AS-539-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-539-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00362-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM ) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9590(11); 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio mėn. – 2013 m. gruodžio mėn. laikotarpiu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 2655,45 Eur (9168,75 Lt); 3) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą teikė tam atvejui, jei teismas skundo padavimo teismui terminą skaičiuotų kitaip nė pareiškėjas. Pareiškėjo nuomone, kreipimosi į teismą trejų metų procesinis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t.y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo datos. Skaičiuodamas skundo padavimo terminą nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjas teigė, kad skundo padavimo termino jis nepraleido. Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas motyvavo tuo, kad būdamas lojalus savo valstybės pilietis, gavęs pirmą sumažintą pensiją jis suprato, jog pensijos mažinimas yra laikinas ir susijęs su valstybėje susiklosčiusia krizine situacija, kuriai pasibaigus bus mokama visa paskirta pensija ir kompensuoti praradimai. Be to, manė, kad įstatymų leidėjas pensiją sumažino nepažeisdamas Konstitucijos. Tik susipažinęs su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pareiškėjas sužinojo, kad paskirtos valstybinės pensijos mažinimą įstatymų leidėjas atliko pažeisdamas Konstituciją. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A552-519/2013, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, todėl ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino šių pensijų gavėjų teisę į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi: 1) atsisakė priimti pareiškėjo J. Ž. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9590(11) bei priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį; 2) likusią skundo dalį priėmė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikto teisės aiškinimo, kad reikalavimui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pareikšti pagal analogiją taikomas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Pareiškėjas apie pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. sausio 12 d., t. y. praėjus beveik 5 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Pareiškėjo teiginį, esą skundą teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo jis padavė nepraleidęs 3 metų procesinio termino, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad nors iki 2013 m. kovo mėn. (teismų praktikos suformavimo, kad reikalavimui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti pagal analogiją taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas)ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas, kadangi pareiškėjas net ir po 2013 m. kovo mėn. delsė daugiau nei 1,5 m. kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Net ir laikant, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės galutinai buvo suformuluotos LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo delsimas daugiau kaip 1 metus kreiptis į teismą laikytinas nepagrįstai ilgu. Teismas pareiškėjo įvardytų 3 metų procesinio termino skundui paduoti praleidimo aplinkybių nepripažino svarbiomis, todėl pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, priteisimo atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (t. y. kai praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

Likusią pareiškėjo skundo dalį, išskyrus skundo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9590(11), kurį atsisakyta priimti kaip nežinybingą administraciniam teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), teismas priėmė.

III. Pareiškėjas J. Ž. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kurioje teismas netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, panaikinti, pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo patenkinti ir skundą priimti nagrinėti.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes bei netinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, formuojama panašiose administracinėse bylose. Pareiškėjas įsitikinęs, jog, atsižvelgus į tai, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, nuostatos dėl terminų skaičiavimo nėra įtvirtintos norminiuose teisės aktuose, o teismų praktika buvo suformuota tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, taip pat atsižvelgus į pažeistos teisinės vertybės svarbą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikytina, kad terminas skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas 2015 m. sausio 13 d. paduotu teismui skundu siekia inicijuoti administracinę bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažinimas, kuris skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės susideda iš trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais (Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo pratęsimais) pagrįstų perskaičiavimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas toks laikotarpis turi būti vertinamas atskirai. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiai nesutampa. Iš byloje esančios pažymos apie valstybinės pensijos mokėjimą pareiškėjui 2010-2013 metais matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota tik 2010 m. sausio –liepos mėn. laikotarpiu, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnis taikytas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Iš byloje pateiktų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio, Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį (bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjo valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatyta tvarka pensija buvo mažinama 2010 m. sausio–liepos mėnesiais).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pirmosios instancijos teismas procesinio termino kreiptis į teismą skaičiavimo aspektu nustatė, kad pareiškėjas apie jo teises galimai pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą šiais pagrindais sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2015 m. sausio 13 d., t.y. praėjus penkeriems metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą (sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą). Atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo klausimais, pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartyje pagrįstai akcentavo, kad reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti yra taikomas 3 metų procesinis terminas.

Teismas iš esmės teisingai konstatavęs, kad pareiškėjas su reikalavimais dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi į teismą praleidęs 3 metų procesinį terminą, sprendė pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2014 m. gruodžio 17 d. pažymos matyti, kad pareiškėjo prašoma priteisti pensijos nepriemoka susidarė perskaičiuojant pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio – 2013 m. gruodžio mėn. laikotarpį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, o už 2010 m. sausio – liepos mėn. laikotarpį taikant ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalimi, kuria teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, priteisimo.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartį Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį Nr. A444-2232/2013, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio –2010 m. liepos mėn. laikotarpį, susidariusią taikant ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, padavė 2015 m. sausio 13 d., t.y. ženkliai praleidęs skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio –2010 m. liepos mėn. laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. sausio 13 d. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą 2010 metų laikotarpį padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo nuostatos, lėmusios pareiškėjui paskirtos pensijos sumažinimą, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodamas, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose LVAT nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas kiek jis susijęs su pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010 m. sausio -2010 m. liepos mėn. laikotarpį, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. sausio, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti individualiomis objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio -2010 m. liepos mėn. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, praleidimo priežastimis. Teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui 2015 m. sausio 13 d. pateikto skundo padavimo termino dėl reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Todėl tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalimi, kuria teismas priėmė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010 m. sausio – 2013 m. gruodžio mėn. laikotarpį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, sutinka iš dalies. Pareiškėjas apie jam paskirtos valstybinės pensijos sumažinimą šiuo teisiniu pagrindu sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, t.y. tuo pačiu metu kaip ir apie pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010-2011 metus, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, teismo galėjo būti priimtas tik tuo atveju, jei teismas būtų nustatęs pagrindą patenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti terminą skundui paduoti ir būtų atnaujinęs 2015 m. sausio 13 d. pateikto skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartyje nėra duomenų, kad teismas išnagrinėjo ir išsprendė pareiškėjo prašymo dalį dėl termino atnaujinimo paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Minėtoje nutartyje pasisakyta tik dėl termino atnaujinimo paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 metais Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pagrindo (terminas neatnaujintas, šią skundo dalį priimti atsisakyta). Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, neišsprendęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, konstatuoja, kad minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalis yra nepagrįsta, neteisėta, todėl naikintina, o pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir skundo šia apimtimi priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir pratęsus Laikinojo įstatymo galiojimą pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pensijos nepriemokos priteisimo skundo padavimo metu (2015 m. sausio 13 d.) dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015). Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, priteisimo už 2012-2013 metus paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria priimtas pareiškėjo skundas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, priteisimo už 2010-2011 metus. Perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti klausimą dėl šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis