A-397-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-397-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06755-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir atsakovas) priteisti 4 632,19 Lt turtinės žalos bei įpareigoti pareiškėjui išduoti išeiginės uniformos komplektą bei kasdienės tarnybinės uniformos dalis, kurioms baigėsi dėvėjimo terminas.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos statutinis valstybės tarnautojas. Nuo 2008 m. sausio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio jam nebuvo išduotos priklausančios tarnybinės uniformos dalys. Atsakovas 2013 m. spalio 4 d. raštu jį informavo, kokios tarnybinės uniformos dalys neišduotos, ir nurodė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397 patvirtintose Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normose ir dėvėjimo taisyklėse kompensacijos už neišduotas uniformos dalis mokėjimas nenustatytas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal Vidaus reikalų ministerijos centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, todėl, pareiškėjo nuomone, nustatytu laiku neišdavus uniformos, pareiškėjas įgijo teisę į kompensaciją pagal vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoje uniformos mokėjimo tvarkos“. Pareiškėjas pažymėjo, kad už tarnybinių uniformų išdavimą atsakinga Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atliko neteisėtus veiksmus, kurie yra vienas iš civilinės atsakomybės elementų. Pareiškėjas paaiškino, kad, neišdavus uniformos, turėjo tarnyboje dėvėti turimas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigęs, ir dėl to iškilo nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, lopyti, turėjo nešioti išblukusią uniformą, nuolat tarnyboje dėvėjo savo lėšomis įsigytus žieminius, demisezoninius batus, batelius, savo šaliką, pirštines, marškinius ir pan. Pareiškėjas nurodė, kad duomenų apie patirtas išlaidas nekaupė, kadangi tikėjosi, jog susidariusi situacija laikina ir trūkstamos uniformos dalys netrukus bus išduotos, ir šiuo aspektu vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, kurioje konstatuota, kad nuostolių patyrimas dėl tarnyboje dėvėtų savo drabužių yra akivaizdus, o jų dydis prilyginamas teisės aktuose įtvirtintai kompensacijai už neišduotas uniformos dalis.

Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, o, nusprendus skundą tenkinti, priteistą sumą sumažinti iki 10 procentų neišduotos uniformos vertės.

Atsakovas pažymėjo, kad vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas „Dėl piniginių kompensacijų vietoje uniformos mokėjimo tvarkos“ neteko galios ir negali būti taikomas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1709) 11 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad iki bus priimti ir įsigalios įstatymų patvirtinti statutinių valstybės tarnautojų statusą reglamentuojantys statutai, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. gruodžio 1 d., taikomi anksčiau priimti įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys statutinių valstybės tarnautojų statusą bei tarnybos ypatumus. Atsakovas atkreipė dėmesį į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnį ir nurodė, kad minėtoje teisės normoje nenustatyta prievolė mokėti kompensaciją vietoje neišduotos uniformos, tokia prievolė nenumatyta ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397 patvirtintose Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normose ir dėvėjimo taisyklėse. Atsakovas nurodė, kad uniformų pirkimus centralizuotai vykdė Specialioji priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, kuri spręsdavo, kokios aprangos dalys bus nupirktos, o iš Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos gautas uniformas atsakovas tik išdalydavo pareigūnams. Atsižvelgęs į tai, atsakovas sprendė, kad jo veiksmuose nebuvo neteisėto neveikimo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų dėl žalos buvimo fakto. Žalos pagrįstumo apsektu atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis už savo lėšas turėjo pirkti avalynę, marškinius ir t. t., o patirta žala negali būti preziumuojama – jos dydį privalo įrodyti pareiškėjas, priešingu atveju, civilinė atsakomybė atliktų ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu 3 metų ieškinio senaties terminu ir prašė šį terminą taikyti pareiškėjo reikalavimui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybą pareiškėjui išduoti kepurę, vasarinę kepurę, žieminę kepurę, žieminę megztą kepurę, demisezoninę striukę, megztinį, dvejus marškinėlius ilgomis rankovėmis, marškinėlius trumpomis rankovėmis, kaklaraištį ir kaklaraiščio segtuką, pavardės lentelę, šaliką, diržą, pusbačius, žieminius batus, batus pailgintais aulais ir išeiginę uniformą – išeiginį kostiumą bei baltus marškinius ilgomis ir trumpomis rankovėmis bei priteisė pareiškėjui iš Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 742,12 Lt turtinės žalos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą, prašydamas nurodyti, kokios tarnybinės uniformos dalys jam nebuvo išduotos, kurių dėvėjimo terminas baigėsi 2008 m. sausio – 2013 m. rugpjūčio mėnesiais, nurodyti uniformos dalių neišdavimo priežastis bei jų kainą, taip pat prašė apskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją arba nedelsiant išduoti uniformos dalis. Atsakovas 2013 m. spalio 4 d. rašte Nr. 3-5-3977(3.43.-5) informavo, kad uniformos dalys neišduotos dėl biudžeto lėšų stokos.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397 patvirtintos Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės, kurios pakeistos 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1-478. Teismas sprendė, kad pareiškėjui turi būti taikoma minėtų taisyklių lentelė pirminės grandies pareigūnams, dirbantiems pamainomis pagal normas kaip pareigūnui, tiesiogiai susijusiam su incidentų likvidavimu, bei pažymėjo, jog pareiškėjui turėtų būti išduodamas uniformos komplektas bei išeiginė uniforma. Teismas įpareigojo atsakovą pareiškėjui išduoti tas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, taip pat išeiginę uniformą – išeiginį kostiumą bei baltus marškinius ilgomis ir trumpomis rankovėmis. Teismas atkreipė dėmesį, kad darbinis kostiumas ir golfas buvo išduoti 2013 metais, dėvėjimo terminas – vieneri metai, todėl pakartotinai neturi būti išduodami.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti kompensaciją ir už neišduotas uniformos dalis, teismas pažymėjo, kad ankščiau minėtos taisyklės analogiškų kompensacijų kaip teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintoje Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje, nenumato ir klausimo dėl leidimo pareigūnui dėvėti uniformą, kurios dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, nereglamentuoja. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikomą išskirtinę tarnybinėmis uniformomis netinkamai aprūpintų pareigūnų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013 ir kt.), teismas darė išvadą, kad toks pat išskirtinis teisės aiškinimas turi būti taikomas ir kitų institucijų pareigūnams. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjui turi būti priteisiamas 30 procentų neišduotos uniformos vertės žalos atlyginimas.

Dėl atsakovo prašymo taikyti senaties terminą teismą pažymėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai (uniformos dalių neišdavimas) laikytini tęstiniu pažeidimu (atsakovo neteisėti veiksmai tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 str.)), todėl atmetė prašymą taikyti senaties terminą.

Atkreipęs dėmesį, kad pareiškėjui nebuvo išduotas ir išeiginis kostiumas, teismas akcentavo, kad žalos atlyginimas už šio kostiumo neišdavimą pareiškėjui nepriteistinas. Kadangi pareiškėjas išeiginės uniformos neturėjo, teismas sprendė, kad tokiu atveju pareiškėjas nepatyrė žalos prižiūrėdamas nurodyto tipo uniformą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad visos pareiškėjui turėtos išduoti uniformos dalys būtų kainavusios 2 473,73 Lt. Atsižvelgęs į tai, teismas priteisė pareiškėjui 30 procentų dydžio kompensaciją – 742,12 Lt.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Atsakovas papildomai pažymi, kad nebuvo nustatęs kompensacijos mokėjimo vietoje neišduotos uniformos, todėl, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, nebuvo teisinio pagrindo vadovautis kitos institucijos įtvirtintu kompensavimo mechanizmu ir taikyti jį pagal analogiją šioje byloje. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir nustatyti pareiškėjo galbūt patirtą žalą atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nustatytas faktines aplinkybes, t. y. teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas savo lėšomis įsigijo tik kai kurias tarnybinės uniformos dalis, bei į tai, kad pareiškėjas tarnyboje pagal tarnybinių pareigų pobūdį ir pagal sezoną gali dėvėti tik konkrečiai teisės aktuose nurodytas uniformos dalis (pvz., pareiškėjas tarnyboje niekuomet negalėtų dėvėti demisezoninių batų ar batelių, marškinių). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog žalos atlyginimas už neišduotą išeiginį kostiumą nėra priteisiamas, tačiau realiai teismas priteisė pareiškėjui žalą už kai kurias tarnybinės uniformos dalis, kurios priskirtinos išeiginei uniformai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo teisės gauti naujas tarnybinės uniformos dalis, pasibaigus tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, bei žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Pareiškėjas šioje byloje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos priteisti 4 632,19 Lt turtinės žalos bei įpareigoti pareiškėjui išduoti išeiginės uniformos komplektą ir kasdienės tarnybinės uniformos dalis, kurioms baigėsi dėvėjimo terminas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas neginčija faktų, jog pareiškėjui nuo 2008 m. sausio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, pasibaigus nustatytam tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, ir kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už laiku neišduotą tarnybinę uniformą (jos dalis). Atsakovas tokios padėties susidarymą argumentuoja sunkia ekonomine situacija.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybą pareiškėjui išduoti tam tikras kasdienės tarnybinės uniformos dalis ir išeiginę uniformą – išeiginį kostiumą bei baltus marškinius ilgomis ir trumpomis rankovėmis ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 742,12 Lt turtinės žalos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pareiškėjas nepadavė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui 742,12 Lt turtinės žalos atlyginimo, netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas savo lėšomis įsigijo tik kai kurias tarnybinės uniformos dalis, bei į tai, kad pareiškėjas tarnyboje pagal tarnybinių pareigų pobūdį ir pagal sezoną gali dėvėti tik konkrečiai teisės aktuose nurodytas uniformos dalis. Teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja, neperžengdama atsakovo apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas; pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.

Pareiškėjas tarnauja Vilniaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje. Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės (toliau – ir Uniformos dėvėjimo taisyklės), taip pat Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos buvo patvirtintos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397 (2006 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 1-478 redakcija). Uniformos dėvėjimo taisyklių 3, 8–12 punktuose įtvirtinta valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų prievolė dėvėti uniformą (atitinkamą jos rūšį). Šių taisyklių 6 punktas nustato, kad pareigūnams ir darbuotojams uniforma išduodama pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymu patvirtintas normas ir dėvėjimo terminus. Uniformos dėvėjimo taisyklių 15 punkte nustatyta, kad kiekvienas pareigūnas gautą uniformą privalo saugoti ir tvarkingai ją dėvėti. Asmuo, vilkintis suglamžytais, nešvariais drabužiais, avintis nevalyta avalyne, žemina pareigūno įvaizdį visuomenėje.

Analogiško pobūdžio administracinėse bylose dėl institucijos pareigos nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybine uniforma Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, taip pat – pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010; 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Teisės aktai nenumato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, todėl minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-580/2009).

Vadovaudamasi susiformavusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad statutinių pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtis yra dvejopa: iš vienos pusės, tai yra papildoma socialinė garantija pareigūnui, siekiant sumažinti jo išlaidas įsigyti aprangą, kurią jis dėvi tarnybos metu, iš kitos pusės – tai valstybės siekis, kad pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, atrodytų vienodai ir tvarkingai, būtų aiški jų tarnybinė padėtis ir vyresniškumas, o jų išvaizda akivaizdžiai skirtųsi nuo kitų asmenų. Tam, kad pareigūnas atrodytų tinkamai ir tvarkingai bei galėtų vykdyti savo pareigas, jam turi būti išduodamas vienas pilnas uniformos komplektas, o kuriai nors uniformos komplekto daliai susidėvėjus ar pasibaigus jos dėvėjimo terminui – ji pakeičiama kita. Galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, o ne išduodant tiek uniformos dalių, kiek jų nebuvo išduota per visą praėjusį laikotarpį ir neatsižvelgiant į pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012; 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012; 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012 ir kt.).

Pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, jog imperatyvu statutinei įstaigai nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis, o pareigūnų teisė į aprūpinimą tarnybine uniforma gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2134/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 ir kt.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagal analogiją vadovavosi kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuota praktika, kadangi administracinėse bylose, kuriomis savo sprendimą grindė pirmosios instancijos teismas, institucijos (įstaigos) buvo numačiusios kompensaciją už neišduotas tarnybines uniformas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus tam tikrų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šios teisė normos nuostatas iš esmės patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau pateiktoje administracinių teismų praktikoje suformuluotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir šioje administracinėje byloje, kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012; 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012).

Akcentuotina ir tai, kad, vadovaujantis ankščiau išdėstytais motyvais dėl atsakovo pareigos aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis, apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas nėra patvirtinęs kompensacijos tvarkos už neišduotas tarnybines uniformas, todėl šiuo atveju negali būti pagal analogiją taikoma susiformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atmestina. Kaip jau buvo minėta, iš įstatymų kylančios pareigos aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis, taip pat kyla ir pareiga pareigūnams išmokėti kompensacijas tokiais atvejais, jei tarnybinės uniformos buvo laiku neišduotos ir pareigūnai uniformomis turėjo rūpintis savo lėšomis.

Atsižvelgdama į nurodytas teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, pasibaigus jam išduotos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai formuojamą poziciją, kad galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012; 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012; 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2695/2012 ir kt.), konstatuoja, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo turėtomis išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant atitinkamus rūbus ir avalynę, kurią jis dėvėjo vietoje jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo neteisėtus veiksmus, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišdavus pareiškėjui tarnybinės uniformos dalių, laikotarpį, per kurį pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (nuo 2008 m. sausio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio, t. y. daugiau kaip 5 metus), pareiškėjo dėl to patirtas pasekmes ir nepatogumus (uniformą reikėjo dažnai skalbti, taisyti, savo lėšomis pirkti atskiras uniformos dalis), pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo turėtomis išlaidomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoje jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisant tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Pareiškėjo argumentai, kad dėl to, jog atsakovas teisės aktų nustatytais terminais neaprūpino jo tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminai buvo pasibaigę, jis patyrė nuostolių, nes teko savo lėšomis pirkti tarnybai tinkamus rūbus ir avalynę ir juos naudoti vietoje neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atsakovo yra nepaneigti. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad duomenų apie tai, kiek išlaidų patyrė, jis nekaupė, kadangi tikėjosi, jog susidariusi situacija yra laikina ir netrukus trūkstamos tarnybinės uniformos dalys jam bus išduotos. Dėl to pareiškėjas patirtos žalos dydžio negalėjo pagrįsti objektyviais įrodymais. Patirtos žalos dydį pareiškėjas apskaičiavo kaip neišmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegija, taikydama šią materialiosios teisės normą, nurodo, kad tais atvejais, kai akivaizdu, jog tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į bylos šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, nagrinėdama iš esmės analogišką ginčą dėl tarnybinės uniformos dalių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišdavimo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, vertino, jog teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjų patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjų patirtos žalos dydžio apskaičiavimas taikytas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose dėl tarnybinės uniformos dalių neišdavimo laiku statutiniams pareigūnams, kuriose pripažinta, kad, pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbams ir avalynei įsigyti ar jiems taisyti, jų patirtų nuostolių dydis lygus minėtos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos tvarkos 1 punkte įtvirtintai kompensacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013; 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, kad Vidaus tarnybos statutas ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, kaip minėta, panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju mutatis mutandis turėtų būti atsižvelgiama į pirmiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, taikant patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą – pareiškėjui priteisiamas 30 proc. nuo bendros neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumos žalos atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje tokia suma laikytina protinga ir proporcinga patirtai turtinei žalai atlyginti.

Spręsdama dėl pareiškėjui priteistos sumos dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, dydis yra nustatytas ir grindžiamas paties atsakovo į bylą pateiktais rašytiniais duomenimis apie pareiškėjui nuo 2008 m. sausio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio neišduotų tarnybinės uniformos dalių kainą (b. l. 73–74). Taip pat pažymėtina, kad kompensacija turėtų būti išmokama už visas pareiškėjui neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog pareiškėjas savo lėšomis įsigijo tik kai kurias tarnybinės uniformos dalis, todėl kompensacija turėtų būti atitinkamai mažinama.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną kompensaciją už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis, į kompensacijos sumą neįtraukė išeiginio kostiumo (689 Lt). Nors atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas pareiškėjui kompensacijos už išeiginį kostiumą, priteisė kompensaciją už tam tikras tarnybinės uniformos dalis, kurios yra dėvimos su išeiginiu kostiumu, vis dėlto akcentuotina, kad šioje administracinėje byloje išanalizuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjams turėtų būti kompensuojama suma už tas tarnybinės uniformos dalis, kurios yra patvirtintos paties atsakovo pateiktais įrodymais. Atsižvelgdama į tai bei atsakovo į šią administracinę bylą pateiktus rašytinius įrodymus (b. l. 73–74), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta ir pareiškėjui priteista 742,12 Lt turtinės žalos atlyginimo suma už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis yra pagrįsta, protinga ir atitinka susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Be to, apeliantas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjui atlygintinos žalos dydį, apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių priteistinos žalos dydžio apskaičiavimų, susijusių su tam tikromis tarnybinės uniformos dalimis, kurių, atsakovo teigimu, pareiškėjas nedėvi tarnyboje, ar pareiškėjo nurodytomis įsigytomis tarnybinės uniformos dalimis. Dėl to atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjui atlygintinos žalos dydį, o nuspręsdamas priteisti pareiškėjui 742,12 Lt turtinės žalos atlyginimo, atliko ne kompensavimo, bet ir baudimo funkciją, atmestini.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai taikant ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vadovaujantis proceso normomis bei atlikus išsamią ir visapusišką byloje pateiktų įrodymų analizę. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė