A-1434-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1434-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06868-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. B.,

pareiškėjo atstovui advokatui Edmundui Rusinui,

atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovei R. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiasis asmuo byloje – Klaipėdos teritorinė ligonių kasa – dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. 2013 m. lapkričio 15 d. kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1-7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK, atsakovas) direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. 1P-200 “Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“ ir 2013 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 1P-202; 2) grąžinti pareiškėją į tas pačias pareigas; 3) išmokėti už priverstinės prastovos laiką vidutinį darbo užmokestį.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1P-200 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, o 2013 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 1P-202 pareiškėjas atleistas iš užimamų Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Klaipėdos TLK) direktoriaus pareigų. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta konstatavus, kad priimdamas 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. Al-1495 „Dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį“ ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. Al-1499 „Dėl 2012 m. sutarties „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“, kuriais buvo atsisakyta papildyti Klaipėdos TLK ir viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 2011 metų sutartį bei 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12-0008 II lygio psichiatrijos stacionarinių ir suaugusių psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, nepaaiškindamas Ligoninės atstovams savo priimamų sprendimų dėl atsisakymo papildyti minėtas sutartis esmės, taip pat šių sprendimų teisiškai neargumentuodamas, pareiškėjas netinkamai organizavo Klaipėdos TLK veiklą ir nesilaikė Klaipėdos TLK nuostatų, patvirtintų VLK direktoriaus 2003 m. sausio 24 d.

įsakymu Nr. 1K-8 (2011 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 1K-95 redakcija), 9.1 punkto reikalavimų, netinkamai vykdė Klaipėdos TLK direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto VLK direktoriaus 2004 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 21-K, 6, 7 ir 21 punktuose nustatytas funkcijas; taip pat konstatavus, kad nurodytais veiksmais ir laiku nevykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintus įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius principus, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 punktą.

Pažeidimas įvertintas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda jam turi būti panaikinta, nes atsakovas neįrodė jo veiksmuose esančios tarnybinio nusižengimo sudėties, taip pat dėl padarytų procedūrinių pažeidimų. Pareiškėjas tvirtino, kad jo tariamai įvykdytų pažeidimų paaiškėjimo data yra 2013 m. rugpjūčio 26 d., kai buvo paskelbtas LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-379/2013. Atsakovas apie šį sprendimą žinojo, kadangi pats byloje dalyvavo trečiojo asmens teisėmis, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas, būdamas aktyvus ir remdamasis gero administravimo principu, privalėjo pradėti tyrimą savo iniciatyva, o ne pagal sveikatos apsaugos ministro nurodymą.

Nesilaikęs šių viešojo administravimo subjektui keliamų reikalavimų, atsakovas pažeidė tarnybinio nusižengimo tyrimo tvarką, procesinių veiksmų atlikimo terminus. Vertino, kad tarnybinė nuobauda paskirta praleidus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminą. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos nei vienos VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimtinės aplinkybės, kai tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktu, LVAT praktika ir aiškino, kad tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui.

Pareiškėjui įteiktame 2013 m. rugsėjo 19 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 3P-134 nėra konkrečiai ir tiksliai nurodyta, kokius neteisėtus ir teisės aktais uždraustus veiksmus jis atliko, nėra nurodytos konkrečios datos ir/ar vietos, kada ir ką netinkamai atliko, o apsiribojama abstrakčios informacijos pateikimu. Paaiškino, kad nebuvo teisinio pagrindo VLK direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1P-130 pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą vertinti kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes nurodyta nuobauda buvo apskųsta ir priimant skundžiamą Įsakymą neturėjo res judicata statuso.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Įsakymas naikintinas, nenustačius pažeidimo sudėties.

Atsakovas VLK atsiliepimu (I t., b. l. 59-63) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad VLK direktorius 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 1P-171 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė Klaipėdos TLK direktoriaus A. B. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją (toliau – ir Komisija), kurią įpareigojo atlikti pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Klaipėdos TLK priimtų administracinių aktų, kuriais buvo atsisakyta papildyti sutartis, sudarytas tarp Klaipėdos TLK ir Ligoninės, II lygio psichiatrijos stacionarinėmis ir suaugusių psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis 2009–2012 metams, pagrįstumo bei teisėtumo.

Nepraleidžiant Taisyklių 7 punkte nustatyto termino, 2013 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 3P- 134. Komisija 2013 m. spalio 3 d. surašė išvadą dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo Nr. 3P-181 (toliau – ir Išvada). Ši Išvada surašyta nepažeidžiant Taisyklių 11 punkte nustatyto 20 darbo dienų termino. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta VLK direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1P-200, t. y. sprendimas buvo įformintas nepažeidžiant VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.

Todėl tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas per teisės aktuose nustatytus terminus. Laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad įvykdytų pažeidimų paaiškėjimo data laikytina 2013 m. rugpjūčio 26 d., kai LVAT priėmė sprendimą ir tvirtino, kad pažeidimų paaiškėjimo data yra Išvados surašymo data, t. y. 2013 m. spalio 3 d. Nesutiko, kad buvo praleistas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuobaudos skyrimo terminas, nes Klaipėdos TLK 2011 m. ir 2012 m. priimti administraciniai aktai buvo apskųsti teismui ir teisminiai ginčai tęsėsi iki 2013 m. rugpjūčio 26 d.

Dėl šios priežasties mano, kad į minėtą 6 mėnesių terminą neturėtų būti įskaičiuotas laikotarpis, kai šių administracinių aktų teisėtumas buvo nagrinėjamas teismuose. Priešingu atveju, tarnybinės atsakomybės taikymas, kai apskundžiami viešojo administravimo institucijos sprendimai teismui, visais atvejais būtų negalimas. Pažymėjo, kad valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą tirianti komisija savo išvadose išskirtinai rėmėsi įsiteisėjusioje LVAT nutartyje konstatuotais teisės aktų pažeidimais. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jam turėjo būti surašomas papildomas pranešimas apie įtariamą pažeidimą.

Mano, kad atliekant tarnybinį patikrinimą į visas su šiuo tyrimu susijusias aplinkybes reikia žiūrėti kaip į visumą. Pareiškėjui buvo pranešta apie teisės aktų, be kita ko, nustatančių pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, pažeidimus, o Komisija priėjo išvados, kad šie pažeidimai pasireiškė ir LVAT nutarties netinkamu įvykdymu. Komisija išvadoje konstatavo, kad sutarčių papildymo projektų pateikimas Ligoninei nebuvo tinkamas LVAT nutarties įvykdymas. Tvirtino, kad sunkinanti aplinkybė tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo vertinta laikantis VTĮ 29 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kur nustatyta, kad skiriant tarnybinę nuobaudą būtina atsižvelgti į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo.

Tai, kad valstybės tarnautojas turi teisę apskųsti jam paskirtą tarnybinę nuobaudą, neturi įtakos skirti kitai tarnybinei nuobaudai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TLK atsiliepimu (II t., b. l. 164-165) prašė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. sprendimu (III t., b. l. 18-29) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. 1P-200 “Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“. Panaikino Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 1P-202 „Dėl A. B. atleidimo iš užimamų pareigų“. Grąžino A. B. į Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus pareigas (A lygis, 18 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė). Šią sprendimo dalį nurodė vykdyti skubiai. Priteisė pareiškėjui A. B. iš Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 70 913,20 Lt (20 537,88 eurų) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė taikyta už dvejopo pobūdžio tarnybinį nusižengimą, kurį sudaro dvi visiškai skirtingos dalys: pirma, atsakomybė taikyta už 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499; antra, už LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A146-379/2013, nevykdymą. Pažymėjo, kad savo esme, pobūdžiu, faktinėmis aplinkybėmis šie tarnybiniai nusižengimai yra visiškai skirtingi, nes 2011 ir 2012 m. Klaipėdos TLK sprendimų priėmimą sąlygojo tam tikros tuo laiku buvusios aplinkybės, nulėmusios būtent tokių sprendimų priėmimą (buvo įvairių aukštesnių institucijų nuomonių tuo klausimu, kuriomis vadovautis Klaipėdos TLK direktorius privalėjo), o pareiga vykdyti LVAT sprendimą pareiškėjui atsirado tik po šio sprendimo priėmimo, šis nusižengimas susijęs su kitokio pobūdžio veikla – teismo sprendimo tinkamu vykdymu, o ne tiesioginių pareigų atlikimu vykdant tiesiogines Klaipėdos TLK funkcijas, įgyvendinant šios įstaigos nuostatuose numatytą veiklą.

Teismas nustatė, kad VLK direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 1P-171 „Dėl komisijos sudarymo“ (kartu su 2013 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1P-195) sudarytos komisijos 2013 m. spalio 3 d. motyvuotoje išvadoje Nr. 3P-181 dėl pažeidimų, susijusių su Klaipėdos TLK direktoriaus atsisakymu papildyti 2011 ir 2012 metų sutartis, remiamasi išimtinai tik LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, pati Komisija dėl pažeidimų esmės visiškai nepasisako, tik daro išvadą, kokius teisės aktus pažeidė pareiškėjas pagal tai, kaip tai nurodyta LVAT nutartyje. Dėl LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties vykdymo Išvadoje nurodoma, kad Klaipėdos TLK 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. A1-4812 informavo (komisija užklausė tokios informacijos), kad sutarčių papildymo projektai 2013 m. rugsėjo 26 d. pateikti Ligoninei pasirašyti. Komisija Išvadoje pasisako, kad sutarčių papildymo projektų pateikimas Ligoninei 2013 m. rugsėjo 26 d. nėra tinkamas LVAT nutarties įvykdymas, nurodoma, kad LVAT nutartis nebuvo įvykdyta iki pat Išvados surašymo datos, t. y. ji nebuvo įvykdyta per laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d., nors teismas įpareigojo Klaipėdos TLK atlikti atitinkamus veiksmus. Išvadoje taip pat nurodoma, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo atsižvelgta į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Nurodoma, kad VLK direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1P-130 A. B. yra paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, kuri galiojo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu. Ši aplinkybė pripažinta kaip atsakomybę sunkinanti. Vertindamas pastarąją aplinkybę teismas pažymėjo, kad VLK direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 1P-130 yra panaikintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl sprendė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo esant pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui negalėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda už jo priimtus ir pasirašytus 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499, už šių sprendimų neatitikimą teisės aktų nuostatoms, kuris buvo konstatuotas LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje, kadangi buvo pasibaigęs imperatyvus Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas. Nustatęs šį pažeidimą teismas nevertino kitų pareiškėjo argumentų dėl nuobaudos skyrimo už nurodytų dokumentų surašymą (tokių, kaip kitų procedūrinių terminų pažeidimai, pareiškėjo kaltės nebuvimo atsisakant papildyti sutartis, kadangi ir aukštesnių įstaigų ir institucijų nuomonė buvo tokia pati kaip ir pareiškėjo). Pažymėjo, kad praleistas nuobaudos skyrimo terminas yra naikinamasis, todėl nuobauda iš viso negalėjo būti paskirta, o dėl to nėra pagrindo vertinti, ar ji buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teismas pažymėjo, kad Išvadoje nėra nurodytos tarnybinio nusižengimo – VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 9 punkto (įsiteisėjusių teismo sprendimų, susijusių su valstybės tarnautojo pareigomis ir jų atlikimu, nevykdymas) – padarymo aplinkybės, pasekmės, pareiškėjo kaltė Išvadoje nėra atskleidžiama.

Teismas nustatė, kad surašant pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, dar nebuvo pasibaigęs LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties įvykdymo terminas, todėl jame nebuvo įtarimo, kad pareiškėjas tyčia nevykdo teismo sprendimo. Paaiškinime, kurį pareiškėjas teikė gavęs šį pranešimą, yra nurodyta, kad terminas LVAT nutarčiai įvykdyti dar nėra pasibaigęs, t. y. nusižengimo tyrimo procedūros metu pareiškėjui dar nebuvo pateiktas įtarimas dėl LVAT nutarties nevykdymo, pareiškėjas paaiškino, kad dar galimas nutarties įvykdymas, ir tik tiek šis nusižengimas tarnybinio tyrimo metu buvo aptartas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė Klaipėdos TLK 2013 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. A1-4787 (t. III, b. l. 3), kurį pasirašė pareiškėjas kaip įstaigos direktorius, iš kurio, taip pat jo priedų, matyti, kad pareiškėjas Ligoninės vyriausiajam gydytojui pateikė 2009–2012 metų sutarčių papildymų projektus. Tuos projektus pareiškėjas jau pasirašė, reiškia juos beliko pasirašyti Ligoninės atstovui. Nors tai buvo paskutinė diena, kurią turėjo būti įvykdyta LVAT nutartis, tačiau tarnybinio tyrimo metu ši aplinkybė niekaip nebuvo įvertinta, nebuvo paneigta, kad tai yra tinkamas LVAT nutarties vykdymas, nebuvo konstatuota, kodėl jis laikomas netinkamu. Taigi, teismas sprendė, kad už LVAT nutarties nevykdymą tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta pažeidžiant VTĮ 29 straipsnio 2 dalį, kuri reikalauja, kad tarnybinė nuobauda būtų skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, o taip pat ir Taisyklių 13 punkto 3 dalies reikalavimus, keliamus motyvuotai išvadai, kurioje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas visa apimtimi, todėl naikintinas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Panaikinus įsakymą dėl nuobaudos paskyrimo panaikintas ir jo pagrindu priimtas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų.

Remdamasis Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, teismas grąžino pareiškėją į pirmesnį darbą ir priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. už 11 mėnesių ir 15 dienų (iki teismo sprendimo paskelbimo dienos), kas sudaro 70 913,20 Lt (20 537,88 eurų). Pareiškėjui taip pat priteistas vidutinis darbo užmokestis iki jo grąžinimo į eitas pareigas dienos.

III. Atsakovas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 35-44), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas vertina, kad pareiškėjo pažeidimai buvo tęstiniai, t. y. jis laikotarpiu nuo sprendimų nesudaryti sutarčių su sveikatos priežiūros įstaigomis priėmimo iki įsakymo dėl ginčijamos tarnybinės nuobaudos paskyrimo dienos nevykdė imperatyviai teisės aktais jam nustatytų pareigų. Tvirtina, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, tęstiniu imperatyvių teisės aktų reikalavimų nevykdymu. Pažymi, kad įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo priėmimo metu pareiškėjas nebuvo įvykdęs savo pareigos, t. y. tęstinis pažeidimas nebuvo pasibaigęs, o būtent nuo tęstinio pažeidimo pabaigos skaičiuotinas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas. Pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena atsakovas laiko 2013 m. spalio 3 d., t. y. datą, kai jam buvo pateikta Išvada.

Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad pareiškėjui nuobauda paskirta už du tarnybinius nusižengimus. Vertina, kad LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi buvo nustatytas pažeidimo faktas, o Komisijos konstatuota aplinkybė, kad LVAT nustatytas pažeidimas tęsėsi iki ginčijamo Įsakymo priėmimo dienos tik papildomai pagrindžia pažeidimo tęstinumo faktą. Tvirtina, kad tarnybinio patikrinimo tikslas nebuvo įvertinti, ar tinkamai ir laiku vykdomas LVAT nustatytas įpareigojimas, kadangi teismo nutartimi nustatytas terminas pažeidimams pašalinti dar nebuvo pasibaigęs. Įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 9 punktas paminėtas kaip pastaba, kadangi Išvados priėmimo metu LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje nustatytas įpareigojimų įvykdymo terminas buvo pasibaigęs.

Apelianto manymu, Komisija nustatė visus pareiškėjo tarnybinės atsakomybės elementus.

Apeliantas laikosi pozicijos, kad net ir įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – yra panaikinta, tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – skyrimas yra pagrįstas, o ši nuobauda proporcinga padarytiems nusižengimams, kurie vertintini kaip šiurkštūs.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti (III t., b. l. 57-61). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas mano, kad teismas teisingai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Pažymi, kad tęstinio pažeidimo sąvoka įstatyme buvo įtvirtinta iki 2003 m. liepos 1 d. Po šios datos teisinis reglamentavimas pasikeitė ir atsirado galimybė tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą pratęsti 3 metams, kai tyrimą atlieka specialūs įstatyme numatyti subjektai.

Laiko nepagrįstu atsakovo teiginį, kad pareiškėjas nebuvo nubaustas už LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties nevykdymą ir nurodo, kad ginčijamame įsakyme Nr. 1P-200, be kita ko, nurodyta, kad laiku nevykdydamas LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, Klaipėdos TLK direktorius A. B. pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius principus. Pabrėžia, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą minėtas pažeidimas nebuvo minimas, taip atimant pareiškėjui galimybę teikti dėl jo paaiškinimus. Be to, nurodo, kad teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties įvykdymą.

Pareiškėjas tvirtina, jog priešingai, nei nurodoma Išvadoje, LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje konstatavo, kad priimdamas 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141, atsakovas buvo gavęs TLK ir PSD tarybos nuomones. Pažymi, kad ginčo sutartys nebuvo pasirašytos ne dėl pareiškėjo valios, bet dėl TLK ir PSD tarybos pozicijos dėl sutarčių sudarymo, todėl nesant pareiškėjo veiksmuose kaltės jis negalėjo būti patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Akcentuoja, kad pareiškėjas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, kurioje buvo kaltinamas dėl Lietuvis Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo.

Pareiškėjas mano, kad nustatytas tarnybinis pažeidimas negali būti laikomas šiurkščiu, kadangi jis nepatenka į Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje numatytų šiurkščių pažeidimų sąrašą, todėl už jį negali būti atleidžiama iš pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Byloje ginčijami Valstybinių ligonių kasų direktoriaus Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 1P-200 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“ ir 2013 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. 1P-202 „Dėl A. B. atleidimo iš užimamų pareigų“.

2013 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1P-200 1 punkte konstatuojama, kad pareiškėjas, Klaipėdos TLK direktorius, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą: priimdamas 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499, kuriais buvo atsisakyta papildyti Klaipėdos TLK ir Ligoninės 2011–2012 m. sutartis II lygio psichiatrijos stacionarinėmis ir suaugusių psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, nepaaiškindamas Ligoninės atstovams savo priimamų sprendimų dėl atsisakymo papildyti minėtas sutartis esmės, taip pat šių sprendimų teisiškai neargumentuodamas, netinkamai organizavo Klaipėdos TLK veiklą ir nesilaikė Klaipėdos TLK nuostatų, patvirtintų VLK direktoriaus 2003 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1K-8 (2011 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 1K-95 redakcija), 9.1 punkto reikalavimų, netinkamai vykdė Klaipėdos TLK direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto VLK direktoriaus 2004 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 21-K, 6, 7 ir 21 punktuose nustatytas funkcijas. Šiais veiksmais ir laiku nevykdydamas LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, Klaipėdos TLK direktorius A. B. pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintus principus, VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus principus ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 4 punktą. Šio Įsakymo 2 punkte pareiškėjui už nurodytus pažeidimus skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. 2013 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 1P-202 pareiškėjas atleistas iš pareigų.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė taikyta už dvejopo pobūdžio tarnybinį nusižengimą: pirma, atsakomybė taikyta už 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499; antra, už LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A146-379/2014, nevykdymą. Teismas konstatavo, kad tarnybinei atsakomybei taikyti už 2011 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 priėmimą praleistas 6 mėnesių naikinamasis terminas, o dėl LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties nevykdymo nėra nustatyta pareiškėjo kaltė, neįvertintos kitos reikšmingos aplinkybės, nusižengimo priežastys bei padariniai, todėl ginčijamus įsakymus panaikino.

Atsakovas, apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad nebuvo atsižvelgta į tęstinį pažeidimų pobūdį, jie paaiškėjo tik po LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties priėmimo administracinėje byloje Nr. A146-379/2014, mano, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos nustatyti pažeidimai tęsėsi ir po minėtos nutarties priėmimo.

Tarnybinės atsakomybės taikymo ribos

Tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindus ir tvarką išsamiai reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VII skyrius „Valstybės tarnautojų skatinimas ir atsakomybė“ bei vadovaujantis šio įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veikimą ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisė aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios buvo tarnybinio nusižengimo sudėtis.

Pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomo konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės). Jei tyrimo metu paaiškėja, kad tas asmuo padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, tai turi būti įforminama ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojui turi būti įteikiamas ir naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui (žr. LVAT 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).

Pareiškėjas apie tarnybinį nusižengimą buvo informuotas pranešimu 2013 m. rugsėjo 19 d. Nr. 3P-134, kuriame nurodyta, kad Valstybinė ligonių kasa yra įpareigota atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje konstatuotų pažeidimų, kuriuos savo veikloje padarė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa. VLK direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 1P-171 buvo pavesta atlikti Klaipėdos TKL direktoriaus A. B. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl šios institucijos priimtų administracinių aktų, kuriais buvo atsisakyta papildyti sutartis, sudarytas tarp Klaipėdos TLK ir Klaipėdos universitetinės ligoninės, II lygio psichiatrijos stacionarinėmis ir suaugusiųjų psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis 2009-2012 metams, pagrįstumo ir teisėtumo.

Komisija, rengdama šį pranešimą, išimtinai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje nustatytomis ir įrodytomis aplinkybėmis. Apibendrindama komisija nurodė, kad pareiškėjas yra įtariamas tuo, jog būdamas Klaipėdos TLK direktoriumi, laikotarpyje nuo 2011 metų iki šiol netinkamai vykdė ir vykdo direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto VLK direktoriaus 2004 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 21-K, 6, 7 ir 21 punktuose nustatytas funkcijas. Netinkamai taikydamas Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį ir priimdamas 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1499 „Dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį“, taip pat balandžio 3 d. sprendimą A1-1499 „Dėl 2012 m. sutarties „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo biudžeto lėšų“, kuriais buvo atsisakyta papildyti Klaipėdos TLK ir ligoninės 2011 metų sutartį bei 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12-0008 II lygio psichiatrijos stacionarinių ir suaugusiųjų psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, netinkamai organizavo Klaipėdos TLK veiklą ir neužtikrino Klaipėdos TLK nuostatų, patvirtintų VLK direktoriaus 2003 m. sausio 24 d.

įsakymu Nr. 1K-8 (VLK direktoriaus 2011 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 1K-95 redakcija) 9.1 punkte nustatytos funkcijos, tai yra nevykdė pareigybės aprašymo 6 ir 21 punktuose įtvirtintų TLK direktoriaus funkcijų. Nepaaiškindamas ligoninės atstovams savo priimamų sprendimų dėl atsisakymo papildyti 2011 ir 2012 metų sutarties esmės, taip pat šių sprendimų teisiškai argumentuoti, netinkamai atstovavo Klaipėdos TLK, tai yra netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7 punkte nustatytą Klaipėdos TLK direktoriaus funkciją. Šiais savo veiksmais taip pat pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą teisėtumo principą ir esmines viešojo administravimo procedūras, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus pagrindinius tarnautojo veiklos principus (pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės ir kt.) bei Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris įpareigoja laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, taip pat to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nustatantį pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Išvadoje dėl A. B. tarnybinio nusižengimo 2013 m. spalio 3 d. Nr. 3P-181 komisija konstatavo tuos pačius faktus, kurie buvo nurodyti Pranešime, nustatytus tyčinius veiksmus kvalifikavo kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Papildomai nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 9 punkte numatyta, kad įsiteisėjusių teismų sprendimų, susijusių su valstybės tarnautojo pareigomis ir jų atlikimu, nevykdymas yra laikomas šiurkščiu pažeidimu. Tokie Klaipėdos TLK direktoriaus veiksmai diskreditavo institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą (VLK ir teritorinių ligonių kasų) vardą.

2013 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1P-200 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo) 1 punkte konstatuojama, kad pareiškėjas, Klaipėdos TLK direktorius, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą: priimdamas 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499, kuriais buvo atsisakyta papildyti Klaipėdos TLK ir Ligoninės 2011–2012 m. sutartis II lygio psichiatrijos stacionarinėmis ir suaugusių psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, nepaaiškindamas Ligoninės atstovams savo priimamų sprendimų dėl atsisakymo papildyti minėtas sutartis esmės, taip pat šių sprendimų teisiškai neargumentuodamas, netinkamai organizavo Klaipėdos TLK veiklą ir nesilaikė Klaipėdos TLK nuostatų, patvirtintų VLK direktoriaus 2003 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1K-8 (2011 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 1K-95 redakcija), 9.1 punkto reikalavimų, netinkamai vykdė Klaipėdos TLK direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto VLK direktoriaus 2004 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 21-K, 6, 7 ir 21 punktuose nustatytas funkcijas. Šiais veiksmais ir laiku nevykdydamas LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, Klaipėdos TLK direktorius A. B. pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintus principus, VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus principus ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 4 punktą. Šio Įsakymo 2 punkte pareiškėjui už nurodytus pažeidimus skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. 2013 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 1P-202 pareiškėjas atleistas iš pareigų.

Spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo pareiškėjui už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties nevykdymą teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad surašant Pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, dar nebuvo pasibaigęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties įvykdymo terminas, o Išvadoje kvalifikuojant tarnybinį nusižengimą, nors ir reiškiamas kaltinimas pareiškėjui nusižengimo, numatyto Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 9 punkte, padarymu, tačiau nėra nurodomas teismo nutarties neįvykdymas, nėra aptariamos šio nusižengimo padarymo aplinkybės, pasekmės, pareiškėjo kaltė.

Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama šiems argumentams, papildomai akcentuoja, kad pareiškėjui atsakomybė už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties nevykdymą, kaip savarankišką neteisėtą veiką, apskritai negalėjo būti taikomas, nes dėl tokių neteisėtų veiksmų bei atitinkamai įstatymo - Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 9 punkto pažeidimo – pareiškėjui nebuvo pateikti įtarimai Pranešime. Išvadoje papildomai konstatuodamas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 9 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą bei už juos taikydamas 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1P-200 tarnybinę atsakomybę, atsakovas padarė esminį procedūrinį pažeidimą, nes apribojo pareiškėjo teises teikti paaiškinimus ir gintis nuo reiškiamų kaltinimų. Tarnybinės atsakomybės išplėtimas už Pranešime nurodytų pažeidimų ribų užkerta kelią objektyviam ir visapusiškam faktinių aplinkybių visumos ištyrimui bei įvertinimui bei pagrįsto sprendimo priėmimui. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neteisėtai taikė pareiškėjui atsakomybę už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties nevykdymą kaip savarankišką neteisėtą veiką.

Tarnybinių nusižengimų pobūdis

Teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį – į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena (LVAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptariant tęstinio tarnybinio nusižengimo atvejus, ne kartą buvo pažymėta, kad tais atvejais, kai padaryti pažeidimai savo esme yra tam tikrų įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytų pareigų neatlikimas, neveikimas, kuris savo pobūdžiu yra tęstinis pažeidimas, tokie nusižengimai trunka iki įvykdomas įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytas reikalavimas ( LVAT 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012, LVAT 2005 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-593/2005).

Pagrindiniu apeliacinio skundo argumentu atsakovas nurodo netinkamai pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytą tarnybinio nusižengimo pobūdį – apeliantas teigia, kad atsakomybė pareiškėjui buvo taikoma ne už konkrečius neteisėtus veiksmus, bet už neveikimu pasireiškusį neteisėtą tęstinį tarnybinių pareigų neatlikimą. Atsakovo manymu, tokie veiksmai tęsėsi nuo pareiškėjo sprendimų 2011 m. kovo 28 d. ir 2012 m. balandžio 3 d. priėmimo dienos iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje nustatytų įpareigojimų įvykdymo, t. y. sutarčių su VšĮ Klaipėdos universitetine ligonine papildymo antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, kas buvo padaryta jau po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos.

Tokie apelianto teiginiai neatitinka objektyvių faktinių aplinkybių, nustatytų byloje ir reikšmingų konstatuojant tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementus. Atsakovas, nurodydamas pažeidimo tęstinį pobūdį, ignoruoja aplinkybę, kad pareiškėjas buvo priėmęs konkrečius sprendimus dėl sutarčių su ligonine papildymo, dėl šių sprendimų teisėtumo vyko teisminiai ginčai, ir tai, teisėjų kolegijos manymu, reiškia ne konkrečių pareigų tęstinį nevykdymą, bet konkretaus sprendimo priėmimą kompetencijos ribose vykdant tarnybines funkcijas, nepaisant aplinkybės, kad šiais sprendimais buvo atsisakyta tenkinti ligoninės prašymus. Tęstinis pažeidimas, pasireiškiantis neveikimu, galėtų būtų kvalifikuojamas tuomet, jei pareiškėjas delstų priimti sprendimą savo kompetencijos ribose ar apskritai nepriimtų sprendimo. Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas buvo priėmęs sprendimus, kuriais atsisakė papildyti sutartis su ligonine, todėl turi būti sprendžiamas klausimas būtent dėl jo veiksmų, priimant šiuos sprendimus, teisėtumo, t. y. dėl konkrečių veiksmų, atliktų konkrečiu metu, teisėtumo. Konkretaus sprendimo priėmimas eliminuoja galimybę vėlesnį asmens elgesį dėl tų pačių klausimo sprendimo vertinti kaip neveikimą, atitinkamai jam atsakomybė galėtų būti taikoma tik dėl neteisėtų veiksmų atlikimo – sprendimų priėmimo.

Apelianto dėstoma neteisėtos veikos tęstinumo interpretacija, kai yra priimti konkretūs sprendimai kompetencijos ribose, sukuria apskritai neapibrėžtą situaciją, nes tampa neaišku, kiek sprendimų – tokių pačių ar skirtingų – valstybės tarnautojas turi priimti dėl to paties klausimo, kai aplinkybės iš esmės nesikeičia. Nagrinėjamu atveju aktuali yra ir ta aplinkybė, kad dėl pareiškėjo priimtų sprendimų vyko ginčai teismuose, atsakovas dalyvavo procese, esant tokiai situacijai kito sprendimo tuo pačiu klausimu priėmimo galimybė, kol nėra pasibaigęs teismo procesas, yra labai ribota, t. y. viešo administravimo subjektas galimybės veikti dažniausiai apskritai neturi. Tarnybinės atsakomybės taikymas dėl aptariamo elgesio kaip neveikimo nagrinėjamu atveju negalimas dėl to, kad nėra nustatyti apelianto nurodomo pažeidimo objektyvieji požymiai, be to, tai neatitiktų teisingumo principo.

Pareiga pareiškėjui priimti naują sprendimą dėl sutarčių su ligoninėmis papildymo tapo vienareikšmiškai aiški tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties priėmimo, tačiau, remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais, ją pareiškėjas įvykdė tinkamai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas parengė Klaipėdos TLK raštą Nr. A1-4787, kurį pasirašė kaip įstaigos direktorius, su priedais, kurie patvirtina, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiajam gydytojui pateikti 2009-2012 metų sutarčių papildymų projektai. Tokios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas teismo įpareigojimus vykdė laiku ir tinkamai, tarnybinė atsakomybė už neveikimą kompetencijos ribose per aptariamą laikotarpį nuo teismo nutarties priėmimo momento iki joje nustatytų įpareigojimų įvykdymo negali būti taikoma, tam nėra objektyvaus pagrindo, t. y. nėra nusižengimo sudėties objektyviosios pusės būtinųjų elementų.

Tarnybinės atsakomybės taikymo terminai

Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 red.) įtvirtina, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei VTĮ, nei Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės nepateikia. Tačiau aiškindamas VTĮ 30 straipsnio 1 dalį, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis), LVAT biuletenis, Nr. 25, 2013 m. p. 560, LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012).

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma už neteisėtų sprendimų priėmimą – 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499. Tai konkrečiu laiku atlikti (arba netinkamai atlikti) veiksmai, ir akivaizdu, kad atsakovas pareiškėjui tarnybinę atsakomybę už juos pritaikė praleidęs šešių mėnesių terminą. Pažeidimas nebuvo nustatytas atliekant auditą, reviziją, Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, kompetentingos institucijos patikrinimą. Bylos nagrinėjimas teisme dėl pareiškėjo priimtų sprendimų teisėtumo negali būti laikomas aplinkybe, suteikiančia galimybę taikyti ilgesnius atsakomybės terminus, nes tai nėra numatyta įstatyme.

Jei nėra pagrindo taikyti įstatyme nustatytų išimčių, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis 6 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo nusižengimo padarymo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančią. Šis terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo praleistas naikinamasis nuobaudos taikymo terminas yra pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai jos negali paneigti. Teisėjų kolegija, nenustačiusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, jį palieka nepakeistą, apeliacinį skundą atmeta.

Pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikto atsiliepime, teisėjų kolegija nenagrinėja, nes nepateikti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai, tačiau tai neužkerta kelio ABTĮ 44, 45 straipsniuose nustatyta tvarka kreiptis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kartu pateikiant jas patvirtinančius dokumentus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė