A-602-462-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-462/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01238-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjui V. A. (toliau – ir pareiškėjas) buvo paskirta 1 849,82 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio mokama mažesnė pensija nei paskirtoji (b. l. 10–11, 12–13).

Pareiškėjas 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktorių prašydamas išmokėti dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 26).

Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Departamentas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 7S-442 (b. l. 8–9) pareiškėjo prašymo netenkino.

Pareiškėjas skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-442; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Departamento, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį – 256 791,16 Lt ir pritaikius Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį – 9 814,26 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo jam buvo sumažinta pareigūnų ir karių pensija. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštaravo Konstitucijai, todėl, anot pareiškėjo, jam turi būti išmokėta neteisėtai sumažinta pensijos dalis, o Departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma tai padaryti, turi būti panaikintas.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad, kol Konstitucinis Teismas nebuvo pripažinęs atitinkamų Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų prieštaraujančiomis Konstitucijai, Departamentas neturėjo pagrindo jomis nesivadovauti, todėl pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagrįstai, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Departamento, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 36 605,42 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Teismas taip pat panaikino Departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-442.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, teismas darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Taigi pareiškėjas turi teisę į nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, išmokėjimą.

Teismas nustatė, kad Departamento 2013 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. LV-447 ir Nr. LV-478 (b. l. 10–11, 12–13) bei Departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 7S-442 (b. l. 8–9) patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui susidarė 26 791,16 Lt valstybinės pensijos nepriemoka, o dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto 1,3 dydžio ribojimo susidarė 9 814,26 Lt pensijos nepriemoka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudarė 36 605,42 Lt (26 791,16 Lt + 9 814,26 Lt).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento.

Be to, teismas sprendė, kad siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Viena vertus, teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Kita vertus, teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinus valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismas sprendė, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-442, kuriuo jam atsisakyta išmokėti negautą pensijos dalį, teismas pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas minėtą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, teismas nurodė, kad yra pagrindas panaikinti Departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-442.

III. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 9 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri yra analogiška šiai bylai, konstatavo, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2013 m. sausio 1 d. pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per 6 mėnesių terminą. Iš byloje esančios dokumentinės medžiagos matyti, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas pirmoji sumažinta valstybinė pensija buvo apskaičiuota 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėjas į Departamentą kreipėsi tik 2013 m. kovo 25 d. Taigi šioje byloje, kaip ir administracinėse bylose Nr. 1-2736-815/2013 ir Nr. I- 2507-815/2013, yra aktualus pažeistų teisių gynimo termino taikymo klausimas. Todėl pirmosios instancijos teismas administracinės bylos Nr. 1-3203-629/2013 negalėjo išnagrinėti, kol įsiteisės Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. birželio 21 d. priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2507-815/2013.

Pareiškėjas, nesutinkdamas su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimą.

Atsiliepime nurodo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą. Atsižvelgiant į valstybės siekius ir tikslus (dėl kurių buvo sumažintos pensijos), skųsti įstaigų sprendimus pensijų klausimais būtų akivaizdus prieštaravimas visuomenės ir valstybės interesams. Todėl teisė skųsti įstaigų sprendimus pensijų klausimais atsirado tik nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552- 2747/2012 konstatuota, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu). Remiantis aukščiau aptarta teismų praktika, kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo nebuvo teisinio pagrindo, todėl 3 metų apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo (t. y. 2012 m. vasario 6 d.). Be to, nurodo, kad daugelyje panašaus pobūdžio administacinių bylų teismo sprendimai nebuvo skundžiami ir įsiteisėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui V. A. buvo paskirta 1 849,82 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio mokama mažesnė pensija nei paskirtoji.

Pareiškėjas 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į Departamento direktorių prašydamas išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau Departamentas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 7S-442 pareiškėjo prašymo netenkino.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-442; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Departamento, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – 256 791,16 Lt ir pritaikius Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį – 9 814,26 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Departamento, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 36 605,42 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Teismas taip pat panaikino Departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-442.

Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios isntancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas turėjo taikyti trejų metų terminą pažeistoms teisėms dėl valstybinės pensijos mokėjimo apginti.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų – procesinių terminų laikymasis. Šioje vietoje paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Taigi nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Pažymėtina, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymas. Padarytais pakeitimais įstatymų ledėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus.

Įvertinusi paminėtą aplinkybę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, nuo kada turi būti skaičiuojamas aptartas 3 metų terminas. Sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios nagrinėjamu atveju, būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus. Sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Tuo atveju, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Atsižvelgus į šias nuostatas, konstatuotina, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo atsiliepime išdėstytu argumentu dėl kreipimosi į teismą termino pradžios susiejimo su Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimu. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimą realiai sužinojo gavęs pensiją už 2001 m. sausio mėnesį, t. y. vėliausiai – 2001 m. vasario mėnesį. Su šiuo momentu teisėjų kolegija ir sieja atsakovo sprendimų (veiksmų) dėl nevisos pensijos mokėjimo apskundimo (galutinio įvykdymo) termino eigos pradžią. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. balandžio 19 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Iš tiesų reikia pažymėti, kad tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas, turi būti panaikinamas, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą, bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui nepagrįstai priėmus sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti pareiškėjo V. A. skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė