AS-525-89-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-89/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02410-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. M. su skundu (b. l. 2−5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 21 859,66 Lt.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi (b. l. 15−16) atsisakė priimti M. M. skundą.

Nutartyje pažymėta, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 4 d.).

Iš skundo turinio ir prie jo pridedamų dokumentų, teismas darė išvadą, kad pareiškėja, pasinaudodama išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, 2013 m. spalio 16 d. skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), kuri 2013 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7109 atsisakė nagrinėti M. M. skundą, kadangi pareiškėja praleido VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus sprendimo mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskundimo terminą. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad jeigu M. M. pateiks iki 2013 m. lapkričio 18 d. įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Taigi pareiškėjos skundas liko iš esmės VSDFV, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, neišnagrinėtas. Ši aplinkybė pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą yra pagrindas atsisakyti priimti skundą pareiškėjai nesilaikius tai bylų kategorijai nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013).

Pareiškėjai išaiškinta, kad ji turi teisę paduoti VSDFV prašymą atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus sprendimo mokėti jai sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį padavimo terminą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.). Nesutikdama su VSDFV 2013 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7109, ar VSDFV atsisakius atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėja turi teisę apskųsti minėtą sprendimą ar atsisakymą atnaujinti terminą skundui paduoti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 19 str., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 5 d.). VSDF Valdybai atnaujinus skundo padavimo terminą bei išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinus VSDFV 2013 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7109 ar atsisakymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir šiai institucijai išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, M. M. įgis reikalavimo teisę kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą (b. l. 18−24), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (10.1)S-69028 (toliau – ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimas). Panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7109 (toliau – ir VSDFV sprendimas). Priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš viso – 21 859,33 Lt.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, priimta neįsigilinus į teisinius pagrindus, formuojamą aukštesnio teismo praktiką, todėl turi būti panaikinta.

2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškoje byloje yra pažymėjęs, kad įpareigojimas atlikti visą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo procedūrą, t. y. prieš reiškiant reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo nuginčyti VSDFV sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti asmens skundą kaip paduotą praleidus įstatyme nustatytą terminą, ir įpareigoti VSDFV privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėti asmens skundą, nepagrįstai apsunkina pensiją gaunančių asmenų teisių ir interesų teisminį gynimą. Tai leidžia teigti, kad reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies nepriemokos teismui tiesiogiai gali būti reiškiamas net ir tada, kai asmuo nėra atlikęs visos teisės aktuose nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros, VSDFV atsisakius nagrinėti asmens skundą, nes jis paduotas praleidus terminą.

3) Skundas pagal VSDFV Kauno skyriaus, iš kurio turėtų būti priteisiama pensijos nepriemoka, buveinę, teismingas Kauno apygardos administraciniam teismui.

4) Teigia, jog nėra praleidusi 3 metų termino pažeistų teisių gynimui, dėl pensijos sumažinimo kreipėsi laiku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (prašymą) − administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-191/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu skundą gali būti atsisakoma priimti tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-583/2012).

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, jog ankstesnė Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcija (galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) taip pat nustatė, jog valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 d.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 d.).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi pirmiau įvardytas Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, konstatavo, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, kt.). Be to, tokį šių normų aiškinimą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo aiškinamos minėtos normos, reguliavusios ginčo teisinius santykius iki 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 (įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d.) priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-200/2006, 2007 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-518/2007, 2008 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-325/2008, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/2011, 2011 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-168/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-289/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-806/2011).

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus pareiškėjos skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjos keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama paskaičiuoti ir pateikti duomenis, kiek jai buvo neišmokėta senatvės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinojo įstatymo) 8 str.) bei išmokėti pensijos dalį už nurodytą laikotarpį sumažintą pagal minėto įstatymo 8 straipsnį (b. l. 6). VSDFV Kauno skyrius atsakydamas į šį prašymą pateikė detalų neišmokėtos pensijos dalies apskaičiavimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nurodė, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo dėl pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 7−9). Nesutikdama su tokiu VSDFV Kauno skyriaus sprendimu, pareiškėja pateikė skundą VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV Kauno skyrių nedelsiant išmokėti pareiškėjai sumažintą ir nesumokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 10−12). VSDFV šį pareiškėjos skundą kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą, nagrinėti atsisakė. Šiame VSDFV sprendime taip pat nurodyta, kad jeigu pareiškėja iki 2013 m. lapkričio 18 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 13−14).

Pareiškėja teigia, jog esant šioms aplinkybėms, VSDFV atsisakius nagrinėti jos skundą dėl to, jog jis paduotas praleidus nustatyta terminą, ji reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies gali reikšti tiesiogiai teismui. Taigi spręstinas klausimas, ar pareiškėja tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėja pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijoje procedūrą, tačiau, kaip matyti iš VSDFV sprendimo, pareiškėjos skundą buvo atsisakyta nagrinėti, t. y. klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės.

Pažymėtina, jog VSDFV sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, kuriame nustatyta, kad, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. VSDFV sprendime yra aiškiai įvardyta šio akto apskundimo tvarka, taip pat nurodyta, kad iki 2013 m. lapkričio 18 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė duomenų, kad yra apskundusi VSDFV sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjos prašymą ar kad VSDFV išnagrinėjo pareiškėjos prašymą iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą.

Kaip minėta, Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti Fondo valdybai, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra tokio VSDFV sprendimo, kuriuo pareiškėjos ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjos skundas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo.

Be to, pažymėtina, jog VSDFV sprendimas pareiškėjai sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Minėta, šiuos sprendimu pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji praleido VSDFV Kauno skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskundimo terminą, t. y. praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą. Jeigu pareiškėja nesutinka su šiuo Fondo valdybos sprendimu, jame konstatuota aplinkybe, kad praleido minėtą terminą, ar mano, kad Fondo valdyba priėmė sprendimą pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas šį sprendimą turi skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d.nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-717/2013).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja, nors ir nurodė, kad VSDFV jos skundo tenkino nepagrįstai, todėl šis sprendimas naikintinas, buvo suformulavusi vienintelį reikalavimą – priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį, tuo tarpu atskirajame skunde, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą, pareiškėja be minėto reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo, suformulavo taip pat ir reikalavimus panaikinti VSDFV Kauno skyriaus sprendimą ir VSDFV sprendimą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šios bylos dalykas − skundžiamos Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. teisėtumas ir pagrįstumas, pastarųjų reikalavimų nurodymas vien tik atskirajame skunde nereiškia, kad pareiškėja pasinaudojo galimybe apskųsti VSDFV sprendimą, todėl teisėjų kolegija dėl pareiškėjos argumentų, kad ji nepraleido minėto 3 metų termino nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pareiškėjai pagrįstai išaiškino, kad ji turi teisę paduoti VSDFV prašymą atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo mokėti jai sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį padavimo terminą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.); nesutikdama su VSDFV sprendimu, ar VSDFV atsisakius atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėja turi teisę apskųsti minėtą sprendimą ar atsisakymą atnaujinti terminą skundui paduoti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 19 str., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 5 d.); VSDFV atnaujinus skundo padavimo terminą bei išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinus VSDFV sprendimą ar atsisakymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir šiai institucijai išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, pareiškėja įgis reikalavimo teisę kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą.

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Pažymėtina, jog analogiškas aiškinimas pateikiamas ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-2232/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadą dėl pareiškėjos skundo priimtinumo, skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, ją naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos M. M. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas