A-575-1418-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1418/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02355-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), priteisti 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde paaiškino, jog Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) Sveikatos priežiūros tarnyba nesugebėjo užtikrinti tinkamos jo sveikatos priežiūros. Manė, jog tai buvo daroma aplaidžiai, nereaguota į pareiškėjo nusiskundimus dėl sveikatos problemų. Pažymėjo, jog Vilniaus PN administracija atmetė visus pareiškėjo skundus dėl Sveikatos tarnybos priežiūros veiksmų. Pažymėjo, kad nuolat tekdavo valgyti nekokybiškai paruoštą maistą, nuo kurio atsirasdavo įvairių sveikatos sutrikimų. Nurodė, jog yra neįgalus, turi psichikos negalią, o 2009 m. gegužės 8 d. susirgo cukriniu diabetu. Tikino, jog tuo metu patyrė didelius psichologinius, dvasinius, moralinius sunkumus ir išgyvenimus, o tai taip pat turėjo įtakos jo sveikatai. Manė, kad nepagydoma liga susirgo dėl netinkamo maitinimo bei priežiūros. Nurodė, kad dėl Vilniaus PN veiksmų kreipėsi į Sveikatos ministeriją ir Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), kurie patvirtino, kad jis Vilniaus PN cukriniu diabetu susirgo dėl netinkamos priežiūros bei maitinimo.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui buvo teikiama visa reikalinga medicininė pagalba, todėl jo teiginiai, kad sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos netinkamai, neatitinka tikrovės. Nurodė, jog Vilniaus PN veikianti Sveikatos priežiūros tarnyba teikia pirminę medicininę pagalbą, o esant reikalui atlikti tam tikrus sudėtingesnius tyrimus, nustatyti diagnozę ar gydytis stacionariai, pacientai siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pažymėjo, jog atsiradus pagrindui, pareiškėjas buvo siunčiamas tyrimams, gydymui ir diagnozės nustatymui. Manė, jog Vilniaus PN specialistai tinkamai atliko savo pareigas siųsdami pareiškėją tyrimams ir gydymui į ligoninę, kur tokiems tyrimams atlikti yra visos reikalingos sąlygos, o Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnyba teikė pirminės medicininės pagalbos paslaugas pagal savo kompetenciją.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2008 m. vasario 15 d., o jo asmens sveikatos istorija pradėta pildyti Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) 2007 m. vasario 23 d. Nuo 2007 m. kovo 2 d. pareiškėjas gulėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, ir epikrizėje yra užfiksuotos diagnozės – lengvas protinis atsilikimas, asmenybės psichopatizacija, priklausomybės nuo alkoholio sindromas, lėtinis pankreatitas (t. y. kasos veiklos sutrikimai, dėl kurių išsivysto diabetas). Akcentavo, jog šiomis ligomis pareiškėjas sirgo dar prieš atvykdamas atlikti bausmę į Vilniaus PN ir dėl jų keturis kartus jau buvo gydomas Laisvės vietų atėmimo ligoninėje. Pridūrė, jog nuteistajam atvykus į Vilniaus PN, pirminės jo medicininės apžiūros metu, 2008 m. kovo 5 d. gydytoja E. M. konstatavo, kad ligoniui nustatytos diagnozės – I tipo cukrinis diabetas, lengvas protinis atsilikimas, asmenybės psichopatizacija, kepenų cirozė. Manė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko jau sirgdamas šiomis ligomis, Vilniaus PN administracija negali būti atsakinga už jo susirgimą, o tolesni asmens sveikatos istorijos įrašai įrodo, kad nuteistajam Vilniaus PN buvo teikiama visa reikalinga medicininė pagalba.

Nurodė ir tai, jog pareiškėjas, kaip ir visi kiti nuteistieji, buvo ir yra maitinamas vadovaujantis Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės).

Pabrėžė, jog pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė, kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Vilniaus PN administracijos veiksmų. Priešingai – jis vien abstrakčiai nurodė, kad Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnyba jam neteikė tinkamos medicininės pagalbos, tačiau visiškai nekonkretizavo, kokiais būtent veiksmais ar neveikimu Vilniaus PN pažeidė jo teises ar interesus ir dėl kokių veiksmų jam buvo padaryta nurodyta žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.249 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas bei pažymėjo, jog pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Taip pat apžvelgė Sveikatos priežiūros tarnybos nuostatų 1, 4.1, 4.2, 5.1.1, 5.1.2 ir 5.1.3 punktus bei pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos istorija pradėta pildyti Šiaulių TI 2007 m. vasario 23 d., o 2007 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjui, būnant šioje įkalinimo įstaigoje, įtartas cukrinis diabetas, buvo padarytas biocheminis kraujo tyrimas, kad būtų galima patikrinti glikuoto hemoglobino kiekį, kurio padidėjimui esant diagnozuojamas diabetas. Nurodė, jog 2007 m. rugsėjo 25 d. – 2007 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir jam diagnozuota kepenų cirozė, asmenybės psichopatizacija, 2008 m. sausio mėnesį pareiškėjui diagnozuota priklausomybė nuo alkoholio, asmenybės psichopatizacija, kepenų cirozė, lėtinis pankreatitas. Pareiškėjui rekomenduota atsisakyti žalingų įpročių. 2008 m. vasario mėnesį pareiškėjui papildomai diagnozuotas kepenų nepakankamumas.

Taip pat išdėstė, jog pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2008 m. vasario 15 d., jam buvo paskirti vaistai, o 2008 m. vasario 19 d. – 2008 m. vasario 29 d. pareiškėjas buvo nusiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios grįžo 2008 m. vasario 29 d., jam paskirti vaistai. Akcentavo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjui diagnozuota kepenų cirozė, kepenų ląstelių nepakankamumas. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nuo 1986 m. serga pankreatitu, o 2009 m. gegužės 8 d. – 2009 m. rugpjūčio 29 d. jam gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo diagnozuotas cukrinis diabetas ir paskirtas gydymas insulinu. Konstatavo, jog cukrinis diabetas pareiškėjui diagnozuotas Vilniaus PN praleidus kiek daugiau nei metus laiko.

Pažymėjo, jog byloje esantys medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad pareiškėjui nuolat buvo teikiama medicininė pagalba, skiriami vaistai, jis siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Sprendė, jog pareiškėjo teiginys, kad cukrinis diabetas galėjo išsivystyti dėl netinkamo maitinimo, ypač dėl baltos duonos nepaskyrimo, yra klaidingas, nes byloje liudytojomis apklaustos gydytojos E. M. ir L. K. pažymėjo, jog ligos atsiradimą galėjo sąlygoti besaikis saldumynų valgymas, tačiau Vilniaus PN laikomi asmenys tokiais saldumynų kiekiais nemaitinami. Pridūrė, jog liudytojos patvirtino, jog sergant cukriniu diabetu, rekomenduojama rinktis ne baltą, bet juodą duoną.

Konstatavo, jog atsižvelgiant į aptartus įrodymus, yra neįrodyta, kad pareiškėjas cukriniu diabetu galėjo susirgti Vilniaus PN dėl prastos sveikatos priežiūros, juo labiau, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo nuolat teikiama medicininė pagalba, skiriami vaistai, jis siųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pridūrė, jog įrašas pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, kad 2008 m. kovo 5 d. jam diagnozuotas I tipo cukrinis diabetas yra klaidingas, kadangi nėra diagnozę patvirtinančių įrašų bei tyrimų, o įrašą padariusi gydytoja E. M. pripažino, jog šį įrašą padarė pagal kitus kortelės įrašus, nes buvo reikalinga asmens sveikatos istorijos pirmuose puslapiuose įrašyti asmeniui nustatytas diagnozes.

Nurodė ir tai, jog institucijų veiksmų neteisėtumas žalos atlyginimo bylose nustatomas vertinant jų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė jokio teisės akto pažeidimo. Jokių pažeidimų nenustatyta ir įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus. Pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kuo pasireiškė netinkama sveikatos priežiūra, nekonkretizavus, kokiais būtent veiksmais ar neveikimu Vilniaus PN pažeidėjo jo teises ar interesus ir kokiais veiksmais jam buvo padaryta žala, teiginiai, kad jis buvo netinkamai gydytas ir dėl to susirgo nepagydoma liga – cukriniu diabetu, atmestini kaip nepagrįsti. Pridūrė, jog nenustačius Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų neteisėtų veiksmų, kitų sąlygų vertinimas nėra tikslingas.

Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas susirgimą cukriniu diabetu motyvuoja ir netinkamu maitinimu. Nurodė, kad nuteistieji maitinami vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklėmis, kurių 7 punkte įtvirtinta, jog ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius. Ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį. Atkreipė dėmesį, jog ši nuostata suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas tik esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai. Nurodė, jog iš medicininių dokumentų matyti, kad 2009 m. liepos 29 d. buvo rekomenduota esant galimybei juodą duoną pareiškėjui pakeisti į baltą (dirbančių vyrų norma), o 2009 m. liepos 30 d. tai buvo padaryta. Nurodė, jog tai pažymėta ir Departamento 2009 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. 2S-3357. Tuo tarpu pareiškėjo teiginį, esą Departamentas patvirtino, kad jis Vilniaus PN cukriniu diabetu susirgo dėl netinkamos priežiūros bei maitinimo, teismas vertino kritiškai, nes byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Pridūrė, jog byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba anksčiau būtų priėmusi išvadą dėl specialaus pareiškėjo maitinimo, todėl Vilniaus PN darbuotojai neturėjo įstatymo nustatytos pareigos skirti pareiškėjui specialų maitinimą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 97 – 99), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo jo skunde nurodytas aplinkybes, nepakankamai įsigilino į susiklosčiusią situaciją. Pažymi, jog Vilniaus PN netinkamai rūpinosi jo, turinčio II-os grupės neįgalumą bei psichinę negalią, sveikata bei priežiūra, dėl ko jis susirgo cukriniu diabetu.

Nurodo ir tai, jog dėl minėtos situacijos yra kalti Vilniaus PN dirbantys pareigūnai bei gydytoja ir prašo patraukti juos administracinėn atsakomybėn. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad prieš jį ne vieną kartą buvo naudojamas fizinis smurtas, kas sukėlė sunkius dvasinius išgyvenimus bei pažeminimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui kilo dėl netinkamos priežiūros ir maitinimo kalint Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN), atlyginimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė norįs pats dalyvauti teismo posėdyje tam, kad galėtų apginti savo teises. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi pareiškėjo pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, ją jis taip pat išdėstė dalyvaudamas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pereinant prie ginčo esmės, pažymėtina, jog pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, jog buvo netinkamai gydomas Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnyboje ir jam nebuvo skirtas tinkamas maitinimas. Pasak pareiškėjo, dėl šių priežasčių, o ypač – dėl to, jog negalėjo maitintis balta duona – jam išsivystė cukrinis diabetas.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai, jog jį laikant Vilniaus PN galėjo pablogėti jo sveikata ar jis galėjo susirgti cukriniu diabetu.

Atkreiptinas dėmesys, jog specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, todėl teisėjų kolegija iš esmės nepasisako, dėl kokių būtent faktorių pareiškėjui buvo diagnozuotas cukrinis diabetas, o tik tikrina, ar Šiaulių TI veikė vadovaudamasis teisės aktais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-22/2013 ir 2014 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1125/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aiškiai neįvardino nė vieno konkretaus teisės akto reikalavimo, kurį esą pažeidė Vilniaus PN. Priešingai – jis savo reikalavimą grindė abstrakčiais teiginiais, jog Vilniaus PN nesugebėjo užtikrinti tinkamos jo sveikatos priežiūros bei savo subjektyvų įsitikinimą, kad cukrinis diabetas jam diagnozuotas būtent dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), grindė tuo, jog kalinimo įstaigoje negavo valgyti baltos duonos.

Tačiau sutikti su minėtais pareiškėjo teiginiais nėra pagrindo. Pirma, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė esmines iš pareiškėjo sveikatos istorijos nustatytinas aplinkybes. Iš jų svarbu akcentuoti tai, jog pareiškėjo sveikatos istorija byloja, kad pareiškėjas Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos buvo nuolat konsultuojamas dėl sveikatos problemų, t. y. jam nuolat buvo teikiama pirminė asmens sveikatos priežiūra, o prireikus jis būdavo nukreipiamas į specialistus, t. y. guldomas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Kuo būtent pasireiškė netinkamas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas pareiškėjas nedetalizavo, o patikrinusi bylos duomenis, akivaizdžių pažeidimų neturi pagrindo nustatyti ir teisėjų kolegija.

Tas pats pasakytina ir dėl baltos duonos negavimo (neskyrimo) Vilniaus PN, kaip pareiškėjui neturtinę žalą esą sukėlusio faktoriaus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri numato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.

Minėtos normos įgyvendinimo tvarką, kaip teisingai identifikavo pirmosios instancijos teismas, detalizuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės“ (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Šios Maitinimo organizavimo taisyklės nereglamentuoja, kokia duonos rūšis skiriama nuteistiesiems, o jų 7 punktas įtvirtina, kad ligoniai (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog specialus maitinimas nuteistiesiems skiriamas esant Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dar iki susergant cukriniu diabetu būtų prašęs Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos skirti jam baltos duonos, o ši jam jos nemotyvuotai nebūtų skyrusi. Taigi, konkrečiu atveju neteisėti Vilniaus PN veiksmai (neveikimas) neįžvelgtini ir nekonstatuotini. Tuo tarpu pirmuoju momentu, kai pareiškėjui juodą duoną rekomenduota keisti į baltą, laikytina 2009 m. liepos 29 d. (kitą dieną minėta rekomendacija įvykdyta (t. I, b. l. 104)), t. y. tai įvyko jau po 2009 m. gegužės mėnesio, kada jam gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pirmą kartą diagnozuotas cukrinis diabetas (t. III, b. l. 36). Todėl ši aplinkybė (baltos duonos paskyrimas jau diagnozavus diabetą) ir kaip jos buvo laikomasi nagrinėjamos bylos baigčiai nėra aktuali, nes ji galėjo būti cukrinio diabeto pasekmė, o ne priežastis. Kitais žodžiais tariant, kadangi balta duona pareiškėjui rekomenduota jau po cukrinio diabeto diagnozės, ji negalėjo būti susaistyta priežastiniu ryšiu su neturtinės žalos atsiradimu.

Minėta, jog teismas negali pasisakyti specialiųjų mokslo žinių reikalaujančių medicininiais klausimais, t. y. nustatyti, kas konkrečiu atveju pareiškėjui sukėlė diabetą. Tačiau tuo pačiu pažymėtina ir tai, jog teismui nereikia įrodinėti visuotinai žinomų aplinkybių (ABTĮ 58 str. 1 d.) ir teismas tokiomis akivaizdžiomis aplinkybėmis gali remtis, atmesdamas ginčo šalių jam teikiamus argumentus. Nagrinėjimu atveju kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginys, jog cukrinį diabetą jam sukėlė baltos duonos nedavimas, nes abejotina, ar vieno konkretaus maisto produkto stygius gali būti tiesiogine ir lemtinga cukrinio diabeto priežastimi. Priešingai – iš objektyvių bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas į Vilniaus PN 2008 m. vasario 15 d. jau atvyko su įsisenėjusiomis sveikatos problemomis (priklausomybe nuo alkoholio, lėtiniu pankreatitu, kepenų ciroze, t. I, b. l. 51 – 52), kas suteikia papildomo pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp Vilniaus PN veiksmų ir pareiškėjui diagnozuoto cukrinio diabeto stoką.

Atsižvelgus į tai, jog byloje nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo priteisti ir pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog prieš jį Vilniaus PN ne vieną kartą buvo panaudotas smurtas. Jis taip pat pateikia konkrečių pareigūnų, kurie, kaip suprastina, prieš jį minėtą fizinį smurtą naudojo, pavardes bei prašo juos patraukti administracinėn atsakomybėn. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog minėtos aplinkybės pareiškėjo yra nurodomos naujai, t. y. tik apeliaciniame skunde, be to, jos nelaikytinos susijusiomis su administracinio ginčo dalyku, nes pirminiame skunde jis neturtinę žalą kildino iš netinkamai Vilniaus PN jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų bei maitinimo. Todėl plačiau dėl jų pasisakyti teisėjų kolegija nemato pagrindo. Be to, pažymėtina, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir jų kompetencijai nėra priskirta traukti asmenius administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn dėl teisei prieštaraujančių veiksmų. Konkrečių ir neabejotinų įrodymų, bylojančių apie minėtų veikų padarymą pareiškėjo atžvilgiu, jis taip pat nepateikė, todėl teismui nekyla ir pareiga kreiptis į prokurorą pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys