2K-197-976/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-197-976/2015

Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00823-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.7;

1.1.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. Č. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 5 d., apie 23 val., įsibrovė pro duris į nukentėjusiojo A. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pasikėsino slapta pagrobti A. A. turtą bendros 145 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo užkluptas nukentėjusiojo.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Č. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paskirti jam teisingą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius nurodo, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, su juo susitaikė, nukentėjusysis ieškinio byloje nereiškė. Tačiau teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, kasatoriaus asmenybę ir visiškai nesvarstė galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Anot kasatoriaus, taip teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnį ir nesilaikė baudžiamosios politikos dėl laisvės atėmimo bausmių paskyrimo. Juolab kad jis negali būti priskirtas asmenų, negalinčių būti perauklėtais be realaus laisvės atėmimo paskyrimo, grupei, o jo ankstesnis teistumas negali būti mechaniškai pripažįstamas jo padėtį sunkinančiu veiksniu.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistojo A. Č. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė aptaria BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodo BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos maksimalų dydį, nuteistojo ankstesnius teistumus ir pažymi, kad kasatorius paskutinį – penktąjį – kartą nusikalto esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui. Dėl to prokurorė teigia, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalį A. Č. yra recidyvistas. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, A.

Č. paskyrė bausmę, dydžiu mažesnę nei yra numatytas BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis, ir, pritaikęs BK 641 straipsnio nuostatas, dar sumažino tokios bausmės dydį vienu trečdaliu. Priešingai nei teigia nuteistasis, teismas, spręsdamas bausmės individualizavimo klausimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos stadiją, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, ankstesnius teistumus ir padarė motyvuotą išvadą, kad šiuo atveju nuteistajam negalima taikyti BK 75 straipsnio nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas A. Č. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą taip pat išsamiai išnagrinėjo ir apeliacinį skundą motyvuotai atmetė, konstatavęs, kad byloje nėra aplinkybių, kurios būtų pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Atsiliepime pažymima ir tai, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas anksčiau buvo atidėtas net tris kartus, tačiau šis išvadų nepadarė ir teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino. Dėl to prokurorė teigia, kad pakartotinai taikyti kasatoriui tas pačias poveikio priemones yra neefektyvu ir netikslinga, nes jų taikymas nesulaikė A.

Č. nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Kartu prokurorė teigia ir tai, kad būtų neefektyvus ir kitos bausmės rūšies, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje, paskyrimas, nes nuteistojo nusikalstami poelgiai nėra atsitiktiniai, išvadų dėl savo elgesio jis nedaro, ir kad nuo nusikalstamų veikų jį gali sulaikyti tik realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Apibendrindama prokurorė teigia, kad, byloje nenustačius bent vienos iš BK 75 straipsnio taikymui būtinų sąlygų, šis baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007), o nuteistajam A.

Č. paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu atitinka BK 41, 54 straipsnių ir 56 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir teisingumo principo nepažeidžia.

Nuteistojo A. Č. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde nuteistasis ginčija teismų sprendimus netaikyti jam BK 75 straipsnio nuostatų ir prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau pagal kasacinio skundo argumentus tokio bausmės švelninimo pagrindas šioje byloje nenustatytas.

Teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai argumentavo, kokios aplinkybės lėmė nuteistajam paskirtą bausmės rūšį ir dydį. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai nurodė, kodėl nuteistajam paskirta mažesnė nei baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, į jos stadiją, nuteistojo asmenybę, į tai, kad nusikaltimas padarytas esant neišnykusiems bei nepanaikintiems teistumams, tarp kurių keli – už analogiškas veikas, ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, į nustatytų atsakomybę lengvinančios (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir sunkinančios (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybių visumą, BK 61 straipsnio reikalavimus, nėra aiškiai per griežta. Kartu kolegija pažymi, kad nuteistajam A. Č. taikytos BK 641 straipsnio nuostatos bei paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skiriant bausmę nuteistajam, buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeistos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti bausmės atidėjimą. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nustatė, kad, priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas svarstė BK 75 straipsnio taikymo galimybę ir motyvuotai argumentavo, kodėl bausmės vykdymo atidėjimas šioje byloje netaikytinas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde suformuluotus argumentus dėl bausmės atidėjimo taikymo galimybių, taip pat argumentuotai nurodė, kodėl pirmosios instancijos teismas, netaikydamas šio instituto, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Tačiau, net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be pirmiau minėtų svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių, turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012, 2K-91/2014).

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. Nagrinėjamoje byloje reali laisvės atėmimo bausmė A. Č. buvo paskirta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams nenustačius pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir tai išsamiai aptarus teismų sprendimuose. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, nustatę formaliąsias BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, tačiau kartu atsižvelgę į tai, kad asmuo jau penkis kartus teistas, iš jų tris kartus už tos pačios rūšies nusikalstamas veikas, į tai, kad asmeniui tris kartus jau buvo taikytas bausmės atidėjimas, o paskutinįjį kartą nusikaltimą A. Č. padarė bausmės, paskirtos už anksčiau jo padarytus tyčinius nusikaltimus žmogaus sveikatai ir viešajai tvarkai, vykdymo atidėjimo metu, į tai, kad veikos padarymo metu nuteistasis turėjo neišnykusį teistumą, ir nuspręsdami, kad bausmės tikslai taikant bausmės vykdymo atidėjimą nebus pasiekti, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų sprendimuose pateiktų motyvų, teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, be kitų nusikalstamą veiką ir nuteistąjį apibūdinančių aplinkybių, spręsdami bausmės klausimą, atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis mokosi darbinės specialybės profesinio rengimo centre, nėra baustas už administracinius teisės pažeidimus, tiek gyvenamosios vietos savivaldos institucijos, tiek mokymo įstaigos apibūdinamas iš esmės palankiai.

Įvertinus tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismų sprendimai netaikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo ir skirti realią laisvės atėmimo bausmę yra pagrįsti. Nuteistajam A. Č. bausmė paskirta ir subendrinta su neatlikta bausme, paskirta ankstesniu teismo nuosprendžiu, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų, atitinka specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei dydį ir yra tinkamai individualizuota, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. Č. kasacinį skundą.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas

Rima Ažubalytė