A-662-996-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A662-996/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00986-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centro ir trečiojo suinteresuoto asmens V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centro skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. G. ir V. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šou centras (toliau – ir VšĮ Šou centras, pareiškėjas) skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2012 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. SPR-16 „Dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr. 15) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas vienašališkai, neobjektyviai, praleidęs nuobaudos skyrimo terminus išnagrinėjo viešo asmens, politiko, Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nario J. G. 2011 m. kovo 18 d. skundą ir papildomus paaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, Žurnalistų etikos inspektorius skundžiamą sprendimą priėmė pažeisdamas įstatymo viršenybės, nekaltumo prezumpcijos principą, paskelbė neįsiteisėjusią nuobaudą.

2. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Sprendimas buvo priimtas praleidus nuobaudos skyrimo terminą, nes J. G. kreipėsi į atsakovą prašydamas nustatyti jo asmeninių neturtinių teisių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, VIĮ) pažeidimus. Atsakovas išnagrinėjo minėtą skundą ir priėmė sprendimą dėl VIĮ pažeidimų. VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimai neapima nei vienos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) numatytos administracinių teisės pažeidimų sudėties, o šių pažeidimų tyrimas vykdomas ne ATPK, o VIĮ nustatyta tvarka. J. G. skundas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas 2011 m. kovo 24 d., o 2011 m. birželio 24 d. priimtas sprendimas, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3399-562/2011 buvo panaikintas. 2011 m. lapkričio 2 d. įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, J. G. skundo tyrimas atnaujintas, o 2012 m. kovo 5 d. dėl jo priimtas kitas sprendimas. Atsakovo manymu, procedūrinis pažeidimas, t. y. aplinkybė, kad J. G. skundas buvo išnagrinėtas per ilgesnį nei VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą terminą, nesudaro pagrindo naikinti sprendimą. Teisės aktai nenustato senaties termino asmeninių neturtinių teisių gynimui, todėl pažeistos J. G. teisės ir teisėti interesai galėjo būti apginti praėjus daugiau nei metams nuo pažeidimo padarymo – publikacijos paskelbimo.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą J. G. paaiškino, kad atsakovas išsamiai ištyrė ir tinkamai kvalifikavo reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas ir straipsnio autorius V. V., viešai publikuodami tikrovės neatitinkančią ir jo garbę bei orumą žeminančią informaciją, sąmoningai klaidino visuomenę, siekė jį sumenkinti. Nepagrįsti vieši kaltinimai prieštarauja objektyvios ir garbingos žurnalistikos principams, peržengia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymuose nubrėžtas saviraiškos laisvės ribas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime palaikė pareiškėjo skundą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Šou centro skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. SPR-16 įspėjo viešosios informacijos skleidėją VšĮ Šou centrą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo Sprendime pateiktu vertinimu, jog viešosios informacijos skleidėjas straipsnio antraštėje „Darbietis apsimelavo“ paskelbtais teiginiais – „Įžūlus melas“, „Galbūt J.

G. ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui A., buvusiam prokurorui G., MGB įgaliotiniam Kėdainiuose K. ir Kėdainių jedinstvininkams“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ – paskleidė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją (žinią). Pareiškėjo paskelbti teiginiai „Įžūlus melas“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ kaltina J.

G. moralės pažeidimais, negarbingais poelgiais ir netinkamu elgesiu viešajame gyvenime. Pareiškėjo teiginiai, kad „Galbūt J. G. ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui A., buvusiam prokurorui G., MGB įgaliotiniam Kėdainiuose K. ir Kėdainių jedinstvininkams“, teismo vertinimu, apibūdina J. G. nesilaikant moralės normų, negarbingą jo poelgį, jo bendradarbiavimą su kariškiu V. A., G., MGB atstovu J. K. ir „jedinstvininkais“. Teismas sprendė, jog viešosios informacijos skleidėjui publikacijoje pateikus nuorodas į MGB, „jedinstvininkus“, J.

G. buvo sugretinamas su nusikalstamų organizacijų nariais – visuomenėje tai suprantama vienareikšmiškai neigiamai, formuojant negatyvią nuomonę apie jį. Teismo įsitikinimu, viešosios informacijos skleidėjas, paskleidęs tokio pobūdžio informaciją ir neįrodęs jos tikrumo, siekė ne sąžiningai informuoti visuomenę jai aktualiu klausimu, bet pažeminti J. G., todėl atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti, jog publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ buvo paskleista informacija (žinia), kuri žemina J. G. garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės.

III. 6. Pareiškėjas VšĮ Šou centras apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti, pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminams, taip pat priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kitų argumentų, taip pat nurodė, kad teismas neargumentavo, kodėl spręsdamas ginčą nesirėmė imperatyviomis ATPK 35 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, teismas nenurodė nė vieno teisės akto, kuriuo vadovaudamasis skyrė pareiškėjui administracinę nuobaudą – įspėjimą – praėjus 20 mėnesių ir 2 savaitėms.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės. Apeliaciniame skunde V. V., be kitų argumentų, taip pat teigė, jog teismas, nurodydamas, jog išanalizavo ir įvertino faktų visumą, vengė pasisakyti esminiais klausimais. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, prielaida ar abejone neturėtų būti remiamasi tiesai nustatyti.

8. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius prašė pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimuose atsakovas pažymėjo, kad J. G. skundas dėl publikacijos „Darbietis“ apsimelavo“ buvo nagrinėjamas pagal Visuomenės informavimo įstatymo, o ne pagal ATPK nuostatas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. prašė pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimuose J. G. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išanalizavo tuos klausimus, kurie turėjo reikšmės teisingai išnagrinėti bylą.

10. Pareiškėjas VšĮ Šou centras atsiliepime palaikė trečiojo suinteresuoto asmens V. V. apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti.

IV. 11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A442-28/2013) pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centro ir trečiojo suinteresuoto asmens V. V. apeliacinius skundus tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centro skundą patenkino, t. y. panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. SPR-16 „Dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr. 15) paskelbtos informacijos“.

12. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl to, ar Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. SPR-16 teisėtai ir pagrįstai įspėjo viešosios informacijos skleidėją VšĮ Šou centrą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

13. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas atsižvelgė į Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1046 redakcija) nustatytas Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijas bei į šio straipsnio 3 dalies 1 punktą, įtvirtinantį, kad atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta ATPK 23 straipsnyje. Todėl skiriant įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012). Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalis nustato, kad Inspektorius gautą skundą išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad šis terminas yra ne atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, bet skundo nagrinėjimui būtinas terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra nustatyti Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų administracinių sankcijų skyrimo terminai.

14. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktika (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai), vertino, jog poreikis teisiškai sureguliuoti Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų administracinių sankcijų skyrimo terminus yra, nes kituose įstatymuose, numatančiuose administracinių sankcijų taikymą, tokių sankcijų taikymo senaties terminai yra nustatyti (pvz., ATPK 35 straipsnis, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 27 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 straipsnio 13 dalis, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog tai, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti paskiriama administracinė sankcija (įspėjimas), yra teisės spraga, kuri užpildytina taikant įstatymo analogiją. Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriama administracinė sankcija yra analogiška administracinei nuobaudai, numatytai ATPK 23 straipsnyje, todėl atsakovo taikomos administracinės sankcijos skyrimo terminams skaičiuoti pagal analogiją taikytinos ATPK 35 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų skyrimo terminų skaičiavimo taisyklės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įstatymų analogijos taikymas galimas, nes tai nėra susiję su asmens laisvių ir teisių ribojimu. Priešingai, taikant pagal analogiją ATPK 35 straipsnio nuostatas, yra siaurinamos administracinės atsakomybės taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija sprendė, kad ATPK 35 straipsnio 1 dalis pagal įstatymo analogiją yra taikytina ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą.

15. Iš skundžiamo Sprendimo turinio apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad publikacija, dėl kurios pareiškėjas buvo įspėtas, buvo išspausdinta 2011 m. sausio 21 d. laikraštyje „Kėdainių kraštas“ Nr. 15. Taigi šiuo atveju, net jeigu teisės pažeidimas ir būtų padarytas, atsakovas negalėjo priimti sprendimo dėl pareiškėjo įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, nes skundžiamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2012 m. kovo 5 d., buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuobaudos skyrimo terminas. Nustačiusi, kad dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties termino pasibaigimo atsakovas, ištyręs J. G. skundą, negalėjo pareiškėjui taikyti administracinės sankcijos, teisėjų kolegija nevertino skundžiamu Sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumo dėl galimo Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nors skundžiamo atsakovo Sprendimo rezoliucinėje dalyje pareiškėjas yra ne tik įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo, o šio administracinio sprendimo 1 punktu buvo pripažinta, kad J. G. skundas dėl publikacijos „Darbietis apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr.15) paskelbtos informacijos pagrįstas, o 2 punktu pareiškėjas įpareigotas Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją, tačiau šie skundžiamo Sprendimo rezoliucinės dalies elementai yra išvestiniai ir gali būti vertinami tik visumoje su administracinės sankcijos skyrimu. Teisėjų kolegija konstatavo, jog pripažinus, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo, nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo vertinti, ar J. G. skundas yra pagrįstas, taip pat įpareigoti pareiškėją paneigti tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad priimtas teismo sprendimas neužkerta kelio trečiajam suinteresuotajam asmeniui J. G. dėl garbės ir orumo gynimo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

V. 17. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. birželio 5 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

18. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujino nurodė, kad administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos klausimais, susijusiais su skundo nagrinėjimo ir įspėjimo (nuobaudos) skyrimo terminais bei viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pareiga paneigti informaciją. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai plėtoja praktiką, kad Visuomenės informavimo įstatyme numatytas Žurnalistų etikos inspektoriaus gauto skundo (pareiškimo) nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis. LVAT administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009, Nr. A525-668/2011, Nr. A143-637/2011, Nr. A525-897/2011, Nr. A492-1645/2012 yra aiškiai nurodyta, jog skundo nagrinėjimo terminas yra nustatytas tam, kad Žurnalistų etikos inspektorius, laikydamasis teisės aktuose nustatytos jo funkcijų atlikimo tvarkos, užtikrintų tinkamą asmenų teisių įgyvendinimą, objektyvų sprendimų priėmimą; be to, jei skundo nagrinėjimo terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių, toks procedūrinis pažeidimas nepažeidžia skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumo.

19. Atsakovo teigimu, LVAT 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 taikant įstatymo analogiją (ATPK 35 straipsnį) prieita prie minėtai nuosekliai LVAT praktikai prieštaraujančios ir klaidingos išvados, kad pasibaigus terminui, nustatytam ATPK 35 straipsnyje, Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo priėmimas negalimas. Nustatęs, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra nustatyti Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų administracinių sankcijų skyrimo terminai, t. y. konstatavęs, jog šiuo aspektu yra teisės spraga, kuri pagal įstatymo analogiją gali būti užpildyta taikant ATPK 35 straipsnio nuostatas, LVAT 2013 m. gegužės 2 d. sprendime neįvertino, kad tokio termino nebuvimas įstatyme susijęs su Inspektoriui teikiamo skundo dalyku ir jo kilme – asmeninių neturtinių santykių (asmens garbės ir orumo, privatumo) pažeidimais, iš kurių atsirandantiems reikalavimams nėra taikoma ieškinio senatis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.124 straipsnis).

Atsakovo manymu, pagal LVAT 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 formuojamą praktiką Inspektorius net negalėtų priimti skundų, kuriuose būtų skundžiamasi dėl informacijos, paskelbtos praėjus ATPK 35 straipsnyje nustatytam terminui. Šiuo požiūriu ATPK analogijos taikymas ne tik aiškiai riboja asmens teisę pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą ir priemones, bet ir galimybę apginti savo pažeistą teisę neteisminiu būdu. Be to, teismas neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. kad: ginčo publikacija buvo paskelbta 2011 m. sausio 21 d.; skundą Inspektoriui J.

G. pateikė 2011 m. kovo 24 d.; Inspektorius priėmė sprendimą 2011 m. birželio 21 d. (sprendimas priimtas nepraleidus trijų mėnesių termino po skundo pateikimo ir ATPK 35 nustatyto šešių mėnesių termino nuo ginčo publikacijos paskelbimo); Inspektoriaus 2011 m. birželio 21 d. sprendimas 2011 m. liepos 18 d. apskųstas teismui; 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3399-562/2011, kuriuo teismas panaikino Inspektoriaus 2011 m. birželio 21 d. sprendimą ir įpareigojo Inspektorių iš naujo išnagrinėti J.

G. 2011 m. kovo 24 d. skundą; vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą, Inspektorius iš naujo išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir 2012 m. kovo 5 d. priėmė naują sprendimą Nr. SPR-16 (Sprendimas priimtas nepraleidus ATPK 35 nustatyto šešių mėnesių termino nuo teismo įpareigojimo vykdyti sprendimą momento). Remdamasis išdėstytais argumentais, atsakovas teigė, kad teisės analogijos tarp Visuomenės informavimo įstatymo ir ATPK taikymas, kaip ir teisės spragų identifikavimas, turi būti pagrįstas, atsargus ir paremtas teisinio tikrumo principu kiekvienoje konkrečioje situacijoje, be to, teisės analogija negali būti taikoma, kai jos taikymas apriboja asmens teises (konkrečiu atveju – trečiojo suinteresuoto asmens teisę ginti savo pažeistą garbę ir orumą neteismine tvarka).

20. Apeliantas taip pat pažymėjo, jog LVAT 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 pripažinęs Inspektoriaus skirtą įspėjimą neteisėtu dėl esą praleisto šios nuobaudos skyrimo termino, reikalavimą paneigti tikrovės neatitinkančią trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją padarė visiškai priklausomą nuo įspėjimo, t. y. tokį reikalavimą susiejo su nubaudimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-707/2013 padarė visiškai priešingas išvadas, t. y. konstatavo, kad įpareigojimas paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją susijęs ne su visuomenės informavimo priemonės nubaudimu, o su nukentėjusio asmens, kurio garbę ir orumą žemina paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, teisių ir teisėtų interesų apsauga ir bent minimaliu iki pažeidimo buvusios padėties atstatymu. Panašių išvadų yra prieita ir LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012. Atsakovo teigimu, LVAT 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 buvo nukrypta ir nuo LVAT praktikos dėl viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo (arba visuomenės informavimo priemonės) pareigos paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją aiškinimo ir taikymo.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. 2013 m. birželio 7 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, kurį grindžia argumentais, iš esmės analogiškais atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateiktiems argumentams. Trečiasis suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad LVAT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 prieštarauja LVAT praktikai, nurodė tas pačias bylas, kurias nurodė atsakovas (administracinės bylos Nr. A143-637/2011, Nr. A525-897/2011, Nr. A492-1645/2012).

VI. 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr. P146-168/2013) atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens J. G. prašymus dėl proceso atnaujinimo tenkino, atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centro ir trečiojo suinteresuoto asmens V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centro skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. G. ir V. V. dėl sprendimo panaikinimo bei perdavė bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009, Nr. A525-668/2011, Nr. A143-637/2011, Nr. A525-897/2011, Nr. A492-1645/2012, priešingai nei administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, sprendžiant ginčus dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtų sprendimų įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo bei dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pareigos paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo laikomasi pozicijos, kad sprendžiant dėl skundo nagrinėjimo ir Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo priėmimo terminų remiamasi Visuomenės informavimo įstatymo normomis. Administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 priimtame sprendime, skirtingai nei išvardytose bylose, pagal įstatymo analogiją buvo taikytinos ATPK 35 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų skyrimo terminų skaičiavimo taisyklės, o šios įstatymo normos taikymas lėmė tai, kad teismas konstatavo, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas įspėti viešosios informacijos skleidėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų ir įpareigoti paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo priimtas praleidus ATPK 35 straipsnyje nustatytą terminą, todėl teismas panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą. Taip pat nutartyje pažymėta, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytose administracinėse bylose LVAT suformuota praktika, kad Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, kad tais atvejais, kai nustatomi procedūriniai pažeidimai (nebuvo pratęstas skundo nagrinėjimo terminas, sprendimas priimtas per ilgesnį nei nustatyta laiką), dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, t. y. vertinama, ar atitinkamas procedūrinis pažeidimas turėjo įtakos Žurnalistų etikos inspektoriaus priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, atsakovas pateikė įrodymus, kad administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą dėl termino, per kurį Žurnalistų etikos inspektorius gali išnagrinėti gautą skundą ir priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei pareikalauti paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, pateiktas kitoks įstatymo normų aiškinimas nei ankstesnėje LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009, Nr. A525-668/2011, Nr. A143-637/2011, Nr. A525-897/2011, Nr. A492-1645/2012), suformuotoje labai panašiose administracinėse bylose, nors Visuomenės informavimo įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės nėra pasikeitęs. Dėl nurodytų priežasčių prašymus dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo pagrįstų abejonių, kad administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 galėjo būti nukrypta nuo LVAT praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009, Nr. A525-668/2011, Nr. A143-637/2011, Nr. A525-897/2011, Nr. A492-1645/2012.

25. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog atsakovo nurodytoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-707/2013 termino, per kurį Žurnalistų etikos inspektorius gali išnagrinėti gautą skundą ir priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei pareikalauti paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, klausimas nebuvo nagrinėjamas. Todėl šiuo aspektu nesutikta su atsakovu, kad administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 nukrypta nuo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A662-707/2013.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. Dėl proceso atnaujinimo ribų

26. Procesą administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (ABTĮ 136, 161 straipsniai), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2013 m. sausio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, kt.). Teismas iš naujo bylą nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra įvardyti teismo nutartyje dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012 ir kt.).

27. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

28. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tą nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

29. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis procesinėmis taisyklėmis, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P146-168/2013 įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuoja, jog šios bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia paminėtoje nutartyje dėl proceso atnaujinimo nurodyti klausimai, t. y. būtent tie teisiniai klausimai, dėl kurių buvo atnaujintas procesas.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi procesą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 atnaujino ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. siekdamas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Nutartyje dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 dėl termino, per kurį Žurnalistų etikos inspektorius gali išnagrinėti gautą skundą ir priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei pareikalauti paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, pateiktas kitoks įstatymo normų aiškinimas nei ankstesnėje LVAT praktikoje, suformuotoje labai panašiose administracinėse bylose, nors Visuomenės informavimo įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės nėra pasikeitęs.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siekdama, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo dėl praktikos vienodumo, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog kadangi procesas nagrinėjamoje byloje buvo atnaujintas siekiant suvienodinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl termino, per kurį Žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei reikalavimo paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, būtent šis klausimas privalo būti išspręstas nagrinėjant bylą iš esmės po proceso atnaujinimo. Tai yra proceso atnaujinimo ribos, kurių teismas turi laikytis ir kurios apibrėžia bylos nagrinėjimo apimtį.

Dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu skiriamo įspėjimo bei reikalavimo paneigti informaciją vertinimo

32. Visuomenės informavimo įstatymas yra specialusis įstatymas, kurio paskirtis – nustatyti viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę (Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas šiuo įstatymu, be kita ko, nustatė teisinį reguliavimą, kuriuo per viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijas (Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, Žurnalistų etikos inspektorių) pagal joms suteiktą kompetenciją yra siekiama užtikrinti, kad viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla informuojant visuomenę būtų vykdoma laikantis įstatymo reikalavimų.

33. Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Minėto įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijos, tarp jų ir suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo nagrinėjimas (1 punktas) bei vertinimas, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (5 punktas).

34. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Inspektorius gali priimti sprendimą: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (1 punktas), reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (2 punktas), kt.

35. Nagrinėjamu atveju Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. SPR-16 pripažino J. G. skundą dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr. 15) paskelbtos informacijos pagrįstu, įspėjo viešosios informacijos skleidėją VšĮ Šou centrą dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo bei įpareigojo VšĮ Šou centrą Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią bei J. G. garbę ir orumą žeminančią informaciją.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta ATPK 23 straipsnyje, todėl skiriant įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis teisinėmis išvadomis.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama Inspektoriaus Sprendimu pareiškėjui skirto įspėjimo pobūdį, pažymi, jog ATPK yra įtvirtintas įspėjimas, kaip viena iš administracinių nuobaudų rūšių (ATPK 21 straipsnio 1 dalis). Šio teisės akto 23 straipsnyje nustatyta, kad įspėjimas kaip administracinė nuobauda pareiškiamas raštu; įstatymų numatytais atvejais įspėjimas įforminamas kitokiu nustatytu būdu.

38. ATPK 20 straipsnyje įtvirtinta, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų.

39. Įvertinus administracinių nuobaudų tikslus, darytina išvada, jog administracinės nuobaudos yra iš esmės viena iš baudžiamojo pobūdžio valstybinės prievartos priemonių rūšių, kurią taikant siekiama užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją. Ši prevencija pasireiškia tuo, kad nubaudžiant administracinį teisės pažeidimą padariusius asmenis bei priverčiant juos patirti tam tikrų neigiamų padarinių (pvz., tam tikrų teisių suvaržymą, jų netekimą, materialinių vertybių praradimą ir pan.), siekiama juos skatinti laikytis įstatymų, visuotinai privalomų taisyklių, kartu atgrasant ir kitus asmenis nuo naujų teisės pažeidimų.

40. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog administracinės nuobaudos tikslas yra nubausti ir auklėti administracinį teisės pažeidimą padariusius asmenis; sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, tuo siekiama prevencijos tikslų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-3076/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-5675/2010, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-2853/2009, kt.).

41. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog valstybės prievarta gali būti išreikšta įvairiomis formomis, t. y. ne tik pirmiau minėtomis baudžiamojo, atgrasomojo pobūdžio administracinėmis nuobaudomis. Gali būti taikomos ir kitos poveikio priemonės, kurių taikymo tikslas iš esmės yra nukreiptas ne į nubaudimą, o į asmens (visuomenės) pažeistų teisių bei interesų atkūrimą. Tokiomis poveikio priemonėmis taip pat yra vykdoma valstybės prievarta, tačiau jos pagal savo pobūdį, tikslą ir taikymo tvarką skiriasi nuo administracinių nuobaudų.

42. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra daug įstatymų, kuriuose įstatymų leidėjas įspėjimą įvardijo būtent kaip poveikio priemonę, o ne kaip administracinę nuobaudą (sankciją) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 204 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 61 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 170 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kt.).

43. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus, kuris yra valstybės pareigūnas, prižiūrintis, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos (Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis), funkcijos iš esmės yra orientuotos į viešuosius, visuomeninius tikslus, t. y. užtikrinti, kad viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla informuojant visuomenę būtų vykdoma laikantis įstatymo reikalavimų, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Žurnalistų etikos inspektoriui atliekant jam įstatymu pavestas funkcijas yra ne tik užtikrinami bei ginami viešieji interesai, bet kartu ir ginami asmenų privatūs interesai bei teisės (pvz., įpareigojant paneigti tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją apginamos privataus asmens neturtinės teisės bei interesai). Žurnalistų etikos inspektoriui Visuomenės informavimo įstatyme nėra suformuluotos pareigos vykdyti nubaudimo funkciją. Inspektoriaus įspėjimo, kaip poveikio priemonės, tikslas iš esmės yra įspėti apie viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) padarytus teisės pažeidimus bei tokiu būdu siekti teisės pažeidimų prevencijos, t. y. kad tokio pobūdžio teisės pažeidimai daugiau nesikartotų. Kartu pažymėtina, jog Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją yra orientuotas į tai, kad būtų pašalinti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla galimai padaryti visuomenės teisių ir interesų (pvz., teisės į teisingą, tikslią, nešališką informaciją) bei privačių asmenų teisių ir interesų (pvz., privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo) pažeidimai.

44. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (ATPK 20 straipsnis), jis nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimas priskirtinas prie kitų poveikio priemonių grupės. Kartu prie minėtos kitų poveikio priemonių grupės priskirtinas ir Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją.

Dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo priėmimo termino

45. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalį Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytas terminas yra procedūrinio pobūdžio skundo nagrinėjimo terminas.

46. Išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su tuo, kad Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas Žurnalistų etikos inspektoriaus gauto skundo (pareiškimo) nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis ir kad dėl objektyvių priežasčių (pvz., būtinybės Inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis ir kt.) gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui, pažymi, jog poveikio priemonės taikymo terminas negali tęstis neapibrėžtą laiko tarpą. Pabrėžtina, jog suėjus įstatymų nustatytam senaties terminui poveikio priemonės skyrimas nebegalimas.

47. Įvertinusi Visuomenės informavimo įstatymo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog jame nėra įtvirtinti terminai Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti, t. y. šiame įstatyme nėra nustatytas įspėjimo bei įpareigojimo paneigti informaciją skyrimo senaties terminas, ir tai laikytina teisės spraga.

48. Teisės spraga reiškia, jog atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Teisės spraga – tai tam tikra šalintina teisinio reguliavimo neapibrėžtis, trūkumas, teisinės sistemos yda (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

49. Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas formuotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

50. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad analizuojamas santykis, t. y. senaties termino skaičiavimas Žurnalistų etikos inspektoriui skiriant įspėjimą ar įpareigojimą paneigti informaciją, kaip poveikio priemones, nėra sureguliuotas Visuomenės informavimo įstatyme, nors toks poreikis egzistuoja. Šio teisinio instituto neįtvirtinus Visuomenės informavimo įstatyme, konstatuotina teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją.

51. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Įvertinus tai, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas laikytinas poveikio priemone, o panašaus pobūdžio poveikio priemonės (įspėjimas) yra numatytos ir kituose pirmiau įvardytuose įstatymuose (Vertybinių popierių įstatyme, Draudimo įstatyme, Finansinių priemonių rinkų įstatyme, Mokėjimo įstaigų įstatyme, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme, Bankų įstatyme, Kredito unijų įstatyme, Centrinės kredito unijos įstatyme, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, kt.), yra pagrindas taikant įstatymo analogiją atsižvelgti būtent į šiuose įstatymuose įtvirtintas poveikio priemonių skyrimo terminų skaičiavimo taisykles.

52. Pavyzdžiui, Vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir kituose pirmiau įvardytuose įstatymuose (žr. Draudimo įstatymo 205 straipsnio 3 dalį, Finansinių priemonių rinkų įstatymo 84 straipsnio 2 dalį, Mokėjimo įstaigų įstatymo 30 straipsnio 3 dalį, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 36 straipsnio 3 dalį, Bankų įstatymo 73 straipsnio 3 dalį, Kredito unijų įstatymo 62 straipsnio 3 dalį, Centrinės kredito unijos įstatymo 58 straipsnio 3 dalį, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 171 straipsnio 3 dalį). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju Visuomenės informavimo įstatyme konstatavus teisės spragą, būtent ši bendro pobūdžio taisyklė pagal įstatymo analogiją taikytina Žurnalistų etikos inspektoriui pagal Visuomenės informavimo įstatymą sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriant poveikio priemones (įspėjimą bei įpareigojimą paneigti informaciją).

53. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pagal įstatymo analogiją taikant minėtų įstatymų nuostatas, įtvirtinančias, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, poveikio priemonės negali būti taikomos, darytina išvada, jog šiuo atveju dėl 2011 m. sausio 21 d. laikraštyje „Kėdainių kraštas“ Nr. 15 pareiškėjo išspausdintos publikacijos poveikio priemonės nebegali būti taikomos. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje ginčijamas Inspektoriaus 2012 m. kovo 5 d. sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu buvo panaikintas.

54. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitaip vertino Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriamo įspėjimo teisinį pobūdį (kaip administracinę sankciją) bei kitaip skaičiavo įspėjimo skyrimo senaties terminą (pagal analogiją taikydamas ATPK 35 straipsnio 1 dalį), dar nesudaro pagrindo naikinti šio teismo priimtą sprendimą. Atsižvelgdama į teisėtų lūkesčių, res judicata, protingumo principų svarbą, taip pat į jau aptartą proceso atnaujinimo instituto išimtinumą ir jo paskirtį, į tai, kad yra suėjęs 2 metų senaties terminas Inspektoriaus Sprendimu pareiškėjui skirtoms poveikio priemonėms (įspėjimui bei įpareigojimui paneigti informaciją) taikyti, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju intervencija į užbaigtoje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą yra netikslinga ir negalima, kadangi ji paneigtų principines proceso atnaujinimo instituto nuostatas.

55. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens J. G. prašymai atmestini, o apskųstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens J. G. prašymus atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius