2K-326-696/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-326-696/2015 Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01-01106-2013-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

išteisintajam A. L.,

gynėjui advokatui Ričardui Raliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virginijaus Kulikausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendžiu A. L. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau– BK) 284 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt, t. y. 564 Eur) dydžio bauda. Iš A. L. priteista 28,98 Lt (8,39 Eur) turtinei ir 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti, taip pat 200 Lt (57,92 Eur) proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendis ir A. L. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 6 dalimi, byla perduota prokurorui imtis priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. A. P. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo A. L. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. L. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 15 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje – namo kieme Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, matant ir girdint kitiems asmenims, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. kilus žodiniam konfliktui tarp nukentėjusiosios A. P. ir A. B. bei V. B. be jokios aiškios asmeninės motyvacijos sugriebė nukentėjusiajai A. P. už kairės rankos, užsuko jos ranką ties kaklu, kita ranka pakėlė A. P. ir nubloškė ant žemės, po to kūnu užgulė ant pilvo gulinčią A. P., prispaudė keliu jos dešinę ranką ir smūgiavo kumščiu jai vieną kartą į šoną ir vieną kartą į nugarą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas nubrozdinimą dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje, vertinamą kaip nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Kulikauskas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendį be pakeitimų.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad nenustatyta, jog A. L. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nevertino įrodymų visumos, dėl to padarė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimus, kurie yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Iš apeliacinės instancijos teismo motyvų ir sprendimo perduoti bylą prokurorui imtis priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti darytina loginė išvada, kad teismas sutiko, jog 2013 m. birželio 15 d., apie 17.30 val., namo kieme Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), prieš nukentėjusiąją A. P. buvo padaryta tyčinė nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje. Taigi teismas vis tik rėmėsi nukentėjusiosios A. P. parodymais ir jos nurodytomis aplinkybėmis bei kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teismo patikrintais duomenimis, bet ne visa apimtimi, ir tai motyvavo tik tuo, kad A.

P. ir A. L., liudytojų A. B. ir V. B. santykiai konfliktiški, bet nepateikė jokių motyvų, kodėl A. P. parodymus reikėtų vertinti kitaip, nei vertino pirmos instancijos teismas. Tokios teismo nurodytos aplinkybės negali sumenkinti nukentėjusiosios parodymų teisingumo, juolab kad jos parodymus patvirtina ir kiti nustatyti ir ištirti įrodymai. Akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo sužalota 2013 m. birželio 15 d. iki 17.30 val. savo namo kieme Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kur 17.33 val. buvo iškviesti policijos pareigūnai ir 18.23 val. greitoji medicinos pagalba.

Šias aplinkybes patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 819/13(04) dėl A. P. padaryto sužalojimo, A. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolai, liudytojų I. P., A. S., L. P., J. K. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuota jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. L. buvimą įvykio vietoje nukentėjusios A. P. nurodytomis aplinkybėmis; kad protokole užfiksuotos aplinkybės prieštarauja A. P. parodymams, jog įvykio vietoje įvykio metu ji pametė batus ir kibirą.

Tačiau teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad policijos pareigūnas L. P., dirbęs tuo metu operatyvinėje grupėje ir surašęs įvykio vietos apžiūros protokolą, į įvykio vietą atvyko tik tuomet, kai pirmieji į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. S. bei P. E. ir medikai, apžiūrėję nukentėjusiąją A. P., jau buvo išvykę; kad A. S. su P. E. įvykio vietos neapžiūrėjo, o vykdė įtariamojo paiešką, po to, priėmę A. P. pareiškimą, išvyko, nurodę jai laukti atvykstančių operatyvinės grupės pareigūnų.

A. P. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad atvykusiems policijos pareigūnams rodė kieme pamestus basutes ir kibirą, pareigūnai įvykio vietos nefotografavo, ji pati susirinko savo basutes, pasiėmė kibirą, kad vėliau buvo atvykę kiti pareigūnai ir tyrėja su kažkokiu asmeniu. Todėl akivaizdu, kad nukentėjusiajai po įvykio pačiai susirinkus išmėtytus savo daiktus, įvykio vietoje jokių kitų ją užpuolusio ir fizinį smurtą prieš ją naudojusio A. L. paliktų pėdsakų, jam pasišalinus iš įvykio vietos, tyrėjas L.

P. ir negalėjo užfiksuoti. Tačiau įvykio vietoje net ir neužfiksavus jokių konkretų asmenį identifikuojančių įrodymų, jo dalyvavimas įvykyje įrodinėjamas ir kitais įrodymais. Šios aplinkybės liko neįvertintos ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai pirmenybę suteikė išteisintojo A. L. ir jam palankius parodymus duodančių liudytojų A. B., V. B. ir S. Č. parodymams, juos laikydamas nuosekliais ir patikimais, nes neatsižvelgė ir nevertino akivaizdžių prieštaravimų liudytojos A. B. ir V. B. parodymuose. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B., 2013 m. birželio 18 d. apklausiama kaip liudytoja nurodė, kad 2013 m. birželio 15 d. visą dieną kartu su dukra V. B. ravėjo daržą, grįžo namo apie 20 val.; 2013 m. liepos 16 d. akistatos metu ji nurodė, kad tą dieną ji su V.

B. nuo 9 iki 14.30 val. ravėjo daržą, po to su kita dukterimi R. B. ir jos sutuoktiniu buvo pliaže, po to nuvažiavo į kapines, namo grįžo apie 21 val.; 2014 m. sausio 3 d. apklausos metu nurodė, kad ji su V. B. tą dieną ravėjo daržą nuo 9 iki 15 val., 15 val. V. B. išvažiavo tvarkyti kapų, namo jos grįžo apie 21 val., šiuo parodymus ji pakartojo teisme. Kaip liudytoja apklausiama V. B. 2013 m. birželio 18 d. nurodė, kad 2013 m. birželio 15 d. iki 15 val. ji su mama A. B. buvo namuose, po to kartu su mama ir seserimi R. B. važiavo į kapines, namo grįžo apie 20.30 val.; 2013 m. liepos 16 d. akistatos metu ji nurodė, kad tą dieną ji su mama A.

B. nuo 9 iki 14.30 val. ravėjo daržą, po to paskambino sesuo R. B. ir pasakė, kad yra pliaže su sutuoktiniu, ir pasiūlė važiuoti į kapines, ji ir A. B. nuėjo į pliažą, iš kur su seserimi ir jos sutuoktiniu važiavo į kapines, po to grįžo namo; teisme nurodė, kad 2013 m. birželio 15 d. ravėjo daržą su mama A. B., apie 15 val. ji išvyko į kapines, po to grįžo namo. Taigi, A. B. ir V. B. parodymai neprieštaraujantys vieni kitiems tapo tik joms duodant parodymus pirmosios instancijos teisme, t. y. tada, kai išteisintasis A.

L. susipažino su visais bylos duomenimis. Todėl šių liudytojų parodymų kaip nuoseklių vertinti negalima. Tai teisingai buvo konstatavęs pirmosios instancijos teismas, kuris pagrįstai kritiškai vertino ir nesirėmė liudytojų A. B. ir V. B. parodymais, nes A. B. yra A. L. sesuo, o V. B. – jo dukterėčia, t. y. juos sieja giminystės ryšiai, todėl jos siekia padėti A. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas S. Č. parodymus patikimais, neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad šis liudytojas, patvirtinęs, jog 2013 m. birželio 15 d. nuo 16 val.

A. L. buvo jo namuose, išėjo po laidos „Panorama“, buvo apklaustas kaip liudytojas ir kitoje byloje dėl kitą naktį – 2013 m. birželio 16 d., apie 3.40 val., – įvykdyto A. B. priklausančio turto sunaikinimo, kurioje A. P. ir I. P. buvo kaltinami privataus kaltinimo tvarka, t. y. jis nurodė, kad naktį eidamas žvejoti matė, kaip trys vyrai ir moteris daužė A. B. buto langus, bet nepateikė jokių motyvų, kodėl A. P. parodymus reikėtų vertinti kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas.

Prokuroras nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo BPK 192 straipsnio reikalavimų pažeidimą dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. buvo parodytas atpažinti pagal nuotraukas, nes buvo visos galimybės A. L. parodyti atpažinti nukentėjusiajai, bet vien tik toks procesinis pažeidimas nepaneigia objektyviai nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusioji A. P. viso bylos proceso metu nurodė būtent tik A. L. kaip 2013 m. birželio 15 d. ją užpuolusį ir sužalojusį asmenį. Nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu logiški, nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų su A. B., V. B. ir A. L. metu. Aplinkybė, kad A. L. yra liudytojos A. B. artimas giminaitis – brolis ir iki įvykio ne kartą lankėsi jos namuose, t. y. bute tame pačiame name, kuriame gyvena ir nukentėjusioji, tik patvirtina, kad jis 2013 m. birželio 15 d. galėjo lankytis pas seserį ir nukentėjusioji A. P. neklysta jį atpažindama.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad būtent A. L. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), ir atkreipdamas dėmesį, kad nukentėjusioji A. L. pažinojo, jų tarpusavio santykius pripažindamas konfliktiškais, kartu nepripažindamas, kad A. P. davė žinomai melagingus parodymus, jog būtent A. L. viešoje vietoje 2013 m. birželio 15 d., apie 17.30 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), matant ir girdint kitiems asmenims, panaudojo prieš ją fizinį smurtą, neabejodamas, kad nusikalstama veika buvo padaryta, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 6 dalimi, bylą perdavė prokurorui imtis priemonių, kad būtų nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Toks teismo sprendimas nėra pagrįstas ir logiškas, nes nuo pat tyrimo pradžios buvo aišku, kad joks kitas asmuo, išskyrus nukentėjusiosios A. P. nurodytą asmenį – A. L., nusikalstamos veikos prieš ją padaryti negalėjo, todėl tęsti kito įtariamojo asmens paiešką nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. L. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 15 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje – namo kieme Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, matant ir girdint kitiems asmenims, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y., kilus žodiniam konfliktui tarp nukentėjusiosios A. P. ir A. B. bei V. B., be jokios aiškios asmeninės motyvacijos sugriebė nukentėjusiajai A. P. už kairės rankos, užsuko jos ranką ties kaklu, kita ranka pakėlė A. P. ir nubloškė ant žemės, po to kūnu užgulė ant pilvo gulinčią A. P., prispaudė keliu jos dešinę ranką ir smūgiavo kumščiu jai vieną kartą į šoną ir vieną kartą į nugarą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas nubrozdinimą dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje, vertinamą kaip nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas A. L. išteisino, nenustatęs, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Dar daugiau teismas nutartimi perdavė bylą prokurorui imtis priemonių nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Prokuroras prašo palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. L.

Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas, išteisindamas A. L., iš esmės nepaneigė veikos, padarytos prieš A. P. fakto. Teismas pripažino, kad byloje nurodytomis aplinkybėmis A. P. buvo sužalota. Tai akcentuojama ir prokuroro kasaciniame skunde. Tačiau apygardos teismas suabejojo apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiąją sužalojo būtent A. L. ir pavedė prokurorui ieškoti kito kaltininko.

Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas kelia abejonių. Iš tikrųjų, A. L. nepripažino, kad A. P. sužalojimo metu jis lankėsi pas savo seserį A. B., ir juo labiau, kad sužalojo nukentėjusiąją. A. P. kaimynė A. B. ir jos dukra V. B. iš viso neigė tuo metu buvusios namie ir mačiusios A. P. sužalojimo faktą. Taigi, jei būtų remiamasi A. L., A. B. ir V. B. parodymais, tai būtų daroma išvada, kad arba A. P. iš viso nebuvo sužalota ir tik inscenizavo įvykį, arba ji buvo sužalota kitomis, nei nurodo, aplinkybėmis. Pirmuoju atveju turėjo būti keliamas klausimas dėl pačios A. P. baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą apie nusikaltimą, antruoju, kaip nutarė apygardos teismas, nutarta ieškoti kito kaltininko.

Nukentėjusioji teigia, kad įvykis vyko 2013 m. birželio 15 d., apie 17.00 val. Byloje nustatyta, kad 2013 m. birželio 15 d. 17.33 val. A. P. skambino policijai ir pranešė apie jos sumušimą, 18.23 val. buvo kviečiama greitoji pagalba. Liudytojas I. P. parodė, kad po įvykio jam skambino žmona ir pasakė, kad kieme ją apstojo kaimynės A. B., V. B. ir jų brolis, kuris ją sumušė. Specialisto išvadoje nustatyta, kad A. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pati nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme išsamiai nupasakojo įvykio aplinkybes, nurodydama asmenį, kuris ją sumušė. Iš asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokolo matyti, kad pagal pateiktas nuotraukas nukentėjusioji atpažino A. L. kaip asmenį, kuris sumušė ją byloje nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepripažino minėto atpažinimo protokolo įrodymu dėl to, kad A. L. niekur nebuvo pasislėpęs ir galima buvo jį patį parodyti atpažinti. Be to, teismas konstatavo, kad jie buvo pažįstami, bet jų tarpusavio santykiai buvo konfliktiški. Prokuroras skundžia ir šią apygardos teismo nutarties dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimai šioje byloje remiasi tomis pačiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet iš esmės skirtingu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas nekvestionavęs apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kitaip vertino įrodymus byloje ir padarė išvadą, kad negalima daryti neabejotinos išvados, kad būtent A. L. sumušė nukentėjusiąją.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus vienpusiškai, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir padarė išvadas, kurių nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad niekas kitas, išskyrus A. L., nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis sužaloti negalėjo. Tai, kad ją sužalojo būtent A. L., nurodė nukentėjusioji. Kadangi ji iš anksčiau pažinojo A. L., tai suklysti negalėjo. Esant tokioms aplinkybėms, parodymo atpažinti procesinis veiksmas, net jei jis atliekamas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, nėra lemiamas įrodymas byloje. Atpažinimo metu padaryti pažeidimai negali nulemti teismo sprendimo. Taigi apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis dėl bylos perdavimo prokurorui, kad ieškotų kito asmens, yra beprasmiška ir todėl naikintina.

Apeliacinės instancijos teismas, nepaneigęs nusikaltimo įvykio ir faktinių bylos aplinkybių ir įvertinęs įrodymus, turėjo priimti vieną iš šių sprendimų: atmesti nuteistojo apeliacinį skundą, arba jį tenkinti ir išteisinti A. L., nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, o ne dėl to, kad jis nedalyvavo padarant nusikaltimą, arba perkvalifikuoti veiką į kitą BK straipsnį. Iš naujo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, tuo atveju, jei teismas sutiktų su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, aptartinas padarytos veikos kvalifikavimo klausimas: ar turint galvoje konfliktinę situaciją tarp kaimynų pakanka motyvų konstatuoti būtent BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Gintaras Goda

Vytautas Piesliakas