A-525-907-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-907/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-00955-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. kovo 20 d. administracinį aktą Nr. D2-4704-(1.20.) (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2013 m. kovo 12 d. skundą Nr. T3-73 (toliau – ir 2013 m. kovo 12 d. skundas) nagrinėti iš esmės.

Kartu pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5-7, 18, 20, 21, 25, 29, 30 straipsnių nuostatoms. Taip pat prašo ištirti Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 (toliau – ir Aprašas) 20.2 nuostatų teisėtumą.

Taip pat prašė prie bylos medžiagos prijungti skunde išvardintas baudžiamąsias ir administracines bylas.

Paaiškino, jog 2013 m. kovo 12 d. skundu skundė susijusius Kauno rajono Greitosios pagalbos tarnybos stoties, viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Valstybinė teismo medicinos tarnyba) veiksmus dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūnų vykdytų ilgalaikių veiksmų − pareiškėjo kankinimo, piktnaudžiavimo psichiatrija, žalojimo tai dengiant prievartinėmis „sveikatos priežiūros“ paslaugomis, ilgą laiką slepiant „policijos pareigūnų“ pareiškėjui padarytus sužalojimus ir jų pasekmes. Atsakovas pareiškėjo 2013 m. kovo 12 d. skundą nagrinėti atsisakė, remdamasis Įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi ir Aprašo 20.2 punktu, nurodydamas, kad praėjo daugiau nei metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas yra nekonkretus, neteisėtas ir nepagrįstas. Šį teiginį pareiškėjas grindė teigdamas, kad nepraėjo daugiau nei vieni ar trys metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo, turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsakovas šiuo atveju nepagrįstai taiko senatį. Taip pat teigė, kad Kauno rajono Greitosios pagalbos tarnybos stoties, VšĮ Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos darbuotojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija nuo pareiškėjo sistemingai slėpė jų veiksmų apskundimo atsakovui galimybę. Apie atsakovo institucijos egzistavimą pareiškėjas atsitiktinai sužinojo tik prieš metus. Teigė, kad nurodytų institucijų veiksmais pareiškėjui padaryta žala paaiškėja nuolat, jų pasekmės ilgalaikės, neribotos laike. Atsakovas nepagrįstai riboja pareiškėjo teisių gynimą vienerių ir trijų metų terminais. Įstatymo 23 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 20.2 punkto nuostatos dėl riboto skundų pateikimo laiko šiuo konkrečiu atveju prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Konstitucijos nuostatoms.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą (b. l. 34−35), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jo 2013 m. kovo 12 d. skundas dėl 2010-2011 m. laikotarpiu skundžiamose įstaigose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nebus nagrinėjamas, kadangi praėjo daugiau nei vieneri metai nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pažymėjo, kad senaties taikymo institutas įtvirtintas Įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, jog pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužinojo, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos.

Atitinkamas teisinis reglamentavimas numatytas ir poįstatyminiame teisės akte − Aprašo 20.2 punkte. Vertino, kad teisės norma, jog skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu jis yra gautas vėliau nei vieneri metai nuo tos dienos, kurią pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, tačiau bet kuriuo atveju, jeigu praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių pažeidimo dienos, nustato du skundo padavimo terminus, ir atitinkamai du savarankiškus Tarnybos atsisakymo nagrinėti asmens skundą pagrindus.

Vienas iš jų yra siejamas su paciento susižinojimu apie jo teisių pažeidimą momentu (t. y. kai skundas yra pateiktas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo tada, kai pacientas sužinojo (turėjo sužinoti) apie galimą savo teisių pažeidimą), o kitas − su objektyvia teisių pažeidimo padarymo data (kai skundas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų yra pateiktas praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo pažeidimo padarymo momento, nepaisant to, ar pacientas apie tokį galimą savo teisių pažeidimą žinojo ar turėjo žinoti).

Nurodė, kad iš Tarnybai pateikto 2013 m. kovo 20 d. skundo faktinių aplinkybių matyti, jog apie tai, kad skundžiamose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, 2010 m. rugpjūčio 19 d. tariamai suteikusiose pareiškėjui nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, galimai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, jis sužinojo iš karto. Tai patvirtina paties pareiškėjo veiksmų seka po 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykio Garliavos policijos nuovadoje − sistemingas skundų, prašymų pateikimas teisėsaugos institucijoms, teismams.

Atsižvelgiant į tai, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas žinojo ir turėjo žinoti apie nekokybiškų paslaugų suteikimo ir atitinkamų asmens sveikatos priežiūros specialistų neteisėtų veiksmų, galimai pažeidžiančių jo teises, faktą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog nepraėjo trys metai nuo teisių pažeidimo dienos yra nepagrįstas, nes šiuo konkrečiu atveju trejų metų skundo padavimo terminas nėra taikomas. Pastarasis terminas turi būti suprantamas kaip naikinamasis terminas, kuriam suėjus, teisė skųsti atitinkamus veiksmus ar sprendimus tampa apskritai negalima, ir įstatymo laiduojama apskundimo teise asmuo pasinaudoti nebegali.

Nagrinėjamu atveju šis terminas nėra suėjęs, tačiau jis nėra taikytinas, kadangi jo taikymo galimybę pašalina kita Įstatyme bei Apraše numatyta aplinkybė, vienerių metų terminas, kuomet pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių galimą pažeidimo faktą. Kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo teiginį, jog skunde nurodytų institucijų pareiškėjui padaryta žala paaiškėja nuolat, todėl vienerių metų terminas nelaikytinas praleistu. Pažymėjo, kad senaties terminų skaičiavimas pagrįstas faktinio žinojimo momentu ir nesietinas su atsiradusios/atsirandančios žalos/pasekmių egzistavimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 155−159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. J. 2013 m. kovo 15 d. skundu kreipėsi į Tarnybą, skųsdamas 2010 m. rugpjūčio 19 d. Kauno rajono Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų veiksmus ir VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Marių ligoninėje, tvirtino, kad prieš jo valią buvo teikiamos medicininės paslaugos, neklausant pareiškėjo paaiškinimų. Pareiškėjas taip pat skundė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 11 d. išvados Nr. G 135-11(02), 2011 m. lapkričio 23 d. išvados Nr. pG 1376/11 (02) ir 2011 m. liepos 26 d. išvados Nr. G 1701/11/(02) pagrįstumą. Tarnyba 2013 m. kovo 20 d. priėmė pareiškėjo skundžiamą sprendimą, kuriuo, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 20.2 punkto nuostatomis, nusprendė pareiškėjo skundo nenagrinėti, nes paslaugos pareiškėjo skundžiamose įstaigose buvo teikiamos 2010-2011 metų laikotarpiu, o praėjo daugiau, kaip vieneri metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas V. J. sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

Teismas pacitavo Įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, Aprašo 20.2 punktą, darė išvadą, kad šiai bylai nėra aktualus minėtuose aktuose numatytas trijų metų terminas kreiptis į Tarnybą nuo paciento teisių pažeidimo dienos, nes pareiškėjas 2013 m. kovo 12 d. skunde Tarnybai skundė medicinos darbuotojų veiksmus, atliktus 2010 m. rugpjūčio 19 d. Nuo tos datos trijų metų terminas nepraėjo, taip pat šis terminas nepraėjo nuo minėtų Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvadų surašymo. Teismas vertino, kad bylai svarbu išsiaiškinti, ar praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Teismas nurodė, kad įvykiai Garliavos policijos nuovadoje ir VšĮ Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Marių ligoninėje vyko 2010 m. rugpjūčio 19 d., minėtos, pareiškėją V. J. liečiančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus išvados surašytos 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. lapkričio 23 d. ir 2011 m. liepos 26 d. Pareiškėjas V. J. 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu kreipėsi Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykio Garliavos policijos nuovadoje. 2010 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas rašė pareiškimą VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padaliniui Marių ligoninei. Teismas sprendė, jog, Tarnyba teisingai nustatė, kad apie tai, jog skundžiamose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, 2010 m. rugpjūčio 19 d. tariamai suteikusiose pareiškėjui nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, galimai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, jis sužinojo iš karto. Minėtos išvados priimtos daugiau, kaip prieš metus laiko. Pareiškėjas tvirtina, kad nepraėjo daugiau nei vieneri metai nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie naujas savo teisių pažeidimo pasekmes, tai yra, kad nuolat paaiškėja Kauno rajono Greitosios pagalbos tarnybos stoties, VšĮ Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos veiksmais jam padaryta žala, nes šių veiksmų pasekmės yra ilgalaikės, neribotos laike. Tačiau kreipimasis į Tarnybą grindžiamas sužinojimo ar turėjimo sužinoti momentu, bet ne su atsirasiančių pasekmių (žalos) buvimu ateityje. Teismas sprendė, jog atsakovo išvada dėl termino praleidimo pagrįsta.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismas, teismas nurodė, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatų konstitucingumo, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkintas. Teisėjų kolegijai nekilo abejonių ir dėl Aprašo 20.2 punkto nuostatų teisėtumo, todėl šis pareiškėjo prašymas taip pat netenkintas.

Apibendrindamas tai kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjo pagrindinio prašymo dėl akto panaikinimo, netenkintas ir išvestinis prašymas – dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjo 2013 m. kovo 12 d. skundą nagrinėti iš esmės.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 163), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą kaip nepagrįstą, neteisėtą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisinos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 2 dalies pagrindu ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) pareiškėjas pagrįstai prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 23 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 20.2 punkto nuostatų atitikimo skunde nurodytiems Konstitucijos straipsniams bei ištirti Aprašo 20.2 punkto nuostatų teisėtumą. Nurodytos nuostatos akivaizdžiai prieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams. Pareiškėjo prašymas prie bylos medžiagos prijungti atsakovo neteisėtus veiksmus patvirtinančias skunde nurodytas baudžiamąsias ir administracines bylas taip pat buvo pagrįstas. Teismas pažeidė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 53, 57, 81, 86 straipsnius, taip pat Konstitucijos 5, 18, 29, 30 ir 33 straipsnių nuostatas.

2) Pareiškėjas negalėjo ir neturėjo iš karto sužinoti apie visas esmines teisines savo teisių pažeidimo pasekmes, nes jos, skirtingai nei nurodo teismas, atsirado ne ateityje. Apie jas pareiškėjui 2012 m. liepos 27 d. kaltinamuoju aktu baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738-2013 pranešė Kauno miesto apylinkės prokuratūra.

3) Teismas netyrė pareiškėjo kartu su skundu teismui pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisakė.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 169−172), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia iš esmės analogiškus atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytiems argumentus. Papildomai pažymi, kad:

1) nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog pareiškėjas negalėjo ir neturėjo iš karto sužinoti apie visas esmines teisines savo teisių pažeidimo pasekmes, kad jos atsirado ne ateityje, o pareiškėjui 2012 m. liepos 27 d. gavus kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738-2013. Pažymi, kad preziumuojama, jog pareiškėjas imdamasis aktyvių veiksmų (raštų policijos komisariatui, Marių ligoninei padavimas) siekė išreikšti pretenzijas dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykių. Gavęs skundžiamas Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvadas, pareiškėjas sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą ir turėjo objektyviai įgyvendinamą galimybę tokius atitinkamų subjektų veiksmus ir sprendimus apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

2) Ginčui aktualiuose teisės aktuose įtvirtinta skundų priėmimo sąlygą dėl vienerių metų termino turi būti siejama su subjektyviu paciento numanymu, kad jam suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos galimai nekokybiškos, kitaip sakant su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie savo teisių pažeidimą diena, ne fakto, kad atitinkama žala buvo padaryta, paaiškėjimo diena.

3) Pritaria teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo imtis procesinių veiksmų dėl Įstatymo 23 straipsnio 5 dalies konstitucingumo, Aprašo 20.2 punkto teisėtumo tyrimo. Atkreipia dėmesį, jog kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų atitikties Konstitucijai ar į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galio teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 str. 2 d. nustato, kad pacientas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą, laikydamasis šiame įstatyme nustatyto pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos turinio ir formos reikalavimų. Pagal šio straipsnio 5 d. pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos. Asmens, pateikiančio skundą Tarnybai, skundo priėmimo tvarką, skundo įforminimo reikalavimus, jo nagrinėjimą, skundo nagrinėjimo įforminimą bei apskundimo tvarką reglamentuoja Aprašas, kurio 20.2 punktas nustato, kad skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas jeigu skundas Tarnyboje gautas vėliau nei vieneri metai nuo tos dienos, kai pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, arba praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių pažeidimo padarymo dienos.

Pažymėtina, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies konstitucingumo bei Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo 20.2 punkto atitikties įstatymų reikalavimams.

Pareiškėjo teiginys, kad apie jo teisių pažeidimo pasekmes jis sužinojo iš Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2012 m. liepos 27 d. kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738-2013 vertintinas kritiškai.

Pareiškėjas V. J. skundu pateiktu Tarnybai skundžia 2010 – 2011 metais jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 11 d. išvados Nr. G 135-11(02), 2011 m. lapkričio 23 d. išvados Nr. pG 1376/11 (02) ir 2011 m. liepos 26 d. išvados Nr. G 1701/11/(02) pagrįstumą. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 19 d. rašė pareiškimą VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padaliniui Marių ligoninei (b. l. 54), 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykio Garliavos policijos nuovadoje (b. l. 56-58). Teismas teisingai nustatė, kad apie tai, jog skundžiamose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, 2010 m. rugpjūčio 19 d. tariamai suteikusiose pareiškėjui nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, galimai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, jis sužinojo iš karto. Skundas atsakovui paduotas 2013 m. kovo 12 d. (b. l. 8-14), taigi praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie faktinį galimai patirtą teisių pažeidimą. Skundžiamos išvados priimtos taip pat daugiau nei prieš metus, todėl pareiškėjui taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas, t.y. nepalankias išvadas, turėjo neatidėliodamas apskųsti per įstatymu nustatytą terminą. Pareiškėjo nurodymas, kad jis nepraleido trijų metų apskundimo termino nėra aktualus, kadangi šis terminas yra naikinamasis, t. y. šiam terminui pasibaigus asmeniui išnyksta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą (žr. pvz. 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P2-117/2007, 2009 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-65/2009).

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo dėl baudžiamųjų ir administracinių bylų prijungimo bei neištyrė šių bylų medžiagų kaip rašytinių įrodymų, taip pat netyrė su skundu pateiktų įrodymų. Kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Pareiškėjas skundžia Tarnybos 2013 m. kovo 20 d. administracinio akto Nr. D2-4704-(1.20.) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 11 d. išvados Nr. G 135-11(02), 2011 m. lapkričio 23 d. išvados Nr. pG 1376/11 (02) ir 2011 m. liepos 26 d. išvados Nr. G 1701/11/(02) pagrįstumą. Pastarąsias išvadas teismas išsireikalavo kaip trūkstamus byloje įrodymus (b.l. 151-152). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas rėmėsi byloje esančiais įrodymais, juos vertino, tyrė, jais vadovaudamasis padarė išvadas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas