2K-424/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–424/2014

Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00522-2012-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Iš K. G. priteista: civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriui 3672,90 Lt žalos atlyginimo, civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 2095,14 Lt už nukentėjusiosios gydymą ir nukentėjusiajai L. Z. – 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 3 d. nutartis, kuria nuteistojo K. G. apeliacinis skundas atmestas. Iš K. G. priteista nukentėjusiosios L. Z. naudai 1400 Lt turėtų išlaidų apeliaciniame procese dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

K. G. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2012 m. birželio 9 d., apie 21 val., Tauragės r., Lauksargių k., prie parduotuvės „Molupis ir Ko“, tyčia asmeninių nesutarimų metu, paėmęs L. Z. už rankų, pastūmė ją pasukdamas nuo laiptų, ši griūdama susižalojo kairiąją ranką; taip jis nukentėjusiajai L. Z. padarė kairio alkūninio distalinio galo dyglinės ataugos, stipinkaulio ylinės ataugos lūžimus, t. y., nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes jos sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. G. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba kitaip švelninti jo baudžiamąją atsakomybę taikant švelnesnę bausmę numatantį baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimus, tai lėmė nepagrįstą ir neteisingą jo pripažinimą kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei nepagrįstą laisvės atėmimo bausmės paskyrimą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas akivaizdžiai prieštaringais duomenimis, kurie kaip įrodymai įvertinti šališkai, tikint tik nukentėjusiosios L. Z. ir jos aplinkai priklausančių liudytojų parodymais. Pasak kasatoriaus, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai neišnagrinėjo ir kaip įrodymo, paneigiančio jo kaltumą, nevertino L. Z. parodymų, kurie atspindi jos pačios veiksmų esmę, tų veiksmų motyvaciją. L. Z. patvirtino, kad ji be rimtos priežasties spjovė jam į veidą. Taip L. Z., pati pradėjusi konfliktą, toliau demonstravo įžūlumą ir agresiją, mėgino jį pulti.

Kasatorius teigia, kad nukentėjusiosios paaiškinta situacija rodė, jog ne jis pirmas spjovė L. Z., ne jis pro turėklus veržėsi prie jos, ne L. Z. traukėsi nuo jo. Tačiau, nepaisant pačios L. Z. nurodytos situacijos, jis pripažintas kaltu dėl tyčinės nusikalstamos veikos. Teismas, pasak kasatoriaus, atmetė jo paaiškinimus, kurie tam tikru lygiu sutapo su nukentėjusiosios parodymais. Kilus mažareikšmiam konfliktui, kai L. Z. nedavė mažametei R. D. dukrai atnešti į kavinę cigarečių, jis pasakė „nenori, nedirbk“. Į tai L. Z. reagavo be galo ambicingai, pradėjo jį plūsti bjauriais žodžiais, būdama kitoje turėklų pusėje, sugebėjo pro juos pralįsti, puldama jį nagais apdraskė veidą, kol pagaliau, nebevaldydama savo veiksmų, griuvo ant laiptų. Kasatorius pabrėžia, kad L. Z. pripažino savo agresyvių veiksmų esmę. Su tuo iš dalies sutiko teismai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teigiama, kad nukentėjusioji L. Z. neneigia, kad tarp jos ir K. G. buvo konfliktas, kai ji ranka dengė jam veidą, neneigiama ir tai, kad ji pirmoji jį apspjovusi.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas jo kaltumą, nutartyje nurodė, kad jis ir L. Z. buvo aktyvūs konflikto dalyviai, tačiau jo veiksmai – suėmimas nukentėjusiajai už rankų, pasukimas ir pastūmimas nuo laiptų, dėl ko ši patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, peržengė bet kokio leistino ar toleruotino elgesio ribas ir tapo nusikalstami; kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog jo veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes nukentėjusiosios L. Z. veiksmai – mėginimas uždengti jam ranka veidą, kad jis daugiau į ją nespjautų, o tikėtina ir veido apdraskymas nagais – nebuvo tiek pavojingi, kad būtų reikėję gintis nustumiant nukentėjusiąją nuo laiptų. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados, pasak kasatoriaus, yra akivaizdžiai prieštaringos: L. Z. pirmoji pasityčiojo iš jo, po to aktyviai puolė fiziškai, tačiau, teismo nuomone, jos veiksmai leistini ir neperžengiantys toleruotino elgesio ribų, o jo, kaip mėginančio išvengti L. Z. agresijos, veiksmai yra nusikalstami.

Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pateisino pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą – kaltinimo, kurio nebuvo kaltinamajame akte ir kuris nebuvo pareikštas teisme, išplėtimą, susijusį su naujų aplinkybių konstatavimu, t. y. kad jis neva nukentėjusiąją pastūmė pasukdamas ranką. Kasatorius teigia negalįs pripažinti to, ko nepadarė, nes L. Z. nestūmė nei pasukdamas, nei kitaip. Nors toks kaltinimo išplėtimas buvo skundžiamas apeliacine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas, net sutikdamas su tuo, kad ši svarbi aplinkybė kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, nutartyje konstatavo, jog nurodyta faktinė aplinkybė neturėjo esminės įtakos veikos teisiniam vertinimui ir nelėmė veikos kvalifikavimo. Kasatoriaus teigimu, be tų aplinkybių, kurias nurodė jis ir L. Z., kiti liudytojai ko nors iš esmės kitaip nenurodė. Liudytoja K. Ž. patvirtino, kad L. Z. jį puolė įveikdama turėklą, kad jis ranka dengėsi veidą. Liudytoja G. P. taip pat parodė, kad L. Z., perlindusi pro turėklą, puolė jį, griebė jam už veido. Liudytoja R. D. parodė mačiusi, kaip L. Z., pakėlusi rankas, puolė jį ir pati griuvo nuo laiptų. Tuoj po to pamatė nubraižytą jo veidą. Tą patį parodė liudytoja L. M., patvirtindama, kad L. Z. jam draskė veidą. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, atmesdamas jo apeliacinį skundą, šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, tarsi jie esą nenuoseklūs, nepatikimi ir pan. Pasak kasatoriaus, teismai, spręsdami jo kaltumo klausimą, rėmėsi teismo medicinos išvada apie L. Z. sužalojimus, tačiau ši išvada yra objektyvaus pobūdžio duomuo, kuris tik atspindi sužalojimus, o ne teisinius vertinimus, be to, specialistai nurodo stūmimą tik kaip galimybę.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų priimti sprendimai negali būti teisėti ir pagrįsti ir dėl liudytojos O. Z. parodymų vertinimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesivadovavo O. Z. parodymais, kad ji bandė išskirti jį ir L. Z., tačiau patikėjo tuo, kad neva O. Z. matė rankos pasukimą ir pastūmimą.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, įrodymus vertino kaip tik neatsižvelgdamas į byloje surinktų duomenų visumą ir, nepaisydamas BPK 20 straipsnio 2 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje nenurodė, kurie duomenys laikytini įrodymais, o kurie ne. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėmesys iš esmės sutelktas liudytojų R. D., L. M., K. Ž. ir G. P. parodymų turinio kritikai, iškeliant kaip svarbius menkiausius neatitikimus parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tačiau, pasak kasatoriaus, kokie nors neatitikimai L. Z. parodymuose ar jo paties sužalojimas tarsi neturi esminės reikšmės. Nutartyje tik užsimenama apie būtinąją gintį, tačiau ši problema neanalizuota ir neatskleista. Kita vertus, jei ir būtų konstatuojamas jo dalyvavimas padarant nusikaltimą, turėjo būti visapusiškai analizuojamas subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimas ar nebuvimas. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2012 teigiama, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų skundžiamuosiuose sprendimuose privalu pasisakyti apie tai, „ar ranka suduodamas per sprandą nukentėjusiajam kaltinamasis numatė, kad dėl to nukentėjusysis nugrius, griūdamas susižalos ranką, taip patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą“, ar tokių pasekmių norėjo (tiesiogine tyčia), ar nors tokių pasekmių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti. To nepadarius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, tai vertintina kaip BK bendrosios dalies nuostatų apie kaltę, įtvirtintų BK 15 ir 16 straipsniuose, netinkamas pritaikymas ir kaip BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apeliacinės instancijos teismo pareigos bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, pažeidimas.

Atsiliepimu į nuteistojo K. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje teismų sprendimuose remiamasi duomenimis, kurie buvo surinkti ir teismų ištirti įstatymo nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, teismas patikrino ir motyvuotai atmetė K. G. iškeltą versiją, kad L. Z. galėjo susižaloti pati nukrisdama, t. y. tyrė tiek K. G. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus. Kasatorius, anot prokurorės, nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiosios parodymai neanalizuoti, nes iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas detaliai įvertino L. Z. parodymus, tiek duotus ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, aptarė ir tai, kad nukentėjusiosios parodymai vėlesnių apklausų metu buvo išsamesni ir detalesni, tačiau visad buvo nuoseklūs dėl esminės įvykio aplinkybės – kad kaltinamasis ją nustūmė nuo laiptų. Teismas aptarė ir įvertino nukentėjusiosios parodymuose esantį nesutapimą – dešine ar kaire ranka ji bandė uždengti kaltinamojo burną – ir pagrįstai šio nesutapimo nelaikė esminiu parodymuose esančiu prieštaravimu. Nuosprendyje detaliai išanalizuoti taip pat ir liudytojų K. Ž., G. P., R. D. bei L. M. parodymai. Nuosprendžio motyvuose pasisakyta, kodėl teismas šių liudytojų parodymais nesivadovauja ir kokie duomenys leidžia teismui daryti išvadą, jog nukentėjusioji nuo laiptų buvo nustumta. Nuteistojo gynybos versija, kad jis nukentėjusiosios nestūmė ir nesužalojo, kad apskritai tik gynėsi nuo nukentėjusiosios, nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai paneigta bei atmesta.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, neapsiribojo pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, tačiau ir pats atliko įrodymų tyrimą, buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, iš naujo įvertinti surinkti bylos duomenys. Išsamiai ištyręs visus surinktus duomenis apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl K. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius priimto sprendimo išvadas.

Anot prokurorės, K. G. kasacinio skundo teiginys, kad teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir buvo šališki (kaltinimo linkme), yra nepagrįstas ir sietinas su tuo, kad buvo priimtas nuteistajam nepalankus sprendimas.

Prokurorė atsiliepime teigia, kad kasacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išplėtė kaltinimo ribas, t. y. nustatė naują aplinkybę, kad jis nuo laiptų nustūmė nukentėjusiąją ją „pasukdamas“, o nepakeitus kaltinimo teisme, kaip to reikalauja BPK 256 straipsnis, jis negalėjo nei pasiruošti gynybai, nei tinkamai gintis, nepagrįsti. BPK 255 straipsnio 2 dalis nustato, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Nagrinėjamoje byloje teismo nustatyta aplinkybė nėra iš esmės skirtinga faktinė aplinkybė BPK 255, 256 straipsnių prasme, ji nelėmė veikos kvalifikavimo pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, pagal kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvų požymį.

Iš bylos aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo suvaržyta teisiamojo teisė į gynybą, nes nėra jokių duomenų, kad dėl aptariamos aplinkybės nustatymo galėjo iš esmės keistis kasatoriaus gynybos pobūdis. Prokurorės nuomone, K. G. laikėsi nuoseklios gynybinės versijos, kad nukentėjusiosios nestūmė, ši versija nepakito ir teismui konstatavus, kad kasatorius, paėmęs L. Z. už rankų, ją pastūmė nuo laiptų „pasukdamas“. Tai akivaizdžiai matyti iš pateikto apeliacinio skundo motyvų. Skųsdamas nuosprendį apeliacine tvarka, nuteistasis jau buvo susipažinęs su pirmosios instancijos nustatytomis aplinkybėmis, taip pat ir ginčijama aplinkybe, kad nukentėjusiąją „pasuko“, tad turėjo visas galimybes išsakyti savo argumentus, kodėl nesutinka su šia aplinkybe, t. y. gintis.

Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, K. G. dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, buvo galimybė papildomai duoti parodymus, prašyti išnagrinėti papildomus įrodymus ir t. t. Tačiau, pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teisme K. G. jokių naujų ar papildomų aplinkybių nenurodė, tirti papildomų įrodymų dėl šios aplinkybės neprašė. Prokurorės nuomone, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad nagrinėjant bylą buvo pažeisti BPK 256 straipsnio reikalavimai ir taip suvaržyta K.

G. teisė į gynybą.

Atsiliepime teigiama, kad atsakydamas į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas ne tik patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismo išdėstytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau ir pats atliko įrodymų tyrimą. Įvertinęs, kad pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus bylą nukentėjusiosios L. Z. sužalojimų padarymo mechanizmas nebuvo pakankamai išsamiai atskleistas, apeliacinės instancijos teismas paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Ištyręs naujai gautos komisijos ekspertizės akto išvadą, kad medicininiu požiūriu labiau įtikinama L. Z. pateikta griuvimo versija, o ne nuteistojo K. G. versija, ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nuteistasis K. G. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, o jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Šios išvados, anot prokurorės, pagrįstos detalia ir išsamia bylos duomenų analize. Pripažinęs, kad kasatorius įvykdė tyčinę nusikalstamą veiką, teismas neprivalėjo detaliai argumentuoti, kodėl neįžvelgia neatsargios kaltės požymių.

Prokurorės nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad tinkamai neištirtos ir neįvertintos jo veido sužalojimo aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta, kad nurodytų aplinkybių aiškinimasis jau išeina už nagrinėjamos bylos ribų. Nutartyje pabrėžta, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo K. G. aplinkybių aiškinimasis būtų jau kito baudžiamojo proceso, jeigu K. G. nuspręstų tokį inicijuoti, nagrinėjimo dalyku. Be to, anot prokurorės, ši aplinkybė įvertinta ir būtinosios ginties aspektu. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog nuteistojo K. G. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes nukentėjusiosios L. Z. veiksmai – mėginimas uždengti K. G. veidą ranka, kad šis daugiau į ją nespjautų, o galbūt ir veido apdraskymas nagais šio veiksmo metu – nebuvo tiek pavojingi, kad būtų reikėję gintis nustumiant nukentėjusiąją nuo laiptų.

Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, prokurorė daro išvadą, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320 straipsnyje numatytų reikalavimų, o kasacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Atsiliepime nurodoma, kad Tauragės apylinkės teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis nuostatomis. Teismas atsižvelgė į nurodytas aplinkybes pažymėdamas, kad byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, kasatorius anksčiau teistas, turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė (BK 56 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl parenkamos bausmės rūšies ir dydžio.

Atsiliepimu į nuteistojo K. G. kasacinį skundą civilinis ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šilalės skyriaus direktorė Inga Šaulienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. VSDFV Šilalės skyriaus 3672,90 Lt ieškinio patenkinimas, konstatavus K. G. nusikalstamą veiką bei atsižvelgiant į teisės aktais nustatytą VSDFV teritorinių skyrių teisę į išmokėtų socialinio draudimo išmokų išreikalavimą atgręžtinio reikalavimo teise, yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsiliepimu į nuteistojo K. G. kasacinį skundą nukentėjusioji L. Z. prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo K. G. 400 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Nukentėjusioji teigia nesutinkanti su nuteistojo K. G. kasaciniu skundu, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra visiškai pagrįsti, išsamiai motyvuoti, teisėti ir juos panaikinti kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsiliepime nukentėjusioji nurodo, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio pažeidimai, tai lėmė nepagrįstą ir neteisingą K. G. pripažinimą kaltu ir nepagrįstai griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Nukentėjusioji L. Z. teigia, kad K. G. kasaciniame skunde bando paaiškinti susidariusią situaciją tarp jų įvykusiu konfliktu (po kurio sekė kasatoriaus nusikalstamais pripažinti veiksmai), tačiau nutyli, kad būtent jis išprovokavo šį konfliktą, pareikšdamas jai pretenzijas dėl atsisakymo parduoti mažamečiui vaikui cigaretes, išvadindamas ją necenzūriniais žodžiais po to, kai įsikišo į jos ir R. D. ginčą (ginčas kilo dėl to, kad laikydamasi įstatymų nustatytų normų ji nepardavė mažametei cigarečių). Ji mano, kad šiuo atveju baudžiamosios bylos esmė yra ne apsižodžiavimas ir nekultūringas spjaudymasis, o K. G. atliktas neleistinas veiksmas – jos nustūmimas nuo laiptų ir šio veiksmo padarinys – jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nukentėjusioji teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jos parodymai buvo nuoseklūs bei tikslūs ir dėl to teismas neturėjo jokio pagrindo laikyti juos nepatikimais. Nors kasatorius ginčija teismo pripažintą faktą, kad jis buvo aktyvus konflikto dalyvis, tačiau, nukentėjusiosios nuomone, būtent jis pradėjo plūstis necenzūriniais žodžiais, žeminančiais jos orumą, ir net nerodė iniciatyvos nutraukti kilusį konfliktą. Pasak nukentėjusiosios, būtent kasatoriaus veiksmai – suėmimas jai už rankų, pasukimas ir tyčinis pastūmimas nuo laiptų, yra aktyvūs, sąmoningi ir neadekvatūs susiklosčiusiai situacijai.

Nukentėjusioji įsitikinusi, jog apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs įrodymus, t. y. sulyginęs visų liudytojų apklausų duomenis, pateikė nuoseklius, pagrįstus ir išsamius argumentus. Liudytojų K. Ž., G. P., R. D. bei L. M. parodymuose esantys neatitikimai, prieštaravimai, parodymų nenuoseklumas ir kitimas rodo liudytojų parodymų neteisingumą. Šios liudytojos proceso metu keitė parodymus ir nurodydavo vis naujas aplinkybes, taip pat davė parodymus tik apie tas aplinkybes, kurios buvo naudingos nuteistajam K. G.. Iš kasacinio skundo matyti, jog kasatorius vadovaujasi jam naudingais liudytojų K. Ž., G. P., R. D. bei L. M. parodymų fragmentais, paimtais iš konteksto. Nors nuteistajam K. G. liudytojų parodymų neatitikimai atrodo nereikšmingi, tačiau teismas pagrįstai juos įvertino kritiškai ir laikė suinteresuotų asmenų siekimu padėti nuteistajam išvengti bausmės (visos šios liudytojos pažįstamos su kasatoriumi).

K. G. kasaciniu skundu ginčija tyčios buvimą ir nustatymą. Nukentėjusioji pažymi, kad apie tai, jog nusikalstama veika buvo padaryta netiesiogine tyčia, išsamiai pasisakė Tauragės apylinkės teismas, konstatuodamas, kad kasatorius, paimdamas nukentėjusiąją L. Z. už rankų ir pastumdamas nuo laiptų ją pasukant, suprato, kad kelia pavojų jos sveikatai, numatė, kad tokiais veiksmais gali sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ir nors galbūt nenorėjo sužaloti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Kasatorius, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2012), lygina neadekvačias situacijas, nes abiejų bylų situacijos skiriasi (minėtoje byloje nuteistasis sudavė per sprandą asmeniui, stovinčiam ant lygaus žemės paviršiaus).

K. G. iš esmės kasacinį skundą motyvuoja tuo, kad apeliacinis teismas nenagrinėjo tyčios nustatymo klausimo. Nukentėjusioji teigia, kad K. G. apeliaciniame skunde klausimo dėl tyčios nustatymo nekėlė ir tuo pagrindu patikrinti bylos neprašė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti tokio klausimo (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nukentėjusioji mano, kad Tauragės rajono apylinkės teismas ir Klaipėdos apygardos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis ir nutartis yra teisėti ir nėra jokio pagrindo jų naikinti kasaciniame skunde nurodytais motyvais.

Nuteistojo K. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų taikymo (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti teismų priimtus sprendimus ir bylą nutraukti arba taikyti švelnesnį baudžiamąjį įstatymą ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatoriaus argumentai, kuriais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, atmestini, jais remiantis naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti, taip pat ir keisti šių teismų priimtus sprendimus nėra teisinio pagrindo.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje sutrinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, buvo išsamiai išnagrinėtos, visi bylos duomenys ištirti, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, nuteistojo gynybos versija motyvuotai atmesta. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismo išvada, jog K. G. tyčiniais veiksmais nesunkai sutrikdė L. Z. sveikatą, padaryta įvertinus ištirtų įrodymų visumą. Apeliaciniu skundu nuteistasis, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą, paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Ištyręs gautos komisijos ekspertizės akto išvadas, dar kartą išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus bei vertindamas jų visumą, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad K. G. padarė jam inkriminuotą tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai konstatavo, kad K. G. asmeninių nesutarimų metu nukentėjusiąją L. Z. tyčia pastūmė nuo laiptų, ši griūdama susižalojo ranką ir dėl to kilo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – nesunkus L. Z. sveikatos sutrikdymas, o nuteistojo versija, kad nukentėjusioji pati nukrito nuo laiptų, kad jis jos nestūmė ir apskritai tik gynėsi nuo nukentėjusiosios, motyvuotai atmesta.

Pagal BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, priimtoje išnagrinėjus bylą, turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teisėjų kolegija pripažinti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus neatsakyta bei motyvuotai nepaaiškinta, kodėl jie atmetami, neturi pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255, 256 straipsniai), taip pat išsamiai ir tinkamai pasisakyta, todėl kasacinio teismo nutartyje nėra tikslinga dar kartą aiškinti apie šių normų taikymą.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes K. G. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatų.

K. G. nusikaltimą padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpiu, todėl subendrinta bausmė paskirta tinkamai taikant BK 64 straipsnio nuostatas.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Dėl nukentėjusiosios prašymo priteisti proceso išlaidas

Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teisme gautas nukentėjusiosios L. Z. prašymas priteisti iš nuteistojo K. G. jos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

Atsiliepimo į kasacinį skundą surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Nagrinėjamojoje byloje kasacinį skundą padavė nuteistasis K. G. ir šis skundas atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo kasaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios L. Z. interesais, ji kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą, todėl prašymas priteisti procesines išlaidas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. G. kasacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo K. G. priteisti nukentėjusiajai L. Z. 400 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė