareiškėjas prašo už kiekvieną netinkamo kalinimo Lukiškių TI-K dieną priteisti po 120 Lt. Taigi, esminis tampa priteistos neturtinės žalos dydžio klausimas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis (191 diena) bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su EŽTK 3 straipsniu. Todėl pirmosios instancijos teismo priteista suma – 1000 Lt – neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir intensyvumą, nelaikytina adekvačia jo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, jog pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiamas, be to, nenustatyta, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų jame laikytų asmenų ir būtent jam sudaryti teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kardomojo kalinimo sąlygas. Taip pat, nors pareiškėjas ir tikino, kad dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų jis buvo dvasiškai gniuždomas, byloje nėra duomenų, kad jis dėl to būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus, pvz., į psichologą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas bylos aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjo prašoma atlyginti suma – po 120 Lt už kiekvieną pažeidimo dieną – siektų 22 920 Lt, kas, be kita ko, nebūtų suderinama su valstybės ekonominėmis darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygomis (nustatytomis atsižvelgiant į minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Spręstina, jog konkrečiu atveju, derinant byloje nustatytus individualius neturtinės žalos atlyginimo kriterijus ir minėtas bendrąsias valstybės galimybes, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo imperatyvais, pareiškėjui adekvačia suma, galinčia ištaisyti jam Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais padarytų dvasinę skriaudą, laikytina 3820 Lt.

Pareiškėjas savo pirminiame skunde teismui taip pat nurodė Lukiškių TI-K neturėdavęs stalo, kas sukeldavo nepatogumų bevalgant. Tačiau šiuo aspektu pritartina apygardos administracinio teismo motyvams, jog teisės aktai tokio reikalavimo (apstatyti kalinimo kameras stalu) Lukiškių TI-K nenumato, todėl neturtinė žala dėl šio faktoriaus, nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kaip būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nekilo.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 22 920 Lt (120 Lt už 191 netinkamo kalinimo dieną), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvačia priteistina suma laikytini 3820 litai. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3820 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3820 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys