AS-858-284-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-284/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06942-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. (tai, kad nutarties įžanginėje dalyje yra nurodyta data 2012 m. lapkričio 25 d., laikytina rašymo apsirikimu) nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – M. J., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. lapkričio 8 d. gautas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Šilutės automobilių keliai“) skundas (b. l. 4-10), kuriuo prašoma:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė darbo inspekcija) 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (37)SD-18941 dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai“ darbuotojui M. J., papildomo tyrimo;

2) panaikinti Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus išvadą dėl sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai“ darbuotojui M. J.;

3) įpareigoti atsakovą palikti galiojančiu 2012 m. rugsėjo 14 d. surašytą N-1 formos aktą Nr. 2;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (37)SD-18941 dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai“ darbuotojui M. J., papildomo tyrimo (b. l. 1-3).

Prašyme dėl termino atnaujinimo pareiškėjas nurodė, kad nors jis nuo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo priėmimo momento buvo įsitikinęs, kad šis sprendimas neteisėtas, tačiau, atsižvelgiant į šiame sprendime neaiškiai nurodytą apskundimo tvarką, manė, kad skundą galės paduoti ir vėliau. Nurodė, kad pareiškėjo vadovai nėra teisės specialistai ir patys negalėjo žinoti apie trumpus skundo padavimo terminus. Pažymėjo, kad nenurodant konkrečių apskundimo terminų pareiškėjas buvo suklaidintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi (b. l. 20-22) pareiškėjo UAB „Šilutės automobilių keliai“ prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas taip pat nurodė nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais ir žyminio mokesčio kvitą grąžinti pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Teismas pažymėjo, jog Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo į teismą kreipėsi pareiškėjas, nurodyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas) 10 straipsniu, šalys turi teisę šį sprendimą apskųsti administraciniam teismui ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nustatyta tvarka.

Pabrėžė, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip (išskyrus specialiuose įstatymuose nustatytus terminus), skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Atitinkamai, teismas, įvertinęs 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime išdėstytą šio sprendimo apskundimo tvarką, nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog ji yra neaiški ir nesuprantama. Sprendime nurodytos teisės normos tiesiogiai nukreipia į ABTĮ, o šiame įstatyme yra nustatytas tik vienas bendras vieno mėnesio apskundimo terminas viešojo administravimo subjekto priimtiems aktams apskųsti (išskyrus specialiuose įstatymuose nustatytus terminus). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo veiksmai paduodant skundą neteisingai suvokus skundžiamo sprendimo apskundimo eigą negali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, kad jo vadovai nėra teisės specialistai, todėl negalėjo žinoti apie trumpus apskundimo terminus, taip pat negali būti laikoma objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausančia aplinkybe, sutrukdžiusia nustatytu terminu paduoti skundą, nes asmuo net ir neturėdamas pakankamai teisinių žinių gali pasitelkti trečiuosius asmenis, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teises.

Pabrėžė, jog, net jei apskundimo tvarka ir nebuvo suprasta iš karto, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė įgyvendinti savo teises, susijusias su sprendimo apskundimu, nes, kaip jis pats nurodė, su skundžiamo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo argumentais jis nesutiko iš karto, tačiau į teismą ginti savo teises kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 15 d. Teismo vertinimu, per tokį ilgą laiką buvo galima išsiaiškinti Valstybinės darbo inspekcijos sprendimo apskundimo tvarką.

Apibendrindamas teismas sprendė, jog pateikti įrodymai ir nurodytos pareiškėjo aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas praleido nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl savo neatidumo, nerūpestingumo, kitų subjektyvaus pobūdžio priežasčių, praleisto termino neatnaujino. Pabrėžė, jog, netenkinus prašymo dėl termino atnaujinimo, pareiškėjo skundą atsisakoma priimti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 42 straipsnio 3 dalimi dėl žyminio mokesčio grąžinimo.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Šilutės automobilių keliai“ atskiruoju skundu (b. l. 25-28) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pareiškėjas remiasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus).

Pabrėžia, jog pareiškėjas nebuvo pasyvus ar aplaidus papildomo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo metu ir aktyviai bandė ginti savo pažeistas teises bei interesus, atsižvelgdamas į jam išaiškintas tokių pažeistų teisių gynimo galimybes. Pareiškėjas, gavęs 2012 m. gruodžio 19 d. Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus priimtą sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai” darbuotojui M. J., papildomo tyrimo, susipažino su jame nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Sprendime buvo pateiktos nuorodos į Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 10 straipsnį bei ABTĮ 22 straipsnio 1 ir 2 dalis. Pareiškėjas remiasi nurodytomis nuostatomis ir teigia, kad juose nebuvo ne tik aiškiai nurodytas apskundimo terminas, bet nebuvo pateiktos ir nuorodos, į kurią nors teisės akto nuostatą, kuri savo turiniu nukreiptų į nuostatą, apibrėžiančią skundo padavimo terminus.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog skundžiamame sprendime neinformuota apie sprendimo apskundimo tvarką ir terminus, be to, nenaudingomis ir neinformatyviomis nuorodomis pareiškėjas buvo suklaidintas, nes suprato, jog apskundimo terminas iš viso nėra nustatytas, dėl ko yra pažeidžiamos VAĮ nuostatos, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 54.9 punkto reikalavimai, neužtikrinama būtina sąlyga pareiškėjui tinkamai pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai neįvertino VAĮ nuostatų laikymosi. Pareiškėjas teismui pateiktame prašyme buvo nurodęs, kad jis, susipažinęs su sprendime nurodyta tvarka, pagrįstai ir objektyviai tikėjosi, kad sprendimą apskųsti galės vėliau. Tai ir padarė, kai sužinojo, jog šio neteisėto sprendimo pagrindu nukentėjęs darbuotojas pateikė nepagrįstą ieškinį pareiškėjui. Ir tik tada pareiškėjas sužinojo, kad skundui paduoti jis turėjo 30 dienų terminą. Taigi vertinant objektyviai nors terminas nuo sprendimo gavimo momento praleistas beveik vienerius metus, tačiau pareiškėjas apie šį terminą sužinojo tik prieš pat skundo ir prašymo pateikimą bei iš karto ėmėsi veiksmų terminams atnaujinti ir sprendimui panaikinti. Pareiškėjas nebuvo pasyvus, nes jis padarė daugiau nei jam buvo privaloma, t. y. jis domėjosi Valstybinės darbo inspekcijos sprendime nenurodyta apskundimo tvarka, tačiau, kaip jau minėta, joje jokių terminų nerado. Taigi tik sužinojęs, kad Valstybinės darbo inspekcijos sprendimo apskundimui taikomas terminas, pareiškėjas galėjo imtis priemonių šiam sprendimui apskųsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo UAB „Šilutės automobilių keliai“ prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir šiuo pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas pateiktu atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo praleistą terminą atnaujinti ir pažymi, kad teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo argumentams iš esmės nepritaria.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą prašė, be kita ko, panaikinti atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (37)SD-18941 dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai“ darbuotojui M. J., papildomo tyrimo. Nurodytu sprendimu buvo nuspręsta konstatuoti, kad papildomas tyrimas atliktas laikantis Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), reikalavimų, laikyti sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai“ darbuotojui M. J., nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 3, surašytą 2012 m. gruodžio 3 d., ir pirminio tyrimo metu surinktą medžiagą neatsiejama Valstybinės darbo inspekcijos atliktų tyrimų dalimi, o Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus 2012 m. rugsėjo 14 d. surašytą N-1 formos aktą Nr. 2 laikyti negaliojančiu. Pastebėtina, jog nurodytame sprendime buvo aiškiai pažymėta, kad administracinė procedūra šiuo klausimu yra baigiama (b. l. 13).

Šiuo atveju kaip teisinis pagrindas skundžiamo akto priėmimo buvo nurodytas Nuostatų 60 punktas, numatęs, kad papildomo ar pakartotinio tyrimo medžiaga nagrinėjama Valstybinėje darbo inspekcijoje. Nustačius, kad nelaimingas atsitikimas darbe ištirtas nepažeidžiant Nuostatų reikalavimų, per 10 darbo dienų nuo papildomo ar pakartotinio tyrimo medžiagos gavimo ji išsiunčiama Nuostatų 53 punkte nustatyta tvarka, nurodžius sprendimą dėl ankstesnio tyrimo išvadų galiojimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimas Nr. (37)SD-18941 buvo priimtas 2012 m. gruodžio 19 d., be kita ko, jis buvo adresuotas ir pareiškėjui (b. l. 13). Nors pareiškėjas tiksliai nenurodo, kada jis gavo nurodytą sprendimą, bet jis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl jo panaikinimo kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 15 d. (b. l. 19). Pabrėžtina, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad terminas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 10 str., Nuostatų 59–60, 75–76 p.), kreiptis su skundu į pirmosios instancijos teismą yra praleistas, bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir šiuo atveju nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Kiek susiję su termino kreiptis su skundu į administracinį teismą atnaujinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Atitinkamai, tuo iš dalies gali būti paaiškinama įstatymo leidėjo pozicija numatyti, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti tik tuo atveju, kai bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (ABTĮ 34 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog ABTĮ nenumato, kokios priežastys laikytinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, jų vertinimas iš esmės yra paliekamas teismo prerogatyvai. Kiekvieną kartą sprendžiant klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo yra atsižvelgiama į aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas prašymas atnaujinti praleistus terminus, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą.

Administracinių teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-258/2013). Taigi sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008). Be to, sprendžiant, ar įstatymų nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas, be kita ko, kiekvienu konkrečiu atveju turi vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, grįsdamas termino skundui pateikti praleidimą, pažymėjo, kad jis nuo pat Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo priėmimo momento buvo įsitikinęs, kad šis sprendimas neteisėtas, tačiau, atsižvelgiant į šiame sprendime neaiškiai nurodytą apskundimo tvarką, manė, kad skundą galės paduoti ir vėliau. Be to, pareiškėjo vadovai nėra teisininkai ir nenurodžius aiškių apskundimo terminų jie buvo suklaidinti (b. l. 1-3).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti termino skundui dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo pateikti ir dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių pasisakytina atskirai.

Kiek tai yra susiję su pareiškėjo nurodytu Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo tvarkos nepakankamu išaiškinimu, visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2011 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka. Vertindamas šios įstatymo nuostatos reikšmę, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog aplinkybė, kad skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo numatyti apskundimo terminai atskirais atvejais (atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto apskundimo tvarkos bei terminų teisinio reglamentavimo specifiką) gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Be to, administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą.

Kita vertus, sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008). Priešingu atveju, kiekvieną kartą automatiškai pripažįstant, jog individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nepakankamas išaiškinimas yra priežastis, laikytina objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku, susidarytų situacija, kai pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti tokia teise, nepagrįstai kreipdamasis į administracinį teismą po nepagrįstai ilgo laiko tarpo. Atitinkamai, kiekvieną kartą būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes inter alia pareiškėjo veiksmus po administracinio akto gavimo, jo pastangas skųsti administracinį aktą, laiko tarpą, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises, kt.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime Nr. (37)SD-18941 buvo nurodyta, kad, vadovaujantis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 10 straipsniu, šalys turi teisę šį sprendimą apskųsti administraciniam teismui ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje nustatyta tvarka (b. l. 13). Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime nurodytos ABTĮ 22 straipsnio 1, 2 dalys reglamentavo teisę paduoti skundą (prašymą), bet ne jo padavimo terminus. Šiuo atveju pateikta nuoroda nukreipė į ABTĮ, bet ne į tam tikrą konkrečią jos normą, numatančią skundo padavimo terminą ir (ar) atitinkamo termino konkrečiai neįvardino. Taigi sutiktina su tuo, jog skundžiame Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime skundimo tvarkos išaiškinimas nebuvo pakankamai tikslus, aiškus, tačiau, kaip minėta, ši aplinkybė vertintina kitų faktinių aplinkybių kontekste.

Pažymėtina, jog Valstybinės darbo inspekcijos sprendimas Nr. (37)SD-18941 yra priimtas 2012 m. gruodžio 19 d. (b. l. 13), tuo tarpu pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą dėl jo panaikinimo kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 15 d. (b. l. 19), t. y. praėjus beveik vieneriems metams nuo jo priėmimo. Šiuo atveju tokio ilgo termino praleidimo savaime negali pateisinti nepakankamai aiški skundžiamo sprendimo apskundimo tvarkos išaiškinimas. Be to, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, kad tuo metu taip pat egzistavo kitos pagrįstos kliūtys, aplinkybės, trukdžiusios jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis manė, kad skundžiamo sprendimo apskundimo tvarkos ir terminų iš viso nėra numatyta, vertintina kritiškai. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas pats skunde nurodė, kad nuo priimto sprendimo priėmimo jis su juo nesutiko, bet manė, kad į teismą dėl jo panaikinimo galės kreiptis vėliau. Pabrėžtina, jog pats suvokimas, kad atitinkamas priimtas aktas galimai pažeidžia pareiškėjo teises, yra pakankamas pagrindas imtis priemonių savo pažeistų teisių gynybai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kada jis ketino kreiptis į teismą dėl jo interesus netenkinančio sprendimo panaikinimo. Be to, galima teigti, kad tik 2013 m. rugsėjo 20 d., kai M. J. kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos priteisimo iš pareiškėjo ir atitinkamai rėmėsi 2012 m. gruodžio 3 d. surašyto nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 3 išvadomis, pareiškėjas ėmėsi domėtis jo interesus neatitinkančio akto apskundimo tvarka (b. l. 1-3).

Be to, net ir vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad apie tai, kad priimtam sprendimui yra nustatyta apskundimo tvarka jis sužinojo, kai šio galimai neteisėto sprendimo pagrindu nukentėjęs darbuotojas pateikė ieškinį, teisėjų kolegija pažymi, jog pats pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo, kad 2013 m. rugsėjo 20 d. M. J. kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos priteisimo iš pareiškėjo (b. l. 1-3). Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, liudijantys, kad Šilutės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-98-164/2014 dėl neturtinės žalos priteisimo. Kita vertus, pažymėtina, jog nuo pareiškėjo nurodyto momento, kai jam galimai paaiškėjo, kad sprendimui apskųsti yra nustatytas terminas, jis į pirmosios instancijos teismą su skundu kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 15 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams. Taigi vertinant ir nurodytu aspektu galima teigti, kad pareiškėjas su skundu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi praėjus nepagrįstai ilgam laiko tarpui.

Kiek tai yra susiję su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl jo atstovų teisinių žinių neturėjimo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymų nuostatų suvokimas patys savaime nėra aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, kad terminas skundui paduoti yra praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-323/2013). Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Šiuo atveju, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas skundžiamo sprendimo panaikinimu, jo apskundimo tvarka pradėjo domėtis (kreipėsi į teisininkus) tik tada, kai iš esmės jo pagrindu atsirado grėsmė, kad jam kils neigiamos pasekmės, t. y. kai jo darbuotojas, dėl kurio nelaimingo atsitikimo darbe, ir buvo priimtas skundžiamas sprendimas, kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos priteisimo iš pareiškėjo ir atitinkamai rėmėsi 2012 m. gruodžio 3 d. surašyto nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 3 išvadomis (b. l. 1-3). Byloje nėra pateikta duomenų, pagrįstų argumentų, kodėl šie veiksmai negalėjo būti atlikti anksčiau.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra susijusios su valiniu pareiškėjo elgesiu, nėra pagrindo pareiškėjo nurodomas aplinkybes vertinti kaip nepriklausiusias nuo jo valios. Teisėjų kolegija pastebi, jog ABTĮ 5 straipsnyje nurodyta teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.). Šios konkrečios situacijos kontekste galima teigti, kad pareiškėjas neveikė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes, t. y. kad jo skundą dėl įvardinto reikalavimo yra atsisakoma priimti. Toks pareiškėjo pasirinktas elgesio būdas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo sąžiningumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytų aplinkybių kontekste priešingai nagrinėjamos situacijos neleidžia vertinti ir pareiškėjo atskirajame skunde įvardinti argumentai, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi yra ribojama jo teisė į teisminę gynybą. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ įpareigoja asmenį teisę į teisminę gynybą realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų. Tokiu būdu yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Atsisakymas atnaujinti skundo padavimo terminą, kai ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, jog asmuo praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, savaime negali būti vertinamas kaip teisės į teisminę gynybą pažeidimas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino termino skundui dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (37)SD-18941 paduoti bei pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą šioje dalyje ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Dėl nurodytų aplinkybių šioje dalyje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas pateiktame skunde buvo pateikęs ne tik reikalavimą dėl atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (37)SD-18941 dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai“ darbuotojui M. J., papildomo tyrimo panaikinimo, bet ir reikalavimus panaikinti Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus išvadą dėl sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai“ darbuotojui M. J., ir įpareigoti atsakovą palikti galiojančiu 2012 m. rugsėjo 14 d. surašytą N-1 formos aktą Nr. 2, tačiau pirmosios instancijos teismas dviejų pastarųjų reikalavimų priėmimo klausimo nenagrinėjo ir nepasisakė dėl jų priimtinumo ABTĮ 37 straipsnio prasme. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje yra naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas dėl šių reikalavimų grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ skundą dėl reikalavimų panaikinti Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus išvadą dėl sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Šilutės automobilių keliai“ darbuotojui M. J., ir įpareigoti atsakovą palikti galiojančiu 2012 m. rugsėjo 14 d. surašytą N-1 formos aktą Nr. 2, naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys