2K-421/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-421/2014 Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00277-2013-3 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.25.4.5; 1.1.9.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų

V. M. ir A. M. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutarties. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu A. J. M., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, kaltinamajam ir nukentėjusiesiems A. M., V. M. susitaikius. Baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi,

2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. J. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29

d. nutartimi atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. M. ir nukentėjusiųjų V. M. bei A. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

A. J. M. 2013 m. gegužės 30 d., apie 10.30 val., Kaišiadorių rajone, kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda

71-ajame kilometre, vairuodamas automobilį „Ford Focus“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau –

KET) 133 punktą, t. y., važiuodamas magistraliniu keliu Vilniaus kryptimi, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, užvažiavo ant dešinėje pusėje esančio kelio atitvaro, nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė. Eismo įvykio metu sužalota automobilio keleivė S. M., kuriai dėl daugybinių kūno sužalojimų padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pasibaigęs mirtimi. Kasaciniu skundu nukentėjusieji prašo teismų sprendimus panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai nurodo, kad teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų.

Kasatoriai nurodo, kad nepaisant to, jog jie visiškai atleido savo tėvui, o šis visiškai

prisipažino dėl nelaimės, atsiprašė artimųjų ir gailėjosi (beje, prisipažinimas buvo daugiau moralinis, nei teisinis), jie vis

dėlto mano, kad jų tėvo padaryta veika

neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Anot kasatorių, teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė

į visas eismo įvykio aplinkybes ir jo kilimo sąlygas, paneigiančias tiesioginį ir būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių. Kasatorių įsitikinimu, priežastinis ryšys ir jo pobūdis nustatytas netinkamai, pažeidžiant baudžiamojo proceso ir teismų praktikoje suformuotas taisykles. Vien tik A. J. M. prisipažinimas šio objektyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio pakankamai neįrodo. Kasatorių nuomone, jų motinos mirtį sukėlė ne vien tik jų tėvo pavojingi veiksmai, bet ir nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, t. y. tai, kad tėvo nesuvaldytas, tačiau ganėtinai saugiu greičiu vairuotas automobilis užvažiavo ant būtent toje kelio vietoje buvusio atitvaro, kuris atliko ne apsauginę funkciją, o priešingą – netiesiogiai lėmė staigų ir nevaldomą automobilio pakilimą į orą, jo apsivertimą ore ir ant žemės, tai sukėlė liūdnas pasekmes. Šios ir kitos aplinkybės, kasatorių įsitikinimu, leidžia manyti, kad tarp A. J. M. veikos ir kilusių padarinių buvo atsitiktinis priežastinis ryšys. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad eismo įvykyje dalyvavo keli eismo dalyviai, nes žuvusioji buvo tik keleivė, todėl nereikėjo

nustatinėti, ar buvo priežastinis ryšys tarp jos veiksmų (naudojimosi saugos diržais reikalavimų nesilaikymo) ir

kilusių padarinių (nors teismas vis dėlto teisingai

nustatė, kad eismo įvykis kilo ne dėl to). Tačiau kasatoriai nesutinka su teismo išvada, kad eismo įvykį tiesiogiai lėmė A. J. M. padarytas KET 133

punkto pažeidimas. Byloje iki galo neatskleista, ar vien tik A. J. M. veiksmai tiesiogiai ir besąlygiškai lėmė padarinių atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklę, priežastinio ryšio ir jo pobūdžio klausimo galutinai neišsprendė, nes neįvertino, kad: 1) vairuotojas magistraliniame kelyje buvo pasirinkęs pakankamai saugų (apie 90 km/h) greitį; 2) asfalto danga buvo sausa, matomumas geras, eismo intensyvumas nedidelis, ypač gera kelio kokybė; 3) transporto priemonė buvo ne tik techniškai tvarkinga, bet ir ganėtinai nauja ir atitinkanti aukštus saugumo reikalavimus (technologiškai nauja stabdžių sistema, saugos oro pagalvės, kėbulo

sustiprinimai); 4) eismo įvykio padarinių kilimą tiesiogiai lėmė ne vien tik vairuotojo veiksmai (transporto priemonės nesuvaldymas),

bet ir tai, kad įvykio pradžioje automobilis užvažiavo ant kelio atitvaro, o tai lėmė, kad automobilis staiga pakilo į orą, tapo nevaldomas ir apsivertė ne tik ore, bet ir ant žemės; 5) automobilio galinėje sėdynėje neprisisegusi saugos diržo važiavusi keleivė, verčiantis automobiliui, iš jo iškrito, tai lėmė sveikatos sutrikdymą, o vėliau mirtį. Kasatorių teigimu, teismai paprasčiausiai vadovavosi vien tik A. J. M. prisipažinimu, būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklę sutapatino su priežastinio ryšio nustatymu ir neatskleidė priežastinio ryšio pobūdžio. Taip pat teismai ignoravo būtinojo ir atsitiktinio priežastinio ryšio

pobūdžio nustatymo ir jo santykio su nusikalstamo pasitikėjimo objektyviuoju ir subjektyviuoju kriterijais taisykles. Kasatoriai pažymi, kad byloje

nenustatyta pirminė priežastis, lėmusi automobilio sumėtymą ir nesuvaldymą, tačiau neįtikėtina, jog tai lėmė akinamai šviečianti saulė. A. J.

M. visą laiką teigė, kad kelionės metu jautėsi gerai, momentais jį akino saulė, todėl jis ir važiavo mažesniu greičiu nei leistinas magistraliniame kelyje. Tačiau jis nuo pat tyrimo pradžios negalėjo ir iki šiol negali paaiškinti, kodėl prieš pat nelaimę automobilį staiga pradėjo stipriai traukti į kairę kelio pusę. Kasatorių nuomone, automobilis pakilo į orą ne dėl neatsargių vairuotojo veiksmų, bet dėl to, kad nebevaldomas automobilis užvažiavo ant kelio atitvaro, kuris ,,suvaidino“ tramplino vaidmenį. Taigi liko

neatskleista, ar nelaimės priežastimi negalėjo būti techninis automobilio gedimas (juk prieš pat įvykį galėjo sugesti vairo mechanizmas arba

sprogti padanga). Byloje neatlikta nė viena ekspertizė, neapklaustas nė vienas įvykį matęs liudytojas. Tai, kad A. J.

M. paminėjo apie retsykiais vairavimui trukdžiusią saulę, dar nereiškia, jog būtent dėl to ir atsitiko nelaimė. Nukentėjusiųjų nuomone, įvertinus visas bylos aplinkybes, akivaizdu, kad padarinių kilimą lėmė ne tik vairuotojo pavojinga veika, bet ir kitos ankščiau minėtos aplinkybės, kurios pagrindžia, kad tarp A. J. M. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių nebuvo tiesioginio ir būtinojo priežastinio ryšio. Kita vertus, priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas savaime nepreziumuoja kaltės, taigi neatleidžia nuo pareigos nustatyti kaltę, nes ir dėsningo priežastinio ryšio asmuo gali objektyviai nenumatyti. Vien A. J.

M. kaltės pripažinimas pakankamai nepagrindžia jo kaltės. Kasatoriai teigia, kad lemtingos nelaimės priežastis buvo nelaimingai ir skaudžiai susiklosčiusių aplinkybių visuma, kurios nebuvo dėsningos ar iš anksto numanomos. Be to, kasatoriai nurodo, kad pagal teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, jog kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Kasatorių nuomone, teismai, uždrausdami A. J. M. vienerius metus naudotis šia teise, nepakankamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visetą bei šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygas. Neatsižvelgta į tai, kad A. J. M. iki įvykio niekada nebuvo baustas administracine tvarka, neteistas,

avarijos metu buvo visiškai blaivus, apskritai jis yra ypač rūpestingas, drausmingas ir atidus vairuotojas. Be to,

kasatoriai įsitikinę, kad jų tėvo veiksmuose nėra kaltės, jo veiksmai nebuvo dėsningi, nulemti sąmoningo eismo saugumo

taisyklių ignoravimo, todėl paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neteisėta, nepagrįsta ir pažeidžianti ne tik A.

J. M., bet ir jo šeimos narių – kasatorių

interesus. Mat paskyrus šią baudžiamojo poveikio priemonę, jie (kasatoriai) bus priversti padėti tėvui (pavėžėti jį savo

automobiliais) tvarkant asmeninius reikalus, sodo darbuose, visuomeninėje veikloje, tokia poveikio priemonė taip pat apsunkins šeimos bendravimo galimybes. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo, kad A. J.

M. BK 281 straipsnio 5 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad eismo įvykis kilo dėl A. J. M. veiksmų, prieštaravusių KET

133 punkto reikalavimams bei pasireiškusių tuo, kad jis, vairuodamas automobilį, nepasirinko eismo saugumo požiūriu priimtino greičio, neįvertino važiavimo sąlygų, dėl to jo vairuojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Vadinasi, tarp A. J.

M. veiksmų ir kilusių padarinių (keleivės žūties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu A. J. M. vairuojamas automobilis nebūtų atsitrenkęs į kelio atitvarą, jis nebūtų vertęsis, iš jo nebūtų iškritusi S. M. ir ji nebūtų žuvusi. Vadinasi, A. J. M. veiksmai buvo būtina kilusių padarinių sąlyga. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad susidariusioje eismo situacijoje tuo atveju, jeigu A. J. M. būtų laikęsis KET reikalavimų, t. y. būtų sulėtinęs greitį ir prireikus sustojęs, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, jis būtų galėjęs išvengti užvažiavimo ant kelio atitvaro. Vadinasi, A. J. M. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastis. Neatmestina, kad keleivės elgesys (važiavimas neprisisegus saugos

diržų) taip pat buvo padarinių atsiradimo sąlyga, nes negalima atmesti galimybės, kad tuo atveju, jeigu ji būtų

laikiusis KET reikalavimų, eismo įvykio padariniai būtų kitokie. Tačiau nukentėjusiosios S. M. veiksmai, nors ir neatitikę KET reikalavimų, patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors padarinių, jeigu KET nebūtų pažeidęs A. J. M.. Taigi pagrindinė eismo įvykio priežastis yra A. J. M. padaryti KET pažeidimai. Prokurorė nurodo, kad, skiriant A. J. M. baudžiamojo poveikio

priemonę, BK nuostatos nepažeistos. Baudžiamojo poveikio priemonė paskirta minimaliam terminui konstatavus, kad A. J. M. nusikalstamą

veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė KET 133 punkto reikalavimus, dėl to eismo įvykio metu buvo sužalota kartu važiavusi keleivė, kuri nuo patirtų traumų mirė. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus ne tik asmeniui, dėl kurio veiksmų kilo eismo įvykis, bet ir jo šeimos nariams, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-366/2008, 2K-353/2009, 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011). Teismų

praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas taptų nepagrįstu suvaržymu tada, kai

kaltinamajam būtų užkirstas kelias dirbti. Tačiau, jei baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas tik apsunkintų jo darbinę veiklą, bet iš esmės neužkirstų kelio ja užsiimti, pripažįstama, kad toks suvaržymas nelaikytinas

neproporcingu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371/2010). Todėl, prokurorės nuomone, BK 68 straipsnio 1

dalies nuostatos A. J. M. pritaikytos tinkamai.

Nukentėjusiųjų V. M. ir

A. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad, nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų iš naujo nevertina ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad nustatant A. J. M. kaltę nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, įvertinus visas eismo įvykio aplinkybes, padarytos išvados pakankamai motyvuotos. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nukentėjusiųjų ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. M. apeliacinius skundus išsamiai ir motyvuotai atsakyta į visus esminius jų skundų argumentus (dėl kaltės, priežastinio ryšio, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės). Kasatoriai skunde nurodo, kad byloje nebuvo atlikta nė viena ekspertizė, liko

neatskleista, ar nelaimės priežastimi negalėjo būti techninis automobilio gedimas prieš pat įvykį, taip pat neapklaustas

nė vienas įvykį matęs liudytojas. Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai tokių klausimų nekėlė, neprašė skirti ekspertizės ar apklausti įvykį mačiusius liudytojus, todėl tokia įvykio versija nebuvo tiriama ir nagrinėjama. Šis klausimas pirmą kartą iškeltas nukentėjusiųjų kasaciniame skunde, todėl jis nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Konstatuotina, kad šioje byloje teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies, 68 straipsnio taikymo

Teismų sprendimais konstatuota, kad tarp

A. J. M. padaryto KET 133 punkto reikalavimų pažeidimo ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismų išvados dėl priežastinio ryšio yra teisingos, jos padarytos įvertinus bylos įrodymų visumą, taip pat ir aplinkybes, nurodytas kasaciniame skunde apie meteorologines, eismo sąlygas, automobilio greitį, jo techninę būklę ir kt. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje

situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. A. J. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos

nagrinėjimo metu parodė, kad vairuojant automobilį labai akino saulė ir tai jį labai vargino. Tokiu atveju A. J. M., atsižvelgdamas į šią aplinkybę, turėjo sulėtinti greitį arba net sustoti, tačiau to nepadarė.

Pagaliau tokiais atvejais nešiojami akiniai nuo saulės. Taigi, jeigu A. J. M. būtų laikęsis KET 133 punkto reikalavimų, t. y.

būtų pasirinkęs saugų važiavimo greitį, atsižvelgdamas į važiavimo, meteorologines sąlygas ir kt. ir neužvažiavęs ant kelio atitvaro, – eismo įvykis su tokiais padariniais nebūtų įvykęs. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, A. J. M. neatsargi veika ir buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis. Byloje nenustatytos jokios kitos aplinkybės, dėl kurių automobilis tapo nevaldomas. Teismai konstatavo, kad A. J. M. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau nenurodė, kuria neatsargumo rūšimi pasireiškė jo kaltė. Ši aplinkybė, nors ir yra teismų sprendimų trūkumas, neturi reikšmės baudžiamojo įstatymo taikymui, nes nepriklausomai nuo neatsargumo rūšies veika kvalifikuojama pagal vieną ir tą patį baudžiamąjį įstatymą. Iš nustatytų eismo įvykio aplinkybių ir teismų sprendimuose išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų matyti, kad veika padaryta dėl

nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Be abejo, A. J. M. nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti

padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (amžių, vairavimo patirtį, išsilavinimą), jis turėjo ir galėjo tai numatyti. Minėta, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad A. J. M., akinamas saulės, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl to nesuvaldė vairuojamo automobilio, užvažiavo ant kelio atitvaro, nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė. Įvertinus įvykio situaciją, A. J. M. galėjo numatyti, kad nesilaikant KET reikalavimų gali įvykti eismo įvykis su įvairiais padariniais. Taigi baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 5 dalis – A. J. M. veikai pritaikytas tinkamai.

Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. J. M. nepagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pirmosios instancijos teismas svarstė šį klausimą, įvertino visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes (tarp jų ir minimas kasaciniame skunde) ir visiškai pagrįstai ir teisėtai uždraudė A. J. M. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė BK 68 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimų, pažymėdamas, kad jokios baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimas reikštų ne tik asmens nenubaudimą dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, tačiau ir netaikymą jokių prevencinio pobūdžio poveikio priemonių, nustatytų BK 67 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad paskirta poveikio priemonė sankcijos griežtumu prilygsta nuobaudai, skiriamai už administracinius teisės pažeidimus kelių eismo srityje.

A. J. M. darbas nėra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės vairavimu ir šios teisės atėmimas minimaliam terminui neužkerta kelio toliau tęsti darbinę veiklą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiųjų V. M. ir

A. M. kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis