A-858-522-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-522/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00846-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m., periodiškai jis buvo kalinamas kartu su 3–4 asmenimis, kurie savo asmeninius daiktus laikė kamerose. Visą buvimo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjas jautėsi kankinamas, jautė moralinį spaudimą, dvasinį sukrėtimą ir diskomfortą. Gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos higienos normų, nors vidaus tvarkos taisyklių 104 punkte yra nuostata apie tai, kad miegamosios patalpos turi atitikti sveikatos ir higienos normas. Kamerose nėra ventiliacijos, todėl vasarą jose tvanku, o žiemą sienos šlapios, apipelijusios. II korpuso kamerų grindyse yra sumontuoti vandens nubėgimo trapai, tačiau, jeigu jų neužkišdavo savadarbiu kamščiu, iš jų sklisdavo baisus kanalizacijos ir fekalijų tvaikas. Patalpose esančiu dušu per 15 minučių turėdavo spėti išsimaudyti keturi asmenys. Be to, Lukiškių TI-K administracijos darbuotojai pastoviai tyčiodavosi iš pareiškėjo, nors Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas žeminti suimtojo orumą. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, kamerose nesijautė saugiai, nebuvo garantuotas, kad ištikus nelaimei laiku gaus reikiamą pagalbą. Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo išduotas nepilnas patalynės komplektas, čiužiniai būdavo išduodami šlapi, tad jų neužsidengus su paklode miegoti būdavo kančia. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009 yra konstatavęs, kad asmuo, kuris laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 7-10) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, kuriame maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius yra 954. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat ten laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (atsiliepimo pateikimo metu jų buvo 86) bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75 ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus laikomi po vieną (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu gali būti laikomi po du asmenis). Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių į įstaigą bei joje esančių, skaičiui, o minėtų asmenų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio. Pabrėžė, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Pastebėjo, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Nurodė, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN76:2010) 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

HN 76:2010 68 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše – tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad Visuomenės sveikatos centras buvo atlikęs įrengtų Lukiškių TI-K dušų patikrinimus ir pažeidimų ar neatitikimų normoms nenustatė. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje yra išduodamas pilnas patalinės komplektas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų nurodydamas laikotarpį nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. Savo skundą dėl žalos priteisimo E. R. parašė 2013 m. kovo 15 d., t. y. praėjus beveik 3,5 metų laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K į Vilniaus pataisos namus (išvykimo data 2009 m. rugsėjo 18 d.). Tai rodo pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam žmogui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimą, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad galima būtų atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Akcentavo, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 49-51) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, taigi iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti didelių nepatogumų. Ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Minėto įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pabrėžė, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.

Pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, todėl išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti faktiniais įrodymais.

Pastebėjo, jog pareiškėjas, manydamas, jog pažeistos jo teisės, nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2013 m. kovo 15 d., t. y. praėjus 3 metams ir 6 mėnesiams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą nei ginčui aktualiu laikotarpiu, nei išvykęs iš Lukiškių TI-K nesikreipė. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes realiu laikotarpiu, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, pretenzijų dėl patiriamos neturtinės žalos nereiškė. Akcentavo, jog CK 1.125 straipsnis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, jog Kalėjimų departamentas su E. R. laikymu Lukiškių TI-K susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo, be to, informacijos, susijusios su konkrečių asmenų laikymu laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamentas nekaupia.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 69-75) pareiškėjo E. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. R. į Lukiškių TI-K atvyko 2004 m. spalio 7 d., išvyko – 2009 m. rugsėjo 18 d. Skundą dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų surašė 2013 m. kovo 15 d., teisme gautas 2013 m. kovo 18 d.

Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimui (CK 6.271 straipsnis) taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėjo, jog tiek Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimuose pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. prašė taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą.

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisių pažeidimo pobūdis sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena. Atkreipė dėmesį į CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, kuriuos reglamentuoja tai, jog jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną dieną, todėl nagrinėjamo laikotarpio ieškinio senaties termino eigos pabaiga yra 2012 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 15 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už pažeidimus, padarytus laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d.

Pažymėjo, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismas akcentavo, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą iš esmės pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą bei nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis buvo suimtas, todėl informacijos gavimas buvo apribotas, nesiejant jų su konkrečiais laikotarpiais bei konkrečiomis priežastimis taip pat nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl byloje nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo reikalavimus priteisti žalos atlyginimą teismas atmetė.

III. Pareiškėjas E. R. apeliaciniu skundu (b. l. 80-81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nebuvo tinkamai atliktas įrodymų tyrimas, teismas neatsižvelgė į svarius pareiškėjo argumentus, be pagrindo taikė 3 metų senaties terminą. Akcentuoja, kad pareiškėjo laisvės atėmimo bausmė yra tęstinio pobūdžio. Kai pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, jis vis dar atliko tą pačią skirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl pareiškėjo skundas buvo be pagrindo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas E. R. kildino iš jam Lukiškių TI-K neužtikrintų tinkamo kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams. Pareiškėjo teigimu, visą buvimo Lukiškių TI-K laiką jis jautėsi kankinamas, jautė moralinį spaudimą, dvasinį sukrėtimą ir diskomfortą (b. l. 1-2).

Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė pareiškėjo prašytos neturtinės žalos remdamasis ieškinio senatimi ir pareiškėjas nesutinka su tokia teismo pozicija, pažymėtina, jog šiuo atveju byloje esminis ginčas kyla dėl ieškinio senaties tinkamo taikymo. Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija patikrina, ar bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė ieškinio senaties termino taikymą, jo atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Taigi reikalavimams dėl žalos, kilusios netinkamų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas skundą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pastebėtina, jog nurodytas įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, jog pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas dėl kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų apima laikotarpį nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. (b. l. 1-2).

Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, jis yra kalinamas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2013 m. kovo 18 d. (b. l. 1-2). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog tiek Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimuose pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. prašė taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 7-10, 49-51).

Tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio 1 dalį administraciniame procese ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Atitinkamai, šiuo atveju yra svarbus būtent ginčo šalies – atsakovo atstovo – prašymas taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgus į atsakovo pateiktą prašymą (b. l. 7-10), administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo reikalavimą, sietiną su nurodytais neteisėtais veiksmais, pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą momentą spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nurodyto vertinimo nekeičia, kadangi pats pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelį dvasinį diskomfortą, sukrėtimą, moralinį spaudimą, jautėsi kankinamas (b. l. 1-2, 80-81). Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis buvo suimtas, todėl informacijos gavimas buvo apribotas, nesiejant jų su konkrečiais laikotarpiais bei konkrečiomis priežastimis, taip pat nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde taip pat remiasi abstrakčiais teiginiais dėl ieškinio senaties termino, prašo bylą nagrinėti iš esmės, o ne pateikia išsamius argumentus, leidžiančius kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas šiuo aspektu (b. l. 80-81). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, argumentų dėl senaties termino atnaujinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino, atmetami kaip nepagrįsti.

Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Taigi šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai negali būti vertinami kaip nepagrįsti bei pareiškėjo teisių ar (ir) interesų pažeidimas. Be to, pažymėtina, jog ieškinio senaties termino taikymas, jo pradžia yra siejama su teisės į ieškinį atsiradimo diena. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), t. y. apie galimai pažeidžiamas jo teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir nėra siejama su pareiškėjui skirta laisvės atėmimo bausme, jos ilgiu bei konkrečia bausmės atlikimo vieta (b. l. 80-81).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo E. R. apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys